„Mano vaikystė – gatvės, už kurių gatvės ir dar gatvės, ir dar gatvės. Gatvės apibrėžia tavo esmę ir gatvės tave įkalina be jokių automagistralės, greitkelio ar plento ženklų.“ Taip prasideda jo „Autobiografija“. Kai prieš dešimt metų pradėjau ją skaityti, mane nustebino keistas sutapimas, panašus motyvas, gal net labiau užuomina apie kažką, tačiau niekam nežinomą, nuo ko taip pat prasideda gyvenimo ilgio pasakojimas. Dar nesibaigusio gyvenimo. Štai čia tebūnie atspirties taškas. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų grafomanijos demonas stumtelėjo visiškai jauną mane imtis „prozos rašymo“; kadangi nebuvo visiškai jokios temos, ėmiau rašyti apie save, na, maždaug taip: štai aš einu savo miesto rajonu, gatvės, gatvės, senos gatvės, naujos gatvės, įvairios gatvės, daugiau ar mažiau man pažįstamos gatvės, bet visiškai neaišku, kas už jų, greičiausiai nieko ten ir nėra. Mano jaunystės grafomanija buvo visiškai nuoširdi – neturėjau apie ką pasakoti, išskyrus savo proletarinio rajono gatves pramoniniame mieste. Visi vėlesni siužetai prasidėjo nuo šio taško, bet tada, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, suprantama, negalėjau apie tai žinoti.

XXI a. pradžioje jis pradeda retrospektyvų pasakojimą apie savo tuometį ir dabar dar nesibaigusį gyvenimą iš savo miesto gatvių. XX a. pabaigoje aš pradėjau pirmąjį prozinį pasakojimą iš savo miesto gatvių, nors velniai nematė to pasakojimo – nuo čia prasidėjo mano bandymas rašyti apie bet ką, įskaitant ir save, ir tai yra mano dar nesibaigusio gyvenimo turinys. Ir vienu, ir kitu atveju viskas prasideda mieste, skubotai pastatytame pagal industrializacijos užgaidą, mieste, tuo metu lėtai stingstančiame. Pramonė atėjo į šias dykynes ir… mostelėjus jos plienine burtų lazdele ėmė rastis gamyklos ir namai, plūsti minios tų, kurie jose lies prakaitą ir glausis savo būstuose. Tik tuos įvykius skiria šimtas metų: Morrissey’aus Mančesteris iškilo XIX a. pirmojoje pusėje, mano Gorkio Autozavodskas – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Sovietinis industrializmas išsiskiria greitu senėjimu; 1970-ųjų pabaigoje Kirovo prospektas ar Krasnodoncevų gatvė atrodė ne ką geriau už Mančesterio Harperio gatvę ar Stretfordą, nepaisant amžiaus skirtumo. Pridėkime dar tai, kad sovietiniame mieste viskas skambėjo kaip „ura“ ir „į priekį“, o 1985 m. partija apskritai pasirinko „pagreitinimo“ kursą. Pagreitėjo ir subyrėjo nuo sukriošimo. Šis sukriošimas man vaidenosi Autozavodsko gatvėse gatvėse gatvėse, man patiko tas patrūkimas, beveik akimirksniu virtęs sustingimu, sąstingiu. Mano rajonas man priminė Faulknerio, rašytojo, kuriuo tada gyvenau, Joknapatofą: aristokratiškos, gerbiamos šeimos, paskui vidurinė klasė, toliau – mažiau gerbiamos, bet įsitvirtinusios inžinierių, darbininkų dinastijos, o tada siaubingas sovietinio asocialumo chaosas, kriminalynas pramaišiui su kaimietynu, trumpai tariant, rusiška slabotkė visu savo grožiu, kaip rašytojo, kurio literatūrinis pseudonimas pusei amžiaus tapo mano miesto pavadinimu, kūryboje. Gyvenimas tokios vietos gatvėse gatvėse gatvėse vaikui ir paaugliui buvo nesibaigiantis aplinkinių žmonių socialinių profilių skenavimo procesas, greitai priimant atitinkamas praktines išvadas ir imantis iš jų kylančių veiksmų.

