Autobusas sulėtina greitį prie žiedinės sankryžos, paskirstančios eismą tarp Max-Stromeyer gatvės, kuria vilkomės septynias minutes ir šešias sekundes, ir Oberlohn gatvės, į kurią jis pasuks, todėl manyje sukyla banga visai teisėto pasipiktinimo, prie kurio jau buvau įpratęs, tad, sakyčiau, jis panašesnis į planuotą vangios depresijos priepuolį. Oberlohn man visai nereikia, nes kelionės tikslas yra būtent Max-Stromeyer, tereikėtų važiuoti tiesiai, nieko daugiau. Nėra taip, kad šeštojo K. miesto autobuso maršruto kūrėjai nebūtų suvokę šios paprastos tiesos, ne, jie sąmoningai nusprendė pasirūpinti nesuskaičiuojamos daugybės sandėlių, didmeninių parduotuvių, biurų, dirbtuvių darbuotojais ir kelių namų, esančių rajone į pietus nuo Max-Stromeyer, gyventojais, tad nubraižė nemenką aplinkkelį su nesibaigiančiais posūkiais, siauromis gatvelėmis tarp autobazių ir alaus sandėlių vartų, stotelėmis prie padangų remonto dirbtuvių, kur paprastai sukiojasi vienišas turkas su kombinezonu. Turkas įtraukia pas­kutinį dūmą, gurkšteli energinio ir įlipa pro svetingai atlapotas mano autobuso duris. Matau jį iš tolo, nes visada stengiuosi atsisėsti dešinėje, prie lango. Jei šalia padangų ar ratų suvedimo dirbtuvių sušmėžuotų pilkai apsirengęs vyras ar moteris su firminiu krepšiu per petį ir kodų skaitytuvu rankoje, galima ramiai iš anksto prieiti prie durų ir, vos sustojus transporto priemonei, ją palikti iki to, kol nepagavo važiuojančio zuikiu. Vokietijoje būti zuikiu blogai, čia juos gaudo, troškina ir valgo, tad geriau iššokti ir kelionės tikslą pasiekti savomis letenomis. Tai įmanoma, net jei šiek tiek pavėluosite.

Taip gali nutikti, bet dažniausiai – ne, man pasitaikė tik sykį per kelis mėnesius – maždaug devintą minutę nuo kelionės pradžios. Tačiau pakelti visa tai kartu – netvirtai tvarkaraštį žinantį autobusą, tuos pačius liūdnus bendrakeleivius, pilkos pramonės, biurų ir parduotuvių zonos už lango begalybę – sudėtinga. Ypač jei tai kartojasi kiekvieną rytą penkis kartus per savaitę, o po kelių valandų tas pats dar ir priešinga kryptimi. Bet yra stebuklinga priemonė – magiškas raudonas trikampis mygtukas išmaniojo telefono ekrane. Paspaudi jį ir depresiją keliančiame eismo žiede tave paguodžia bei palaiko:

Well, He’s the only free psychiatrist
That’s known throughout the world
For solving the problems of all men
Women, little boys, and girls.

Taigi, jis vienintelis nemokamas psichiatras,
Jį visas pasaulis pažįsta iš to,
Kad jis sprendžia visų vyrų,
Moterų, berniukų ir mergaičių problemas.

Žinoma, žinoma, mes Jį pažįstame, tą vienintelį nemokamą psichiatrą pasaulyje (ir ne tik psichiatrą), bet pamiršome – nuolat pamirštame – apie Jo egzistavimą. Mums reikia, kad kas nors apie Jį primintų. Tam skirtos religijos. Ir aukštasis menas. Tam – nors ir tai pamirštame – egzistuoja popkultūra ir popmuzika. Dešimtąją kelionės iš taško A į tašką B šeštuoju Vokietijos miesto K. autobusu minutę muzika ir man primena apie Visuotinį Nemokamą Psichiatrą. Tai didinga popmuzika, tikriausiai pati geriausia, kokia kada nors buvo įrašyta, todėl aš ja tikiu. Psichiatras yra, ir Jis mus visus išgydys:

When you feel Your life’s too hard
Just go have a talk with God.

Kai jauti, kad gyvenimas per sunkus,
Tiesiog pasikalbėk su Dievu.

Iš tiesų ši daina baigiama konkrečiu pasiūlymu. Kita – ne mažiau artima sunkaus gyvenimo realijoms, tačiau joje greičiausiai kalba jau nebe pamokslininkas, ten regime sceną, įkvėptą kritinio realizmo:

See the people lock their doors
While robbers laugh and steal
Beggars watch and eat their meals from garbage cans
Broken glass is everywhere
It’s a bloody scene
Killing plagues the citizens
Unless they own police.

Štai žmonės užsirakina duris,
Kai plėšikai juokiasi ir vagia.
Elgetos laukia ir valgo savo maistą iš šiukšliadėžių.
Aplink pilna sudužusių stiklų.
Štai kruvina scena.
Žmogžudystės kankina gyventojus,
Nes jie neturi savo policijos.

Nors, taip, tai veikiau metafora, netgi alegorija. Gyvenimo netikint Dievu ir gerumu alegorija.

Tokios mintys mane aplanko tą akimirką, kai aš – jau visiškai teisėtai – išlipu iš šeštojo autobuso ir tęsiu kelionę tikslo link. Dar turiu kirsti dvi dideles gatves (viena jų – Max-Stromeyer, nuo kurios pradėjau ir į kurią grįžau, piktdžiugiškai pastebiu) ir eiti antrąja, dešinėje pusėje, pro didelį biurų pastatą, DHL sandėlį, gamyklą su tautologišku pavadinimu „Gamykla“, o paskui dar šiek tiek į dešinę. Ausines tenka nusiimti prasidėjus mąsliems fortepijono akordams, vedantiems į magišką frazę „I see us in the paaaark…“. Po velnių, ir aš dabar norėčiau atsidurti parke, tik ne technologijų.

Eltonas Johnas – o jo nuomonę su kiekvienais gyvenimo metais vertinu vis rimčiau – sakydavo, kad į visas keliones pasiima Stevie Wonderio albumą „Songs in the Key of Life“. Nežinau, ką jis vežiodavosi – vinilinę ar kompaktinę plokštelę, bet manasis albumas visada su manimi telefone – nusipirkau ir parsisiunčiau. Niekas negali man sutrukdyti atsiduoti absoliučiam džiaugsmui – ir šimtąjį kartą sužinoti, kad viskas bus gerai, tereikia kreiptis į Nemokamą Psichiatrą ir nuoširdžiai su juo pasikalbėti. Nešmaikštauju sakraliomis temomis, ne. Raktinis žodis mano frazėje – „nuoširdžiai“. Muzika, kuria kalba Wonderis ir jo albumas, vadinama soulu.

Medija yra pranešimas. Tai žinome jau šešiasdešimt metų, bet niekaip negalime prie to priprasti. Prisiminkime: jei soulo dainoje yra kvailas pamokslas, svarbu soulas, o ne pamokslas. Soulo muzika sugalvota tam, kad kvaila joje taptų kažkuo visiškai kitu, tam ji ir siela. Šis žanras išrastas, ne, tiksliau – išsirado, atsitiko vos keleriais metais anksčiau, nei Marshallas McLuhanas sugalvojo sentenciją apie mediją ir pranešimą. Nežinau, ar šis Oksforde išsilavinimą įgijęs kanadietis, saloje atsivertęs į Gilberto Keitho Chestertono estetinę katalikybę, buvo susipažinęs su juodaodžių amerikiečių muzika (vargu), tačiau faktas lieka faktu – tiesiog prieš jo akis buvo sukurta tobula kultūrinė medija nepaprastai svarbiai XX a. šeštojo dešimtmečio antros pusės – septintojo dešimtmečio pradžios žinutei, kuri sklido iš didelės JAV gyventojų dalies. Pranešimas buvo paprastas: „Mes esame mes, esame tokie, kokie esame, mes norime gyventi, mylėti, džiaugtis, o ne tik kentėti. Mes esame čia, ir taškas.“ Juodaodžių amerikiečių kančią įgarsino bliuzas – liaudies muzika, atsiradusi plantacijose ir priemiesčiuose. Linksmybes iš pradžių įkūnijo džiazas, bet jis greitai tapo sudėtingesnis, įgavo kultūrinio blizgesio ir pateko į baltųjų sritį. „Paprasto“ džiazo tradiciją pratęsė ritmenbliuzas – tuo metu tarpinė, nors jau visur paplitusi muzika. Kalbant apie tikėjimą kančios pabaiga ir naujo, laimingo gyvenimo pradžia, buvo (ir tebėra) bažnyčių, kuriose chorai gieda gospelus ir spiričuelsus. Visa tai puikiai atitiko penktojo dešimtmečio pabaigos juodosios Amerikos socialinį audinį, tą patį, į kurį šiandien šalį norėtų grąžinti rasistai raudonomis kepuraitėmis su baltomis raidėmis: atskirti segregacijos siena „juodaodžiai žinotų savo vietą“. Šeštojo dešimtmečio viduryje afroamerikiečiai pradėjo ieškoti savo vietos visur ir ta siena buvo pastumta, bet, deja, nesugriauta. Ji išliko iki šiol, panašesnė į nematomą individualų ar kolektyvinį skafandrą „ne baltiesiems“. Iš taisyklių rinkinio rasinė segregacija išsivystė į grėsmingą membraną, kokią kadaise buvo galima įsivaizduoti mokslinės fantastikos filme.

O gyvenimo, meilės ir džiaugsmo pranešimui susiformavo – tarsi savaime – soulas. Žinoma, šiame procese dalyvavo dešimtys prodiuserių ir šimtai muzikantų, kitaip ir negalėjo būti – tai ne bliuzas, kurį dulkėtose geležinkelio stotyse ir tamsiuose baruose ūbavo vienišiai. Šiai muzikai reikia rimtų instrumentų, grupės, studijos, įrašų. Nepaisant milžiniškos gyvo soulo atlikimo galios, tai muzika, kurią pirmiausia reikia kruopščiai aranžuoti ir įrašyti; nesu tikras, bet manau, kad būtent soulas, o ne džiazas ar R&B davė pradžią tikrajai juodaodžių muzikos industrijai Amerikoje. Bet kuriuo atveju, žodį motown žino beveik kiekvienas.

Į džiaugsmo ir meilės armiją buvo masiškai verbuojami dainininkai, tačiau naujų karių laukė rekrutavimas. Sąlygos pačios atšiauriausios, jei ne žiauriausios ir netgi grobuoniškos. Ankstyvosios industrijos visos tokios. XIX a. pradžios Anglijos pramonės revoliucijos ugnimi alsuojančiose gamyklose dirbo vaikai. Stevlandas Hardaway’us Judkinsas savo pirmąją sutartį su „Motown“ pasirašė būdamas vienuolikos metų, o vienas jų prodiuserių sugalvojo berniuko sceninį vardą – Little Stevie Wonder. Mažasis Styvis Stebukliukas. Po kelerių metų „Mažasis“ nukrito, liko Stebukliukas Styvis.

Wonderis buvo aklas nuo gimimo. Beveik 65 metus muziką kūrė iš nuojautos, kol galiausiai tapo vienu garsiausių pokario muzikantų. Jo biografija nėra labai įdomi: darbas, daug darbo, dar daugiau darbo, įrašai, sėkmė, nesėkmės, triuškinanti sėkmė, vidutinė sėkmė, viešos reklamos, sutartys su įrašų kompanijomis, geros sutartys, blogos sutartys, galiausiai labai geros sutartys, tikriausiai geriausios to meto soulo muzikos visatoje, jei ne visoje popmuzikos industrijoje apskritai, žmonos, meilužės, daugybė vaikų. S. Wonderis myli vaikus, tai visiems žinoma. Soulas juk už šeimą ir vaikus, kuo daugiau, tuo linksmiau. Aš neironizuoju. Tiesą sakant, savo duk­rą į darželį vežu šeštuoju Vokietijos miesto K. autobusu. Esu geranoriškas žmogus. O ir zuikiu kartais tampu ne iš godumo, bet dėl to, kad Vokietijoje kartu su ordnungu jau seniai viešpatauja chaosas, kuris mano atžvilgiu reiškia štai ką: K. mieste žmogus, neturintis leidimo gyventi (Ordnung!), transporto bilietus iš anksto gali nusipirkti tik miesto centre esančioje stotyje (Ordnung!) arba prie įėjimo į autobusą (ordnung!), bet autobusai dažnai vėluoja, o kartais ir neatvažiuoja (chaosas!), todėl jie būna perpildyti (chaosas!), tad iš karto prasibrauti iki vairuotojo sunku (chaosas!), o po poros stotelių be bilieto vis tiek jau esi zuikis (ordnung!). Vienintelis būdas pabėgti nuo dekadentiškos Vokietijos dialektikos – klausytis S. Wonderio sielą pakylėjančio albumo „Songs in the Key of Life“.

Ačiū Dievui, regis, jau baigiau apie visus kontekstus, todėl galime kalbėti apie muziką ir džiaugsmą. Taip, soulas išpažįsta džiaugsmą, lygiai kaip bliuzas – liūdesį. Jis dainuoja apie įprastą gyvenimą – ir ne apie laimę, o tai svarbu, nes laimė ir įprastas gyvenimas – nesuderinami dalykai. Laimė – sąvoka, įvaizdis, idealas, jei norite, prisiminimas (retai, bet pasitaiko). Džiaugsmas – tiesioginė netobulos sąmonės emocija. Čia, man atrodo, derėtų tarti keletą žodžių apie budizmą, nors Wonderis, regis, jokia briauna su juo nesusiliečia – jis tvirtas baptistas, be to, kiek žinau, praktikuoja transcendentinę meditaciją, kurią Holivude ir visoje Kalifornijoje praktikuoja kiekvienas, išskyrus galbūt Woody Alleną, bet jis jau beveik pusę amžiaus ten negyvena, nors kartais dėl įvairių priežasčių yra priverstas apsilankyti. Taigi, budizmo požiūriu, laimės nėra ir negali būti – mūsų pasaulis ir gyvenimas skendi kančioje, kurios vienas šaltinių yra būtent laimės troškimas. Norint išsilaisvinti iš kančios, reikia tai suprasti ir nustoti siekti laimės. Tačiau džiaugsmas yra emocija, kuri egzistuoja iki tam tikro laipsnio (kaip viskas budizme egzistuoja tik „iki tam tikro laipsnio“); džiaugsmas – viena iš psichinių reakcijų į mus supantį pasaulį (ne autentiška, bet kitokios ir nėra). Jis gali būti suvokiamas arba nesuvokiamas kaip toks, bet neabejotinai yra mūsų emocinio, t. y. įprastinio, gyvenimo faktas. Atitinkamai tuo grindžiama visa persmelkianti soulo muzikos galia, kitaip tariant – jos universalumas. Žinoma, soulas gali pranešti – ir greičiausiai praneša – naivią žinutę:

Oh that
Love’s in need of love today
Don’t delay
Send yours in right away
Hate’s goin’ ’round
Breaking many hearts
Stop it please
Before it’s gone too far
Gone too far

O taip,
Meilei šiandien labai reikia meilės.
Nedelsk,
Siųsk savąją tuoj pat.
Neapykanta sklando aplink,
Sudaužo daugybę širdžių.
Sustabdyk tai, prašau,
Kol dar nevėlu.
Kol dar tikrai nevėlu.

Bet reikalas tas, kad pats gyvenimas yra toks. Jis naivus.

Tokią išvadą darau kaskart, kai klausausi 103 minučių ir 49 sekundžių „Songs in the Key of Life“. Nelabai dažnai klausausi viso, tikrai ne kiekvieną kartą mieste K. keliaudamas iš taško A į tašką B ir atgal – tai užima mažiau laiko, bet vis tiek retsykiais tai darau. Tarkim, važiuodamas Vokietijos geležinkeliais, kur ordnung ir chaoso dialektika akivaizdžiai išstūmė apšvietos dialektiką. Ir visada baigiantis 104-ajai įrašo minutei, blėstant linksmam Wonderio lūpinės armonikėlės virpėjimui, mane užplūsta stipriausias besąlygiškas dėkingumas šiam žmogui. Manau, kad kiti tokį jausmą patiria klausydamiesi Mozarto. Į Mozartą reaguoju šaltai, todėl mano atveju pakeisiu jo vardą į Händelio. Nes kas gi kitas, jei ne šis darbštus Anglijos vokietis, parašė tiek daug gražios džiaugsmą teikiančios muzikos? Tai štai, Händeliui ir Wonderiui esu be galo dėkingas.

Galiausiai apie muziką. Ji beveik tobula. „Songs in the Key of Life“ yra geriausiai parašytas, sumanytas, atliktas ir prodiusuotas albumas, kokį esu girdėjęs. Neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma sukurti pusantros valandos tokios muzikos. Taip, ten yra ir paprastesnių dalykų (bet ne prastų!), tačiau bemaž nėra gabalų, stipresnių už kitus. Jie beveik visi puikūs. Procesas atrodo taip: klausaisi vieno kūrinio, visiškai susižavėjęs kiekviena detale, aranžuote, ilgai lauktu netikėtu melodijos posūkiu, jis baigiasi, atsikvepi ir… tuojau pat prasideda kitas gabalas tame pačiame visiškos muzikinės laimės lygyje. Nesiginčiju, budistai teisūs: mūsų netikrame pasaulyje tikrai nėra laimės; tačiau paspaudę raudoną trikampį įjungiate kažkokį tikrą tikrumą – įjungiate kuriam laikui, kad suvoktumėte jo baigtinumą, gal net netikrumą, bet vis dėlto tą akimirką – tai yra. S. Wonderis sukūrė tokią akimirką, trunkančią 103 minutes bei 49 sekundes. Siela siunčia džiaugsmo žinią; iš sielos sukurtas „Songs in the Key of Life“ dovanoja laimę. Ir tai dovana, kurios neįmanoma atidovanoti.

Antropologai tokią dovaną vadina „potlaču“ – turto perskirstymo metodu tarp kai kurių Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje gyvenančių indėnų genčių. Turtas perskirstomas didelių dovanų būdu, tokių didelių, kad jos gali būti didesnės už tai, ką davėjas apskritai turi. Tačiau gudrybė ta, kad gaunančioji šalis turi atsidėkoti tuo pačiu ir, pageidautina, dar pridėti viršaus. Šią logiką nesunku suprasti. Praėjusiame amžiuje kai kurie prancūzų filosofai, aktyviai griovę materializmo pamatus (Georgesas Bataille’is, Guy Debord’as), siūlė sukurti naują ekonomiką, pagrįstą „potlaču“. Matyt tam, kad patikimiau panardintų prakeiktą pasaulį į chaosą. Nors, kaip matome iš Vokietijos geležinkelių pavyzdžio, į chaosą galima pasinerti ir tiesiai iš spindinčių rinkos ekonomikos aukštumų, neva pagrįstų Protu… Bet juk kalbame apiemuziką! Muziką! Tad grįžkime prie jos. Šis grįžimas – momentinis. Esu giliai įsitikinęs, kad popkultūra, ypač popmuzika, sumanyta tam, kad būtų dovanojama mums, paprastiems mirtingiesiems, kaip „pot­lačas“ – didžiulė, nenusipelnyta, nepaaiškinama dovana, kurios negalima atidovanoti. Popkultūra daug didesnė, gražesnė, įvairesnė, nuostabesnė už mažus, netobulus, apgailėtinus mus, tad belieka vien lementi: „Už ką?“

Taigi už visas tas kančias, apie kurias kalbėjome minėdami budizmą. Griežtas teoretikas mums pasakytų: mes kenčiame, nes siekiame laimės, kuria sąmoningai mus erzina kapitalizmas, buržuazinė visuomenė. Prisiminkime, juk tai – 1776 m. Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracija: „Manome, kad šios tiesos yra savaime suprantamos, kad visi žmonės yra lygūs, kad jiems Kūrėjas suteikė tam tikras neatimamas Teises, kad tarp jų yra Gyvybė, Laisvė ir Laimės siekimas.“ Išeina taip: jei laimės siekimas yra neatimamas, tai kančia, kaip jo pasekmė, taip pat yra neatimama. Tuomet nėra ko skųstis. O paguodai – štai jums Didžioji dovana, kinukas, dainelės, disneilendai.

Visa tai būtų nepakeliamai liūdna be paties meno, šiuo atveju – muzikos, tikrovės. Soulas atsirado kaip populiarioji muzika, bet labiau ji yra muzikinis džiaugsmo organizavimo būdas. Beveik dvidešimt metų jis vystėsi, skaidėsi, paprastėjo, sudėtingėjo, apaugo rūšimis ir regioninėmis mokyklomis, kol galiausiai aštuntojo dešimtmečio viduryje, tapęs pernelyg didelis ir įvairus, nejučia išsisklaidė po jo sukurtus ir kaimyninius žanrus – nuo disko ir fanko iki visiško popso, nors tebevadinamas dabar jau nieko nesakančiu soulo vardu. 1976-ieji, kai buvo įrašytas albumas „Songs in the Key of Life“, šia prasme buvo esminiai. Įdomu tai, kad ne tik soulo muzikai, bet ir pačiam Wonderiui.

Dabar pasakysiu siaubingai netaktišką dalyką. Po „Songs in the Key of Life“ S. Wonderis neišleido nė vieno įdomaus albumo. „Komerciškai sėk­mingų“ – galbūt, nesiginčysiu. „Įdomių“ – tikriausiai, kaip, pavyzdžiui, „Stevie Wonder’s Journey Through The Secret Life of Plants“ (1979). Bet, tiesą sakant, sunku net prisiminti tų albumų pavadinimus, nors jų nėra daug, vos šeši (kalbu apie studijinius įrašus). Apskritai per pusę amžiaus po „Songs in the Key of Life“ Wonderis įrašė tiek plokštelių, kiek per penkerius metus iki jo. Tie albumai giliai palaidoti popmuzikos istorijoje, tačiau juose buvo keletas megahitų, kurie prisimenami iki šiol. Vienas jų – Part Time Lover („Meilužis ne visai darbo dienai“) – kažkodėl visada skamba įvairių šalių, kuriose teko lankytis pastaraisiais dešimtmečiais, prekybos centruose. Tačiau net ir su šiuo gabalu yra bėdų. Daina, prie visuotinės Wonderio šlovės prisidėjusi daugiau nei bet kuri iš „Songs in the Key of Life“, mažai kuo skiriasi nuo kitų puikių juodaodžių muzikantų, devintajame dešimtmetyje persikvalifikavusių į naujo tipo popindustrijos prodiuserius, kūrybos. Tai ne priekaištas tam, kas nuostabu, tiesiog vėlyvojo kapitalizmo popkultūros logikos konstatavimas.

Mažai pasaulyje dalykų, taip pakylėjančių dvasią, kaip trimituojančio džiaugsmo Sir Duke nepastebimas perėjimas per negiliai išnirusią bosinę partiją į šventinius auksinius varinius pučiamuosius (ar būna auksiniai variniai pučiamieji? Čia jie yra!) kūrinyje I Wish. Atrodo, kad dainą varo auksiniai variniai, bet iš tikrųjų ją užtikrintai veda melodija ir Wonderio balsas, soulas subyra į fanką, fankas susirenka atgal į ritmenbliuzą, iš ten pereina į soulą su gospelo choru, turtingą juodosios muzikos rojų, dar ne iki galo suregistruotą į žanrinius butus. Ir iškart po viso šio gėrio, ak, Knocks Me Off My Feet su emociškai nepriekaištingiausiu „I love you, I love you, I love you“ popmuzikos istorijoje. Tik Wonderis mokėjo kurti tikrai geras meilės melodijas, ne sentimentalias ar jaudinančias, bet būtent – ne, ne, nebijau šio žodžio – geras: siela atvira susitikimui. Visgi tai soulas.

Albumo pavadinimas nepretenzingas: „Dainos gyvenimo tonacijoje“. Ši tonacija idealiai tinka konkretaus rašytojo K. gyvenimo peizažams konkrečiame Vokietijos mieste K.: autobusas braunasi per nesibaigiantį pramoninį miestą, vienaaukštė jei ne Amerika, tai Vokietija, saloną užpildę žemesniojo socialinio statuso žmonės niūriai žvelgia pro langą į tai, ką ir taip mato kasdien. Kreiptis į Nemokamą Psichiatrą, regis, jau kiek per vėlu. Taip ir yra.

Ir vis dėlto mes, blėstančios džiaugsmo vilties laikų viešojo transporto keleiviai, turime kažką atsargoje. Slaptą ginklą, tą raudoną trikampį mygtuką plastikinės dėžutės ekrane. Vos jį paliesime pirštu, ausyse ims skambėti:

That I’ll be loving You always
Always

Kad aš mylėsiu Tave visada,
Visada.

O tada? Tada įsijungia ištisa džiaugsmo mašina visu pajėgumu:

Until the ocean covers every mountain high (Always)
Until the dolphin flies and parrots live at sea (Always)
Until we dream of life and life becomes a dream

Kol vandenynas apsems kiekvieną aukštą kalną (visada),
Kol delfinai skraidys ir papūgos gyvens jūroje (visada),
Kol svajosime apie gyvenimą, ir gyvenimas taps svajone.

Ir joks konduktorius negali to sustabdyti.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė