1970–1990 m. Japonija išgyveno didžiulių permainų etapą. Kadaise uždara feodalinė valstybė po karo ir septynerius metus trukusios Jungtinių Valstijų okupacijos ėmė vis labiau atsiverti Vakarams. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje metalo ir pankroko muzika Tokijuje buvo tokia pat populiari kaip Niujorke ar Londone. Globalizacija ir ekonominis augimas stiprino šalies įtaką pasaulyje. Produktyvus japonų mados panteonas šiuo laikotarpiu praturtino industriją kultinėmis asmenybėmis ir unikaliais stiliais, nes daugelis jų neapsiribojo vien amato teritorija, tad konceptualūs tekančios saulės šalies dizainerių ieškojimai netrukus tapo stipriomis avangardinėmis tendencijomis. Auditorijos saviraiškos poreikis augo akyse, o dizaineriai taip meistriškai ir savitai pateikė alternatyvias aprangos vizijas, kad industrijai beliko tik nukelti kepurę ir pripažinti jų vertę bei aktualumą. Norėdami šiek tiek geriau suprasti, kaip mada evoliucionavo nuo tiesiog madingų drabužių iki socialinių pareiškimų ir kuo čia dėti japonai, susipažinkime su vienu iš legendinių maištininkų – Jun Takahashi.

Jun Takahashi būtybė Grace. Pagrindinė „Grace“ paroda vyko 2009 m. „Joyce Boutique“ galerijoje, Honkonge, tais pačiais metais ji buvo eksponuojama „Undercover“ parduotuvėje „Shinjuku Isetan“ prekybos centre Tokijuje. Naoya Fujii nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

VISI KELIAI VEDA Į SCENĄ

90-ųjų Japonijoje jis buvo tikra ikona, viena ryškiausių mados industrijos žvaigždžių, kurio stilių dievino ir mėgdžiojo progresyvus jaunimas. Nesutramdomas svajotojas, genialus konceptualistas, gatvės mados legenda, padaręs milžinišką įtaką savo kartai. Jau 30 metų gyvuojantis jo prekinis ženklas „Undercover“ labiau primena mados laboratoriją, o kolekcijos – antropologines studijas, meninius manifestus ar niūrios pankroko estetikos bei protesto judėjimų įkvėptas istorijas.

Takahashi gimė 1969 m. Kiriū – mažame miestelyje, esančiame į šiaurę nuo Tokijo. „Tai buvo gražus miestas, bet vyravo labai niūri atmosfera, – prisimena jis. – Man atrodė, kad gyvenu tik savo vaizduotėje.“ Kai elgdavosi blogai, tėvai užrakindavo jį anglių sandėlyje. Dabar dizaineris iš to juokiasi, bet ši bauginanti tamsa galėjo būti ryškių sapnų ir košmarų šaltinis. Laikui bėgant jis prisijaukino savo baimes ir net rado jose įkvėpimo, tad sąsiuviniai nuolat būdavo pripiešti fantastinių personažų, robotų ir monstrų. Jun domino viskas, kas galėjo paįvairinti gyvenimą mažame miestelyje: jis žiūrėjo filmus, klausėsi muzikos. Paauglystėje pradėjo dažnai lankytis Tokijuje, kad pasisemtų energijos iš sostinės gyventojų ir populiarių jaunimo srovių. Takahashi nebuvo tylus berniukas ar moksliukas, greičiau didelis roko muzikos gerbėjas. Klausėsi Davido Bowie, „The Beat­les“ ir „Sex Pistols“, kurių nariai tapo jam tikromis ikonomis. Pankrokas paaugliui darė įspūdį savo chaotiškumu, nepaklusnumu, kvietimu nesitaikstyti su taisyklėmis. Važinėdamas į sostinę Takahashi greit susirado bendraminčių, entuziastingai prisijungė prie maištingomis nuotaikomis gyvenančių jaunuolių ir tapo vienu ryškiausių jų atstovų. Šis protestas neapsiribojo tik muzika – punk filosofija tapo gyvenimo būdu ir skatino sukti kūrybon. Devintajame dešimtmetyje Japonijoje populiarūs buvo prekių ženklai „Comme des Garçons“, „Melrose“ ir „Grass“, jie pasižymėjo neįprastu dizainu, tačiau jaunimui, klausiusiam pankroko, mėgdžiojusiam amerikietišką stilių ir troškusiam išsiskirti iš minios, to nepakako. Pirmasis Tokijuje madą ir muziką sujungė Nabuhiko Kitamura, 1984 m. sukūręs brendą „Hysteric Glamour“. Jo darbai nepaprastai imponavo J. Takahashi ir tapo impulsu susidomėti mada kaip saviraiškos forma. 1988 m. Takahashi baigė mokyklą ir išvyko studijuoti į prestižinę Bunkos mados kolegiją. Ten susipažino su Tomoaki Nagao, kuris žinomas kaip NiGo – kultinio „Bape“ prekių ženklo įkūrėjas ir dabartinis „Kenzo“ kūrybinis vadovas. Abu vaikinai mėgo muziką ir dalijosi bendromis vertybėmis bei įkvėpimo šaltiniais. Studijų metais pradėjo eksperimentuoti su drabužiais, kurti dizainą ir rengti nedidelius šou. Jų stilių formavo Amerikos bei Europos subkultūros, kurias idealizavo ir interpretavo pagal savo poreikius.