Autozavodsko mokyklos absolvento laukė įprastas pasirinkimas: gamyk­la ir (arba) kalėjimas; žinoma, pasitaikydavo ir išimčių, o jos nebuvo retos, tačiau įprasti būsimo gyvenimo kontūrai kiekvieno galvoje buvo nupiešti lyg kruopštaus braižytojo ranka. O toliau jau tavo reikalas – pabandyk išvengti likimo. Morrissey’aus gatvių mieste darbo netrūko, bet Kalėjimas – neišvengiamas ir vienas: „Kalėjimas buvo priimtinas ir logiškas padarinys, ir jis neabejotinai pavers tave nusikaltėliu. <…> Klausimas tik vienas – kada.“

Na, ne viskas taip beviltiškai niūru. Praėjus dešimčiai metų po albumo, apie kurį bus kalbama toliau, įrašymo pasirodė kitos proletarinio popso grupės (ne iš Mančesterio, o iš dar nykesnių šiaurės vietų – Šefildo) „Pulp“ plokštelė „Different Class“ („Skirtinga klasė“). Joje galima išgirsti, ko gero, galingiausią, po „Internacionalo“, engiamųjų himną, klykiantį teisingumo, smerkiantį turtuolius, drebančia ranka rodantį į vargstančių darbininkų padėtį. Tai daina Common People. Ir ten, tarp kruopščiai atrinktų tipiško žemesniųjų socialinių klasių atstovo liūdno gyvenimo charakteristikų, minimas būtent beviltiškumas, pasirinkimų trūkumas, nors, žinoma, pasirinkimų galimybės čia tikrai linksmesnės nei dilema „gamykla ir / ar kalėjimas“:

Never fail like common people
Never watch your life slide out of view
And then dance and drink and screw
Because thereʼs nothing else to do.

Niekada nesusimauk kaip prasčiokai
Niekada neleisk, kad gyvenimas išslystų iš tavo akiračio
O tada šok, gerk ir mylėkis
Nes nėra daugiau ką daryti.

Taip, tai – britų dešimtasis dešimtmetis, situacija kiek kitokia, ne tokia atšiauri kaip septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Bet man čia svarbus vienas, atrodytų, neįmanomas dalykas, prielaida, absurdiška idėjukė. O kas, jei nušluotume nuo stalo likimo kortas, apverstume aukštyn kojom patį stalą, ant kurio sprendžiami likimai, trenktume likimui kandeliabru į snukį? Nei gamyklos, nei kalėjimo! Bet kaip? Pabėgti? Į užsienio legioną, į geologinę ekspediciją, bet kur? O jei nepabėgti? Ką daryti? Suburti roko grupę, kaip 1982 m. padarė Morrissey’us su draugais, o aš su bičiuliais – po trejų metų. Taigi, bet panašumas tuo ir baigiasi.

Nors gal ne. Nereikėtų pamiršti vieno bendro daugelio niūrių miestų gatvių gatvių gatvių išsišokėlių bruožo. Mano idėja susieti istoriją apie „The Smiths“ albumą „The Queen is Dead“ („Karalienė mirė“) su tam tikromis mano ir buvusių draugų istorijos aplinkybėmis atrodo koketiškai, o koketavimas ribojasi su narcisizmu. Nesu tikras, ar neperžengiau šios ribos. Bet, prisipažinsiu, man nusispjaut. Tebūnie tai narcisizmas. Netgi – tegyvuoja narcisizmas! Mums, dualistinės stingstančio pramoninio miesto sistemos išsišokėliams, galima. Morrissey’us nė kiek nesigėdija savo koketavimo, o Narcizas – apskritai jo antrasis vardas, kaip sakytų šalyje, kurioje jis užaugo ir kurią jau labai seniai paliko. Jį bara už koketišką ir nevaldomą narcisizmą, žiauriai bara, Pasaulinis moralės komitetas jam neduoda ramybės, o juk dėl to paties jį ir myli, ir dar kaip myli! Jis padarė savo pasirinkimą tarp komiteto pažymos apie patikimumą ir meilės. To paties linki ir mums.

Bet grįžkime prie panašumo, kuris baigiasi pradžios taške. Mano ir draugų roko grupę sudarė muzikantai eruditai, jau iš anksto nusiteikę džentelmeniškai kurti būsimą „rusišką roką“: švelnus nepasitenkinimas aplinkiniu pasauliu plius nesudėtingas kultūrinis eskapizmas, plius šiek tiek naivaus cinizmo, sumaišyto su vis augančiu beribiu nuoširdumu. Kai kurie elementai tais laikais dar buvo pradiniame etape, todėl netobuli Gorkio roko revoliucijos produktai verti užjaučiančio dėmesio ir netgi šiandien klausytojo širdyje sukelia kažką panašaus. Nors galbūt perdedu. Juk bet kas, padengta laiko patina, gali iššaukti užuojautos atodūsį.

Morrissey’aus ir jo draugo Johnny Marro grupė, iš pirmo žvilgsnio, mažai kuo skyrėsi nuo mūsiškės. Tokia pati provincijos niekdarių kompanija, iki krūminių prisiklausiusi visokios muzikos; o Morrissey’aus atveju – ir apsiskaičiusių. Vaikino motina dirbo bibliotekininke; dėl daug ko jai skolingas, jis ne kartą išreiškė savo prisirišimą, ką jau kalbėti apie dėkingumą. Airių emigrantų šeimoje jis buvo pirmasis, gimęs Didžiojoje Britanijoje. Jie gyveno labai sunkiai, bet akivaizdžiai geriau nei aplinkiniai anglų nevykėliai: knygos ir televizorius buvo jų namų atributai. Per TV jaunasis Morrissey’us, kurio vardas vis dar buvo Stevenas, pamatė tai, kas vėliau tapo jo kūrybos esme – gebėjimą kasdienę dramą paversti tikra drama, tokia, kurioje yra tik viena karalienė, kuri kartu ir karalius – pats Morrissey’us. Aštuntajame dešimtmetyje televizija rodė senas pjesių ekranizacijas apie darbininkų ir paprastų žmonių gyvenimą ir kone pirmąją muilo operą apie „paprastus žmones“ – „Coronation Street“ („Karūnavimo gatvė“). Seriale paminėta gatvė – viena iš Mančesterio gatvių gatvių gatvių. Morrissey’us netgi siuntė prodiuserinei kompanijai savo pasiūlymus dėl „Coronation Street“ siužeto vystymo, bet juos atmetė. Likimo stalo apversti nepavyko, teko kurti grupę.

Grupė iš karto susibūrė genialiai. Paprastai kalbama apie dievišką Morissey’aus ir Marro dueto harmoniją, bet aš tvirtinu, kad tai, be jokios abejonės, buvo šventoji popmuzikos trejybė: Morissey’us, Marras ir Rourke’as. Be Andy Rourke’o bosinės gitaros „The Smiths“ baladės rizikavo suskilti į atskiras frazes, natas ir dainininko inkštimus. O Morissey’us tais laikais mėgo painkšti. Dar jam patiko lipti į sceną su didele gėlių puokšte, kurią atlikimo metu įsikišdavo už džinsų diržo iš nugaros ir paskui ilgai linguodavo klubais pagal linksmus Marro gitaros vingius. Ką tai simbolizavo – nežinau, bet atrodė, kaip dabar sakytų, kietai. Kitas scenos elementas perteikė tiesesnį ir suprantamesnį pranešimą – dideli pigūs akiniai, kokius tais metais nemokamai išrašydavo britų poliklinikose, vadinamieji NHS glasses. Akiniuotas vaikinas iš apačių dainuoja vaikinams iš apačių apie vaikinų iš apačių išgyvenimus. Viskas sąžininga. Tik štai niekas čia neužsidaro, jokios tautologijos, beveik su kiekviena „The Smiths“ daina pereiname į kitą lygį.

Grupė gyvavo penkerius metus, išleido keturis albumus, amžiams pakeitusius jų klausytojų gyvenimus. Iš keturių vienas yra beveik tobulas, apie jį ir kalbėsime. Žinoma, ne todėl, kad jis tobulas, o todėl, kad yra vienas iš mano mėgstamiausių. Juokingiausia tai, kad pirmą kartą jį išgirdau vos prieš pusantrų metų.

Beveik nežinojau „The Smiths“ nei devintajame dešimtmetyje, kai pagal amžių man pritiko, nei dešimtajame, kai viskas tapo taip prieinama, kad buvo galima patenkinti net tuščią smalsumą, nei net 2000-aisiais, kai netikėtai mano dispozicijoje atsidūrė didelės tarptautinės medijos fonoteka ir jei ne kiekviena, tai bent jau kas antra melomano užgaida buvo išpildoma greitai ir efektyviai. Apie internetą net nekalbu. Taip, būtent jutubas tapo ta vieta, kur prasidėjo mano asmeninė pažintis su „The Queen is Dead“.

Tai buvo finansų krizės metai, 2008-ieji. Jutubas dar buvo jaunas ir neatrastas; tiksliau, mano entuziazmas dėl jo toks. Viskas nauja, net tai, kad paslaugusis aptarnavimas siūlė kažką pažiūrėti ir paklausyti. Jo žinios apie tavo sielą ir sociokultūrinius įpročius – ne tokios monotoniškos ir nuoseklios; tais palaimingais laikais jutubas tikrai galėjo pasiūlyti kažką negirdėto ir netikėto vartotojui. Ir štai aš 2008-aisiais, prieš septyniolika metų, sėdžiu prie – žinoma, stacionaraus – kompiuterio; ekrane – plataus veido dėdulė virš keturiasdešimties, su čiubu, baltu švarku, atsegtais marškiniais su solidžia stačia apykakle, rodantis pasauliui savo nuogą nuskustą krūtinę, lyg iš akies trauktas pažangus cecho meistras ar net mažos sovietinės gamyklos vyriausiasis technologas iš Magomajevo ir Obodzinskio klestėjimo laikų. Tačiau jis atlieka ne „Šios akys priešais“ ir ne dainą apie apžvalgos ratą, o štai ką:

Irish blood, English heart this I’m made of
There is no one on earth I’m afraid of

Airiškas kraujas, angliška širdis – štai iš ko esu sutvertas
Ir nėra šioje žemėje nė vieno, kurio aš bijočiau

Visa tai skamba pagal gyvą, kiek sunkoką gitaros ritmą, ekrane technologas vikriai dirba su mikrofonu, jo ilgas laidas skraido tarsi lasas – kaip vaizdo įraše dalyvavę žiūrovai išsisuko nuo šio beveik botago, sunku pasakyti. Bet jie atrodo patenkinti, ir tai keista: dauguma publikos mažoje studijoje, kur buvo įrašytas klipas, jaunesni už atlikėją, tai kultūringa trisdešimtmečių anglosaksų inteligentija, baltaodžiai, kuriems toks garažinis rokas vargu ar patiko. O nuo samprotavimų apie kraują, žemę ir patriotizmą jiems turėjo būti bent jau nejauku. Taip, taip, viskas ten atrodė gluminančiai – keistas vyras, jo drabužiai, jo daina, jo muzika, jo publika. Ir pavadinta visa tai buvo keistokai – Morrissey, nei tai žmogaus pravardė, nei grupė.

Žinoma, tada neatsiminiau „The Smiths“, niekada jų nelaikiau galvoje, tuo labiau – jų vokalisto vardo. Mano atminties baltajame triukšme jie gal ir egzistavo, tačiau bevardžiai. Morrissey’aus solinė karjera, prasidėjusi dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, visiškai praslydo pro mane; buvau (ir tebesu) abejingas muzikos žanrams, kuriuose jį galima sutikti. Bet himnas apie dvigubą tapatybę kažkodėl įstrigo, o jutubas netrukus vėl pakišo tą plačiaveidį vyruką, bet jau su linksma daina apie tai, kaip žmonės subręsta. Ir aš pasidaviau. Kaipgi atsispirti, kai tau praneša tokį dalyką:

I was driving my car
I crashed and broke my spine
So yes there are things worse in life than
Never being someoneʼs sweetie.

Vairavau savo automobilį
Patekau į avariją, susilaužiau stuburą
Taigi, yra šiame gyvenime dalykų, blogesnių negu
Niekada nebūti kažkieno saldainiuku.

Banalumas, atrodytų, smulkmena, mes tai puikiai žinome, bet būtent to ir tikimės iš popmuzikos ir popkultūros: netikėto ir įtikinamo banalybių kartojimo, kultūrinės ir psichologinės vertės papildymo, įrodymo, kad mes vis dar gyvename suvokiamame pasaulyje. Protas į sceną atvedamas su papūgos kostiumu, jis vaiposi, trypia, graibsto šokėjas už patrauklių vietų, bet mes vis tiek jį atpažįstame, pabaigoje su palengvėjimu atsidūstame. Morrissey’us yra tokių pasirodymų meistras, jis geriau už visus moka pateikti banalybę kaip karčią tiesą. 2017 m. jis įrašė visiškai pranašišką dainą Spent the Day in Bed („Praleisti dieną lovoje“). Likus porai metų iki pandemijos ir karantino, Morrissey’us sukūrė ne tik socialinės izoliacijos apologiją, bet ir tikrą himną jai. Pradžia: „Praleidau dieną lovoje ir tuo džiaugiuosi, kol viso pasaulio dirbantys žmonės vergauja, aš myliu savo lovą ir tau labai rekomenduoju.“ Toliau, gana netikėtai, prasideda kitas pasakojimas:

Stop watching the news
Because the news contrives to frighten you
To make you feel small and alone
To make you feel that your mind isnʼt your own.

Nustokite žiūrėję žinias
Jos skirtos tam, kad jus išgąsdintų
Kad priverstų pasijusti mažu ir vienišu
Kad priverstų patikėti, jog protas tau nepriklauso.

„Pamanyk tik, tai nustebinai“, – nusijuoksite jūs. O be reikalo. Taip, jūs žinote – ir net kartais bandote šią žinią pritaikyti gyvenime, tačiau nesėkmingai, prisiekiate sau atsikratyti to supisto televizoriaus, feisbuko, tiktoko. Bet kas žinojimas be suvokimo – tik abstrakcija, plastinis imperatyvas, kapitono Akivaizdumo įsakymai. Suvokti padeda poezija, net jei ji skamba popdainoje. „Žinios“ (medija) nori padaryti jus mažais ir vienišais. Kas gali būti blogiau?

Tai, žinoma, subtilumas, sumaišytas su dar subtilesne arogancija ir sarkazmu. Be to, subtilumas, sarkazmas ir arogancija nukreipti į jį patį – Morrissey’ų, pagrindinę gatvių gatvių gatvių miesto dramos karalienę. Ir viso pasaulio. Nuo Morrissey’aus viskas prasideda – juo viskas ir baigiasi. Už jo ribų – kaip kažkada už jaunojo Steveno Mančesterio – nėra nieko. Tad arba tu priimi šį pamaivą tokį, koks jis yra, ir atiduodi jam savo meilę, arba nusigręži sumišęs, su panieka, šaltumu. Štai kodėl šis britas staiga tapo neįtikėtinai populiarus tiek tarp Amerikos, tiek ir Meksikos meksikiečių. Ten jo garbinimas primena kultą; atlenkiamos Morrissey’aus marškinių apykaklės visa tai tik dar labiau išryškina.

Prieš keturiasdešimt metų viskas buvo kitaip, aplinkinis pasaulis buvo realus, jame knibždėjo atpažįstami personažai, tokie kaip Mr. Shankly ir vikaras iš Tutu, kai kurios merginos (ir jų mamos) buvo didesnės už kitas, ir, svarbiausia, ten buvo šviesa, kuri niekada negeso (There is a Light That Never Goes Out). Albume „The Queen is Dead“ (pagaliau prie jo priėjome!) gyventojų nedaug, bet jie yra, ir jie atpažįstami. Tai Anglija, tai provincija, tai gatvių gatvių gatvių miestas – plius lygiai vienas taškas už jo ribų, tame pasaulyje, į kurį Morrissey’us ir jo bendražygiai pabėgo, sukūrę grupę ir įrašę būtent šį albumą. Daina Frankly, Mr. Shankly muzikaliai skiriasi nuo kitų albumo dainų, tai tarsi tipiškas anglų miuziklas, žanras, neretas salų popmuzikoje, geriausiai jį išnaudojo „The Kinks“. Tiesą sakant, Frankly, Mr. Shankly ir skamba labai kinksiškai, tik panašumas apgaulingas, ten viduje slypi kažkas kita. Tema atrodo banali – popmuzikantas prieš prodiuserį; pirmasis bando paaiškinti antrajam, kodėl palieka jo įrašų kompaniją (tiesiogiai nepasakyta, bet galima suprasti), kad muzikinė karjera nesiklostė ir taip toliau. Tačiau, kaip dažnai būna Morrissey’aus tekstuose, banalybė praveria duris į jo keistą vidinį pasaulį, į jo sąrangą, esybę. Lyrinis herojus iš pradžių paaiškina kažkokiam ponui Shankly (vardas nukopijuotas iš tuometės „The Smiths“ įrašų kompanijos vadovo), kad daugiau nebegali, ir tegul viskas eina velniop:

Frankly, Mr. Shankly, this position Iʼve held
It pays my way and it corrodes my soul
I want to leave, you will not miss me
I want to go down in musical history.

Atvirai kalbant, pone Shankly, šios pareigos
Man padeda išgyventi, bet griauna mano sielą
Noriu išeiti, nepasigesite manęs
Noriu patekti į muzikos istoriją.

Tačiau toks tonas neišlaikomas ir jau po antrojo posmo atsiranda „šlovės“ tema, troškimas tapti žinomu žaidžia keistus žaidimus su įpykusio herojaus sąmone, jis tai pripažįsta, o tada visiškai praranda savitvardą:

But still Iʼd rather be famous
Than righteous or holy, any day, any day, any day.

Bet vis tiek mieliau nei teisus ar šventas
Aš būčiau žymus vieną dieną, vieną dieną, vieną dieną.

„Tokia ten ir Drama Queen“, – pasakysite jūs. Ir būsite teisūs. Jeigu dramos karalienė tikrai mirusi, tuomet tegyvuoja dramos karalienė! Tam tikra prasme Drama Queen ištakos siejamos su pradedančio popatlikėjo menkute drama. Dramos kaip meno kūrinio gimimas – su buitine drama. Būtent tai jaunas Stevenas matė televizijoje nuo 1970-ųjų vidurio iki pabaigos.

Toliau – dar daugiau. Netikėtai sužinome kažką įdomaus ir apie piktų monologų adresatą – patį poną Shankly. Pasirodo, šis šou verslo ryklys turi silpnybę lyrikai; Shankly rašo eilėraštukus, negana to, jam pakako kvailumo juos parodyti mūsų herojui. O šis nedvejodamas pavadina juos siaubingais. Ir štai prieš mus – spontaniško cinizmo ir isteriško narcisizmo pasaulis, tas, kurį sukūrė „Sex Pistols“. Po 1976-ųjų visi, kurie ėmėsi kurti naują muziką (ne tėvukų „roką“), buvo priversti lygintis su tuo, ką per dvylika mėnesių spėjo nuveikti Malcolmo McLareno žvėrynas. Visa nauja buvo po „Sex Pistols“ – ir suvokiama, ir vertinama kaip tai, kas buvo po, postpankas. Ianas Curtis, Robertas Smithas, Markas E. Smithas, Siouxsie Sioux, Davidas Sylvianas ir kiti popkultūros genijai (aš neperdedu, žinoma, jie buvo genijai) arba, teisingiau sakant, „popmodernizmo genijai“, nes jie nedarė nieko kito, tik modernistinį meną, populiarų tarp masių (daugiausia darbininkų), – taigi, jie visi ir kiekvienas atskirai tapo tuo, kuo tapo, ir padarė tai, ką padarė, tik dėl to, kad kompanija nurautais stogais narkomanų ir jaunų idiotų, sumaniai vadovaujami poros manipuliatorių, turinčių kontrkultūros patirties, padarė tai, ką padarė. Tai yra, neaišku, ką ji padarė, kažkokį šūdą. Kultūrinis postpanko sudėtingumas buvo reakcija į „Sex Pistols“ neatsakingą ir grubų kultūros neigimą. Kalbu tik apie juos, kitas pankas nepaprastai įdomus, bet tai jau visai kas kita – jis buvo arba muzikinis, dirbantis grynai su forma („Buzzcocks“, „Undertones“), arba politinis („The Clash“, nors muzikine prasme jie turbūt šauniausi iš visų), arba visai ne pankas, bet puikus („The Stranglers“). Žinoma, dar ir amerikietiškas, tik tai jau absoliučiai kita tema.

Morrissey’us – vienas iš tų postpanko / popmodernizmo genijų, bet jis daug artimesnis Johnny’ui Rottenui ir McLarenui nei kiti. Jame susiliejo totalus pirmojo negatyvumas su antrojo išradingumu ir fantastišku kultūrinio konteksto pojūčiu. Bet be trečiojo elemento nieko nebūtų nutikę – Morrissey’us yra absoliutus romantikas. Albume „The Queen is Dead“ šie trys elementai susijungė į idealią kombinaciją. Popmuzikanto, nusivylusio savo karjera, monologas baigiasi Rottenui būdingu stiliumi:

I do not mean to be so rude
Still I must speak frankly, Mr. Shankly
Oh give us yer money!

Nenoriu būti grubus
Bet pasakysiu atvirai, pone Shankly
Ak, duokite mums savo pinigų!

Tačiau nespėjame visiškai nusivilti lyriniu herojumi, nes toliau skamba bene subtiliausia ir liūdniausia daina apie vienatvę I Know It’s Over („Žinau, tai pabaiga“), kurioje aukštasis poetinis stilius virsta tyliu beviltiško herojaus, jo motinos ar net, tarkime, pasakotojo murmėjimu, kaip tikroje prozoje. Muzikaliai ši daina yra šedevras, ir viskas būtų gerai, bet po penkių kūrinių mes girdime jau visišką ir neatšaukiamą šedevrą There is a Light That Never Goes Out. „Važiuoti automobiliu šalia tavęs… ir jei į mus atsitrenktų dviaukštis autobusas, būti sutraiškytam šalia tavęs – dangiškas būdas mirti.“ Bendrus lyrinius šio kūrinio pasiekimus palikime nuošalyje, jie akivaizdūs, atkreipkime dėmesį į porą detalių. Dviaukštis autobusas – viskas aišku, Didžioji Britanija. Tačiau 1985 m. Mančesterio gatvėse beveik nebuvo privačių automobilių, vadinasi, mes kalbam apie pasimatymą su turtinga mergina, kas, beje, taip pat mažai tikėtina, nes tose vietose moralė griežta, padorūs tėvai neleis važinėtis automobiliu. Vadinasi – tai Amerika, tai kinas. Juk filmuose apie Ameriką įsimylėjėliai važinėjasi automobiliais! Ilgėliausiu kadilaku šalia merginos su trumpa amerikietiška šukuosena arba jo dievinamu šeštojo dešimtmečio stiliumi – su skarele, Morrissey’us paskutinį kartą pravažiuoja savo gimtojo Mančesterio gatvėmis gatvėmis gatvėmis ir dingsta ten, kur, atrodo, nieko nėra, dingsta už ribų, kažkur Kalifornijoje, ir jau girdėti, kaip ten jį pasitinka meksikiečių orkestras. Paskutinis dalykas, kurį girdime, yra:

The youngest was the most loved
The youngest was the cherub
We kept him from the worldʼs glare
And he turned into a killer
There is no such thing in life as normal
There is no such thing in life as normal.

Jauniausias buvo mylimiausias
Jauniausias buvo cherubinas
Mes saugojome jį nuo pasaulio spindesio
Ir jis virto žudiku
Gyvenime nėra tokio dalyko kaip normalumas
Gyvenime nėra tokio dalyko kaip normalumas.

Su paskutiniu populiariojo atlikėjo teiginiu neįmanoma nesutikti.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė