Pretzel logic – riestainio logika, tai posakis, vartojamas apibūdinant
kieno nors „iškreiptą mąstymą“.

Popkultūros žodynas

Gimiau 1964 m., tad kaip ir daugelis bendraamžių privalau turėti bent vieną mėgstamiausią „klasikinio“ arba „senojo“ roko albumą. Paaiškinti, kas yra „klasikinis“ ar „senasis“ rokas, gana sudėtinga, tai labiau įvaizdis nei tikslus apibrėžimas – kažkas sugrota ir įrašyta nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos, bet daugiausia pastarojo pirmoje pusėje ir viduryje. Kvartetas ar kvintetas, būgnai, bosas, gitara vienokia, gitara kitokia, klavišai, vokalas. Liekni vaikinai, dažniausiai aukšti, prieš porą metų iki pasirodymo užsiauginę ilgus plaukus; kai kurie kažkodėl plikai nuskustomis krūtinėmis. Jokių ypatingų išsidirbinėjimų, išskyrus būtinuosius: alkoholis, LSD, kartais kokainas, žolė, būrimasis į grupes, legendos apie tai, kas nutiko autobuse, vežiojusiame komandą iš vieno nuobodaus Amerikos miesto į kitą. Beje, sėkmingieji turėdavo savo lėktuvą ir ten rengdavo neįmantrias orgijas. Tiesa, groti jie mokėjo – ir puikiai. Dabar – tiksliau, jau nuo aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės – taip nebemoka. Taip – tai sunkusis bliuzas, arba fūzais išgražintas bugis, galingi būgnai, solidus vokalas, kuriam, anot klasikinių senienų, nereikia automatinio derinimo, o į visa tai įsipina sentimentalios baladės. Gana daug to meto muzikos nepatenka į minimą apibrėžimą, ypač progrokas ir tai, kas nuo pat pradžių balansavo ant popmuzikos slenksčio, pavyzdžiui, ankstyvieji Eltono Johno albumai; bet aš perspėjau dėl klasifikacijos neatitikimo. Kartais – „The Doors“ ar „Deep Purple“ atveju – vargonai suskambėdavo pirmame plane ir paskandindavo klausytoją oldskūlinių garsų srautuose. Dainos dažniausiai buvo apie meilę ir nelabai linksmas jos peripetijas arba apie ką nors herojiško; nukrypus nuo šio tekstinio kanono, išeidavo tikri niekai, kaip kad Stairway to Heaven ar Smoke on the Water. Išimtis buvo „Pink Floyd“. Šitie dainavo apie ką netingi – pinigus, mistiką, šou verslo moralę, klasinę Didžiąją Britaniją ir paauglių, aišku, anglų, kančias. Bet juk „Pink Floyd“ atsirado iš septintojo dešimtmečio psichodelikos. Įdomiausia jau buvo praeity, tik jie to nesuprato.

Svarbiausia – tos grupės grojo įtraukiančią muziką, kuri ir įsiūbuodavo klausytojus, be to, jos tai darė puikiai, ką patvirtina studijinių įrašų palyginimas su gyvais koncertais. Daugiau apie „klasikinį roką“ nėra ką pasakyti. Tai buvo baltųjų muzika, skirta gana ribotai baltajai auditorijai. Šios komandos vėliau arba tapo jau visiškai komercinės (ir komiškos) „hardroko“ industrijos stuburu, arba sėkmingai išmigravo į tą popmuziką, kurios modernesnis pavidalas pradėjo formuotis devintajame dešimtmetyje. Jos iširdavo, vėl susijungdavo, kol pastebėdavo, kad keliauja po provincijas su „sugrįžimo“ koncertais. Tokiose „atgimusiose“ grupėse, kurios be sustojimo neršia Europoje ir Amerikoje (o prieš karą – Rusijoje), paprastai dalyvauja vienas–du pirminės sudėties nariai (anūkams skubiai reikia pinigų hipotekai ar kosmetinei operacijai!) ir muzikantai iš didžiulio rezervinio būrio, galintys visai padoriai sugroti bet ką ir net visai neblogai atrodyti. Taip, visiškai pamiršau – „klasikiniame roke“ scenoje buvo įprasta vaizduoti herojų. Robertui Plantui tai ypač gerai sekėsi. Aštuntajame dešimtmetyje akiniuotasis kūlverstukas Eltonas Johnas, dėl akivaizdžių priežasčių (ūgis, grojimas klavišiniais, bendra fizinė forma) tokių pozų nesiimdavęs, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos jutūbe atrodo daug įdomiau.

