Jeigu manęs paklaustų apie žymiausius tarptautinės scenos lietuvius, dirigentė Giedrė Šlekytė būtų sąrašo viršuje. Ji studijavo dirigavimą Graco menų universitete Austrijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje ir Ciuricho menų universitete Šveicarijoje, taigi augo ir dirba vokiškos muzikinės kultūros šalyse, kur muzika turi ypatingas tradicijas. Šie metai pažymėti reikšmingais dirigentės debiutais Vienoje, Londone, Japonijoje, tačiau nemažiau svarbu, kad Giedrė nuolat sugrįžta į Lietuvos scenas ir bendradarbiauja su visais pagrindiniais gimtinės orkestrais. Ryšys su Lietuva buvo svarbus pokalbio akcentas šalia profesinio skrydžio kontrolės klausimų ir asmeninės gravitacijos centro paieškų, kuomet besikeičiantys orkestrų, teatrų ir kūrinių pavadinimai ir nuolatinės kelionės verčia kurti alternatyvią rutiną. Nepamirškime ir Leošo Janáčeko: jaučiu pareigą apie jį užsiminti jau įžangoje, nes čekų kompozitoriaus kūrybos sklaida – viena G. Šlekytės misijų.

Kai susitikome fotosesijos metu, kalbėjome apie esamąjį laiką. Norėčiau pratęsti šią giją – kaip apibrėžtumėte dabartį?

Kūrybine prasme tai stiprių, naujų, sugrįžtančių patirčių, svajonių išsipildymo etapas. Jau keletą metų esu freelancerė ir turiu projektų, tarp kurių – ką tik įvykę debiutai Vienos valstybinėje, Londono Karališkojoje operoje, sugrįžimai į Berlyną, Tokiją. Šių dalykų nebūtų, jeigu eičiau nuolatines pareigas, būčiau vadovė. O dabar galiu rinktis, klajoti ir priimti patirtis. Toks laikas nebus amžinas, nes galvoju apie nuolatinę poziciją, kuri užtikrintų pastovumą, gilesnį ryšį su muzikantais, publika, kultūrine aplinka. Mano dabartis – kaita ir nuolatinis naujų impulsų sugėrimas.

Esate sakiusi, kad pastovumą galima rasti ir kintančioje būsenoje, prie jo taip pat priprantama. Kaip susikurti rutiną tokiomis sąlygomis?

Tiesiog reikia atsisakyti bandymų gyventi lyg namuose. Atmetęs tokią idėją supranti, kad esi kelyje, nebesakai, jog kiekvieną trečiadienį eini į pilateso užsiėmimus, kurie vyksta kitoje gatvėje, prie namų. Tokią rutiną keičia kita – pavyzdžiui, kad ir kur nuvykčiau, stengiuosi aplankyti operą ar koncertą. Na o treniruotėms galima atsivežti savo kilimėlį. Tai praktiniai aspektai.

O emociniai?

Prie nepastovumo pripranti, kai tokia būsena yra nuolatinė. Man vis sako: kiek daug tavo gyvenime naujo. Bet jeigu pasakočiau nuo pradžių, kaip man sekasi ir kas vyksta, matytumėte, kad keičiasi tik orkestras, kūrinio ir teatro pavadinimas, o ne veikla. Taigi esu pripratusi klajoti.

Augalai jūsų terasoje, auginamos daržovės – vienas ritualų, kuris įžemina?

Todėl ir sakome – įleisti šaknis. Dažnai juokaujame su kolegomis: bazė ten, kur tavo natos. Mano natos yra Klagenfurte.

Šis gražus jūsų hobis – sodininkystė – veikiausiai neapsiribojo pandemija ar vienu sezonu?

Auginti daržoves pradėjau dar prieš pandemiją, tiksliau, prisijungiau prie kito žmogaus. Pandemijos metu tiesiog ėmiausi šios veiklos intensyviau, pavyzdžiui, daiginimo iš sėk­lų. Privalumų tiek, kad visiems linkėčiau pamėginti. Skinant ir dedant į lėkštę savo užaugintą daržovę apima malonumas ir pasitenkinimas. Netgi įrodyta, kad tai turi terapinę naudą: atpalaiduoja, primena meditaciją. Augalai moko mane duoti sau laiko. Tarkime, kyla didelė kruša, ledo gabaliukai išvarpo baklažanų lapus, jie nulinksta ir atrodo, kad jau viskas. Bet dienos bėga, daržovės atsigauna ir galiausiai duoda visiškai normalų derlių. Niekas neįvyksta akimirksniu. Net jeigu koks sodininkystės appsas prognozuoja, kad įpylus, tarkime, pieno, situacija po kelių dienų pasikeis, taip tiesiog nėra.

Augalai pasiima tiek, kiek jiems reikia, kad sugytų, įsišaknytų. O mes norime veikti išsyk, neįleidžiame net tų menkiausių ir ploniausių šaknų…

Nuo studijų iki dabar esate vokiečiakalbės muzikinės kultūros atstovė. Kuo ypatinga ši aplinka?

Pirmas dalykas, kurį pastebėčiau – svarba visuomenėje. Iškart iškyla mintis apie Leipcigą – manau, nėra šio miesto gyventojo, kuris nežinotų ir nesididžiuotų „Gewandhaus“ orkestru, nesvarbu, ar lankosi koncertuose. Kultūra itin vertinama ir Austrijoje. Žinoma, patys austrai rodytų į Baltijos šalis ir sakytų: kiek čia daug talentingų muzikų, suteikiamas geresnis išsilavinimas. Žolė žalesnė. Visgi Austrijoje kultūra labai svarbi ir užima reikšmingą visuomenės gyvenimo dalį. Ypatingai Vienoje ir Zalcburge.

Ką tai reiškia jums kaip dirigentei?

Tai reiškia, kad dirbu su labai gilią tradiciją turinčiomis institucijomis. Kiek sezonų jau skaičiuoja „Gewandhaus“ orkestras? Leipcigo Šv. Tomo choras veikia tikriausiai nuo trylikto amžiaus. Šiam chorui kūrė pats Johannas Sebastianas Bachas. Spalį debiutavau 1963 m. Franco Zeffirellio režisuotoje „Bohemoje“ – nepaprasta žinoti, kad pastatymo premjerą dirigavo Herbertas von Karajanas, o vėliau ir Carlosas Kleiberis, vienas didžiausių mano įkvėpėjų.

Technine, muzikine prasme vokiška grojimo kultūra pasižymi specifika, pagal kurią mėgstama išgauti minkštą, paruoštą garsą, ten nedaug tikro sportiškumo. Tai turi daug privalumų, bet ir tam tikrų trūkumų, ypač kai reikia atlikti ką nors labai ritmiško. Vokiečiai pripratę pasiekti minkštą garsą, o ritmas nėra pagrindinė vertybė.

Spėčiau, rinktinių pastabų variniams pučiamiesiems neturite, pavyzdžiui, valtornoms, kaip būna mūsų kraštuose…

Labai skiriasi pučiamųjų kultūros vokiškuose ir, tarkime, Amerikos orkestruose. Ne taip seniai su šia kultūra susipažinau Dalaso simfoniniame orkestre. Esu girdėjusi apie precizišką ataką su dirigento mostu. Išties – Amerikoje toji ataka žymiai aiškesnė.

Paminėjote debiutą Amerikoje. Ką dirigentui reiškia koncertuoti JAV?

Debiutavau ir esu dabar kviečiama, bet žinau, kad tai nėra mano tikslas. Nesu linkusi siekti abstrakčių visiems bendrų svajonių, man svarbiau savosios.

Pereikime prie vadinamųjų virtuvės klausimų. Matyt, kiekvienam atlikėjui, menininkui, tapusiam gana žinomu, tenka derinti asmeninius siekius ir naudą. Kiek galite sąmoningai formuoti koncertinį gyvenimą ir kiek esate priklausoma nuo agentūros darbotvarkės?

Vadovaujuosi nuojauta ir kartais priimu sprendimus, kurie gali pasirodyti nesuprantami mano agentūrai, aplinkiniams. Jeigu vidinis balsas sako – palauk, čia ne tavo, o kažkieno kito svajonė, neinu tuo keliu. Būna, kad pasigailiu kažko nepadariusi, bet dažniausiai esu dėkinga intuicijai. Karjeros pradžioje trūko patirties, tad daugiau įsiklausydavau į agentūros patarimus. Dabar ji perduoda pasiūlymus, kartu aptariame ilgalaikius tikslus, bet galutinį sprendimą priimu pati.

Šalia operos ir simfoninės muzikos yra ir baleto spektakliai. Ką ypatingo jie suteikia?

Esu dirigavusi „Gulbių ežerą“, ruošiuosi „Šventajam pavasariui“ Berlyne. Diriguoti baletą – ir iššūkis (netinkamas tempas gali sukelti konkretų pavojų), ir įkvėpimas, nes šokėjai dažniausiai būna nepaprastai atsidavę savo darbui. Jų kūryboje daug nuoširdumo, pagrindinis raiškos įrankis – kūnas. O aš viską perteikiu per muzikantų suvokimą, instrumentus, teatro akustiką, tad nėra tokio tiesioginio santykio su publika, kokį kuria šokėjai.

Dirigento vaidmuo apskritai mistifikuotas. Bet kalbant apie troškimus, kokie dar neišpildyti?

Didžiausia svajonė, kurią puoselėju kone dešimtmetį, – paties aukščiausio lygio pasirodymai, darbas geros akustikos salėse su puikiais muzikantais, solistais, orkestrais, su žmonėmis, kurių chemija sutampa ir nereikia daug aiškintis, kalbėtis.

Ar tame sąraše yra konkrečių kolektyvų, solistų?

Norėčiau diriguoti Glindeburno festivalyje, jis sujungia dvi mano aistras – operą ir gamtą. Nesu miesto, ypač didmiesčių, žmogus, ir mane pakeri mintis, kad tarsi iš niekur išnyra itin aukštos kokybės operos teatras…

Iš repertuaro – esu paveikta Leošo Janáčeko narkotiko. Pastačiau dvi jo operas – „Katją Kabanovą“ Berlyne ir „Laputės gudruolės nuotykius“ Vienoje. Noriu kaip įmanoma dažniau diriguoti šiuos kūrinius. Siekiu kuo greičiau į savo repertuarą įtraukti ir „Jenufą“. Ši muzika taip tiesiogiai kalba su mano vidumi. Didelė dalis publikos nežino Janáčeko, kita vertus, iki tam tikro laiko jis ir man nebuvo įdomus. Tačiau reikia surasti kelią į šio kompozitoriaus kūrybą ir norėčiau prie to prisidėti.

Iš simfoninės muzikos niekuo nenustebinsiu – mielai visą gyvenimą diriguočiau Mahlerį, Brucknerį, Brahmsą.

Atrodo, kad visi sėkmingi lietuvių muzikai užsienyje išsyk tampa Lietuvos kultūros ambasadoriais. Kaip suprantate šią veiklą?

Laikau save patriote, noriu būti ir esu ambasadore. Man svarbu išsaugoti ryšį su Lietuvos publika. Ne visada įmanoma įgyvendinti tiek projektų, kiek norėtųsi, bet stengiuosi į gimtinę grįžti kuo dažniau.

Būna, kartais austrai nori mane „pasisavinti“. Pavyko integruotis svetur, bet visgi esu ten svečias ir visad pabrėžiu, kur mano gimtinė. Tapatybės klausimas nepaprastai aktualus ir daugeliui žmonių jis itin sudėtingas. O man – labai paprastas ir sugebu šį aiškumą vertinti.

Ar iš tiesų šiandien tarptautinėje klasikinės muzikos scenoje tautinės tapatybės klausimas tebėra svarbus? Kuomet iš operos lankytojo perspektyvos peržvelgi afišą, galvoji ne apie tautybę, o meninę visumą…

Tarptautinėse institucijose dirba žmonės iš įvairių šalių – tai žavi. Opera sujungia tautybes. Tarkime, esame Vienoje, atlikėjai – iš viso pasaulio, o mes laužome liežuvį ir mokomės čekiškai, nors nėra nė vieno čeko. Ir ne tik čekų kalbos, bet Moravijos dialekto subtilybių, kurias reikia atlikti net šiek tiek kitaip, negu parašyta, kad skambėtų gerai. Tai tikras tautų draugystės aktas.

Darbas su nauju orkestru reiškia susitikimą su dešimtimis naujų žmonių, su kuriais reikia užmegzti ryšį, sukurti pasitikėjimą. Koks jūsų raktas?

Mano raktas – muzika. Stengiuosi pradėti kontaktą išsyk nuo grojimo. Pasakau „laba diena“ ir neriame – pirmoje repeticijoje mėgstu atlikti didesnes atkarpas, nestabdyti vos pagalvojus: „O, šitai norėčiau girdėti kitaip…“ Pirmiausia reikia susipažinti. Tokia mano taktika. Bet kai antrą kartą „lendame“ į materiją, gilinamės į detales.

Tai siejasi su mano žodžiais apie žmogiškus santykius tarp skirtingų tautybių, bendrų tikslų siekimą. Neseniai lankiausi Berlyne, „Undinės“ pastatyme – labai stiprus išgyvenimas. Sunki diena, viskas ne taip, kaip norėčiau… Nuėjau į operą. Pradeda groti orkestras – ir aš kaip namie… Pagalvojau: ačiū Dievui, kad yra tokie dalykai kaip Berlyno valstybinė opera, „Staatskapelle“ orkestras, Dvořákas ir panašiai. Bet mintyse pataisiau save, padėkojau žmonėms, kurie atlieka, puoselėja Undinės istoriją, tiems, kurie įsteigė šias institucijas, pastatė operą. Kiek mes kaip žmonija sugebėjome sukurti vertingo. Pirmajame veiksme Undinė pasakoja Vandeniui, kad norėtų tapti žmogumi, o jis atsako, jog tai labai prasta mintis, nes žmonės – klastingi. Undinė nesutinka, pasak jos, žmonija geba mylėti. Su šiais žodžiais orkestras sprogsta didžiausia įmanoma romantizmo aistra. Su kokiu užsidegimu ir susižavėjimu ji dainuoja apie tai, kad žmonių sielos yra amžinos ir kyla į dangų… Trečiame veiksme, žinoma, pasigaili dėl savo žingsnių ir pažinties su žmonėmis. Kalbėjau apie tai, kiek sukūrėme. Undinės istorija kartu liudija ir kitą pusę – kokie mes laikini.

Užbaikime pokalbį keliais blitz klausimais. Prie kurio kūrinio norisi grįžti dažniausiai?

Kaip jau sakiau, esu apsėsta operos „Katja Kabanova“, ieškau progų dažniau ją diriguoti. Iš simfoninių kūrinių visada mielai kartoju Mahlerio, Brahmso simfonijas… Esu dirigavusi Mahlerio pirmąją ir penktąją, kurios tiesiog nuostabios. Džiaugiuosi atlikdama visas Brahmso simfonijas.

Įsimintiniausia sceninė patirtis?

Pasirodymas Vienos valstybinėje operoje.

Labiausiai jus kaip klausytoją palietusi patirtis?

Paminėčiau australų kompozitoriaus Bretto Deano „Hamletą“ Miunchene, kur asistavau. Manau, kad tai vienas įdomiausių šiuo metu gyvenančių kompozitorių. Pagrindinio vaidmens atlikėjo Allano Claytono, dirigento Vladimiro Jurowskio įdirbis privertė pasakyti – štai, prašau, šiuolaikinė opera…

Ar yra ritualų prieš išeinant į sceną?

Aš labai daug vaikštau, net jeigu tai nedidelė erdvė, neprisėdu. Vaikštau pirmyn atgal, negaliu sustoti.