Kartais į menininkus žiūrime rimčiau nei jie patys į save. Galbūt bijome susidūrimo su talentu apdovanotaisiais ir jausmo, kad esame mažesni, paprastesni ir ne viską žinantys. Tokia ta daugeliui būdinga baimė, šauniai dangstoma šnekomis apie tai, kas išgirsta, matyta, ragauta, aplankyta. Mano savimeilę glosto pokalbis su žemišku kūrėju, turinčiu puikų humoro jausmą, nevengiančiu rodyti savo raumenų instagrame ir žaibiškai atsakančiu į elektroninius laiškus. Tai nesumenkina jo, klasikinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo, statuso, ir nuslopina baimę, kad galiu pasirodyti neužtektinai išprususi.

Norvego pianisto Akselio Kolstado taip lengvai neįsprausi į rėmus ir neapibrėši. Jis – ir vizionierius, rašantis princesėms laiškus, ir svajoklis, įsivaizduojantis, kad vieną dieną gros kosmose. Jo koncertai kartais labiau primena stand-up šou. Akselis scenoje mūvi sportinius batelius, su publika kalbasi tarsi su senais draugais ir groja, lyg pasakotų istoriją. Atrodo, kad scena buvusiam profesionaliam krepšininkui yra tiesiog kita aikštelės versija.

Kad ir kur koncertuotų – Carnegie Hall ar prestižiniuose Europos muzikos festivaliuose, klausytojų susižavėjimo scenarijus kartojasi – plojimai, ovacijos, šypsenos. A. Kolstadas meistriškai klasikinę muziką ir humorą paverčia gyvu, įtraukiančiu spektakliu.

Anot „The New York Times“, jis vienas iš nedaugelio pianistų pasaulyje, gebančių klasiką pateikti tokiu ypatingu būdu. „Time Magazine“ Akselį vadina klasikos Quentinu Tarantinu, o amerikiečių komikas Jeffrey Gurianas nuo scenos jam suteikė naujojo norvegų Victoro Borgeʼo titulą.

Kalbėjomės apie tai, kaip sportas tampa muzika, garsas virsta pasipriešinimu, vaizduotė keičia rea­lybę, o vidinė tyla padeda išgyventi chaotiško triukšmo laikus.

Thomo Wolando nuotrauka

Akseli, tituliai, kuriuos suteikia muzikos kritikai, apžvalgininkai ir publika, jus įspraudžia į lūkesčių rėmus, o gal atvirkščiai – skatina kūrybinį maištą?

Neslėpsiu, esu laimingas, kai mane lygina su iškiliomis asmenybėmis, ypač – su Ferencu Lisztu. Turbūt tai didžiausias komplimentas, kokį gali gauti pianistas ar kompozitorius. Nurausti ir kuk­lintis – lengviausia, bet kiekvienas toks palyginimas kaskart įkvepia drąsiau žengti į sceną. Komplimentai suteikia pasitikėjimo, kai apie juos per daug negalvoju, o jei galvoju – sukyla nerimas.

Esate profesionalus krepšininkas, gerai žinantis, ką reiškia adrenalino pliūpsnis kūne, kai į tave skrieja kamuolys. Ar panašus jausmas užplūsta ir scenoje, prieš skambinant pirmąjį akordą?

Tikrai, jausmas – beveik toks pat. Adrenalinas, jaudulys, susitelkimas… Koncertuodamas prie pianino visada sėdu apsiavęs krepšinio bateliais – tai mane ramina, o kartu leidžia prisiminti, kad nereikia visko priimti pernelyg rimtai.

Prisipažinsiu, kai žaidžiu krepšinį, mano galvoje dažnai skamba klasikinė muzika, o grodamas mintimis esu krepšinio aikštelėje. Tarsi viskas mano kūne veiktų dviem kryptimis. Sporte yra meno, o mene – daug fizinės ištvermės.

Dažnai taip sakote… Ir priduriate, kad muzikantai yra sportininkai. Įdomu, ar meninę ištvermę galima treniruoti taip pat kaip fizinę jėgą?

Yra tiek panašumų… Netgi per daug. Tik ne visi tai supranta. Sportininkai turėtų dažniau klausytis muzikos, ypač – klasikinės. Lavinti vidinę klausą. Ji suteikia jėgos fizinei stiprybei, kurią palaiko protas. O muzikantai turėtų daugiau judėti gamtoje, treniruoti raumenis, kad į smegenis pritekėtų kuo daugiau kraujo, ir gyventi aistringai. Kurti nuotykius. Kitaip, ką pasakosime kurdami ir atlikdami muziką?

Apie ką kalbate šiandien, pasaulyje, kuris sukasi beprotišku greičiu?

Seku jums pasakas. Išlaisvinu vaizduotę. Paleidžiu fantaziją. Pasakoju tikras kompozitorių gyvenimo istorijas, pristatau ypatingas jų patirtis. Prieš atlikdamas kūrinį mėginu įsivaizduoti, kas galėjo nutikti kompozitoriui, kurio įkvėptas užrašiau natas.

Šiandienos pasaulis pilnas tamsių puslapių, tad svarbu bent muzikoje atsiplėšti nuo kasdienybės, bent trumpam atitrūkti nuo gyvenimo, kad į realybę grįžtum dvasiškai praturtėjęs, sustiprėjęs. Kaip Piteris Penas. Kartais skambindamas seku ir tikras pasakas iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, apie save ir Švedijos princesę. Apie muziką, kurią jai sukūriau, ir apie tai, kad susirašinėjome. Aš – jaunas Norvegijos karališkojo orkestro kareivis – ir žavi karalaitė.

Kaip jums atrodo, muzika labiau atskleidžia, kas esi ar kuo tampi?

Šypsausi, kai galvoju apie tai. Tikriausiai abu, bet vis dėl to labiau – kas aš esu. Šiek tiek mažiau – kokia kryptimi noriu eiti arba kur ji mane veda. Pagavęs muziką, galiu ja pasidalinti su klausytoju. Tačiau kartais ji pagauna mane, tuomet nebekontroliuoju, ką darau, būna, po pasirodymo nieko netgi nebeprisimenu. Tol, kol neišgirstu įrašo. Visiškas transas. Labai keista. Muzika neabejotinai yra mano gyvenimo narkotikas.

Garsėjate energija ir drąsa, iš jūsų sklindančia scenoje. O koks jūsų santykis su tyla?

Tai gilus klausimas. Bravo. Jaučiu didžiulį tylos poreikį, tačiau tą mažai kas pastebi. Daug laiko praleidžiu vienas, kalnuose, kur įsigijau mažą namelį, ir prie jūros, mamos vasarnamyje. Arba jūroje – plaukioju, buriuoju visais metų laikais. To man reikia, kad atsikvėpčiau. O taip pat – numalšinčiau sielos skausmą. Visi turime žaizdų. Daugelis manųjų lengvai neužsitraukia, jas reikia gydyti. Tyla gamtoje, žaidimai su stichijomis ir netgi kova su jomis – mano būdas sveikti. Paradoksalu, bet būtent gamtoje sukaupiu energijos.

Koncertai kosmose, karalių pasakos, fortepijono klavišų revoliucija… Vaizduotė yra jūsų namai? Kur jos ribos?

Albertas Einsteinas sakė: „Vaizduotė svarbiau nei žinios.“ Kartais nė pats nežinau, sapnuoju ar tiesiog gyvenu. Kai atpažįstu šią būseną, klausiu savęs, ar tai kam nors rūpi. Man regis, jei nori ką nors nuveikti, pirmiausia turi įsivaizduoti. Išgyventi scenarijų savo galvoje su smulkiausiomis detalėmis. Taip ir kuriu.

Dalykai visų pirma nutinka mano galvoje, bet kartais, kai groju, kai muzika mane pagauna, atsiduriu pasąmonėje. O tai – dar stipriau.

Ar tiesa, kad kolekcionuojate vyną, tačiau jo negeriate – tik vaišinate draugus savo namuose jiems grodamas? Skamba dvasingai! Ritualai yra jūsų kūrybinio gyvenimo dalis?

Niekada nevartojau alkoholio. Manau, tai tėčio, kuris mane treniravo nuo mažens ir sakė, kad turėčiau palaukti, kol kūnas bus visiškai subrendęs, nuopelnas. Tiesą sakant, niekada nenorėjau svaigintis, nors niekas man to nedraudė. Tiesiog tai – ne man. Bet žmonės nuolat galvoja, kad esu šiek tiek išgėręs.

Mano tėtis buvo legenda. Ir sporte, ir politikoje, ir daugelyje kitų sričių. Jis kalbėjo dvylika kalbų, gebėjo burti ir vienyti žmones net sunkiausiais laikais – šeštuoju–septintuoju dešimtmečiais tapo Turkijos didvyriu, kovojusiu už demokratiją. Jis mirė 2018 m., man tai buvo labai skaudus ir sunkus praradimas, su juo sunkiai taikstausi iki šiol. Jaučiu, jis tebevadovauja man iš dangaus – kaip kadaise mano komandai krepšinio aikštelėje.

Turiu daug ritualų. Gamtoje pamatęs ką nors gražaus, nusilenkiu, nusiimu kepurę, padėkoju ir tęsiu kelionę toliau. Nemažai jų perėmiau iš tėvo. Ir iš mamos, žinoma. Ji – mūsų šalies žvaigždė, aktorė. Buvo jauniausia, suvaidinusi Pero Giunto motiną Norvegijos teatre šeštuoju–septintuoju dešimtmečiais. Mama nusifilmavo daugybėje filmų, dainavo Jacquesʼo Brelio kūrinius ir vaidino miuzikluose. Mudu kartu keliaujame po pasaulį.

Jei jau prakalbome apie tėvus, tai prisiminkime, kad jūsų tėtis treniravo Norvegijos nacionalinę krepšinio rinktinę, kai ji žaidė su lietuviais. Jūsų mokytojas profesorius Sigurdas Slåttebrekkas Lietuvos nacionalinėje televizijoje 1991-aisiais, pačią pirmąją Lietuvos nepriklausomybės dieną, sugrojo Beethoveną. Šią vasarą pats pirmą kartą grosite Lietuvoje, „Kristupo festivalyje“. Ar tikite kultūriniu likimu, o gal tai – tiesiog gražiai susiklostę atsitiktinumai?

Tikiu likimu ir tuo, kad žmonės vienas kitam prabyla per įvairius kanalus – muziką, meną ir kultūrą. Tai nėra sutapimas. Gražiai surežisuota, bet – ne atsitiktinai.

Kai apie tai galvoju, sukasi muzikinė frazė, atsikartojanti vis kitoje tonacijoje: tėtis – per sportą, profesorius – per Beethoveną ir televizijos ekraną, dabar ir aš, su savo fortepijonu ir istorijomis įžengiantis į tą pačią kultūrinę erdvę, tik kitu laiku. Tai – tarsi trijų kartų dialogas su Lietuva be žodžių, bet su garsu.

Man atrodo, muzika neturi sienų, bet turi atmintį. Ir kai garsas pasiekia vietą, kur kadaise jau skambėjo – atpažįsta ją. Gal ir aš tiesiog vykdau tai, kas jau seniai parašyta – ne partitūroje, kažkur giliau.

Yra šalių, kurios groja švęsdamos, kitos – kad išgyventų. Ką reiškia koncertuoti krašte, kur muzika dažnai simbolizavo laisvę?

Mano šeima pabėgo nuo Stalino represijų prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Močiutė gimė Odesoje 1900 m., senelis – Maskvoje. Abu turėjo gerą išsilavinimą: močiutė dirbo medicinos srityje, senelis – tekstilės ir automobilių pramonėje. Jie turėjo didelę šeimą, kuriai, kaip ir daugeliui to meto žydų, teko bėgti iš Rusijos ir apie tai daug nekalbėti. Galiausiai seneliai apsistojo Stambule, ten ir užaugo mano tėvas. Man nuolat buvo pasakojama, kad abu seneliai iš tėvo pusės buvo labai stiprūs – ir fiziškai, ir dvasiškai. Jų kova, kančia, istorijos – viskas manyje, mano DNR, jaučiu tai pulsuojant. Žinau ir Lietuvos istoriją, taigi, jei turėsime mintyse tai, kas šiandien vyksta, šis pasirodymas sklinda tiesiai iš mano kovojančios širdies ir protėvių atminties.

Jūsų gyvenime daug sporto, muzikos, humoro, vaizduotės. Ar galėtumėte pasakyti, ko iš tiesų ieškote, įvairiose situacijose dažniausiai sakydamas „taip”?

Manau, kad mėginu sustabdyti laiką. Dažnai atrodo, kad pavyksta. Ne todėl, kad būčiau išmokęs kokį triuką ar žinočiau slaptą formulę, tiesiog stengiuosi visa esybe būti, kur esu. Scenoje, miške, pokalbyje, net sporte.

Viso to priežastis gal kiek liūdna, bet kartu ir labai graži – meilė gyvenimui, žmonėms, kurie yra šalia, kartais per greitai tolstantiems prisiminimams ir gyvenimo momentams, kurie taip lengvai išslysta iš delnų. Tikiuosi amžinai likti akimirkoje – dėkodamas, žaismingai gyvendamas ir eidamas per tai, kas bent jau trumpam leidžia laikui sustoti. O tai yra menas.

Galbūt vienintelis tikras būdas gyvenimui sakyti „taip“ – ne iš baimės ką nors praleisti, o iš dėkingumo už tai, kas duota.