Maximilianas Oprishka, geriau žinomas kaip FUME, kasdien tiria formos, materijos ir garso santykį. Jo vaizduotė nardo tarp skirtingų medijų: jis – vertinamas elektroninės muzikos kompozitorius, garso ir vaizdo instaliacijų, vizualinių sprendimų tokiems klientams kaip „Google“, „Netflix“ ar „History Channel“ kūrėjas, kompiuterinės grafikos studijos vadovas.

2024-ųjų vasarį menininkas pristatė ambicingą projektą – aštuonių kūrinių albumą „MASS“, parašytą chorui „Jauna muzika“ ir įkvėptą Stepheno Hawkingo knygos „Trumpa laiko istorija“. „MASS“ – masyvus ir unikalus elektroninės muzikos albumas, kurį kovo mėnesį FUME pristatė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šioje erdvėje toks žanras skambėjo pirmą kartą.

Kviečiu panirti į M. Oprishkos klampų, filosofijos ir fizikos pripildytą pasaulį. Geriausia – fone klausantis „MASS“. Tikiu, kad ir jūs nesunkiai išgirsite skylančių atomų, juodųjų skylių traukos jėgas ir kitas kvantinės mechanikos paslaptis.

Stukas Studio nuotrauka

KVANTINĖ VAIZDUOTĖ

M. Oprishka į muziką atėjo iš filosofijos pasaulio. 2013-aisiais gavęs diplomą po poros metų pasauliui prisistatė kaip FUME. Filosofija jam davė įrankius suprasti minčių modelius, išmokė mąstyti apie pasaulį abstrakčiau. Visa tai kūrėjas sudeda į muziką, kuri dažnai kelia moralinius klausimus apie mūsų visuomenę ir ateitį: „Filosofija ir mokslas nėra labai toli vienas nuo kito – jie abu varomi smalsumo. Filosofija, matyt, mane išmokė į temą žvelgti analitiškai, kūryboje ieškoti ir kelti moralines dilemas, muzikoje žaisti metaforomis. Kita vertus, studijos kuriam laikui atėmė norą skaityti „rimtąją“ literatūrą, po mokslų į rankas ėmiau tik romanus. Filosofinė literatūra neretai kalba apie ganėtinai abstrakčius dalykus, o juos skaityti ir priimti yra kiek painiau nei „Žiedų valdovą“, kur aiški istorija, veikėjai, laiko linija. Tuo metu norėjosi pailsėti nuo abstrakcijų, minčių modelių ir sugerti kuo daugiau istorijų“, – pasakoja FUME.

Vieną dieną jis atsivertė S. Hawkingo knygą. Tada ir užgimė „MASS“ – albumas, įgarsinantis mums sunkiai įkandamas kvantinės mechanikos paslaptis ir didesnį nei galime įsivaizduoti pasaulį. Bet Maximilianas nemėgsta vidutinių objektų: „Man atrodo, jog visa magija ir atsiranda, kai tiriamasis objektas yra arba labai mažas, arba labai didelis. Kai skaitau apie juodąsias skyles ir gravitacijų bangas, tai visada užkuria mano fantaziją. Lengvai matau vaizdus, galiu jausti, kaip skambėtų tokia triuškinanti jėga. Žaidžiu mintyse, bandau įsivaizduoti sunkiai apčiuopiamus mato vienetus, pavyzdžiui, dešimt milijonų tonų“, – dalijasi jis.

Kosmonautas – taip kūrėją pavadino choro „Jauna muzika“ meno vadovas Vaclovas Augustinas, kai pirmą kartą išgirdo „MASS“ idėją: choras savo balsais turėjo įgarsinti kosminio dydžio procesus. Maximilianui patinka sudėtingai įgyvendinamos idėjos, dėl šios priežasties albumo vokalai įrašyti Šv. Kazimiero bažnyčioje, o gyvas pristatymas su choru ir milžinišku LED ekranu po metų nuskambėjo Filharmonijoje. Vietoje, kur esame pratę klausytis klasikinės muzikos.

„Man norėjosi pralaužti ledus, pasėti mintį, kad ir toks žanras gali skambėti šioje erdvėje. Iš paties koncerto nepamenu nieko – tik kaip užlipau ir nulipau nuo scenos. Išsinešiau jausmą, kad viskas lyg ir suveikė, o dabar galima imtis kito nuotykio“, – sako kompozitorius.

TAMSOS TOPOGRAFIJA

FUME muzikos tikslas – pažadinti emocijas, net jei tai pyktis, baimė, liūdesys ar nusivylimas. Klausydama jo kūrinių pagaunu save klajojant po prieblandoje skendinčius, šalto rūko apgaubtus miškus. Kartais jaučiu nerimą ar nusikeliu į tamsią, nežemišką erdvę be materijos, kuri dar tik bus sukurta. Kodėl Maximiliano muzika tokia vizuali, kutenanti vaizduotę?

„Įsivaizduok: ateini į kambarį, kuriame ką tik buvo pasikvėpinęs žmogus. Jo kvapas lyg pakabintas, tvyrantis. Anglų kalboje tai nusakoma žodžiu lingering. Šia būsena, šleifu ir seku kurdamas. Kartais galvoju apie mažą, slegiančią erdvę, norėdamas klausytojui įpūsti klaustrofobijos jausmą, įtampą; o kartais sklandau kalnų viršūnėmis, kur daug erdvės. Jei dirbu su garsu, užuominų ieškau bet kur, tik ne garse – izoliuojuosi ir nesiklausau muzikos, nes tyla visada yra geras atspirties taškas. Vartau klasikinės tapybos, architektūros, fotografijos albumus. Vėliau tie galvoje gimę vaizdiniai papildo mano muziką, bet jei kūrinys geras, jis pats kalbasi su klausytoju“, – svarsto FUME.

Gal todėl jo kūrinius įsivaizduoju lydinčius Christopherio Nolano ar Deniso Villeneuveʼo filmų kadrus – FUME muzika pulsuoja kino emocijomis. Menininko santykis su ekranais glaudus – jis kuria įžangos titrus „Netflix“ ir kitų gigantų serialams, 3D efektus reklamoms. Kiekvienas „MASS“ kūrinys buvo lydimas jo paties kurtų vizualų socialiniuose tinkluose. Naiviai klausiu, ką Maximilianas darytų sulaukęs skambučio iš Holivudo.

„Sukurti garso takelį kino filmui man būtų gana komfortiška. Tai didelės apimties darbai; turi laiko ieškoti ir vystyti istoriją. Aišku, garso takelis privalo padėti pasakojimui ir išpildyti režisieriaus viziją, tačiau kai dirbu sau, susigalvoju temą, obsesyviai visko apie ją ieškau ir aiškinuosi. Įkrentu į nesibaigiantį gūglinimo tunelį, kuriame atidaryti 76 naršyklės langai, kalnas užrašų, diagramų, grafikų, eskizų. Dėl to albumo kūrimo procesas man užtrunka mažiausiai kelerius metus“, – paaiškina.

Stukas Studio nuotrauka

BE VIZUALINIO TRIUKŠMO

Kurdamas kinematografiškus skambesius ir klajodamas po savo vaizdų pasaulį FUME daug laiko praleidžia vienas. Bet M. Oprishkos nepavadinčiau introvertu.

„Aš ir pats savęs tokiu nelaikau, nors dažnas bendravimas su žmonėmis labai vargina. Man patinka leisti laiką vienam. Tiesa, kartais į savo kūrybinį procesą įsileidžiu kolegas, kai to reikia. Kai parašiau „MASS“, su kompozitoriumi Evaldu Alekna sėdome perrašyti albumo choriniam atlikimui – tada atradome naujų skambesių ir krypčių, choro subtilybių. Pavyzdžiui, norėjome vietomis išgauti krištolinį choro skambesį, todėl tam tikras partijas turėjo įrašyti tik moteriški balsai“, – kalba FUME.

Maximilianas savo muzikoje balansuoja tarp chaoso ir tvarkos – kartais kūrinius įrašinėja gyvai, ekspromtu: „Man patinka žaisti su muzikos struktūra, nenoriu ir nemėgstu, kai ji nuspėjama. Kartais leidžiu sau aštuonias minutes vystyti kūrinį, auginti ir per paskutines trisdešimt sekundžių viską susprogdinti su fejerverkais. Tikiu, kad mano klausytojas turi kantrybės ir yra smalsus sužinoti, kur tas auginimas nuves.“

Jei netikėtų sprendimų FUME muzikoje daug, fizinis jos rūbas – minimalistinis ir švarus. Užmetus akį į kūrėjo diskografiją („SURU Records“ išleido „Luminance“, „Data Sapiens“ ir „MASS“), kryptis tampa aiški. Tai išgryninti, riboto kiekio („MASS“ išleistas tik 200 vienetų tiražu), vaizduotę žadinantys fiziniai muzikos drabužiai.

„Vinilinė plokštelė – integrali kūrinio tąsa, dar vienas būdas apie jį papasakoti daugiau, praplėsti muziką. Man patinka maži, limituoti tiražai – tada leidinys tampa kolekciniu. „Luminance“ – baltas, švarus, tarsi liepiantis jį saugoti. „Data Sapiens“ – juodas, matinis, švelnios tekstūros albumas, kurį norisi liesti kaip muziejaus eksponatą. „MASS“ yra sunkus, gilia mėlyna tekstile apvilktas leidinys, primenantis knygą. Nemėgstu vizualinio triukšmo – man jo užtenka galvoje“, – pasakoja kūrėjas.

„Talking Heads“ vokalistas Davidas Byrneʼas knygoje „Kaip veikia muzika?“ rašo, kad muzika neegzistuoja vakuume – ji gimsta, vystosi ir veikia konkrečioje aplinkoje. Anot jo, fizinė erdvė, kurioje kūrinys atliekamas, gali pakeisti ne tik jos skambesį, bet ir prasmę. Ar kurdamas FUME galvoja apie erdves, kuriose skambės garsas?

„MASS“ norėjau įrašinėti bažnyčioje ne tik dėl akustikos, bet ir albumo pavadinime esančio žodžių žaismo tarp „mišių“ ir „masės“. Įrašo ar atlikimo vieta yra neatsiejama kūrinio dalis. Man labai įdomu pririšti save prie erdvės ir žaisti jos rėmuose. Pavyzdžiui, festivaliui „Muzika erdvėje“ pernai sukūriau garso ir šviesų instaliaciją „Temporature“, skirtą Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriui. Struktūrinę (ritmo, atmosferos) kūrinio liniją padiktavo Vilniaus miesto teritorijos urbanistinių ir žaliųjų zonų proporcija, o dinamika buvo sudėliota remiantis atviraisiais klimato kaitos duomenimis“, – apie erdvės ir muzikos santykį šneka FUME.

KALBĖTI METAFOROMIS

Kūryboje jis mėgsta sunkias temas užkoduoti garsais ir netikėtais intarpais. Diskografijoje – daug paslėptų prasmių ir priešpriešų. Debiutinis albumas „Luminance“ įgarsino distopinę, urbanistinę ateitį – pasaulį, kuriame gamtos garsai skamba tarsi dirbtinės, kompiuterinės vibracijos. „Data Sapiens“ tyrinėjo technologijų nulemtą žmogaus evoliuciją ir naujos sapiens rūšies atsiradimą. „MASS“ sulieja mokslą su nežemiškai skambančiu choru ir tęsia pokalbį apie mūsų santykį su pažanga. Akivaizdu, kad FUME sąmoningai renkasi kontrastus – tarp šviesos ir tamsos, progreso ir pavojaus – ir būtent juose ieško prasmės: „Man patinka, kai kūrinys daugiasluoksnis ir prasmių yra daugiau, nei gali pasirodyti po pirmo klausymo. Noriu tikėti, kad mano auditorija yra akyla ir ausyla, kapstanti giliau, turinti laiko filosofiniams klausimams. Mėgstu muzika sukelti dvejopus jausmus. Pernai Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu pristačiau didelę audiovizualinę instaliaciją „Epique“. Įžengęs į jos erdvę, žiūrovas atsidūrė tarp trijų milžiniškuose ekranuose rodomų vizualų – estetiškai patrauklių ir dėmesį prikaustančių. Tačiau perskaičius, kad liepsnos, dulkės, sprogimai vaizduoja karo brutalumą ir mūsų santykį su tuo, pojūtis pasikeičia. Akį traukianti estetika ima žeisti. Būtent to ir siekiu – mano kūrybai reikia kelių sluoksnių. Vienas – paviršinis ir estetinis – turi būti nepriekaištingas, įtraukus, o antras, trečias, penktas – įsirėžti į vidų ir sujudinti. Blogiausia, kai žiūrėdamas į meną nieko nejauti – tik pagūžčioji pečiais ir nueini.“

BĖGTI NUO GARSO

FUME yra sukūręs ne vieną instaliaciją, įgarsinęs teatro, baleto, operos spektaklių. Buvo etapas, kai dirbo muzikos pedagogu mokykloje. Pajuokauju, kad neįsivaizduoju jo mokančio vaikus groti fleita.

„Pavarčiau programą ir pagalvojau, jog kol esu čia, galime mokytis įdomiau. Mano tikslas buvo vaikus užkabinti, parodyti, kokia skirtinga muzika gali būti, kiek įdomybių yra jos lauke. Pamenu, vienos pamokos metu pasakojau apie dirigentų darbą, pristačiau Mirgą Gražinytę-Tylą, supažindinau su lietuvių kompozitorėmis. Tada supratau, kad tikriausiai pasiekiau savo tikslą – po pamokos išgirdau dvi mergaites kalbant: „O, geras, ir moterys gali būti kompozitorėmis!“ Tai mane pribloškė – nuostabu įkvėpti, bet ir liūd­na, kad moterys klasikinėje ir šiuolaikinėje muzikoje vaikams skamba netikėtai“, – prisimena M. Oprishka.

Kasdienis FUME gyvenimas prasideda ir baigiasi kūryba, bet to jis nevadina darbu. Juokiasi, kad eina žaisti kompiuterinių žaidimų – lipdyti garsų ir vaizdų pasaulį, į kurį kviečia ir mus. Bet kartais saugikliai perdega ir reikia juos atstatyti. Tada Maximilianas skaito knygas, bėgioja po miškus, dviračiu įveikia ilgus atstumus tyloje – tai padeda išventiliuoti įtampą. Kartais leidžia sau pažiūrėti blogus filmus (kad ir „Geležinį žmogų“): „Tų smegenų traškučių reikia. O šiaip esu ganėtinai nuobodus žmogus“, – juokiasi jis.

Galbūt kai tavo muzika įgarsina sprogstančius atomus, distopinę ateitį ir naują žmonijos rūšį, kasdienio, paprasto, iš šono nuobodaus gyvenimo fonas leidžia išgirsti, kaip skamba pasaulis. Tas, kuriame dar nė vienas nepabuvome, bet FUME jį jau sukūrė.