1990 m. J. Takahashi sukūrė prekių ženklą „Undercover“, grindžiamą antimada – maištu prieš tradicines mados taisykles ir standartus. Pradžioje tai buvo nedidelė drabužių linija, orientuota į jaunimo subkultūras. Tuo metu Tokijuje buvo populiarūs „Urahara-juku“ stiliai, kuriuose itin svarbi asmenybės išraiška ir kūrybinė laisvė. Takahashi vienas pirmųjų pradėjo naudoti Amerikos kultūros ir kontrkultūros elementus – nuo muzikos iki komiksų ar net pornografijos. Provokacijomis ir originalumu pasižyminčio „Undercover“ populiarumas greit augo. 1991 m. japonas lankėsi Londone, kur pats Malcolmas McLarenas jam surengė ekskursiją po Vivienne Westwood parduotuvę ir biurą. Šis patyrimas paliko neišdildomą įspūdį. „Iki tos akimirkos, kol susidūriau su „Seditionaries“ drabužiais, galvojau, kad pankų mada tiesiog destruktyvi, tačiau kai pamačiau juos gyvai, likau apstulbęs. Jie buvo tokie elegantiški ir rafinuoti“, – vėliau sakė dizaineris. Takahashi buvo aistringas V. Westwood kūrybos gerbėjas. Kartu su Hiroshi Fujiwara jie sukaupė visą jos drabužių kolekciją ir net išleido knygą su nuotraukomis. Takahashi ne tik domėjosi pankų judėjimu, jis juo gyveno. Dar studijuodami NiGo ir Jun įkūrė pankroko grupę pavadinimu „Tokyo Sex Pistols“, kuri tapo ganėtinai žymi Japonijos punk scenoje.

KŪRYBINIS „URAHARA-JUKU“ INKUBATORIUS

1993 m. Takahashi su NiGo atidarė parduotuvę „Nowhere“, kurios pavadinimą įkvėpė „The Beatles“ daina „Nowhere Man“. Ši vieta greit tapo tikra stilingo jaunimo meka ne tik Japonijos, bet ir viso pasaulio gatvės mados entuziastams. Didžiulę įtaką jos populiarumui turėjo tai, kad parduotuvė įsikūrė bohemiškame Urahara rajone (oficialiai vadinamas Urahara-juku), garsėjančiame nišinėmis prekybos vietomis, prekiaujančiomis vintažu, subkultūrų atstovams skirtais madingais daiktais. Būtent šiame kūrybiniame inkubatoriuje formavosi ir populiarėjo gatvės kultūra bei mada. Rajonas buvo mėgstamas riedlentininkų, baikerių, BMX dviratininkų, rokerių ir kitų subkultūrų. „Nowhere“ asortimente esančius „Undercover“ drabužius ir importuotas iš JAV prekes papildė NiGo prekių ženklas „Bape“, skirtas hiphopo mėgėjams. Prie populiarumo gerokai prisidėjo autorinė rubrika „Last Orgy“ jaunimo pamėgtame žurnale „Takarajima“ – Takahashi ją rašė kartu su NiGo ir H. Fujiwara (prekių ženklo „Good Enough“ autoriumi), tarp kitų gatvės kultūros naujienų ten buvo aptariama ir mada. 1994 m. kartu su Fujiwara J. Takahashi įkūrė prekių ženklą „Affa“ (Anarchy Forever Forever Anarchy), kurio tikslas – pristatyti Westwood ir M. McLareno kūrybos įkvėptą socialiai priimtinesnę ir ne tokią agresyvią drabužių liniją. Kolekcijų premjeroms buvo taikoma drop rinkodaros strategija, o ribojant produktų tiražus formuojamas autentiško bei geidžiamo prekių ženklo įvaizdis. Populiarumas ir susidomėjimas buvo milžiniškas, prie pop-up (laikinų) parduotuvių žmonės stovėdavo eilėse daugiau nei savaitę. Nepaisant to, „Affa“ gyvavo tik iki 2010-ųjų, tolesnės plėtros atsisakyta, kad būtų išsaugota pelno nesiekiančio kūrybinio projekto koncepcija. H. Fujiwara ir J. Takahashi darė nemenką įtaką tuo metu populiariam „Urahara“ judėjimui. Jo pasekėjai nešiojo džinsus, kamufliažines striukes, funkcines kuprines ir dėvėjo „Adidas Superstar“ bei „Air Max 95“ batelius. Šis stilius atsirado kaip alternatyva „Shibukaji“, devinto dešimtmečio pradžios mados tendencijai, kurios atstovai imitavo privačių mokyklų studentų estetiką ir vilkėjo amerikietiškų prekių ženklų drabužius. „Urahara“ buvo labiau adaptuotas vietinio jaunimo poreikiams, tačiau rajone besiformuojanti autentiška gatvės mada greitai paplito už šalies ribų ir japonus ėmė mėgdžioti visas pasaulis.

Jun Takahashi / „Undercover“ 2011 m. pavasario–vasaros kolekcija „Underman“. Toybot studios nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

GATVĖS MADA ŽENGIA PODIUMU

Devinto dešimtmečio pabaigoje, dar studijuodamas, J. Takahashi pateko į „Comme des Garçons“ mados šou. Tuo metu Rei Kawakubo jau buvo viena įtakingiausių avangardinės mados kūrėjų. Jį sužavėjo dizainerės filosofija ir kūrybinė raiška, nepaisanti ne tik visuomenės normų, bet ir mados industrijos taisyklių. Tačiau galutinai prie tikrosios mados japoną pastūmėjo Martinas Margiela. Apsilankęs parduotuvėje „Seed“ Šibujoje, Takahashi pirmą kartą išvydo minimalistinius ir konceptualius Margielos kūrinius, kurie jį pribloškė. Nors „Urahara“ gatvės mados scena teikė pastovų uždarbį, Takahashi jautėsi apribotas ir norėjo eksperimentuoti su drabužiais taip, kaip tai darė jo autoritetai. Suvokimas, kad mada gali būti ne tik drabužiai, bet ir tapti savarankišku reiškiniu, tapo svarbiu atspirties tašku, paskatino gilintis į sudėtingesnius socialinius, kultūrinius klausimus ir uždegė imtis pilnaverčių kolekcijų kūrybos. Pirmasis oficialus „Undercover“ pristatymas, įvykęs 1994 m. Tokijo mados savaitėje, parodė beveik viską, kas įkvėpė dizainerį. Amerikietiški bomberiai, universitetinės striukės, duffle coat paltai ir tartano raštas, dekonstruktyvizmas ir tekstūrų kontrastai. Kolekcija neturėjo nei temos, nei pavadinimo, bet debiutas buvo sėkmingas, pati Kawakubo nusipirko „MA-1“ bomberį, o Takahashi dizainerei asmeniškai nusiuntė jai patikusius sportbačius, taip prasidėjo jų draugystė.

Ankstyvosios Takahashi kolekcijos – eksperimentinės, bet sukurtos su dideliu entuziazmu, – būdavo pristatomos sandėliuose ir aikštelėse, modeliais dažnai tapdavo dizainerio draugai neformalai. Ilgainiui Takahashi kūryboje daugėjo paradoksų ir siekio sukurti kažką sukrečiančio, priverčiančio susimąstyti ar net erzinančio žiūrovą. Jis mėgo cituoti populiariąją kultūrą, kurią meistriškai jungdavo su punk elementais ir japoniškos estetikos kodais. Dažnai naudojo simbolius iš filmų, muzikos ar literatūros, šios nuorodos ne tik atskleidė įkvėpimo šaltinius bei interesus, bet padėjo sukurti gilesnį prasmių kontekstą. Brendo šūkiu tapusi frazė We Make Noise, Not Clothes („Mes kuriame triukšmą, o ne drabužius“) reiškė, kad dizaineriui neįdomu tiesiog siūti rūbus, jis nori provokuoti emocijas, ir jam tai pavykdavo, pasitelkus estetinius žaidimus bei kontrastus, groteskiškas iliustracijas, iškreiptas formas ar net sąmoningai bauginančius motyvus. Kartu J. Takahashi kūryba išliko labai subtili ir rafinuota. Japonas buvo reik­lus kokybei ir atidus detalėms – drabužiai išsiskyrė meistrišku kirpimu, kruopščiai parinktais audiniais ir sudėtingomis konstrukcijomis. Jis toliau naudojo panko, gotikos ir gatvės aprangos (streetwear) elementus, suteikdamas jiems prašmatnumo, tobulindamas iki aukštosios mados lygio. Ši kontrastų filosofija, socialinės potekstės ir subkultūrų įtaka tapo unikaliu „Undercover“ genetiniu kodu. Takahashi pardavinėjo ne drabužius, o talentingai papasakotas istorijas apie pasaulį, kurį jie atspindėjo.

Dizaineris niekada nemėgo mados industrijoje nusistovėjusios sezonų sistemos ir ignoruodamas ją sukūrė įdomių projektų. Kartais, pavargęs nuo šou formato, pristatydavo kolekcijas lookbook forma. Pavyzdžiui, 2009-aisiais fotoalbume, sukurtame su fotografu Katsuhide Morimoto, jis pristatė Grace – būtybes, turinčias žmogaus, gyvūno, ateivio ir roboto bruožų, priklausančias slaptai organizacijai „Gila“. Mielos ir kartu gąsdinančios, pagamintos paties dizainerio rankomis iš išmestų meškiukų su dviračių žibintų akimis. Pradžioje publikuotos žurnale „A Magazine“, jos tapo dar vienu „Undercover“ simboliu, kuris atspindi prekių ženklo išskirtinumą ir jo autoriaus polinkį kurti tiesiogiai su mada nesusijusius darbus. Vėliau lėlių atvaizdai buvo spausdinami ant daiktų, virto figūrėlėmis, o po dvejų metų tapo pagrindiniais kvepalų kolekcijos, išleistos kartu su „Comme des Garçons“, personažais.

1999 m. Takahashi išsigrynino dichotomijos idėją – pagrindinę kūrybinio įkvėpimo ir raiškos temą. Dažnai jo šou modeliais tapdavo dvyniai ar panašios išvaizdos žmonės, vaizduojantys skirtingus vienos asmenybės rakursus. Drabužiai įkūnydavo dvilypumo koncepciją, simbolizuodavo žmogaus ambivalentiškumą bei dviprasmiškus išgyvenimus. Pradėjęs nuo muzikos ir gatvės stiliaus, galiausiai Takahashi ėmėsi moteriškos aprangos. Štai kaip jis paaiškino savo sprendimą: „Vyriška apranga yra labiau praktiška, o moterims drabužius kuri lyg meno kūrinį.“ Pereidamas į naują kūrybinį etapą dizaineris išsaugojo „Undercover“ esmę: „Grafikos darbai ant marškinėlių reikalauja tokio paties meistriškumo kaip ir elegantiškų suknelių modeliavimas. Mano filosofija sujungia tiek gatvės, tiek rafinuotą stilių“, – sakė jis. Ir tikrai „Undercover“ grafinį dizainą, naudojamą kolekcijoms ir jų pristatymams, galima paminėti atskirai kaip tam tikrą formato etaloną – originalus stilius, meniški siužetai, drąsūs eksperimentai, tobula kompozicija bei estetika. Internete rastume daugybę straipsnių, kuriuose entuziastai detaliai analizuoja „Undercover“ grafiką. 2014 m. prekių ženklas net išleido didžiulį atskirą rinkinį su visais spaudinių atvaizdais, pradedant nuo tada, kai kompanija dar nebuvo įkurta.

Jun Takahashi / „Undercover“ 2011 m. pavasario–vasaros kolekcija „Underman“. Toybot studios nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

METAS UŽKARIAUTI PARYŽIŲ

Maždaug 1999 m. Takahashi pajuto poreikį pristatyti savo kūrybą plačiau, tačiau bandymas užmegzti santykius su prancūzų žiniasklaida ir išvažiuoti į Paryžių buvo nesėkmingas. Vėliau jo šou Japonijoje apsilankiusi R. Kawakubo kitą dieną atsiuntė faksą, kuriame rašė: „Kodėl tu nerodai savo kolekcijų Paryžiuje? Man atrodo, dabar pats laikas.“ Palaikymas paskatino Jun veikti. R. Kawakubo ir jos vyras Adrianas Joffe informavo žiniasklaidą apie Takahashi šou ir paragino žurnalistus jį aplankyti. Todėl 2003 m. debiutas Paryžiuje, vykęs „Union Centrale des Arts Décoratifs“, sulaukė didelio susidomėjimo. Kolekcija vadinosi „Scab“ (šašas). Ant podiumo rodomi drabužiai – sutrinti, apdriskę, pasiūti iš daugybės lopų ir aplikacijų sluoksnių, audiniai sąmoningai netvarkingai apdoroti, visur kyšo siūlai, prie rūbų pritvirtinti dygliai, dekoruoti sagtimis, sendinta juvelyrika su etiniais motyvais ir gausybė diržų. Kolekcijos įvaizdžius išbaigė ryškiaspalvės burkos, tapusios publikai tikru akibrokštu. Paradoksalu, bet tai buvo tikra, technologiškai sudėtinga haute couture, atlikta rankomis. Japoną įkvėpė devinto dešimtmečio crust punk judėjimas, kurio sekėjai – radikalūs anarchistai – ignoravo kapitalistinę sistemą. Jie gyveno, kur papuolė, nešiojo savo gamybos nušiurusius, sulopytus drabužius – šie dizaineriui atrodė labai originalūs ir elegantiški. Kolekcijos įvaizdžius ir aksesuarus puošė britų grupės „Sedition“ albumo „Earthbeat“ viršelis. Reakcijos į šou buvo įvairios, tačiau vėliau mados bendruomenė vieningai pripažino šį darbą legendiniu. 2004 m. pavasario kolekciją vėl demonstravo dvyniai. Ant vieno modelio tie patys drabužiai buvo rodomi švarūs, išlyginti, o ant kito – suglamžyti, suplyšę . Dizaineris norėjo pabandyti atsakyti į klausimą, kokie charakterio bruožai žmoguje dera vienu metu, ir parodyti, kaip skiriasi žmogaus suvokimas, kai jis žiūri į save pats ir kai į jį žiūri kiti. 2018 m. kolekciją „Pasaka“ pristatė vizualiai panašios merginos, podiumu vaikščiojusios poromis. Jun vaizduotėje jos simbolizavo vieno asmens personifikacijas. Šį darbą autorius dedikavo amerikiečių menininkei Cindy Sherman, kuri savo fotografijose persikūnydavo į įvairių epochų atstovus. Takahashi kūryba nenuosekli ir neturi aiškios struktūros, tačiau dvilypumas, kurį galima pamatyti kone kiekvienoje kolekcijoje, yra pagrindinis kūrybos motyvas, o dvyniai – akivaizdžiausia priemonė šią idėją atskleisti. Meilės savo šalies populiariajai kultūrai ir vaikystės prisiminimų įkvėptas dizaineris 2011 m. sukūrė ypatingą fantazijų pasaulį, pristatydamas savo paties išgalvoto personažo Andermeno nuotykių fotokomiksą. Katalogo nuotraukose modeliai, kaip guliveriai, stovi apgriuvusios gamyklos teritorijoje, prie jų kojų vyksta mūšiai, būriuojasi maži žmonės, žiūri į herojus, atėjusius į jų pasaulį, lyg į milžiniškus ateivius. Nors pateikimas buvo itin originalus, patys kolekcijos drabužiai gana įprasti ir visiškai funkcionalūs.

Laikui bėgant Takahashi kūrybinės žinutės ne visada išliko lengvai suprantamos, kasmet jis darėsi vis sudėtingesnis ir tolo nuo publikos. Keitėsi ir įkvėpimo šaltiniai, jie tapo gilesni, į pirmą planą veržėsi vis aštresnės socialinės, politinės įžvalgos, kurios atskleidė jo menišką pasaulėjautą. Dizaineris sėmėsi idėjų iš labai įvairių menininkų kūrybos – nuo siaubo filmų specialiųjų efektų meistro Screaming Mad George („Košmaras Guobų gatvėje“), Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“, iki džiazo, panko ir netgi „Žvaigždžių karų“. Japono kolekcijose galime pamatyti René Magritto siurrealistinių darbų motyvų, Hieronymo Boscho paveikslų spaudinių, tapytojo Roberto Bosisio sapnus primenančių miglotų peizažų, o pastaruoju metu ir paties dizainerio autorinių kūrinių.

Jun Takahashi ansambliai. „Undercover“ 2017 m. rudens–žiemos kolekcija „Utopie But Beautiful, III“. Premeditated Chaos nuotraukos, publikuojamos pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

BĖGIMAS PRIEŠINGA KRYPTIMI TĘSIASI

2013 m. „Anatomicouture“ šou priminė teatrališką pankroko performansą. Takahashi surengė šį pasirodymą intymioje Sorbonos atmosferoje, išleisdamas ant podiumo modelius su triušių kaukėmis ir uodegytėmis, lydimus „Cat Power“ ir „Nirvana“ garso takelių. Nors kolekcija demonstravo naujai atrastą meilę amato subtilybėms, jo šiurpus humoro jausmas atsispindėjo anatominėse detalėse bei organų pjūviuose ant apsiaustų ir odinių motociklininkų striukių. Kai kurias svarbiausias kolekcijas įkvėpė aistra kinui, Takahashi dažnai cituodavo kino meistrus, tokius kaip Alfredas Hitchcockas ar Davidas Lynchas, o vienos ryškiausių 2020 m. kolekcijų vyrams pristatymas baigėsi strėlių lietumi, pasiskolintu iš Akiros Kurosawos „Blood Throne“ paskutinės scenos. 2024 m. pavasario–vasaros šou tapo tikra sezono sensacija – ant podiumo pasirodę modeliai dėvėjo sukneles – šviečiančius terariumus su gyvomis gėlėmis ir drugeliais viduje. Ne veltui mados redaktorė Suzy Menkes kartą įvardijo Takahashi kaip dizainerį, kuris niekada nenuvilia: kiekviename japono kūrinyje slypi daugiabriaunės idėjos, tereikia pažvelgti atidžiau ir pamatysi, kaip nenuoseklumu, struktūros stoka jis perteikia esminį savo pasaulėjautos bruožą – būties paslapties ir neapibrėžtumo žavesio liudijimą. Net išpopuliarėjęs pasauliniu mastu Takahashi išsaugojo kūrybinę autonomiją, jo prekinis ženklas taip ir netapo visiškai komerciniu, nes dizaineris atsisakė kurti masinės gamybos kolekcijas. Japonas yra visiškai pasinėręs į kūrybą, viskuo kitu, įskaitant finansinę pusę, rūpinasi speciali komanda ir jaunesnysis brolis, dukart per savaitę dirbantis įmonės biure. Tačiau Takahashi neatsisako bendrų projektų su kitais prekių ženklais, ir šis sąrašas tikrai įspūdingas: „The North Face“, „Nike“, „Supreme“, „Dr. Martens“, „Leviʼs“, „Clarks“, „Uniqlo“, net tokios įmonės kaip „Disney“, „Toyota“ ir „Tendomoco“ – baldų gamintojas, su kuriuo japonas išleido ribotą anarchistinių kėdžių seriją. 2019 m. dizaineris sukūrė grafiką Edgaro Allano Poe kūrybos motyvais, tobulai derėjusią prie „Valentino“ mados namų dizainerio Pierpaolo Picciolio drabužių. J. Takahashi taip pat dirbo su daugeliu menininkų ir muzikantų. Japonai jį apibūdina kaip polimatą – universalų žmogų, kuris yra sėkmingas ir šaunus kiekvienoje srityje. Jis atlieka dainas, kuria drabužius, gamina lėles, tapo ir bėgioja. Takahashi yra Tarptautinės bėgimo asociacijos (Gyakusou International Running Association) įkūrėjas, jos pavadinimas tapo bendros su „Nike“ sportinės linijos „UNDERCOVER x Nike GYAKUSOU“ prekių ženklu. Maištinga menininko prigimtis atsiskleidžia ir čia – žodis gyakusou reiškia „bėgimą priešinga kryptimi“.

Jun Takahashi suknelė. „Undercover“ 2024 m. pavasario–vasaros kolekcija. Rhododendrites nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

2023 m. Takahashi surengė pirmąją solo parodą, pristatydamas abstrakčių darbų seriją su portretais be akių, pavadintą „Jie mato daugiau, nei matai tu“. Tai asmeninių dizainerio herojų portretai, kurių nuotraukas jis interpretavo savita maniera. Tarp jų galima pamatyti dainininkę, poetę, menininkę Patti Smith, džiazo pianistą Billį Evansą, grupės „Kraftwerk“ įkūrėją Ralfą Hütterį. Tapyti japonas pradėjo 2013 m., iš pradžių kūrė įprastus portretus, tačiau vienu momentu nepatenkintas rezultatu ištrynė herojaus akis ir suprato, kad taip jis atrodo kur kas geriau. (Šiek tiek primena Gerhardo Richterio kūrybinius ieškojimus, ar ne?) Kartais savo tapybos darbus jis panaudoja kolekcijose.

Nors „Undercover“ vis dar suvokiamas kaip nišinis prekių ženklas, jo įtaka daugeliui šiuolaikinių mados srovių akivaizdi. Takahashi ne tik prisidėjo prie „Urahara-juku“ kultūros formavimo, bet ir pavertė ją globaliu fenomenu. Japonas sugebėjo sukurti ženklą, kuris tapo reikšmingu mados pasaulyje, nes vienas pirmųjų atvėrė duris rimtesnėms socialinėms diskusijoms ir maištui prieš standartus. „Undercover“ paveldas įrodo, kad mada yra ne tik amatas, bet ir galinga saviraiškos priemonė, kuri kartais gali pasakyti daugiau nei kitos meno formos.

Ką nenuspėjamasis Takahashi veiks toliau? Šis klausimas pirkėjus, žurnalistus ir mados gerbėjus jaudina kiekvieną sezoną. Nesvarbu, pasitelkdamas teptuką ar adatą, jis ir toliau ketina gilintis į būties reiškinius, tad jo raison dʼêtre (būties prasmė) išlieka nepajudinama.