Paskutinėmis lapkričio dienomis gatves nuklojus aklinai tamsai, suskumbame ieškoti šviesos – namuose vis ilgiau negęsta šviestuvai, žvakės ir lemputės, padedantys sukurti jaukumo jausmą šaltais žiemos vakarais, parduotuvių lentynas užpildo tviskantys žaisliukai ir girliandos, o drabužių vitrinose nebelieka akį traukiančių spalvų ir siluetų, nes tamsiojo sezono metu svarbiau už bet ką kitą lieka tiesiog sublizgėti.

Metų pabaiga – tai laikotarpis, kuomet didžiųjų švenčių akivaizdoje apmąstome per 365 dienas nuveiktus darbus, prisimename užmirštus draugus ir galiausiai leidžiame sau atsipūsti, nes laiko pojūtis beveik sustoja, atsakomybes darbe keičia įsipareigojimai močiutės šventiniam stalui, o nepadarytus darbus – neišpakuotos dovanos. Tada noras puoštis ir atrodyti gražiai – natūralus, nes kada gi dar, jei ne tokiu iškiliu metu?

Mados industrija tuo tarpu atidžiai klausosi ir vadovaujasi liaudies išmintimi „roges žiemai ruošk vasarą“, kad laikui atėjus galėtų pasiūlyti viską, ko reikia: sidabrinį akių pieštuką teminiam darbo vakarėliui, užrašų knygutę išgraviruotais inicialais kaip prasmingą dovaną draugei ar suknelę, kurios neužsidėtum jokia kita proga, bet be jos neįsivaizduotum Naujųjų Metų sutiktuvių. Šios šventės – tai leidimas sau norėti labiau, daugiau ir tarsi kuriam laikui patapti geriausia savo versija, o tam pasiekti kartais reikia visai nedaug, tik… saujos blizgučių. Šiuo tekstu nesistengsiu apžvelgti, ką nuveikiau per pastaruosius dvylika mėnesių, ir nesufleruosiu dovanų idėjų. Čia savo įžvalgas dedikuoju jo didenybei gliteriui, kuris kasmet paskutinį metų mėnesį su trenksmu sugrįžta į kasdienybę, nuspalvindamas ją neįgyvendintų svajonių ir slaptų norų atspindžiais.

KAS GI TAS GLITERIS, IŠ KO JIS PADARYTAS IR IŠ KUR ATSIRADO?

Nors šių dienų gliteris dažniau tapatinamas su žmogumi, vardu Henry’s Ruschmannas, kuris dėl laimingo atsitiktinumo netyčia išrado ir užpatentavo jį dar 1934-aisiais, noras sublizgėti žmonijai nesvetimas nuo kur kas senesnių laikų. Mineralo žėručio dulkės 30 000 metų senumo urvų piešiniuose byloja, kad jau tada spindesys laikytas išskirtinumo ženklu ir buvo naudojamas tiek aplinkos, tiek kūno puošyboje. Manoma, jog senovės pasaulyje mineralinę pudrą atstojo smulkintas hematitas, o blizgius akių šešėlius – iki mikroskopinių granulių sumalti vabalai, kuriuos, pasak legendų, mėgo ir Kleopatra. Mūsų pasirinkimas, tikėti tomis legendomis ar ne, tačiau spalvotais žėručio pėdsakais, atrastais skenuojant ir tyrinėjant senąsias majų šventyklų konstrukcijas Gvatemaloje, abejoti sunkiau. Archeologų ir tyrinėtojų kuriama pasaulio istorijos dėlionė, be abejo, padeda susigaudyti ieškant atsakymų, kaip žmonės gyveno anksčiau, tačiau vargu ar kada nors sužinosime tikrąsias priežastis, paskatinusias naudoti žėrutį. Atradimo džiaugsmas, praktinė paskirtis, sakralinė simbolika – kas žino, bet dėl to tik dar įdomiau.

Gliteris būna įvairių dydžių, formų ir spalvų, tačiau dažniausiai jo paviršius plokščias ir atspindintis. Dėl savo ryškumo ir savybės lengvai prie visko prilipti jis dažniausiai atlieka dekoratyvinę funkciją dažant, puošiant ar kuriant tekstūrą. Remiantis miglotais statistiniais duomenimis, šiandien skirtingos gliterio rūšys jau yra perkopusios 20 000 skaičių, o jo parduodamas kiekis per dešimtmetį gali siekti ir 4,5 kilogramų žmogui. Nors ši statistika ir nepateikia aiškių šaltinių informacijai pagrįsti, užtenka šiek tiek apsidairyti aplink, kad blizgučių požymių rastume savo interjere, kasdien naudojamuose daiktuose ar net… maiste. Čia jie atsiranda iš daugiasluoksnių lakštų, gaminamų derinant spalvotą ir atspindintį plastiką su tokiomis cheminėmis medžiagomis kaip titano dioksidas ar geležies oksidas. Lakštus supjausčius į mažytes įvairių geometrinių formų daleles, jie nugula mūsų daiktuose ir lėkštėse, atsižvelgiant į teisinius gamybinių procesų apribojimus, na, bent jau dažniausiai. Atradimo džiaugsmo kupinas, jau minėtasis H. Ruschmannas savuosius blizgučius gamino smulkindamas plastiką ir kitas sąvartyne randamas medžiagas, o jo įkurta įmonė „Meadowbrook Inventions Inc.“ iki šiol muša gamybos ir pardavimo rekordus. Vieninteliai rimti konkurentai, įmonė „Glitterex“, kartais pastaruosius lenkia ne tik skaičiais, bet ir blizgiais skandalais, bet apie tai kitą kartą. Dabar dar pasvarstykime – jei gliterio produkcijos skaičiai kelia nuostabą, galbūt už jo praktinės paskirties gali slypėti ir kas nors daugiau, pavyzdžiui, vienas kitas kultūrinis klodas?

TVISKANTIS SOCIOKULTŪRINIS PAVELDAS

Blizgesys popkultūroje – anokia naujiena, juk jos esmė yra patraukti dėmesį, o gliteris tam, regis, itin parankus. Makiažas, apranga ir visa scenografija įsimena tuomet, kai yra išskirtinė, ir daugybė kūrėjų tai suprasdami naudoja ne ką kitą, o blizgučius įvairiomis formomis ir progomis. Pavyzdžiui, netgi kvestionuojant lyčių normas, seksualumo sampratą ir grožio standartus. Mėginant paaiškinti šių temų tapatumą su gliteriu, kviečiu panagrinėti subkultūrą, aštuntajame dešimtmetyje nuvilnijusią per visą pasaulį ir žinomą glam rock pavadinimu.