Vėlgi, į šiuos aprašymus nepatenka daugybė dalykų, daugybė. Nubrėžiau tik trapius kontūrus, nieko daugiau. Kažkas po nesėkmingų devintojo dešimtmečio solinių projektų (apskritai šis dešimtmetis sutriuškino kietus „klasikinio roko“ vyrukus) vėl iškilo į paviršių jau dešimtajame, bet taip keistai ir genialiai atsinaujinę, kad skeptikai iš gėdos prikando liežuvius. Pavyzdžiui, minėtasis Plantas ir Jimmy’is Pageʼas, kurie 1979 m., mirus Johnui Bonhamui, apdairiai išformavo „Led Zeppelin“, perdainavo savo hitus šviežia muzikine dvasia, pridėjo rytietiškų elementų, šiek tiek pakeitė skambesį ir akcentus ir – juk tai buvo totalinės MTV galios era, kai vaizdas nužudė radijo žvaigždes! – įrašė nuostabias vaizdo versijas gyvai! Išėjo šauniai, gal net šauniau už originalą (prašau šios grupės gerbėjų mane užmušti iš karto, ilgai nekankinant).

Visa tai gal kam nors bus įdomu, bet, deja, ne šių eilučių autoriui. Būdamas aštuoniolikos stropiai klausiausi dorsų, sabatų, ešų, cepelinų, yglų, grandfankų ir net kažkodėl hypų („Uriah Heep“, tokia jau visiškai pamiršta grupė). Bet iš daug kalbos mažai naudos. Draugai kviesdavo ateiti pasimėgauti „Machine Head“, žadėdami groti plokštelę ant kažkokio neįtikėtino patefono; lėtai išgerdavau viską, kas supdavo mane pusantro metro spinduliu, ir tyliai užmigdavau. Nuo nuobodžių „Pink Floyd“ surakindavo žandikaulį; net sensacingas žvangančių monetų peršokimas iš vienos garso kolonėlės į kitą nejaudino. Proletariniai klounai iš „Slade“ man buvo mielesni, ką jau kalbėti apie „T-Rex“. Tai liudijo apgailėtinai plebėjišką mano skonį ir, greičiausiai, kai kurias klasines sąmonės nuostatas. Pasiteisindavau, kad „mėgstu džiazroką, Santaną ir Stevieʼą Wonderį“ (dėl Santanos, žinoma, melavau). Man atsakydavo, kad jie juočkiai, „kalnakasiai“. Atsikirsti nebuvo kuo, ir dialogas baigdavosi.

Žinoma, tai kitokie laikai – kita terpė, kitos medijos, kitoks klausymosi būdas. Klausydavomės albumais, ne kitaip. Todėl „klasikinį roką“ pažįstu tik šitaip. Neseniai nusprendžiau iš naujo perklausyti kai kurias senienas; neištvėriau, išskyrus porą „Led Zeppelin“ plokštelių. Jau buvo pradėjusi kankinti sąžinė, kad tekstų apie mano mėgstamus albumus serijai neparašysiu nė vieno iš „klasikinio roko“, ir nusprendžiau iš naujo pamilti cepelinus. Su vienu albumu man net beveik pavyko.

