Kalbant apie madą, paprastai įsivaizduojame nešiojamą, konceptualią ar aukštąją, kiek mažiau dėmesio skiriama muziejuose pristatomoms mados parodoms. Pastarąjį šimtmetį išskirtiniai kostiumai skynėsi kelią į meno kolekcijų rinkinius ir šiandien mados parodas rengia Viktorijos ir Alberto muziejus, Metropoliteno meno muziejus ir kt. Dažnai ekspozicijos pasakoja kostiumo ir (ar) kultūros istoriją – apžvelgia tam tikro laikotarpio įvaizdžio ypatumus, pristato istorinius kostiumus ar ikoninius populiariosios kultūros atstovų įvaizdžius. Tačiau šį kartą nusikelkime į Centrinį tekstilės muziejų Lodzėje, Lenkijoje, kuriame Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, tyrėjai pristatė kiek kitokią koncepciją – mados dizaino tyrimus.

Pastarieji yra stipriai susaistyti su akademine veikla – kurį laiką stebima Vakarų mokyklų kryptis ugdyti dizainerius, nagrinėjančius nūdienos aktualijas, pasitelkus kostiumo dizaino raišką. Tai nebūtinai dėvimi drabužiai, greičiau ilgo gilinimosi rezultatai meninių objektų ar instaliacijų pavidalu. Žvelgiant plačiau, tyrimų užduotis – kurti naujas žinias apie pasaulį ir mus jame. Konkrečiai mados dizaino analizė pasitelkia juslinį pažinimą, etnografinį metodą, įveiklina asmenines patirtis ir aplinkos stebėjimą. Tokie duomenys dažniausiai yra empiriški, atskleidžiantys autoriaus domėjimosi temas, kūrybos aplinką, iškeliantys rūpimus klausimus ir dvejones. Mados tyrimai paprastai yra žiūroviški, paliečia ir jaudina dėl labai paprastos priežasties – drabužius vilki visi.

Šis kontekstas svarbus, nes kalbinu tarptautinių parodų ciklo „Costume&Contemplation“ („Kostiumai ir apmąstymai“) sumanytoją, koncepcijos autorę, Vilniaus dailės akademijos profesorę ir Mados dizaino katedros vedėją dr. Renatą Maldutienę. Ji – kūrėja ir tyrėja, plačiai, giliai suvokianti madą, ir tai išreiškianti per kūrybą bei edukacinę veiklą. Naujausia paroda „Costume&Contemplation on Religion“ – užuomina į religiją, tad eksponuojamais objektais svarstomas individo santykis su transcendentine tikrove. Specialiai šiam renginiui dalyvių iš Lietuvos, Lenkijos, Slovėnijos sukurti objektai reflektuoja menininko požiūrį į sacrum ir profanum, įdaiktina išgyvenimus, kuriuos sunku apibrėžti vien žodžiais. Kompleksiška ekspozicija pasižymi technikų ir prieigų įvairove, asmeniniai kiekvieno kūrėjo ieškojimai įsipina į bendrą patirčių žemėlapį.

Teisybės dėlei privalu pažymėti, jog šių eilučių autorė yra ir pastarojo renginio bendrakuratorė. Vis dėlto kolegiškai darbuojantis, šis tekstas man tapo proga iš naujo pažinti profesorę. Per pokalbį išryškėja akademinių dizaino tyrimų svarba, skleidžiasi jų ištakos, perspektyvos ir asmeninis kuratorės žvilgsnis į kostiumą kaip priemonę idėjoms išreikšti.

Esate parodų ciklo „Costume&Contemplation“ sumanytoja ir bendrakuratorė. Regis, per šį pokalbį mados tyrimo sąvoka nuskambės ne kartą. Tad pirmiausia skaitytojams apibrėžkime, kas tai yra ir kas imasi tokių projektų?

Svarstymus galima susieti su akademine veikla, trečios pakopos studijomis. Būtent meno doktorantūroje imta aiškintis, kas gi yra tas meninis tyrimas. Nepaisant akademinių ginčų ir skirtingų požiūrių į šios sąvokos apibrėžtis, mano galva, visi dirbantys menininkai, tarp jų ir dizaineriai, neatsiejami nuo šios veiklos. Norėdamas ką nors sukurti, prieš tai privalai išnagrinėti labai daug dalykų, pavyzdžiui, Petras Repšys prieš tapydamas freską „Metų laikai“ (VU Filologijos fakulteto Lituanistikos centre) analizavo lietuvių papročius, rinko ir studijavo medžiagą, kalbino etnologus – ruošėsi darbui. Nors negirdėjau, kad meistras vadintų tai meniniu tyrimu. Kitas pavyzdys gali būti kostiumų dizaineris. Norėdamas sukurti drabužių kolekciją tyrinėja, aiškinasi, ko vartotojui reikia, kokios pasaulinės tendencijos, kaip jas adaptuoti rinkoje ir t. t.

Šiuo metu akademiniame diskurse stengiamės meninį tyrimą apibrėžti ir formalizuoti, nors jį kaip priemonę menininkai nuolat naudoja. Žinoma, visada svarbu kokybė. Mano galva, mados dizaino tyrėjais gali tapti žmonės, išmanantys amatą, jau padarę karjerą šioje srityje ir pažįstantys ją įvairiausiais aspektais. Džiazo muzikantams reikia įvaldyti klasikinės muzikos taisykles ir instrumentus, kad vėliau galėtų improvizuoti. Panašiai ir dizaineris privalo pirmiausia tapti savo srities profesionalu, sukaupti nemenkos kultūrinės bei gyvenimiškos patirties, kad galėtų žengti į kitą etapą. Geras tyrėjas turi ką papasakoti ir geba tai išreikšti specialybės kalba.

Kaip atsiranda kostiumas būtent meno parodų kontekste? Kokie taikomi kriterijai – kada galime teigti, kad mados objektas yra lygiavertis galerijos ar muziejaus eksponatas greta kitų kūrinių?

Sunku ką nors atsakyti be apibrėžtų sąvokų, kas yra tikrieji kūriniai – kada mada, dizainas yra menas, o kada – jau nebe. Matyt, tai priklauso nuo svarstančiojo. Gali būti, kad po industrinės revoliucijos drabužių dizainas laikoma ne meniška disciplina dėl savo aiškios utilitarinės paskirties ir komercinės prigimties. Tačiau, praėjus ilgesniam laikui, kostiumai dažnai tampa meno kūriniais, kaip kultūriniai ar istoriniai artefaktai. Tokių eksponatų daugybė. Šiuolaikiniame kontekste kūriniu drabužis dažnai virsta praradęs savo funkciją, kai įgauna naujų prasmių. Toks pavyzdys galėtų būti olandų dizainerės Iris Van Herpen darbai, kuriuos įsigyja kolekcininkai. Geri kostiumo dizaino tyrimo rezultatai peržengia mados disciplinos ribas, todėl ir pristatomi parodose. Parduotuvė ar podiumas nebetinka. Vertinti rezultatą gali ekspertai ir žiūrovai, nors jų nuomonės ne visuomet sutampa. Profesionalus meno kokybės pripažinimas gali būti tik ekspertinis, t. y. subjektyviai objektyvus. Tikri žinovai yra kritikai, menotyrininkai, kuratoriai, patys profesionalai menininkai, dizaineriai. Kitaip sakant, vertinimo negalima skaičiuoti formulėmis. Tačiau manau, kad geras mados dizaino projektas privalo turėti tam tikrus bruožus, sudedamąsias dalis. Ir mes šiuo metu esame tie, kurie per praktiką ir teoriją kuriame pagrindą tokiam tyrimui.