Trombonininkas, aranžuotojas, kompozitorius, „Vilnius JJAZZ Ensemble“ įkūrėjas ir meno vadovas Jievaras Jasinskis – vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos muzikos scenos atstovų. Jis su užsidegimu jungia skirtingas muzikines kalbas ir nuosekliai trina dažnai inertiškas ribas tarp jų. Jievaro dienotvarkė – tikras nuotykis, kuriame telpa bendradarbystė su svarbiausiais šalies atlikėjais ir orkestrais, jo paties inicijuojami džiazo ir akademinės muzikos susitikimai, o šiemet – ir naujas iššūkis: istorinio baleto muzikos perkūrimas.

Šis pokalbis man tapo praturtinančia pažintimi su stulbinamai aktyviu, atvirai mąstančiu muzikantu ir sykiu įsiklausymu į žmogų, kuriam muzika – ne tik profesija, bet ir būdas kurti ryšį su pasauliu.

Jievarai, kuo gyvenate šiandien?

Simboliška – susitinkame dieną, kai klubas „Tamsta“ švenčia dvidešimtmetį ir rengia didelį vakarėlį, prie kurio prisidedu aš ir mano komanda – grosime su devyniolika ar net dvidešimt solistų. Tai bus tikra bendruomenės šventė, į kurią atlikėjai veržiasi patys. Ne tik pasirodyti, bet ir pabūti kartu. Grosime net trisdešimt kūrinių! Per tuos dvidešimt metų užaugo didelė šeima.

O šiaip – daug visko vyksta. Rutina negresia, nemažai chaoso, bet negaliu skųstis, labai mėgstu tai, ką darau. Neskaičiuoju laiko, jėgų, psichologinio įdirbio. Ribos tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo dar labiau išsitrynė, kai pradėjau dirbti su Dorotėja, savo žmona. Dabar ji yra „Vilnius JJAZZ Ensemble“ vadybininkė, taip pat Lietuvos džiazo federacijos valdybos pirmininkė, kuria dainas. Kartais susitariame, kad turėsime laisvadienį, bet galiausiai vis tiek pokalbiai suka prie muzikos.

Kartu daug keliaujame, neseniai dalyvavome Talino muzikos savaitėje su ketvirto albumo „Ravenjazz“ programa. Septynios dienos kelyje, renginiuose, diskusijose, priėmimuose – buvo labai smagu. Po šios kelionės gavome kvietimą groti Indijoje, festivalyje „Echoes of Earth“.

Netrukus jau ketvirtą kartą važiuosime į „JazzAhead“ Brėmene. Tai išskirtinė džiazo mugė, į kurią atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Atstovausime Lietuvos džiazo scenai ir savo ansambliui, bus daug tinklaveikos. Įdomiausi kūrybiniai ryšiai užsimezga su tais, su kuriais dirbti natūraliai smalsu. Anksčiau nė neįtariau, jog esu jautrus bendravimui tik dėl naudos – tokie žmonės greitai išryškėja. Pirmą kartą apsilankę „JazzAhead“ viename iš renginių išgirdome puikią grupę iš Danijos – „Kemaca“. Jie mums labai patiko: susidraugavome, pakvietėme į Lietuvą, o pernai nuvykome su visos sudėties bigbendu į Daniją, grojome Arhuso džiazo festivalyje ir atlikome bendrą programą. Įrašėme albumą ir ten, ir Lietuvoje.

Kūrybiškai save realizuojantis, išlaikantis muzikantas Lietuvoje – vis dar reta kombinacija. Kaip jums taip sėkmingai susiklostė?

Ir pats dažnai linksniuoju žodį „sėkmė“, nors buvo įdėta ir labai daug darbo. Groju visiškai nepopuliariu instrumentu džiazo scenoje – trombonu. Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje tikrai nedaug atlikėjų valdo šį instrumentą. Mano kartoje – praktiškai nė vienas. Nepavadinčiau fortūna to, kad nebuvo konkurencijos. Norisi turėti su kuo pasivaržyti, tai išties smagu.

Negaliu sakyti, kad gyvenu tik iš džiazo. Kitose šalyse būna atlikėjų, grojančių vieną stilių ir iš to gyvenančių, Lietuvoje taip nėra – rinka per maža. Vienu pagrindinių pajamų šaltinių tapo aranžavimas, kuris yra ir puiki mokykla, išplečianti, pagilinanti suvokimą apie muziką. Kai 2011 m. pradėjau aranžuoti, poreikis buvo didžiulis, tad po kokio pusmečio, kai rimčiau įsitraukiau, jau galėjau iš to pragyventi.

Džiaugiuosi, kad visos mano veiklos susijusios su muzika.

Šiandien aranžuotojų niša Lietuvoje jau užpildyta?

Kai tik ėmiausi šios amato, supratau, kaip trūksta aranžuotojų – jau vien kiek muzikinių projektų vyksta LRT televizijoje, kur partitūrų reikia nuolatos. Pats vienas sunkiai spėdavau, tad vis pasiūlydavau pabandyti ir kolegoms, užsakovai prašydavo rekomendacijų. Prieš ketverius metus subūriau dabar jau devynių aranžuotojų įmonę, daugelis – mano bendraminčiai iš „Vilnius JJAZZ Ensemble“. Dabar jau galime patenkinti Lietuvos rinkos poreikį.

Esate sakęs, kad geriausias būdas išmokti aranžuoti – tai dirbti su popmuzika. Kodėl?

Popmuzika yra be galo griežta sau, joje nedaug vietos eksperimentams. Dabar šis žanras Lietuvoje stipriai pasikeitęs, kur kas kokybiškesnis nei anksčiau.

Ar susiduriate su galvosūkiu, kaip sukurti, pasakyti ką nors naujo, nustebinti? Ypač klasikinės kompozicijos forma.

Kažkur pasąmonėje šis klausimas kirba nuolat, tačiau labai į jį dėmesio nekreipiu – man svarbiau kurti laisvai, kad rezultatas būtų kuo natūralesnis ir tikras. Vykdant projektus, muzikuojant ir taip reikia prie daug ko prisitaikyti, suprasti renginio estetiką, erdvę, muzikantų geriausias puses, pasiruošimo laiką ir t. t.

Lietuvoje vis dar ryški tendencija – populiarių atlikėjų koncertai su orkestrais. Kūrinių aranžavimas dideliems kolektyvams – irgi svarbi jūsų darbo dalis.

Koncertai su orkestrais išties yra tam tikra mada, bet ir tikrai gražus įvykis. Suprantu, kodėl visi nori su jais groti – atlikėjams tai savotiškas jų karjeros pasiekimas. O man – įdomus, smagus darbas, reikalaujantis ir kūrybinio indėlio. Pavyzdžiui, visą Monikos Liu koncerto su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru programą aranžavau vienas – turėjau daug kūrybinės laisvės, manau, pavyko tikrai meniškas projektas.

Man labai patinka simfoninio orkestro skambesys. Teko padirbėti prie Kipro Mašanausko miuziklo orkestrinės dalies – įrašinėjome vien orkestrą be ritmo grupės, elektronikos, kurie garsiškai paslepia tam tikrus niuansus. Įkvėpė šis pažinimas. Norisi ne tik aranžuoti kitų kūrybą dideliems kolektyvams, orkestrams, bet ir kurti muziką pačiam. Turbūt tai pastūmėjo ir į kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurias baigiau per pandemiją. Džiaugiausi, jog man dėstė kompozitorius Mindaugas Urbaitis, su juo prakalbus apie muziką vos galėdavau sekti laiką – nuostabus dėstytojas, kurio be galo įdomu klausytis.

Aišku, tos studijos aprėpė klasikinės, akademinės kompozicijos lauką, o aš po jų vis tiek grįžau į džiazą. Tai vis dėlto dvi atskiros rinkos, kurios itin retai susitinka. Tikėtina, kad ir auditorijos skiriasi, nors, žinoma, yra tokių, kurie myli muziką ir meną apskritai. Man vis norisi, kad tos dvi rinkos be specialaus spaudimo, forsavimo, susijungtų. Teko surengti ir tai inicijuojantį projektą – „JJA Chamber Project“, ir albumą įrašėme. Pusė jame dalyvavusių muzikantų buvo akademinės muzikos atstovai, pusė – džiazo atlikėjai. Kai kurie aukščiausio lygio profesionalai net nepažinojo vienas kito ir nuoširdžiai džiaugėsi susitikę. Tai gerai atspindi socialinę muzikos rinkos situaciją. O atrodo, kad Vilniuje visi muzikantai vieni kitus pažįsta.

Šiuo metu jaučiu didelę atsakomybę prisidėdamas prie galingo projekto – Lietuvos baleto šimtmečio proga rekomponuoju „Kopeliją“. Turėsiu galimybę gana laisvai perkurti, interpretuoti muzikinę dalį, žinoma, pagarbiai, išlaikydamas pagrindines temas ir jų skambesį. Premjera – gruodžio 4 dieną. Jaučiu, kad tokie tarpžanriniai projektai mane motyvuoja. Veikiu kažkur viduryje tarp džiazo ir akademinės muzikos, čia jaučiuosi gerai.

Su „Vilnius JJAZZ“ ansambliu planuojame vykti į Sakartvelą, kur pristatysime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių rekompoziciją. Tą pačią programą grosime ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Šiuo metu dar ir dėstote?

Taip, šiais metais pradėjau dėstyti improvizaciją Vilniaus kolegijoje – dar šviežia, nauja patirtis.

O studentų trombonininkų neturite?

Deja, ne. Maksimaliai stengiuosi būti šio instrumento ambasadoriumi, bet jis vis dar nepopuliarus. Klavišinių ar gitaros skambesį pamėgstame gana greitai, o su trombonu tenka tikrai nemažai padirbėti, kad suskambėtų viena nata. Reikia rimtai treniruoti lūpų raumenis. Bet neprarandu vilties, džiazo edukacija pas mus dar jauna.

Kaip jūs pats pasirinkote tromboną?

Tai buvo labai simboliškas ir šiek tiek komiškas pasirinkimas. Viskas prasidėjo nuo mano dėdės pianisto. Patekęs į sovietų armiją jis siekė groti orkestre, kad nereikėtų būti eiliniu kareiviu. Žygiuodamas pianinu nepagrosi, tad jam pasiūlė tromboną. Šiaip ne taip pramoko, bet neužsikabino ir po metų, atitarnavęs armijoje, metė. Vėliau išvyko į Paryžių, kur iki šiol dėsto senosios muzikos iki XIII a. istoriją muzikos konservatorijoje.

Kai man suėjo ketveri ar penkeri, ėmiau pavydėti savo vyresnei sesei, jog ši jau lanko mokyklą, o po jos – Balio Dvariono muzikos mokyklą. Atrodė nesąžiningai – ji lanko dvi, o aš – nė vienos. Taigi tėvai mane ėmė leisti į B. Dvariono muzikos mokyklos parengiamąją klasę, kur ir parinko, dėdės istoriją prisimindami, tromboną.

Pirmiausia man įdavė mažytę fleitą: trombono mažamečiams niekas neduoda – per didelė deguonies dozė. Grojau fleita ne vienus metus, labai patiko, nesupratau, kodėl vieną dieną ėmė ir pakeitė ją į tromboną. Yra ir nuotrauka, kur aš groju, o mokytojas prilaiko instrumentą, nes dar buvo per sunkus. Pamenu, nepasiekdavau ir visų instrumento pozicijų. Nepaisant to, niekada nesuabejojau šiuo pasirinkimu ir nenorėjau mesti muzikos.

Jūsų keturiolikmetė dukra jau tikriausiai irgi pradėjusi draugystę su instrumentu?

Taip, ir ne vienu – trimis. Pagrindinis, pasirinktas B. Dvariono muzikos mokykloje – klasikinis fortepijonas. Būtų puiku, jei jau nuo pirmos klasės būtų įvesta ir džiazo specializacija. Kai kur dar išlikę Estradinės muzikos skyriai, suteikiantys ne visai rimtą poziciją džiazui, kuris išties gali būti ir labai intelektualus.

Dukra irgi linksta ir į interpretaciją, mėgsta ir sunkesnę muziką – metalą. Groja trimitu, pamilo jo skambesį. O dabar jos rankose vis dažniau atsiduria bosinė gitara. Mokosi savarankiškai, neskaičiuodama valandų, tiesiog sėda ir groja. Fiziškai, žinoma, gitara groti kur kas lengviau nei trimitu – vaikui ir po dešimties minučių jau reikia daryti pertrauką.

Dukrai vis primenu, jog jei norės pasiekti kažką daugiau, reikės dirbti dar daugiau. Kadangi ji pati stipriai motyvuota, manau, jos neišgąsdinsiu.

Ar einate pasiklausyti grojančių kolegų?

Norėčiau dar dažniau nei dabar palaikyti kitus ir dalyvauti jų pasirodymuose. Namuose esame surengę naujų albumų perklausas. O su kolegomis aranžuotojais stengiamės nueiti į koncertus, pasiklausyti muzikos, su kuria dirbome – tai mums tikra šventė.

Kokį Lietuvos džiazo mokyklos išskirtinumą galėtumėte įvardinti?

Lietuvos džiazas yra nepaprastai drąsus ir nuoširdus būtent dėl to, kad jis dar jaunas. Tikiuosi, kad po daug metų, kai turėsime labai stiprią džiazo mokyklą ir tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą, neišlepsime ir išlaikysime dabartinį nuoširdų užsidegimą, kovojimą už savo muziką, nesibaigiančius pokalbius po koncerto ir meilę savo kuriamam menui.

Atsimenate naujausią jus sujaudinusią muzikinę patirtį? Profesionalui, tikėtina, sunkiau būti tiesiog klausytoju?

Pirmasis į galvą atėjo koncertas Roterdame, festivalyje „InJazz“. Grupės pavadinimo nepasakysiu, bet tai tikriausiai buvo vienkartinis tarptautinis tam festivaliui kurtas projektas. Keli muzikantai didžiulėje industrinėje erdvėje grodami vaikščiojo tarp žmonių. Daug free muzikos elementų, viena muzikantė iš Japonijos grojo būgnais… Kartais tokie performansai būna nejaukūs, bet čia viskas vystėsi labai organiškai. Mus su Dorotėja ta muzika taip įtraukė, jog abiem ašaros riedėjo. Matyt, surezonavo su mūsų pačių vidine būsena. Po koncerto nutarėme nueiti pasidalinti įspūdžiais su atlikėjais. Dažnai atrodo, kad muzikantai ir patys puikiai žino, jog gerai sugrojo, viskas buvo puiku, tačiau visada nudžiugina ir įvertinimas iš išorės.

Įdomu tai, jog kiti mūsų delegacijos nariai į koncertą šiek tiek pavėlavo, liko kone tarpdury ir paskui sakė, jog jiems buvo sunku klausytis, visiškai neįsitraukė. Įsitikinau, kaip svarbu, kada ir kaip patenki į muziką. Labai vertinu, kai atlikėjai, solistai geba ne tik groti, bet ir rūpintis publika emocine prasme. Socialiniai muzikos aspektai man ypač svarbūs.