„Led Zeppelin III“ – tobulas albumas. Žinovai ir gerbėjai tikriausiai pasukios pirštu ties smilkiniu ir parodys tikrus šedevrus – „Houses of the Holy“ ir „Led Zeppelin IV“. Apie antrąjį tiesiog patylėsiu, nes įrašas, kuriame yra nepakenčiamas Stairway to Heaven (o jis ilgas ilgas!), niekaip negali būti „tikras“ ir juolab „šedevras“. Kalbant apie „Houses of the Holy“, taip, tai puikus albumas, jame net yra vienas gabalas, kurio žanrą būtų galima pavadinti sunkiuoju regiu. Šis cepelinų rinkinys yra rimto oro erdvės tyrinėjimo rezultatas, bet… Jis per daug išbaigtas muzikine prasme, per daug tobulas, bet jame galima išgirsti ir pirmąsias tokio muzikinio mąstymo, ir polėkio išsisėmimo (galime sakyti: išsekimo galimybės) užuominas. Tai 1973-ieji, o nuo tada jų kelias, kad ir kaip žiūrėtum, pradeda leistis žemyn. Žinoma, cepelinai ir vėliau sukūrė neįtikėtinų kompozicijų, tačiau albumų – ne. O štai „Led Zeppelin III“ – liftas į genialumą, kai Plantas, Pageʼas, Jonesas ir Bonhamas, palikę labai gerus, bet monotoniškus du debiutinius albumus pirmame aukšte, pakilo patys nesuvokdami kur. Trečioji plokštelė (1970 m.) išleista septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Joje – ir bene kiečiausias grupės gabalas Immigrant Song – grėsmingas, energingas, pavojingas, tarsi valkirijų skrydis (ši linija bus plėtojama aštuntajame dešimtmetyje), ir keli akustiniai gabalai, visai atitinkantys septintojo dešimtmečio antroje pusėje populiaraus psichodelinio folko dvasią. Be to, ir liaudies dainos (Gallows Pole, senovinės The Maid Freed from the Gallows perdirbinys, dar pavojingesnis ir grėsmingesnis nei imigrantų daina), ir autorinės (Pageʼo ir Planto) buvo parašytos kelionės į Šiaurės Velsą metu (ką jie ten veikė? Juk nėjo į žygius su itin aptemptomis kelnėmis). Neįtikėtinas garsas, gitara skamba taip, kaip tikriausiai niekas niekada negirdėjo (su viena išimtimi, vardu Bertas Janschas: tikriausiai būtent jis išmokė Pageʼą tos keistos, neramios grojimo manieros). Visus šiuos dalykus galima įsivaizduoti atliekamus su elektrine gitara – būtų žudantys, energingi, bet nieko daugiau. Dar viena svarbi aplinkybė – į idealų „klasikinio roko“ albumą turėtų įeiti lėta, ištempta daina. Ir ji yra – ašaringas bliuzas Since I’ve be Loving You su visais privalomais gitaros „papjaustymais“. Na, dar būtinas ir nevykęs gabalas – tai Tangerine iš LZ pirmtakų „The Yardbirds“ repertuaro. 1968-ieji – tokie laikai, kai beveik visi, kūrę baltąjį bliuzą Didžiojoje Britanijoje, migruodavo po tas pačias grupes. Anuomet „The Yardbirds“ buvo pagrindinė grupė, aprūpindavusi aplinkinį muzikos pasaulį gitaristais. Ten grojo Ericas Claptonas, dar prieš tapdamas niūriu barzdotu tylių baladžių šnabždėtoju, Jeffas Beckas, visus išmokęs visko, pabuvojo ten ir Pageʼas. Filme „Blow-Up“ Beckas ir Pageʼas kartu groja scenoje, Beckas sudaužo gitarą ir sviedžia nuolaužas į publiką, o gražuolis fotografas po sunkios kovos išplėšia gitaros grifą ir iššoka iš muzikos klubo į ramią Oksfordo gatvę. Grifas, paliktas ant grindinio, niekam nereikalingas, tai tik šiukšlė. Lygiai taip sunkioji septintojo dešimtmečio psichodelika pasirodė visiškai nereikalinga už svinguojančio Londono auros ribų. Tad „klasikinis rokas“ už jo kultūrinių ir asmeninių aplinkybių mažai kam įdomus.

Tai štai, tegul skaitytojas atleidžia, bet apie „Led Zeppelin III“ nerašysiu. Man apskritai sunku su roko muzika; neseniai supratau, kad iš tiesų jos nelabai mėgstu. Arba net visai nemėgstu, jei kalbama vien apie „roko muziką“ ir nieko daugiau. Na taip, tai kanalas, veikiau vamzdis, skirtas tobulai pumpuoti neapdorotą (kažkada grynai dėl socialinių ir politinių priežasčių) energiją iš muzikanto į klausytoją. Norint efektyvumo, priemonė turi būti idealios formos, be skylių ar įtrūkimų – žodžiu, gera, kokybiška. Tačiau apie tai ilgai kalbėti neįmanoma, juolab kad nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios „energija“ vis dažniau buvo gaminama muzikantų kraujyje degant narkotikams. Todėl nuobodu ir skirta tik užkietėjusiems gerbėjams.

Visa baigėsi 1974 m. prastuomenės meinstrymu, kurį Ianas Penmanas apibūdino taip: „Jeigu reikėtų išskirti vieną vyraujančią tų metų tendenciją, tai būtų didžiuliai stadionai, kuriuose minia aidu atkartodavo negirdėtai sunkų „boogie-woogie“ riaumojimą. Begalinis neįmantriai „pjaunamų“ gitarų srautas. Masiniai šokiai madingais batais su ekstravagantiškais kulniukais. Iš visų pakampių surankioti dvigubi koncertiniai albumai. Nesibaigiantis 12 taktų bliuzo prievartavimas.“ Smagu rasti savo jausmo (kažkada bijojau jį išreikšti garsiai) patvirtinimą, ištartą žmogaus, kurio dėka aš – ir daugybė kitų – galime rašyti apie muziką taip, kaip rašome. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Penmanas sugalvojo kalbos apie muziką būdą, kuris skyrėsi nuo aprašomosios grafomanijos, vakarėlių pokalbininkų nuomonių savilaidos žurnaluose ir tiesiog nuo reklamos. Rašydamas šia tema jis įtraukė aplinkinį pasaulį, jo istoriją, kultūrą ir politiką, tačiau tai darė be „žurnalistikos“, net ir pačia kilniausia šio žodžio prasme. Rašytojas, savamokslis, prisiskaitėlis, melomanas kalbėjo apie tai, kas jį domina, neapsimesdamas nei kvailesniu, nei protingesniu. Be jo nebūtų Marko Fisherio, Simono Reynoldso, Oweno Hatherley’aus, Alexo Niveno. Nėra taip, kad bandyčiau prisiplakti prie didžiųjų, bet už jokią kainą nebūčiau pradėjęs rašyti apie muziką, jei ne Penmanas. Taip, prie meduolių dar grįšime vėliau. O kol kas baikime šį lyrinį nukrypimą ir tęskime kelionę.

Prieš šešerius metus Penmanas išleido knygą „It Gets Me Home, This Curving Track“ („Jis parveda mane namo, šis vingiuotas kelias“). Tai esė rinkinys apie įvairius muzikantus: Charlieʼį Parkerį, Sinat­rą, Elvį, Prince’ą ir kitus. Taip pat yra tekstas apie grupę „Steely Dan“, o tiksliau – jos įkūrėją Donaldą Fageną (tiesą sakant, komandos stuburas buvo du žmonės – Fagenas ir Walteris Beckeris). Esė pradedama aprašant metus, kai „Steely Dan“ įrašė albumą „Pretzel Logic“ – 1974-uosius. Taigi, kai pirmą kartą perskaičiau, kas parašyta apie septyniasdešimt ketvirtuosius, mano džiaugsmui nebuvo galo: būtent! Žinoma! Taip ir yra! Visada žinojau, bet per ilgai laikiau savyje.
Septyniasdešimt trečiųjų–ketvirtųjų antroje pusėje vamzdis pradėjo trūkinėti. Jis tiesiog neišlaikė sunkiojo bliuzo – dar ir su tais skausmingais monotoniškais užpjovimais! – kurį visi pumpavo per jį dideliu spaudimu. 1974 m. susidėjo daug dalykų, apie tai Penmanas rašo: Joni Mitchell pasuko link džiazo ir išleido „elegantišką, apgaulingai saulėtą albumą „Court and Spark“, o „Ramones“ rengia savo pirmąją plokštelę. Visiškai sąmoningai, apgalvotai: muzika į dešinę, paprastos emocijos į kairę. Šiuo metu miršta glamrokas, Bowieʼis išsineria iš blizgančios Ziggy Stardust odos; pagaliau prasideda pirmoji nostalgijos popmuzikai banga, be to, pačiai artimiausiai praeičiai, kuri ką tik baigėsi. „The Rolling Stones“ įrašo tokį patį miglotą albumą kaip ir ankstesnis, bet pavadina jį „It’s Only Rock’n’Roll (But I Like It)“ („Tai tik rokenrolas (Bet man jis patinka)“). Kas tuo abejotų; juk tada jie nieko kito nemokėjo, o ir vėliau nepadarė didelės pažangos. Prasidėjo iki tol nežinoma koverių albumų industrija: Bowieʼio spindintis (visomis prasmėmis, čia daug gražaus išorinio puošnumo) „Pin Ups“, Bryano Ferryʼio niūri duoklė amerikiečių muzikai „Another Time, Another Place“ ir Lennono „RockʼnʼRoll“. Tiesą sakant, septintasis dešimtmetis baigėsi būtent tada. Iš Skandinavijos į Europą ir visą pasaulį ėmė ristis didėjanti šlagerių sniego gniūžtė pavadinimu „ABBA“. Rokas, akimirksniu tapęs „senu“, savo kosmines pretenzijas priduoda į sekondhendą ir tampa tiesiog populiariu žanru. Atrodo, kad pasaulyje nebelieka nieko, išskyrus popmuziką; o juk elektronika dar tik pradeda savo kelią – prirūkytose sintezatorių frykų celėse Vakarų Berlyne, Kelne ir Detroite. 1974 m. „Kraftwerk“ įrašo „Autobahn“. Giorgio Moroderis susitinka su Donna Summer. Po trejų metų pasirodo „I Feel Love“ – vienas iš drąsiausių visiškai naujos popmuzikos „desantų“. Tiesą sakant, aštuntajame dešimtmetyje (tiksliau, to, kas liko iš kalendorinio aštuntojo dešimtmečio) daug geriausių dalykų sukūrė „desantininkai“.

Bet savo ranką pridėjo ir jau kurį laiką šiose žemėse ramiai gyvenusieji, besimaitinę gyvybę teikiančiais derlingos dirvos syvais, kaip pasakytų užpraeito šimtmečio romantikas poetas. Amerikos muzikinė dirva buvo turtingiausia: bliuzas, džiazas, soulas, krunerių dainos ir, deja, kantri. Didžiąją dalį šios muzikos sukūrė juodaodžiai, todėl rasistinės šalies muzikinė produkcija buvo tokia geniali ir nenugalimai įtakinga. Kalbant apie vietinius baltuosius muzikantus ir kompozitorius, jie laikas nuo laiko tyliai skolinosi iš žmonių, kuriuos akivaizdžiai ir nepastebimai „atskyrė“ nuo savęs, nuo „švariųjų“. Elvis, tiesą sakant, buvo pirmasis, kuris ne tiesiog tyliai pasiskolino, bet drąsiai sumaišė juodąją muziką su sava, balta; tik tokia jo reikšmė, daugiau jokios. Tačiau net ir po herojiškos Elvio eros viskas iš esmės klostėsi kaip įprasta. Pavyzdžiui, 1960-aisiais beveik visi didieji praėjusio dešimtmečio juodaodžiai bliuzmenai (Johnas Lee Hookeris, Muddy Watersas, Howlinʼ Wolf ir kt.) buvo gyvi ir aktyviai koncertavo (bei įrašinėjo), tačiau prireikė „Rolling Stones“, „Led Zeppelin“ ir kitų britų bliuzo herojų importo, kad šis žanras būtų pripažintas ir pritaikytas baltaodžių amerikiečių auditorijai. Stebėdamas, kaip Mickas ir Keithas dainuoja (ir geria) Muddy Waterso kompanijoje, vidutinis baltasis amerikietis, turintis vidutinišką inteligencijos polinkį, prieidavo išvadą, kad klausytis bliuzo – padoru. Ir jį netgi galima pamilti.

Tai apie vidutinį. Bet buvo ir hipsterių! Ir čia akimirksniu atsiduriame drumzliname vandeny – žinoma, buitine šių žodžių prasme. Šiandien visi žino tą gentį – ūsuotą, barzdotą, tai su buteliu neįmanomai įmantraus alaus, tai stiklu, kuriame vėsta toks pat kaprizingas rudas skystis. Egzistuoja ir moteriška hipsterio versija, bet ji ne tokia tipiška. Šio pobūdžio hipsterizmas nėra labai jaunas; Vakarų miestus jis ėmė tvindyti maždaug prieš 25 metus, tarsi antrasis kadaise skurdžių rajonų gentrifikacijos armijų avangardas. Kaip įprasta, pirmiausia atvyksta visokie radikalūs menininkai, muzikantai ir panašiai, jie užima tikslinį placdarmą tarp nieko neįtariančių vietos gyventojų (argi maža pasaulyje keistuolių?) ir tik po to išdygsta hipsteriai, aludės, kavinės su latėm ir Etiopijos džiazu (arba tailandietišku garažiniu aštuntojo dešimtmečio roku) iš vintažinių kolonėlių, knygynėliai, prekiaujantys ne tiek knygom, kiek mielais niekučiais, parduotuvėlės su tuo metu paslaptingai atrodančiu maistu ir, žinoma, dėvėtų rūbų „galerijos“. Penmanas burba, kad hipsteriai, kur tik pasirodo, viską įvelka į kabutes. Keletą laimingų metų visos trys gyventojų grupės – viena čiabuvių, dvi atvykėlių – sugyvena gana taikiai, bet paskui ateina aukštesnio rango vidurinė klasė, rimti kūrybingi ir pinigingi žmonės, o su jais – vystytojai, tinklinės kavinės… Rezultatas žinomas. Bet baikime šią temą, aš apie kitus hipsterius, istorinius.

Žodelis atsirado ketvirtajame dešimtmetyje, džiazo aplinkoje, kitaip – padorios visuomenės pakraščiuose. Regis, taip vadintos šokėjos ar kažkas panašaus. Bet kadangi be „klubų“ žodis hip reiškia ir stogo kraštą, briauną, tai penktojo dešimtmečio pabaigoje hipsteriu vadintas jaunas baltaodis, turintis itin retų žinių apie džiazą, sãvas juodaodžių džiazo vakarėliuose, „įsikirtęs“ į tai, kas šiuolaikiška. Tie hipsteriai išgyveno iki septintojo dešimtmečio nesusimaišę su bitnikais (panašiais, bet vis tik skirtingais), kol ilgakarčių hipių bandos sutrypė Amerikos kontrkultūros buveines. Beveik pamiršau, kalbame apie Ameriką – ir tik apie ją. Tuo metu šalyje vyko daug įdomių dalykų. Iki aštuntojo dešimtmečio hipsteriai beveik išnyko, vietoj sociokultūrinės grupės liko pavieniai individai. Penmanas mano, kad raktas į Donaldo Fageno ir Walterio Beckerio dueto supratimą, jų požiūrį į muziką, muzikos įrašymą ir kt., yra tai, kad jie buvo (užnugario) hipsteriai.

Aš irgi taip manau. „Steely Dan“ albumai (o jų yra labai mažai), ypač „Pretzel Logic“, dažniausiai klausytojui sukelia vėsų suglumimą. Vėl kalbu apie Ameriką, Europoje grupė menkai prisimenama, o Rytų Europoje beveik visai nepažįstama. Tai labai amerikietiška komanda, bet ne dėl bliuzo ar kantri, languotų marškinėlių, gerklingo ir raumeningo Springsteeno, Route 66 ir kitų amerikonizmų. Dėl muzikos: Fagenas ir Beckeris įrašė plokštelę (nuo šiol kalbu tik apie „Pretzel Logic“) iš geriausios praėjusių penkiasdešimties metų amerikietiškos muzikos, daugiausia iš džiazo, tačiau ne sulipdė, o greičiau subtiliai sulydė; tai buvo visiškai naujas kultūrinis dalykas, ne proveržis į nežinomybę, o būtent tai, ką parašiau: visiškai naujas kultūrinis dalykas, padarytas iš senų kultūrinių dalykų. Hipsteris – ne Platonovas, o Vaginovas, ne Pablas Picassas, o Balthusas. Nuo pat pradžių „Steely Dan“ buvo nesuprasti, laikomi kažkokia „universitetų“ muzika arba kultūringų filisterių, turinčių geras stabilias pajamas, paguoda. Tai tęsiasi iki šių dienų; pažinojau keletą labai įvairaus amžiaus ir socialinio statuso žmonių, kurie nenoriai, tarsi atsiprašinėdami, prisipažino, kad myli „Steely Dan“. Vis dėlto „Pretzel Logic“ anaiptol nėra nei nerimtas avangardas, nei nuoširdūs kartų aikčiojimai. Tai idealios popmuzikos įrašas, išleistas tais metais, kai jos tokios dar nebuvo – ir vėliau nebebus, nes „desantininkai“ jau pradeda savo darbą, popsas skambės visiškai kitaip. „Pretzel Logic“ parodo, kokia toji muzika galėjo būti, jei ją būtų kūrę keistuoliai hipsteriai, apsėsti natų, harmonijos ir skambesio, o ne tie baltieji, kurie ją darė anuomet. Lanos Del Rey „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“ – geriausias pastarųjų penkerių metų popmuzikos albumas – iš tos pačios kategorijos. Nieko iš ateities, tiesą sakant, mums jos ir nebereikia, jau ir taip baisu dabartyje.

Beje, „Pretzel Logic“ net nepatyrė komercinės nesėkmės, o daina Rikki Don’t Lose That Number tapo pagrindiniu hitu komerciškai (tenka pripažinti) ne itin sėkmingoje grupės istorijoje ir netgi pabuvojo kažkur „Billboard“ sąrašo viršūnėje. Kai kurie kritikai (dauguma) albumą priėmė gana priešiškai, kiti (mažuma) – žavėdamiesi. Plokštelės šlovė augo, su kiekvienu dešimtmečiu ji vis labiau įsitvirtino; dabar ji patenka į esminius Amerikos geriausiųjų per pastaruosius 60 metų sąrašus… Visa tai nuobodu, o įdomu tik tai, kas hipsteriška: „Pretzel Logic“ klausomasi palyginti retai, ir tai yra teisinga.

