Georgeʼas gimė ir pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido name su lauko tualetu. Tas namas – pietrytiniame Liverpulio priemiestyje Vavertryje. Devynis mėnesius per metus jame būdavo žiauriai šalta, visas šildymas – židinys svetainėje. 1950 m. vietos miesto taryba Georgeʼo šeimai (tėvui, motinai, keturiems vaikams, iš kurių vyriausioji dukra jau buvo pilnametė) skyrė naują namą – socialinį būstą kitame pietrytiniame Liverpulio priemiestyje, Speke. Neabejotina darbininkų klasė: tėvas iš pradžių dirbo autobuso konduktoriumi, paskui transatlantinių lainerių stiuardu. Todėl Georgeʼą daugiausia augino motina, vietinės krautuvės pardavėja. Jis lankė vaikų darželį, vėliau – vieną geriausių valstybinių mokyklų Didžiojoje Britanijoje. Ten susipažino su metais vyresniu Paulu. Visa tai – namas, darželis, mokykla – buvo nemokama; pokario Britanijoje vyko taiki socialistinė revoliucija, kurią pradėjo 1945 m. rinkimus laimėję leiboristai. Ministras pirmininkas Clementas Attleeʼis ir jo ministrai, apsišvietę įvairaus rango biurokratai, lipdė gerovės valstybę, kurios nesugebėjo sugriauti net piktoji M. Thatcher. Žinoma, ji buvo kuriama iš gaunamų didelių mokesčių. Turtingieji mokėjo tam, kad vargšai ar tiesiog nepasiturintys piliečiai galėtų (palyginti) padoriai gyventi, auginti vaikus, gydytis ir atostogauti. Savo ruožtu vargšai ir neturtingieji sukūrė šalį beveik iš naujo; vietoj sparčiai skurstančios pokario Britanijos su talonais maistui, tualetais kiemuose, apgailėtinu skurdu pramoniniuose rajonuose (paskaitykite G. Orwello traktatą „Kelias į Vigano prieplauką“), vietoj buvusios imperijos, kuri prarasdavo vieną koloniją po kitos, atsirado kažkas kita, genetiškai panašu į ankstesnę, bet kitaip. Brutalizmas šalia vienbučių sublokuotų namų. Meno koledžai, tos estetizuotos profesinės ir technikos mokyklos, šalia parapijinių mokyklų. „The Beatles“ šalia Rytų Londono muzikos salių.

„The Beatles“ 1966 m. albumas „Revolver“ prasideda Georgeʼo daina Taxman. Joje tyliausias bitlas virsta politiškiausiu to meto bitlu: jo muzikinių išpuolių taikiniu tampa progresinių mokesčių sistema Didžiojoje Britanijoje, pagal kurią 95 procentai viršpelnio (tuo metu gana reto šioje šalyje) atitenka valstybei ir tik penki procentai – laimingiesiems turtuoliams. „Vienas tau, devyniolika man“, – dainuoja demoniškas mokesčių rinkėjas, kurio vardu parašyta ši daina. Turint omenyje, kad 1966 m. kūrinio autorius jau buvo užmezgęs ypatingą ryšį su Indijos dvasinėmis ir religinėmis praktikomis (taip pat ir LSD, kuris tuo metu jas kažkodėl neišvengiamai lydėjo), toks agresyvus godumas atrodo gana keistai, o gal net netinkamai. Vėliau, kai Indijos ir narkotikų Georgeʼo galvoje ir kraujyje vis daugėjo, o materializmo (tariamai) vis mažėjo, jo dainos žinutė kėlė augantį nesupratimą ir net nusivylimą. Beje, nuobodžiame, bet gerame 1973 m. soliniame albume „Living in the Material World“ autorius sąžiningai prisipažįsta, kad taip – jis savo galvoje saugo „dvasinį dangų“, bet gyvena, deja, materialiame pasaulyje, kaip ir Johnas bei Paulas. 1974 m. vadinamąjį „The Beatles“ išsiskyrimo susitarimą dėl grupės išformavimo ir turto pasidalijimo pagaliau pasirašė visiškai materialūs Johnas, Paulas, Georgeʼas ir Ringo. Tiesą sakant, nežinau, kiek ir kam jie sumokėjo (ir mokėjo vėliau) mokesčių iš viso šio reikalo.

