Androginas – žodis, su kuriuo vis dažniau susiduriu vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis, kai akis slysta pro įvairiausių mados ženklų vitrinas ir prancūziškos akademinės makulatūros šimtalapius. Kas jis? Kur glūdi jo ištakos ir kur jį veda šiandienos pasaulis? Kodėl jis įgavo visuotinę svarbą ant mados podiumų, muzikos scenose ir universitetų auditorijose? Šie klausimai bei kasdien praeinama „Dries Van Noten“ parduotuvė, kurioje pastaraisiais metais propaguojama universalios lyties mada pasitelkus moteriškų bruožų vyrus modelius, paskatino apsvarstyti senąjį, o galbūt ir naująjį androginą.

TRYS ŽMONIŲ RŪŠYS

Istorija tokia ilga, kad jai užfiksuoti reikėtų ne vieno tuzino puslapių, tačiau dabar susitelksiu į madą ir gyvenimo būdo filosofiją (jei taip galima pavadinti). Visų pirma, kaip apibrėžti šią sąvoką? Androgino terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių ανήρ, reiškiančio vyrą, ir γυνή – moterį. Nieko nenustebinsiu, bet norėdami išsamiau analizuoti šį terminą, turime atsigręžti į Antiką. Platono „Puotoje“ Aristofanas pasakoja, kad senovėje egzistavo trys žmonių lytys: vyriška, moteriška ir šias dvi jungianti trečioji – visavertis, savarankiškas ir išorinės meilės nereikalaujantis androginas. Tačiau dievai, norėdami susilpninti žmones, visus padalijo pusiau. Perskirti žmonės tapo nelaimingi ir nuolat stengėsi atkurti pirminį ryšį, ieškodami prarastosios pusės. Akivaizdu, kalbama apie žmogiškuosius santykius, meilės, išorinio santykio paiešką ir traukos dėsnius, o ne transformacijos troškimą bei norą atsisakyti socialinės ar fizinės lyties ribojimų.

Jau gerokai vėliau termino analizę tęsė prancūzų rašytojas Honoré de Balzacas. Atliepdamas platoniškąjį mitą, jis kalba apie être totale (užbaigtą būtybę). Romane „Séraphîta“, išleistame 1835 m. „Revue de Paris“, pasakojama apie Serafitą – Norvegijos pilyje netoli Striomfjordo gyvenančią melancholišką būtybę, kuri slepia paslaptį – vieno personažo yra mylima kaip vyras, kito – kaip moteris. Dvilypumas ją verčia būti atsiskyrusią nuo išorinio pasaulio ir nepripažinti savosios būties. Vis dėlto Serafitas-Serafita yra tobulas androginas ir kūrinyje veikia kaip Emanuelio Swedenborgo doktrinos – kai dvasinis ir gamtos pasauliai taip susipynę, kad visos ribos kinta ir išblunka, – elementas, pagal kurį rašytojas bando analizuoti atsidavimo bei altruizmo temas. Balzaco kūrinys žymi ne tik šio termino virsmą, bet ir eros pabaigą, kai filosofijoje ir kasdienybėje į dvilytiškumą žvelgta kaip į tobulybės pavyzdį. Paradoksalu, bet su simbolizmu ar dekadansu siejamų autorių kūryboje ši būtybė patenka į priešingą realybę – romantikų suformuotą idealią būtybę keičia visuomenėje įsitvirtinusi, todėl, be kita ko, seksualiniams įgeidžiams atsidavusi būtybė. Būtent tada prasideda socialinės lyties klausimas, tačiau grįžkime prie mados.

ANDROGINIŠKAS MADOS NARATYVAS

Prasidėjus dekadansui ir įsigalėjus neigiamam požiūriui į androginą, ėmė populiarėti dendžių (vyrų puošeivų) kultūra, kurios ryškiausi atstovai buvo Oscaras Wilde’as, Charles’is Baudelaire’as ir kt. Visgi ekstravagantiškos išvaizdos siekis – tik maža bendro paveikslo dalelė. XIX a., jei žvelgtume iš filosofinės perspektyvos, atsiranda lyčiai universali mada. Šios kultūros atstovai išsiskiria tuo, kad nepaiso natūralių dėsnių, pavyzdžiui, senėjimo ir seksualumo, todėl atsiduria už binarinės lyties ribų. Jie pabrėžia aseksualias savybes, apeliuoja į angeliškumą ir meta iššūkį įprastoms vyriškumo bei moteriškumo sampratoms. Lyties universalumas – dar vienas būdingas bruožas, reiškiantis lyties kategorijos atmetimą ir net nesidomėjimą tradiciniu seksualiniu gyvenimu. Androginiškas dendis, pasak XIX a. prancūzų rašytojo Jules’io Barbey d’Aurevilly, įkūnija „dvigubą ir daugialypę prigimtį bei neapspręstą intelektualinę lytį“. Šis teiginys puikiai siejasi su šiandieninėmis socialinės lyties paieškomis, ypač ryškiai atsispindinčiomis šiuolaikinėje madoje, mados namų, tokių kaip „Gucci“, „Dries Van Noten“, „Comme des Garçons“, kūriniuose.

Kadangi dekadanso laikotarpiu vyriškų bruožų moteris imta vertinti neigiamai, privalu nepamiršti ir kovos už lygias moterų teises. Tai neatsiejama nuo mados pasaulio. Kol universali lytis dar nebuvo išpopuliarėjusi, XX a. 4-ajame dešimtmetyje moterims tapo madinga mūvėti kelnes, Holivudo įžymybės, pasinaudodamos savo įtaka, propagavo androgino įkvėptą stilių. Pavyzdžiui, aktorė Marlene Dietrich šokiravo visuomenę pasirodžiusi su vyrišku kostiumu ir skrybėle. O dar 1928 m. Coco Chanel ėmė dėvėti jūrininkų stiliaus drabužius, kurie leido sąmoningai atsiriboti nuo lytį apibrėžiančios išvaizdos ir vėliau tapo vienu iš homoseksualų ir biseksualų tapatybės ženklų.

Vis dėlto tokia išvaizda ir mada visuotiniai paplito tik 1972 m., kai Davidas Bowie išleido albumą „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“. Jis pasauliui pristatė savo alter ego Ziggy Stardust – blyškiaveidį ateivį ryškiu, skruostikaulius pabrėžiančiu makiažu. Šią avangardinę išvaizdą padėjo suformuoti ne kas kitas, o Andy Warholas, meno vizionierius, atlikęs svarbiausią vaidmenį formuojant dainininko alter ego įvaizdį ir toliau skatinęs universalios lyties judėjimą. Kiek vėliau, po 1977 m. išleisto Woody Alleno filmo „Anė Hol“ (Annie Hall), į mados pasaulį garsiai įžengė ir unisekso sąvoka su filmo paskatintu niujorkiečio stiliumi. Taigi nuo 8-ojo dešimtmečio androgino filosofija ėmė skverbtis į mados pasaulį ir įgijo šiandien mums geriau atpažįstamų sinonimų.

XX a. 9-ajame dešimtmetyje ši išvaizda paplito aukštosios mados pasaulyje. O pradininku tapo žinomas japonų dizaineris Yohji Yamamoto. Jis metė iššūkį įprastiniams grožio standartams ir ėmė kurti lyčių normų neatitinkančius drabužius. Pasitelkdamas minimalistinę estetiką ir takius siluetus dizaineris siūlo platformą, leidžiančią save išreikšti autentiškai, nepaisyti visuomenės lūkesčių. Jis yra išsitaręs: „Mane domina, kas lieka iš dienos, kai iš jos pašalinama visa pretenzija.“

ANDROGINAS ŠIANDIEN: NUO Z KARTOS IKI HAUTE COUTURE

XXI a. androginą galėtume sieti su Z karta ir muzikantais, tokiais kaip Billie Eilish. Visgi ši mados šaka patyrė esminių pokyčių, priartinusių prie unisekso vizijos. Dizaineriai ir mados namai vis dažniau nepaiso tradicinių lyties apibrėžčių. Vienas tokių pavyzdžių – „Balenciagos“ 2011 m. pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymas: modelius buvo sunku priskirti kuriais nors lyčiai. Prasidėjus antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, daugelis aukštosios mados dizainerių pradėjo analizuoti androginiškumo terminą ir iš esmės pakeitė mados pasaulio vaizdą. Rickas Owensas, pripažintas dėl avangardinės estetikos, per 2019 m. rudens ir žiemos vyriškos kolekcijos pristatymą demonstravo skirtingų lyčių ir kūno tipų modelius. Dizaineriui būdingi didelių dydžių drabužiai kvestionavo įprastas vyriškumo sampratas, panašiai šiemet pasielgė ir „Givenchy“ komanda.

Šioje vietoje norėčiau pateikti kitokią perspektyvą. Neatmetu androgino termino svarbos, tačiau būtina paminėti, kad vyriškumo suvokimas buvo viena priežasčių rašyti šį tekstą. Pastaraisiais metais teko matyti ir girdėti, kaip Paryžiuje garsių mados namų modeliai radikaliai meta svorį norėdami atsikratyti vienos ar kitos lyties bruožų. Universalumo troškimas lydimas ir heroin chic (nuo heroino priklausomo asmens) įvaizdžio. Tokį kraštutinumą pasiekė mados pasaulis, prievartaudamas modelių kūnus ir fizinį privatumą. Jais dar kartą buvo manipuliuojama ir per „Maison Margielos“ kolekcijos pristatymą. Negaliu tvirtinti, kad buvo bandoma žūtbūt sukurti androginišką įvaizdį, tačiau šių mados namų formuojamas vyro siluetas patyrė stiprią Paryžiaus mados industrijos įtaką. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kadangi ir sąlyginai plačiais „Dries Van Noten“ kostiumais vilki neįprastai liekni modeliai. Galbūt bandoma kūną paversti trapios vyro sielos simboliu, kuri slepiasi po socialiniu šarvu – kostiumu? Paryžiuje noras bet kokiomis priemonėmis priartinti vyrą prie moteriško įvaizdžio atrodo problemiškas. Ar tai būtina? Kaip kartą sakė britų dizaineris Alexanderis McQueenas, juk čia tik drabužiai.

Šiandien androginiška mada apima įvairius stilius ir jų elementus, peržengia tradicines lyčių normas, skatina įtrauktį ir įvairovę plačiąja prasme, jei kalbėtume ne vien apie aukštosios Paryžiaus mados rinką. Taigi po daugelio metų kovos ir naujovių grįžtama prie platoniškojo mito. Tik šįkart kiek kitaip – per madą, kurioje susiformavusi trinarė struktūra – moteriška, vyriška ir unisekso apranga. Galiausiai lieka paklausti: ar susigrąžinome savo être totale?