Teoriškai dabar turėtų atsirasti muzikinis aprašymas, bet aš to nenoriu ir nemoku. Todėl bus tik faktai. Plokštelėje yra 11 dainų, ji groja 33 minutes ir, kaip ir dera idealiam albumui, jame yra vienas šiaip sau gabalas. Kuris – tepasirenka kiekvienas iš negausaus šio rašinio skaitytojų būrio. Pastebėsiu tik – be jokių emocijų – kad Rikki Don’t Lose That Number klavišiniai, ant kurių lyg ant indų radžos ceremonijų dramblio joja visa kita, yra vienas giliausių potyrių, kokius tik gali padovanoti popmuzika. Žinoma, šį triuką Fagenas ir Beckeris pasiskolino iš džiazo: iš Horaceʼo Silverio Song for My Father. Bet jie būtent pasiskolino, pasiėmė pagroti – ne pavogė, ne samplavo, kaip dabar, o panaudojo kaip pagrindą visiškai kitokiam dalykui, kaip džiazmenai, paėmę kieno nors kito melodiją ir iš jos suimprovizavę savo gabalą. Kita įdomybė – Fageno balsas. Jis pats sakė, kad dainuoja kaip „žydų Bryanas Ferry“. Galbūt, jis geriau žino. Bet man atrodo, kad iš tikrųjų dainose Any Major Dude Will Tell You ir Monkey in Your Soul jis dainuoja kaip jaunas Bowieʼis, atliekantis Hunky Dory (1971 m.). Ten kažkas tokio vaikiško, tarsi animacinis filmas būtų įgarsinamas dainelėmis. Apskritai „vaikiškumas“ septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios roko ir popmuzikoje – ypatinga tema. Niekada vėliau jau visiškai suaugę anglakalbiai dėdės ir tetos nesukūrė tiek daug vaikiškų dalykų. Daugelis jų taip ir atrodė: Smaragdo miesto burtininkas Eltonas Johnas, gauruota lėlė Marcas Bolanas, skrybėlius Nody Holderis. Tačiau apie 1974-uosius tie vaikai išaugo į paauglius ir dar vyresnius, prasidėjo kitokia muzika ir kitoks gyvenimas. Bolanas nusprendė suaugti ir sudainuoti amerikietišku stiliumi su gospelo choru Whatever Happened to a Teenage Dream.

Pradėjau asmeniniu prisilietimu – ir, deja, turiu juo baigti. Pastaruosius keturiasdešimt metų dažnai įvardindavau „Pretzel Logic“ vienu iš mėgstamiausių albumų. Kartais iš tingumo, kartais dėl to, kad man žiauriai patinka plokštelės viršelis, kartais dėl magiško triuko dainoje Rikki Don’t Lose That Number, o jaunystėje – dėl snobizmo. Mūsų devintojo dešimtmečio pirmos pusės melomanų grupę, susukusią lizdą viename iš egzistencinių siaubingo sovietinio industrinio miesto plyšių, sudarė snobai. Ar net hipsteriai, senąja prasme. Taip, mes buvome snobai; pagrindinis mūsų užsiėmimas – nesibaigiančios diskusijos apie tai, ką girdėjome ir ką tikėjomės išgirsti. Kadangi žinojome daug niekam nežinomų, kartais uždraustų dalykų, daug klausėmės ir (neva) tai supratome, vadinome save „dideliais berniukais“. Kitus, nesugebėjusius atskirti „naujosios bangos“ nuo „senojo roko“, – „mažais berniukais“. Ir, aišku, kai į mano rankas pakliuvo plokštelė su daina Any Major Dude Will Tell You, iš karto kapituliavau. Ir paskelbiau „Pretzel Logic“ kone mėgstamiausiu albumu. Žinoma, iš „didelio berniuko“ snobizmo. Nuo to laiko ir esu įsimylėjęs šį idealų riestainiškos logikos pavyzdį, šaltai įsimylėjęs, o plokštelė man atsilygina tuo pačiu – absoliučiu šaltumu.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė