Yra muzikantų, kurie muziką atlieka, ir yra tokių, kurie, regis, ja tiesiog gyvena. Viktorija Gečytė neabejotinai priklauso pastariesiems. Jos istorija, prasidėjusi penkiametės pasirodymais scenoje ir televizijoje, nėra pasakojimas apie atrastą pašaukimą – tai pasakojimas apie pašaukimą, kuris niekada nebuvo pamestas. Gilus prigimtinis ryšys su muzika ją natūraliai vedė į JAV universitetą, Paryžiaus klubų scenas ir galiausiai į kūrybinę partnerystę su kontrabosininku Geneʼu Perla – žmogumi, grojusiu su tokiomis džiazo legendomis kaip Elvinas Jonesas, Sonny Rollinsas, Sarah Vaughan, Nina Simone ir daugeliu kitų. Daugiau nei penkiolika metų koncertuojanti Amerikoje ir Europoje Viktorija kritikų giriama už nepriekaištingą techniką, išjaustą stilių ir rafinuotas interpretacijas. „Sunku patikėti, kad ji yra lietuvių kilmės ir nepraleido vaikystės Niujorko džiazo klubuose“, – rašė prancūzų spauda. Viktorija, perpratusi tradicinio džiazo prigimtį, jau dabar prilyginama šio žanro žvaigždėms.

Kaip nutiko, kad dabar vis dažniau koncertuoji Lietuvoje?

Anksčiau, kai pritrūkdavo veiklos, tekdavo pačiai organizuoti koncertus, o dabar jau sulaukiu kvietimų. Šiaulių bigbendas neseniai užprašė į jų dvidešimtmečio šventinį koncertą, Dima (Dmitrijus Golovanovas) vėl atvėrė duris į džiazo klubą Vilniuje „Jazz Cellar 11“, o Vytas (Vytautas Straižys) – į mini turą Vilniuje, Kaune ir Palangoje.

Kai prieš trejus metus gimė dukra, pradėjome reguliariau lankytis Lietuvoje. Aš ir anksčiau per Kalėdas ir vasarą beveik visada grįždavau, nes čia gyvena mano artimiausi draugai, šeima. Dabar atvykstame dar dažniau. Žmonės sužino apie viešnagę ir pasiūlo koncertuoti.

Galbūt svarstai kada nors grįžti gyventi į gimtąją šalį?

Apie tai negalvoju. Ne todėl, kad čia nemiela ar kažkas negerai. Gyvenimo sąlygos nuostabios. Tiesiog man atrodo, kad dabar mes esame taip arti, palyginti su tuo laiku, kai mokiausi Amerikoje – tada tikrai buvo toli: ir laiko skirtumas, ir skrydis, ir biudžetas studentui anuomet buvo didelis. O dabar esame šalia – sėdi ir atvažiuoji.

Lietuvoje manęs nori, nes esu iš Paryžiaus, o ten – nes ne iš Paryžiaus. Paradoksas – esi reikalingas ten, kur tavęs nėra.

O tos pačios publikos, kuri gyvena šalia, juk negali kviesti kiekvieną savaitę ar kasdien. Taip ir su Paryžiumi: mieste mūsų namai, ir grojam daugiausia klubuose, viešbučiuose, baruose, o visi festivaliai, visos rimtesnės salės būna išvažiuojamieji koncertai. Geriausiu atveju po dvi tris valandas į vieną pusę ir atgal.

Be to, mano partneris yra iš Kolumbijos, jam sudėtinga prisitaikyti prie šalčių. Jis prieš važiuodamas į Lietuvą jau pradeda drebėti (juokiasi).

Bandau jam priminti, kad prie oro prisitaikoma ir viskas priklauso nuo nusiteikimo. Kaip tik per ilgiausią vasaros dieną, Jonines, kuri sutampa su Prancūzijos muzikos diena – Fête de la Musique, išleidau dainą „Isnʼt This a Lovely Day?“ iš džiazo dainyno apie tai, kad nors už lango audra, kai esam kartu, diena nuostabi. Labai tiko birželio orų Lietuvoje tema.

Ar jauti skirtumą tarp koncertų Prancūzijoje ir Lietuvoje?

Didesnį skirtumą jaučiu ne tarp šalių, o tarp publikos tipų. Birštono džiazo festivalio lankytojai nėra tokie kaip, sakykim, Kauno menininkų namų, kur neseniai grojome. Priklauso nuo to, ar tai yra džiazo klausytojai, pažįstantys repertuarą ir kodus, ar tiesiog bendrai muzikos mėgėjai. Džiazo publika visada labiau atliepianti, dalyvaujanti, reaguojanti – jie daug duoda per koncertą ir tai labai jaučiasi.

Lygiai taip pat ir Prancūzijoje – kartais nuvažiuoji į kokį miestelį, groji bažnyčioje, susirenka klasikinės muzikos gerbėjai. Žmonės ateina paklausyti, nejuda, neišleidžia jokio garso, beveik nemirksi klausydami. Tokiose salėse mums būna neįprasta ir net sunku, nes mūsų muzika yra kaip pokalbis, mes labai daug pasiimame iš auditorijos.

Sakyčiau, toks didžiausias skirtumas. Lietuvoje publika, man regis, šiltesnė. Prancūzai negaili aplodismentų, bet gimtinėje į koncertus ateina tikri melomanai, fanatikai, jie palaiko iš visos širdies. Tai ypatinga.

Kaip dainininkė ir muzikantė laikai save džiazo atstove ar laviruoji tarp žanrų?

Atstovauju tradiciniam džiazui, nes man patinka žodžiai, melodija, istorija. Per pasirodymus mintimis grįžtu į praeitį – kai buvau moksleivė, važiuodavome į dainuojamosios poezijos konkursus. Tai liko manyje. Anksčiau, kai pradėjau karjerą, nelabai suprasdavau, apie ką dainuoju, o dabar negaliu atlikti kūrinio, jei nerandu santykio su jo pasakojimu.

Įdomu paklausyti ir kitos pusės – įspūdingų aranžuočių, improvizacijos, scat dainavimo manieros, modalinių dalykų, bet pati su klausytojais bendrauju per žodžius, melodiją, garsą, atmosferą, kurią sukuriam grodami.

Į žanrus žiūriu atvirai – mes grojame ir folko dainų, ir iš popmuzikos kažką pasiimame. Turiu projektą, kurį vadinu bliuzu, bet ten yra ir Jameso Tayloro, ir Stingo, ir Tomo Waitso kūrybos – visko, kas patinka.

Kas Tau yra džiazas?

Pokalbis, flirtas, šokis. Man tai gyva muzika, nes ji niekada nebūna tokia pati. Tai yra nesibaigianti pažintis, juk mes, džiazo muzikantai, visą laiką grojame su kitais žmonėmis. Su Vytu pirmą kartą koncertavome net negirdėję vienas kito. Taip nutinka labai dažnai – tiesiog susitinki, sėdi ir groji. Magija slypi klausyme, išklausyme, gebėjime atsakyti, dalyvauti. Technika, kurią tobulini per repeticijas, tuo metu dingsta, nelieka laiko apie tai galvoti.

Džiazas yra būti čia ir dabar, viskas gimsta tą akimirką. Esmė – improvizacija, tai, kaip sugrosi temą, ką aplink ją sukursi.

Laisvė – man atrodo, šis žodis puikiai apibūdina džiazą, nes tai labai atviras žanras.

Papasakok apie savo kasdienybę Paryžiuje.

Dieną daliju į kelias dalis. Pirmiausia – namai, dukra, šeima. Tuomet – muzika. Mažai laiko praleidžiu repetuodama ar kažką dirbdama viena, daugiau – arba repeticijose su kitais (sessions), arba koncertuodama.

Ir yra dar kita mano gyvenimo dalis – korporacinė veikla. Studijavau matematiką ir ekonomiką, paskui ilgą laiką dirbau komunikacijos agentūroje, o dabar jau septyneri metai esu renginių redaktorė ir vedėja, fasilitatorė. Vedu įmonių vadovų susitikimus, seminarus, konferencijas, industrijos renginius, apdovanojimų ceremonijas. Iš intelektinės pusės ši veikla atveria galimybę plėsti akiratį, o iš finansinės – palengvina kūrybinį kelią. Tai naudinga ir saviugdos prasme. Be to, randu daug bendrybių su muzika. Pavyzdžiui, vedant renginį, pristatant žmones, moderuojant diskusiją ar fasilituojant seminarą reikia labai panašių kompetencijų: žinoti ir suprasti, kas tavo publika ir ko jie čia atėjo, išmanyti visą sceninę, techninę pusę, gebėti reaguoti, improvizuoti, bendrauti su auditorija, numatyti, kas bus.

Aš daug pasiimu ir iš vienos, ir iš kitos srities, ir viskas padeda augti. Muzikantai – filosofai, kurie domisi viskuo, netelpa į rėmus, jie man primena, kad svarbiausi dalykai gyvenime gali būti paprasti ir neapčiuopiami. O tai, kas vyksta įmonėse, kokie jų iššūkiai, ką mąsto jų vadovai ir kur pasaulis važiuoja, primena, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo.

Kaip sekasi planuoti laiką ir derinti koncertus turint trejų metų dukrą?

Labai džiaugiuosi, kad dukra atėjo į mano gyvenimą tokiu metu, kai galiu pati planuoti savo laiką ir esu pati sau šeimininkė. Kai dirbau agentūroje, tekdavo plušėti dieną naktį, tad laisvės neturėjau. Dabar galiu pasirinkti nedirbti ir būti su ja. Pirmaisiais metais tai buvo ypač naudinga. Prancūzijoje motinystės atostogos trunka daugiausia keturis mėnesius. Kai mamai pasakiau, kad keturių mėnesių dukrą vesiu į lopšelį, galvojo, kad mes ne žmonės, o kažkokie monstrai. Bet pripranti prie to, ką turi.

Kita vertus, mes jau treti metai pirmadienius leidžiame su dukra. Pusę dienos ji būna su manimi, kitą pusę – su tėčiu. Tenka improvizuoti, nes reikia tai pas gydytoją nueiti, tai dar kažkokius reikalus sutvarkyti. Šis laikas kartu neįkainojamas.

Vienu metu patyriau išsekimą, tačiau pavyko perlipti per hormonų bangą ir dabar galiu mėgautis gyvenimu. Dukrai labai patinka muzika, tad turime bendrą pomėgį.

Galbūt kartu dainuojate, muzikuojate?

Ji moka daug dainų visomis trimis kalbomis, kuriomis kalba (lietuvių, ispanų ir prancūzų). Visiems kaip anekdotą pasakoju: būdama pusantrų metų ji eina, kažką daro, staiga sustoja, susiriečia, susiraukia. Aš klausiu: „Ona, kas nutiko?“ Ji sako: „Ne šitą.“ Galvoju, kas „ne šitą“? Ji pirštu rodo į grotuvą. Sakau: „Tau daina nepatinka?“ – „Ne.“ – „Pakeisti?“ – „Taip!“

Ji išmoko pati pasikeisti kompaktinius diskus – lipdavo ant kėdės, kad paspaustų mygtuką, ištrauktų, žinojo, kur kokio atlikėjo muzika skamba. Buvo vienas su dainelėm pagal knygą apie katiną, tai sakydavo „miau“, kitas buvo su legendinės vaikų grupės „Petits loups du jazz“ dainomis.

Dabar ji jau sako: „Mama, tau šitas patinka? Gerai, uždėsiu.“ Arba: „Mama, dabar noriu, kad įjungtum „Kakę Makę“, dainą apie Emilį“ (Emilis yra jos pusbrolis, tad dukrai labai įsiminė).

Būna ir taip: „Noriu apsirengti suknelę, kuri suktųsi. Kolonėlę padėk va čia, čia patiesk kilimėlį, kad būtų minkšta, ir šoksiu.“ Turim įvairių instrumentų: klavišus, gitarų, ukulėlę, visokios perkusijos, ji moka pati pasiimti, pabarzginti, sudėti. Jaučiasi kaip namie, kaip savo virtuvėje.

Tavo partneris taip pat muzikantas?

Ne, bet labai mėgsta muziką – tipiškas kolumbietis. Groja tiesiog tam, kad gerai praleistų laiką. Kai neturi ką veikti, užsideda ausines, pasiima bosinę gitarą ir gali dvi valandas sėdėti, kažką mokytis. Jis įsitraukęs net labiau už mane. Aš namie daug visko darau – tvarkau, valau, gaminu, planuoju keliones ir susitikimus su draugais, o jis muzikai skiria daugiau laiko kaip malonumui.

Galbūt ir drauge kažką pagrojate?

Kartais kartu pamuzikuojame, turim net grupės pavadinimą – „Los VikAndéros“ (Vik + Andrés). Draugų rate dabar kuriam dainas jubiliejams pagal visų laikų hitus – visiems, kam sueina keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų. Dukra mato, kaip rašom eiles, mokomės melodiją, repetuojame. Smagu, kai tai tampa kasdienybės dalimi, o ne darbu ar stresu.

Ir kaimynai yra muzikantai, vienas groja fagotu, koncertuoja visame pasaulyje ir kartais repetuoja namie.

Ar turi tikslų, vizijų, kaip norėtum save įprasminti muzikoje?

Aš labai pragmatiška, todėl visada galvoju apie tai, ką galiu padaryti rytoj. Sunkiai sekasi su ilgalaikiais tikslais, nors žinau, kad jie padeda. Mano vizijos būna tokios, kurias galiu įgyvendinti kitą mėnesį ar iki pavasario.

Dabartiniai planai susiję su grupe iš Paryžiaus, kurią vadiname „Vik & The Vibe Tribe“. Jau penktus metus grojame kartu, kūriniai gimsta improvizuojant, be natų ar aranžuočių. Neseniai reikėjo pakeisti vieną iš mūsų, būgnininką ar kontrabosininką, iškart pajutom, kaip susiaurėjo galimybės ir repertuaras. Tai parodo, kad esame kaip vienas organizmas.

Gegužę pagaliau nuvykome į studiją, įrašėme daug kūrinių, jau pradėjau juos miksuoti, montuoti. Būsena tokia, lyg įrėminčiau visą tą darbą ir pakabinčiau ant sienos. Kai baigsiu šį „nuotraukų albumą“, galėsiu pradėti kažką naujo.

Tuo pačiu metu turiu ir kitą, bliuzo, projektą, kurį publika girdėjo šiek tiek rečiau. Atliekame bliuzą plačiąja prasme. Tą programą taip pat įrašiau. Svarstau išleisti dvigubą albumą: viena dalis bus labiau „džiazas-džiazas“, o kita – „bliuzas-džiazas“. Norėčiau jį pristatyti 2026 m. pavasarį, ypač jei atvyksime į Birštono džiazo festivalį – būtų puiki proga.

Dabar ruošiu albumą su ilgamečiu kolega kontrabosininku G. Perla, kuriam ką tik suėjo 85 metai. Jis ir toliau groja, dėsto The New School Niujorke. Karjerą pradėjo su E. Jonesu. Gastroliavo su džiazo legendomis, kol vieną dieną tiesiog nusprendė viską mesti. Vedė šveicarę, aštuoniolika metų visiškai negrojo, užsiėmė verslu, paskui sugrįžo į muziką. Dabar susitelkęs į kūrybą, turi savo įrašų leidyklą, daugybę archyvų iš gyvų koncertų – tikrai įspūdingų dalykų. Susipažinome apie 2007-uosius, esame įrašę tris albumus, jau bus ketvirtas. Kasmet koncertuojame. Jis man ne tik draugas ir nuostabus kolega, bet ir daug ko išmokęs žmogus. Kai kurias jo dainas esam įrašę kartu („Eclipse“, „Mother“, „The Smoker“), taip pat aranžuotes, kurios man labai praverčia. G. Perla man – vienas svarbiausių mentorių.

Kokių laisvalaikio pomėgių turi?

Kartais jaučiuosi kaip tie batsiuviai be batų – kuo toliau, tuo mažiau klausau muzikos. Jau nesu tokia fanatikė kaip anksčiau.

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdama mama. Vienu metu užsiiminėjau visuomenine veikla. Vilniaus licėjuje organizuodavau renginius, taip pat ir studijų metais, Prancūzijoje įkūrėme jaunimo sąjungą, paskui profesionalų klubą.

Neturiu tokių įspūdingų pomėgių kaip kiti žmonės, bet man labai patinka gamta: esu nuvažiavusi 6100 kilometrų dviračiu per Ameriką, nubėgusi pusę maratono Prancūzijos Konjako regione, užkopusi į keletą vulkanų. Patinka keliauti, vaikščioti basomis, plaukioti ramiame ežere, kalbėtis prie laužo. Gyvenu mieste, bet nesu miesto žmogus. Mėgstu būti su žmonėmis, manau, vieni iš kitų galime daug ko išmokti.

Taip susiklostė, kad gyvenu tarp kavos mėgėjų. Mano partneris turi kavos skrudinimo verslą, kai susipažinome, kaip tik steigė įmonę. Dviese patyrėme daug gražių gastronominių nuotykių. Netrukus jau trečią kartą vyksime į Kolumbiją pas ūkininkus, kurie augina kavamedžius, kukurūzus ir bananus. Parduoda kavos pupeles, gyvena skurdžiai, bet žmogiškąja prasme turtingai. Keliasi penktą ryto, gaidžiai gieda, salsa groja per visus radijus – tokia siurrealistiška atmosfera. Sėda aštuoniasdešimtmetis senukas ant ark­lio ir keliauja į savo kavos ūkelį, kur nėra nei elektros, nei vandens. Gyvena ten po porą savaičių, viską rankom renka, džiovina, parduoda.

Tokia paprasta, žmogiška, bet labai paliečianti patirtis.

Ar gali pasidalinti ryškiausiu kūrybinio gyvenimo prisiminimu?

Iš asmeninių momentų, kurie lieka, yra keli nutikimai, kai po koncerto prieina moteris, apsikabina ir verkia. Supranti, kad iššaukei kažkokią emociją, kažką pajudinai. Atrodo, ką aš ten dainuoju – bariuke, rūsyje groju savo muziką, o ji vis tiek paliečia žmogų. Tokios akimirkos labai stiprios, man atrodo, tam ir grojame, kad muzika virpintų mus pačius.

O iš koncertų, kuriuose pati esu buvusi, vienas įsimintiniausių – kultinis T. Waitso pasirodymas Prahoje. Tuo metu dar studijavau, važiavau iš Vilniaus autobusu, nes neturėjau pinigų lėktuvui. Apsistojau nedideliame viešbutyje, viena nuėjau į koncertą. Susirinko spalvinga publika – bohemiški, neįprastai atrodantys žmonės, suvažiavę iš visur, visas dainas mokantys atmintinai. Fantastiška atmosfera, grupė nepaprastai stipri. Apėmė jausmas, lyg persikėlei į kitą erdvę. Atsimenu, po koncerto grįžau į viešbutį, nuėjau į barą, o ten sėdėjo dar penki tokie patys kaip aš. Per naktį gėrėme viskį ir kalbėjome.

Štai kaip toli gali nuvesti muzika ir kokios suartinančios akimirkos iš jos gimsta.