Tad apskritai tai – akivaizdus nedėkingumas, veidmainystė ir net šventeiviškumas. Vienu metu Georgeʼas bandė nepatogiai pasiteisinti: jis ne prieš didelius mokesčius asmeniškai nuo savo pajamų, o prieš tai, kad jo pinigai būtų skiriami britų kariuomenei apginkluoti. Iš pažiūros stiprus argumentas, vis dar naudojamas įvairiausių mokesčių ir karo priešininkų, bet, kai pagalvoji, juokingas. Iki „The Beatles“ pacifizmo, sugalvoto ciniškojo gudruolio Johno, dar buvo likę pora metų; tuo laiku negirdėjome jokių grupės pasisakymų prieš britų užsienio politiką ir taip toliau. Be to, likus metams iki „Revolverio“ įrašymo, kiekvienas bitlas gavo po Britų imperijos ordiną, o šio apdovanojimo šūkis toks: „Už Dievą ir imperiją“.

Profesionalūs moralistai (jie egzistavo ir tada) priekaištavo vaikinams dėl jų paskutinės kapituliacijos prieš isteblišmentą; Johnas, gerindamas savo įvaizdį, sakė, kad šį ordiną dažniausiai gauna karo didvyriai, tai yra tie, kurie žudė žmones, o štai bitlai jį gavo už jų linksminimą. 1969 m., kitame, jau nebe tokiame linksmame savo veidmainystės etape, Johnas grąžino apdovanojimą, protestuodamas prieš Didžiosios Britanijos įsitraukimą į Nigerijos pilietinį karą, paramą Amerikai Vietname ir tai, kad jo daina Cold Turkey krito žemyn dainų topuose. Savo ruožtu Georgeʼas prieš mirtį atsisakė paaukštinti savo ordiną (iš MBE klasės pereiti į OBE), tik neaišku, kodėl. Sakoma, kad jį įžeidė tai, jog Paulas dar 1997 m. tapo „Seru“ ir „Imperijos riteriu“, o apie jį, Harrisoną, prisiminta tik dabar. Iš tiesų, living in the material world.

Ir visgi, jei pokario leiboristai nebūtų nudyrę trijų kailių nuo turtingųjų, nieko to nebūtų buvę. Nei Harrisonų naujųjų namų, nei nemokamos mokyklos, kurioje susipažino Paulas ir Georgeʼas, nei, manau, autobuso, kurio tuščiame antrame aukšte dar labai jaunas Georgeʼas demonstravo savo gitaros įgūdžius vyresniems Paului ir Johnui.

Atrodo, kad susiduriame su klasikiniu konfliktu tarp rinkos tikslingumo ir naudos visuomenei. Pirmoji aukojama dėl antrosios. Tačiau tai ne visai tiesa. Labai norėčiau, kad kas nors, turintis laisvo laiko, paskaičiuotų. Įsivaizduokime, kad tada Britanijoje nebuvo nei progresinių mokesčių, nei britų socializmo, nei gerovės valstybės, nieko, iš ko galėjo gimti „The Beatles“ ir kelios kitos didžiojo popmodernizmo prodiuserių kartos iki pat 2000-ųjų pradžios, kai išnyko meno koledžų absolventų srautas, kūręs tą puikųjį popmodernizmą ir, svarbiausia, nuostabų britų poproką. Išnyko, nes M. Thatcher ir vėlesnės vyriausybės – tiek torių, tiek leiboristų – sunaikino britų socializmą, reikalaudamos efektyvumo ir kitų rinkos nesąmonių. Meno koledžai buvo uždaryti. Viskas baigėsi. Dabar scenoje ir ekrane viduriniosios klasės atstovai profesionaliai linksmina salos gyventojus. Nieko daugiau.

Taigi, jei ne „The Beatles“, Johnas, Paulas, Georgeʼas ir Richardas (kuris taip ir netaptų Ringo) visą gyvenimą būtų dirbę elektrikais, stiuardais, mašinistais, o gal net džezmenais restoranuose. Tai, tiesą sakant, nėra blogai: profesijos geros ir patikimos. Tačiau vis tiek jų atlyginimas būtų buvęs tūkstančius kartų mažesnis už tuos penkis septinto dešimtmečio vidurio bitlų eldorado procentus, kuriuos jiems paliko dainoje Taxman minimas misteris Wilsonas, to meto Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Johno, Paulo, Georgeʼo ir Richardo įsivaizduojamų pajamų nepalyginamumas su realiomis realių bitlų pajamomis, žinoma, akivaizdus ir be jokios matematikos. Bet štai išsamiai apskaičiuoti tą prarają būtų naudinga. Kita vertus, 1960-ųjų viduryje „The Beatles“ ir kitos britų invazijos grupės („The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Zombies“, „The Hollies“, „The Animals“ ir kitos) tapo vos ne pagrindine Didžiosios Britanijos eksporto preke. Tai reiškia, jog jos uždirbo tiek pinigų valstybės biudžetui, investicijoms į ekonomiką ir taip toliau, kad iš pirmo žvilgsnio komerciškai netikslingas visuomenės gerovės prioritetas pasirodė esąs komerciškai tikslingiausias, efektyviausias, tikra aukso gysla. Kitus šešiasdešimt metų ši šalis geriausiai prekiavo poproko muzika, kurią kūrė socialinių būstų gyventojų vaikai ir keistų liaudies amatų mokyklų, kuriose mokytojai mokė modernaus dizaino ir popmeno bei visai netradicinių įgūdžių, nebaigę studentai. Brianas Ferry, prieš 1970 m. įkurdamas „Roxy Music“, mokė keramikos mergaičių (!) mokykloje, o jo grupės kolega Brianas Eno, paštininko sūnus, laisvalaikį leidęs taisydamas laikrodžius, mokėsi Ipsvičo meno mokykloje, kurią įsteigė garsus šiuolaikinis menininkas Roy Ascottas. Ascotto mokinys buvo būsimasis „The Who“ gitaristas Peteʼas Townshendas; šiek tiek vėliau Townshendas kartu su kita dabartine roko mumija Ronnu Woodu lankė kitą koledžą Ilinge. Baigiant pasakojimą: Davidas Jonesas (vėliau žinomas kaip Bowieʼis) mokėsi Bromlio vidurinėje technikos mokykloje; čia jis susidraugavo su populiariu aštunto–devinto dešimtmečių gitaristu Peteriu Framptonu ir Georgeʼu Underwoodu. Kartą jis ir Underwoodas susipyko dėl merginos; jo bičiulis taip smogė, kad Joneso kairės akies vyzdys visiems laikams liko plačiai atmerktas. Išėjo gražiai, meniškai; manau, Bowieʼis buvo labai dėkingas Underwoodui. Po kelerių metų Underwoodas tapo dailininku ir dizaineriu. Jis sukūrė dešimtis puikių albumų viršelių aštunto dešimtmečio grupėms – nuo „T-Rex“ iki „Mott the Hoople“. Taip pat – ir pirmųjų dviejų Bowieʼio albumų dizainą: „Hunky Dory“ ir „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“. Pirmojo viršelis yra absoliutus šedevras.

„Revolver“ viršelis taip pat laikomas tobulu. 1967 m. jis pelnė „Grammy“ už geriausią albumo apipavidalinimą. Dizainą sukūrė vokietis Klausas Voormannas, kartą užklydęs į vieną Hamburgo klubą, kur vyko dar labai jaunų bitlų pasirodymas. Jis persikėlė į Londoną ir kurį laiką net gyveno bute, kurį nuomojosi Georgeʼas ir Ringo. Voormannas ne tik apipavidalino daugybę plokštelių; jis grojo bosine gitara dešimtyse albumų, nuo Manfredo Manno iki Lennono „Imagine“ ir – kaipgi be jo! – Harrisono „Living in the Material World“. Tų laikų „materialusis pasaulis“ labai skyrėsi nuo dabartinio, žmonės sekė tai, kas jiems buvo įdomu, jaudino, o pinigai ateidavo (arba ne) vėliau. Žinoma, tie žmonės mylėjo pinigus kaip ir mes, bet ir kiek kitaip. Ant originalaus vinilo „Living in the Material World“ voko – žalioje pievelėje prie buteliais ir maistu apkrauto stalo sėdi įraše dalyvavę muzikantai. Trečias iš kairės – Voormannas, balta skrybėle su juodu kaspinu, dryžuotu kostiumu, jį iš dalies dengia didžiulė vaza su vaisiais, jis žiūri į Harrisoną, apsirengusį katalikiška sutana. Tai tarsi da Vinci „Paskutinės vakarienės“ parodija, maždaug – iškeliaujame iš materialaus pasaulio į dvasinį dangų.

Albumą pradėti daina Taxman buvo tikrai kieta, taip maniau nuo pat pradžių. Ji ir šiandien skamba galingai, beveik genialiai. Žinoma, tai liūdna daina, bet kam būtų smagu atsisveikinti su sąžiningai uždirbtais pinigais? Visgi dainoje tvyro ne liūdesys, o savotiškas niūrus užsidegimas. Išgirdau ją būdamas šešiolikos ir iškart atpažinau šį jaudulį; dėl suprantamų priežasčių tada negalėjau jo tiksliau apibrėžti, bet dabar pasakysiu taip: tai modernistinio daikto, kuris sukurtas būtent kaip „daiktas“, the thing, toks, kurį, kaip sakė poetas, galima mesti į vitriną ir ją sudaužyti, jaudulys. „The Beatles“ iki „Revolver“ ne tai kad nemokėjo taip daryti, jie tiesiog nemąstė tokia kryptimi, apskritai taip negalvojo. „Revolver“ yra jų pirmasis iš tiesų modernistinis albumas, nuo pradžios iki galo.

Ir ne dėl to, kad ten ir įrašai atbuli, ir keisti garsai, ir sitara, ir visokie efektai, ir elektroniniai įmantrumai, ir net styginių kvartetas dainoje Eleanor Rigby. Tai dėl ko kito – prašau atleisti už aukštąjį stilių – dėl meninio mąstymo būdo. Žinoma, ir čia, ir ten galima rasti naujų triukų, naudojamų grynai dekoratyviniais tikslais, bet dažniausiai jie yra kompozicijų atraminė struktūra. Taxman gitaros rifas ir sulėtina, ir pagreitina dainos laiką, sąmoningai sulėtintas Georgeʼo balsas skamba kaip vienintelė šio pasaulio realybė, grėsminga kaip 95 procentų pajamų mokesčio tarifas, pritariantieji balsai kyla aukštyn kaip Gendalfo stebuklingosios lazdos paragavę nazgulai, o gitaros solo… ak. Drįsčiau teigti, kad tai genialiausias gitaros solo per visą „The Beatles“ istoriją (na, tikrai prisimenu While My Guitar Gently Weeps!), trumpas, neįtrauktas į to meto popkultūros kanonus, laukinis, lengvai indiškas, su linktelėjimu į J. Hendrixo, kuris 1966 m. dar nebuvo pakilęs į savo aukštumas, pusę, atskiras, vientisas, tikras reikalas, daiktas. Kiekvieną kartą klausydamasis jo jaučiu vitrinų šukių traškesį po Paulo kojomis. Taip taip, Paulo, nes būtent tas saldžiabalsis dainininkas ir įkalė solinę gitaros partiją Taxman. Per kitus beveik šešiasdešimt savo muzikinės karjeros metų Paulas daugiau nieko panašaus nedarė. Išeitų, kad: dainą sukūrė etatinis (iki „Revolver“ beveik atleistas nuo dainų rašymo) grupės gitaristas, bet gitaros solo sugrojo etatinis (nenuilstamai plušantis prie hitų konvejerio) bosistas. Pastarąjį penkiasdešimtmetį tokie dalykai vykdavo išimtinai pogrindyje, vėliau – nepriklausomame ir alternatyviajame poproke; paprastai manoma, kad tokio požiūrio madą (svarbiau ne kas geriau valdo tam tikrą instrumentą, svarbiausia – daiktas, susikuriantis savaime, padedant muzikantams ir įvairiausiems instrumentams bei prietaisams) „Berlin Trilogy“ pristatė Bowieʼis ir Eno. Bet ne, pirmiau buvo „Revolver“.

Todėl Taxman šiandieninei patyrusiai klausai skamba kaip pavyzdinis pogrindžio produktas. Problema ta, kad tai pavyzdys to, ko 1966 m. nebuvo: poproko pogrindis tada iš esmės neegzistavo. Buvo šiuolaikinis menas. Buvo revoliucinis, pamatus griaunantis laisvasis džiazas (free jazz). Žinoma, ir puiki pogrindinė literatūra, ypač anglų kalba. Bet poproko pogrindis ėmė formuotis po kelių metų ir suklestėjo jau aštuntame dešimtmetyje. Sakoma, kad jo istorija prasidėjo nuo kiek papuvusio banano „Velvet Underground“, juk prisimename: „Nedaug kas pirko jų albumus tada, kai jie buvo išleisti, bet visi, kurie nusipirko, įkūrė po savo grupę.“ Viskas tiesa, bet tai 1967-ieji. O „Revolver“ su būgnu, sandariai prikimštu iki tol negirdėtų dainų, – 1966-ieji.

Tai pasakytina ne tik apie Taxman. Ir ne tik apie finalinę Tomorrow Never Knows, kurioje širdį draskantis ritmas, papildytas plėšrių valkirijų paklykavimų, įprasmina net pseudobudistines teksto nesąmones. Ir ne tik apie sitarinę Love You Too, kurioje beveik nesijaučia firminio būsimų Harrisono solinių albumų nuobodulio. Kalbu apie Paulo dainas, net ne dainas, o daineles, melodingas, dažniausiai paprastas ir nepretenzingas. Na taip, Eleanor Rigby neturi nieko bendra su paprastumu ir nepretenzingumu.

Ir čia iškyla dar viena tema. „Revolver“ yra grynai angliškas albumas, septinto dešimtmečio vidurio angliškumo kvintesencija, tapusi savotišku rėmu vėlesniam, jau užpatentuotam daugelio salos poproko kūrinių ang­liškumui. O jį albume „Revolver“ suformavo būtent Paulas.

Įsivaizduokime: 1966 m., toms vietoms neįprastai saulėta ir karšta vasara, kažkas pasikeitė dangaus sferose, Anglijoje tapo linksmiau, rinktinė laimėjo pasaulio futbolo čempionatą (pirmą ir paskutinį kartą), Londono Soho – būreliai linksmų merginų, vilkinčių naujai išrastus mini. M. Antonioni specialiai atvyksta į Londoną filmuoti „Blow-Up“. Albume „Revolver“ yra daina apie saulėtą dienelę. Žinoma, ją parašė Paulas. Tai grynai angliška pastoralė: saulė, žalia žolytė, medžių šešėliai kaime arba parke (labiau tikėtina, kad antrajame, tad ne pastoralė, o miesto idilė, urboralė?), pasakotojas vaikšto su mylimąja, jis didžiuojasi, kad ją turi, ji didžiuojasi, kad puikiai atrodo, jie net guli po medžiu ant tos angliškos žalios žolytės, manau, palyginti nekaltai guli, erotika labiau sąlyginė nei fizinė, tiesiog piemuo su piemenaite, rokoko ir visa kita. Paveikslas ant provincijos užeigos kambario sienos. Čia tinka ir pionieriškas Paulo balsas, ir melodija (ne tokia paprasta, patikėkime Leonardu Bernsteinu, jis išmanė muziką), ir tai, kaip ji sukalta – skautų stovyklos dainos ir darbininkų klubo vodevilio mišinys. Šis dalykas svarbus; taip, tai proletarinis menas: Londono Haknio ar Liverpulio Voltono elektrikas panašiai ir įsivaizdavo nesuterštą padorų meilės gyvenimą, vėliau sklandžiai pereinantį į šeiminį. Bet distancija, suprantama, yra, antraip Good Day Sunshine būtų registruota visai kitoje žinyboje. Ją sukuria aranžuotė: prasidainavimai, ypač pabaigoje, kylantys aukštyn ir tolyn, kiek idiotiškas visos kompozicijos žvalumas ir Georgeʼo Martino fortepijono skambesys. Tai kažkoks bugis, užvaldęs Londono liaudies muzikos sales, kurios suprantamos kaip scena. Prieš mus – ne saldus darbininkų klasės atstovo nuoširdumas (Paulas apskritai tik iš dalies jai priklausė), o teatras, kuriame vaidinami Anglijos gyvenimo siužetai. Kita Paulo kompozicija Here, There and Everywhere paverčia „Revolverio“ angliškumą kiek sirupiniu. Nors ne, ne sirupiniu, o panašiu į cukraus vatą, prilimpančią prie dantų. Meilės romanas, prasidėjęs linksma saulėta diena ir pratęstas priedainiais apie meilės visuotinumą ir universalumą, baigiasi liūdna For No One. Čia skamba klavesinas ir valtorna, ir dar štai toks posmas iš jau suaugusių žmonių gyvenimo:

You stay home, she goes out
She says that long ago she knew someone
But now heʼs gone, she doesnʼt need him

Nepakeliamas liūdesys dėl vienišų žmonių antroje albumo dainoje, kurią Paulas dainuoja su styginių kvartetu, retrospektyviai atsidūręs tinkamame kontekste. Taip baigiasi angliškasis gyvenimas: drėgnoje anglikonų bažnyčioje per vienišo kunigo pamokslą, į kurį niekas neateina. Eleonora Rigby, žinoma, galėjo ateiti, ji būdavo bažnyčioje, eidavo pažiūrėti į kitų žmonių vestuves, paskui rinkdavo ryžius tarp suolų, vis kažko laukė ir laukė, bet ji mirė, ir tėvas Mackenzieʼis, kaip ganytojas, nebeturi kuo pasikliauti. Eleanor Rigby – tikriausiai labiausiai širdį draskanti ir liūdniausia visų laikų poproko daina, ir turbūt pati angliškiausia. Apskritai senatvė yra labai angliška tema, kaip ir vienatvė. Tais pačiais metais Paulas prie jos sugrįžo, tik sukūręs jaukesnį ir daug žadantį gabalą When Iʼm Sixty-Four, bet tai jau kitas albumas. „Sergeant Pepper“ – kita istorija, beje, taip pat iš dalies apie anglišką vienatvę. Vienišų širdžių klubas, šiaip ar taip.

„The Beatles“ tyrinėtojai teigia, kad „Revolver“ yra svarbiausias grupės istorijos lūžis. 1966 m. bitlai pasitraukė į studiją, nebesitrankė po pasaulį su turais, pakeitė savo auditoriją: klykiančias paaugles išmainė į labiau subrendusius žmones. Amerikos rinkos užkariavimas sulėtėjo; tiesą sakant, to, ką jau buvo užkariavę, užteko ilgam, visiems laikams. Pačiose Valstijose atsirado daug savų grupių, nuo psichodelikos iki tiesiog linksmo popso, tad mergaitėms buvo dėl ko pakrykštauti. Tai, žinoma, pasakytina tik apie Amerikos baltuosius, juodaodžiams su muzika ten visada viskas buvo gerai. Akylasis anglas Paulas tai suprato anksčiau už daugelį kitų ir į „Revolver“ įtraukė tikrą motauną su variniais pučiamaisiais – Got to Get You into My Life.

Kalbant apie prarastą paauglių auditoriją, albume „Revolver“ yra daina, kurią dievina vaikai – kvailoji Yellow Submarine. Ak, dievai, kadaise ją traukdavo mano vyresnioji dukra, o dabar jauniausioji be perstojo ją leidžia jutube. Ir visa tai taip pat labai angliška: vienas suaugęs sukūrė kažką suaugusiems, o išėjo vaikiška. Kaip Guliveris ar Robinzonas Kruzas. O ir pats Ringo – personažas iš vaikystės prisiminimų, dėdė, kuris, būdamas labai jaunas, išplaukė kitapus vandenyno, susikrovė turtus iš automobilių dalių verslo ir dabar gyvena gal Monake, gal Monte Karle ar dar kur arčiau prabangių kazino. Jis vaikšto su juodu kostiumu, turi juodą barzdą ir juodus akinius, bet iš tiesų yra labai geras. Vyrukas, gimęs su marškinėliais. Ir jis tai jau tikrai nemoka 95 procentų mokesčių – jo pinigai seniai kažkur ten, egzotiškuose ofšoruose.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė