2024-uosius pradėjau oro uoste. Naujųjų metų sutiktuves iškeitusi į lagamino krovimą, sausio 1-ąją jau stovėjau prie penktųjų Vilniaus oro uosto vartų, kaip ir dauguma mūsų tautiečių išsiruošusi ieškoti šilumos kitame pasaulio gale. Kryptis – Vietnamas, trukmė – mėnuo, ilgai laukta kelionė, kurią pasidovanojau sau gimtadienio proga. Po ilgų svarstymų ir diskusijų su pasaulio mačiusiais draugais Vietnamas nugalėjo Tailandą ir Balį kaip įdomiausias ir labiausiai finansiškai patrauklus pasirinkimas. „Jeigu važiuoti į Vietnamą, tai dabar, kol jo neatrado visas likęs pasaulis“, – unisonu kartojo kelionių žurnalistai ir tinklaraštininkai, ir tai skambėjo kaip dar vienas svarus argumentas mėnesiui iškeisti gerai pažįstamą buitį į svetimą lovą, nematytus vaizdus ir neragautus skonius. Ir štai po beveik parą trukusio skrydžio su trumpu sustojimu Stambule pagavau save ieškant būdų, kaip nusigauti iki pirmojo viešbučio Hošimino mieste. Dar žinomas senuoju Saigono vardu, jis pasitiko savo vizitine kortele – karštu ir drėgnu klimatu, kai nuolatos jautiesi tarsi ką tik išėjusi iš dušo, bei nosį rėžiančiais, bet intriguojančiais kvapais, sklindančiais nuo gatvės maisto prekystalių. Motorolerių jūra pirmą sykį gyvenime perėjimą per gatvę pavertė beveik neįmanoma misija. „Jau Vietname!“ – nusiunčiau žinutę nerimaujantiems artimiesiems ir kritau į lovą, nespėjusi nė susimąstyti, jog ji – ne mano.

Didelių planų ir lūkesčių šiam nuotykiui nepuoselėjau: sako, lūkesčiai – tiesiausias kelias į nusivylimą, o planai yra tam, kad sugriūtų, todėl apsiribojau smalsumu svetimai kultūrai ir preliminariu vietovių, kurias noriu aplankyti, sąrašu. Pradėti pietuose, baigti šiaurėje, skiriant 1–3 paras vienai vietai, pakeliui ragaujant virtuvės šedevrus, lankant architektūrines įžymybes ir galbūt pabendraujant su vienu kitu vietiniu. Na, įprastas turistinis komplektas. Kaip drabužių dizainerė neturėjau ambicijų gilintis į vietinę madą, tačiau akis natūraliai pastebėdavo tam tikrus aprangos dėsningumus, galvoje kildavo klausimų, o atsakymų vėliau ieškojau internete ir knygose. Kelionė baigėsi, o jų, tiesą sakant, nerandu iki šiol. Pavyzdžiui, veido kaukės. Vienkartinės, medžiaginės, kartais tiesiog stačiakampės skiautės dengia kas antro praeivio veidą. Europoje jų dėvėjimas paplito dėl pasaulinės pandemijos, o štai Azijoje, rodos, tai nėra naujovė – prisimenu, kai viešėdama Japonijoje tik po 8 valandų, praleistų su žmogumi, pamačiau jo veidą, ir tik todėl, kad nuėjome pavalgyti. Bet grįžkime į Vietnamą. Kaukėmis dengiamus žmonių veidus čia mačiau viduje ir lauke, restoranuose, viešbučiuose, traukiniuose ir autobusuose, gatvėse, važiuojant tiek mašina, tiek motoroleriu ar dviračiu. Vieni saugojosi nuo saulės spindulių (ten vis dar klesti šviesios odos kultas), kiti – nuo oro taršos, o treti – nuo ligų ir infekcijų. Įdomu, jog net turėdama nemenką krūvelę kaukių (likusių po kovido ir atsivežtų iš Lietuvos) bei matydama tokį masišką jų naudojimą, veidą prisidengdavau tik retais atvejais, net jei po ilgos dienos nuo užteršto oro įsiskaudėdavo galva. Matyt, pakeisti savo įpročius reikia daugiau nei mėnesio, kad ir ką sakytų valios treneriai ir koučingo specialistai. Pastebėjau kitą aprangos dėsningumą – tarp moterų itin populiarius pižamos tipo ansamblius. Dar 2016 m. tokia tendencija nuo mados savaitės podiumo žengė į Europos gatves: pižamų deriniai įsitaisė madisčių spintose ir ilgainiui ten liko, nebeišvydę dienos šviesos. Po kelerių metų jie kaip feniksas iš pelenų prisikėlė pandemijos metu, kol galiausiai vienų aprangoje prigijo amžiams, o kitiems vėl nugrimzdo užmarštin (iki naujo prisikėlimo?). Tuo tarpu tiek sostinėje Hanojuje, tiek kurorte Danange ir net mažytėje Kat Bà saloje pižamų dėvėjimas man nepriminė trumpalaikės tendencijos, veikiau ilgalaikį kultūrinį mados palikimą, kai ši apranga mėgstama paprasčiausiai dėl to, kad yra patogi. Aptemptos ir oversize, vienspalvės ir su mielais (mano akiai netgi vaikiškais) piešinėliais, natūralios ir sintetinės pižamos buvo visur ir puošė tiek mokyklinio amžiaus merginas, tiek brandžias moteris, kurias vidury dienos matyti su meškučių raštu tapo norma jau trečią kelionės dieną. Pasitaikius progai, turguje ir pati tokią nusipirkau, tiesa, ne su meškučiais, bet, tikiu, ne blogiau mane papuošiančią šiltuoju sezonu gimtinėje.

Toliau Vietnamo gatvės mados radare – šlepetės. Pastarosios neapsiribojo vien moterų spinta, ir jei man reiktų išrinkti nacionalinę Vietnamo avalynę, neabejotinai tituluočiau būtent jas. Galiu drąsiai teigti, jog per visą mėnesį 90 proc. sutiktųjų nešiojo jas nepaisant veiklos, kuria užsėmė, ar oro sąlygų. Svarbu paminėti, jog net ir Vietname šiuo metu žiema, vietomis temperatūra gali nukristi iki 5 laipsnių šilumos ir mažiau, todėl įdomiausia buvo stebėti žmones, avinčius šlepetes be kojinių, tačiau vilkinčius pūkines žiemines striukes. Minimalistines juodas, imituojančias krokodilo nasrus, išmargintas garsių prekių ženklų logotipais ir jų perdirbiniais (linkėjimai, Abibas!) šlepetes pastebėdavau ant žmonių kojų, paliktas prie namų durų, parduotuvių įėjimų, o kartais tiesiog vidury šaligatvio. Kodėl jos ten atsidurdavo, lieka neaišku.

Dar viena matyta mados įdomybė – jau minėtų garsių prekių ženklų naudojimas ir klastojimas. Kad Azija garsėja mados produktų kopijomis, regis, nėra naujiena, kaip ir tai, jog ten gali rasti ištisas gatves, kur prekiaujama „Adidas“, „Nike“, „Louis Vuitton“, „Gucci“, „The North Face“ ir kitais paprastam mirtingajam puikiai žinomais vardais už juokingai mažą kainą. Mane vis dėlto nustebino kopijų paplitimas. Jei mūsuose (ar bent jau mano socialiniame burbule) padirbiniai demonizuojami kaip kažkas, ką dėvėti tiesiog neteisinga, Vietname tokios problemos nėra. Tiek minėtos pižamos, šlepetės, tiek visi kiti drabužiai prekyvietėse turėdavo atskiras sekcijas prekių ženklų interpretacijomis dekoruotiems produktams. Nekalbu tik apie turgavietes: gatvės stendai, nedidelės krautuvėlės, maži butikai, milžiniškos alėjos – šiose vietose parduodamos prekės skirdavosi sudėtimi, kokybe bei kaina, bet visas vienijo faktas, jog tai nėra originalai. Galėtume manyti, kad jas renkasi tik mažesnes pajamas turinti vartotojų grupė, taip pat norinti pasipuikuoti garsiais firmų ženklais, tačiau galiu užtikrinti, jog kopijos ten dėvimos neatsižvelgiant į finansinę padėtį. Sykį buvau užsukusi į kavinę, kurioje kainos buvo gerokai didesnės nei kitose užkandinėse, ir netyčia pastebėjau šalia sėdintį savo amžiaus vyrą, nuo galvos iki kojų išsipusčiusį ženklintais daiktais. Jo batai buvo „Balenciaga“, megztinis „Stussy“, o šalia gulėjo „Rimowa“ kuprinė, visa tai atrodė aukštos kokybės, puikiai pasiūta ir estetiška. Apimta smalsumo ilgai negalėjau atitraukti akių nuo jo aprangos – bandžiau suprasti, ar daiktai tikri, kol mano abejones išsklaidė iš po rankovės išlindęs „Rolex“ laikrodis, visas nusagstytas tariamais briliantais. Deimantų naudojimas prabangių laikrodžių gamyboje gana įprastas, tačiau įtarimą kėlė jų gausa. Vos kelios eilutės „Google“ paieškoje, ir radau originalų laikrodžio modelį bei jo įspūdingą šešiaženklę kainą. Aksesuarą taip pat puošė brangak­meniai, bet jų kiekis ir išvaizda gerokai skyrėsi nuo mano herojaus laikrodžio. Ši detalė išdavė, kad jo apranga – labai aukštos kokybės padirbiniai, tik trečdaliu ar perpus pigesni. Darsyk atidžiai nužvelgiau išeinančio madisto batus, kurie, regis, buvo niekada neįvykusi dviejų garsių prekės ženklų „kolaboracija“.