fbpx

ANDRÉ LEONO TALLEY’IO MADOS DRAUGYSTĖS

JUSTINA SEMČENKAITĖ

André Leonas Talley’is (sutrumpintai – ALT) savo profesiniame kelyje atliko daugybę skirtingų vaidmenų – mados redaktoriaus, stilisto, asistento, kūrybos vadovo ir net mados teisėjo, bet svarbiausias tarp jų buvo išlikti ištikimu draugu. Atsidūręs lemtingų įvykių epicentre, André Leonas viską matė savo akimis ir vėliau tai pagrindė liudijančiais tekstais, kurie šiandien leidžia bent iš tolo prisiliesti prie to, ką vadiname mados istorija. Pasaulis, kuriame jis gyveno, dabar nebeegzistuoja; tie, kurie jį sukūrė, yra arba mirę, arba pardavę savo verslus didiesiems konglomeratams, galbūt laimingai susižiedavę ar kitaip atradę vietą po saule už industrijos ribų. Su retomis išimtimis, žinoma, nes yra ir tokių, kurie niekada nepasitraukė ir nuoseklaus darbo dėka dabar yra vadinami mados titanais. Tačiau šį kartą ne apie juos, o apie tą, kuris visuomet buvo šalia.

ALT pradžia

A. L. Talley’io vaikystė prabėgo Daramo mieste, Šiaurės Karolinos valstijoje, be interneto ir atokiai nuo mados sostinių, todėl jo estetinį suvokimą formavo šeimos moterys, sekmadieninės išeigos į bažnyčią ir vietinės bibliotekos žurnalų archyvas. Save išdidžiai vadindamas frankofilu, nuo paauglystės svajojo tapti prancūzų kalbos mokytoju privačioje mokykloje, nuoširdžiai tikėdamas, kad toks darbas būtų ne tik įdomus, bet ir užtikrintų finansinį stabilumą. Noras ištrūkti motyvavo siekti akademinių aukštumų, todėl apsigynęs prancūzų literatūros bakalauro laipsnį, bandytas atkalbėti mamos, bet padrąsintas močiutės, jis pateikė dokumentus stipendijai gauti prestižiniame Brauno universitete ir ją laimėjęs tęsė studijas magistrantūroje. Laimingo atsitiktinumo ir gerų bičiulių dėka prancūzų kalbos mokytoju netapo nei privačioje mokykloje, nei kur kitur, tačiau įdomaus darbo jam visą gyvenimą galėjo pavydėti kiekvienas.

Būdamas juodaodis, pirmiausia segregacinius įstatymus priėmusiuose Amerikos pietuose, vėliau mokydamasis prestižiniame universitete, kur daugumą sudarė baltaodžiai, André į mados hierarchijos aukštumas žengė nesidairydamas į šalis. Tarsi nepaisydamas šio fakto, jis tiesiog dirbo, kartu pasąmoningai skatindamas rasinę lygybę ten, kur tuo metu būdavo. Nesvarbu, ar tiesiogiai prie to prisidėjo, ar ne, bet momentus, kai Beyoncé pirmą kartą papuošė „Vogue“ viršelį ar kai „Givenchy“ podiumu pirmąsyk žengė tik juodaodės manekenės, jis laikė ne tik simboliniais laimėjimais prieš šimtmečius įsisenėjusią baltųjų viršenybę, bet ir asmeninėmis pergalėmis, ir tai, žinoma, atsispindėjo jo tekstuose. Visgi jau daug vėliau, kai rašė įspūdingo gyvenimo memuarus, jis su kartėliu prisiminė, kaip juodaodė kolegė už akių buvo pavadinta beždžione, ir tai įvardijo kaip nužmoginimą ir skaudžiausią įžeidimą. Pasak jo, net po daugybės metų progreso rasės ir lygybės klausimais juodaodis vis dar turi dirbti tūkstantį kartų sunkiau. Tą suprasdamas jis ir dirbo – sunkiai, kantriai, kruopščiai, kol atidavė viską.

Paklaustas patarimo ar sėkmės recepto, šis daugialypis veikėjas visada turėjo vieną atsakymą – žinios yra tikroji galia. André giliu įsitikinimu, jų niekada negalima nuvertinti, nes laiku atlikus namų darbus atsiveria visos durys. Tuo vadovavosi ir pats – prieš kiekvieną interviu susipažindavo su būsimuoju pašnekovu, skaitydamas kitų apie jį parašytus tekstus. Prieš mirtį išleistoje atsiminimų knygoje „Šifoniniai apsiaustai“ (The Chiffon Trenches) su nostalgija prisimena, kai būdamas dvylikos jau buvo perskaitęs visus Daramo biblio­tekoje esančius mados žurnalus ir knygas, tik tuomet dar nežinojo, kad noras atitrūkti nuo realybės, skęstant mados literatūros puslapiuose, taps vienu galingiausių jo darbo įrankių.

Kita ne mažiau svarbesnė priemonė buvo aplinkos stebėjimas, kaip pats sakė, 360 laipsnių kampu. Kas padaro suknelę gražia ir prikausto dėmesį, jog nebegali atitraukti akių? Kokios spalvų ir formų kombinacijos vyrauja ant podiu­mo? Kodėl pristatymo metu skamba ši muzika, o scenografijai pasirinktos būtent rožės? Tokie klausimai kaip atlikti namų darbai padėdavo pažinti aplinką ir suprasti, kas slypi tarp eilučių; taip pamažu gimė tekstai, kuriuos mados tyrinėtojai lig šiolei skaito, bandydami suprasti bei patirti panašiai, kaip kadaise tą darė autorius. Dėvėti geriausią kostiumą ir, apsiginklavus šaltu protu, žvitria akimi fiksuoti iškiliausias akimirkas, niekada neišsiduodant, kad nepasitiki savimi. Per fotosesijas anksčiau už visus tiksliai žinoti, kur, kas ir kaip bus fotografuojama. Rodyti savo susižavėjimą, neslepiant nuoširdžių emocijų, tuomet, kai jauti, kad verta. Visa širdimi būti akimirkoje, ar tai būtų mados pristatymas, ar iškilminga vakarienė, suvokiant, jog ši kada nors baigsis, ir gyvenimas lyg niekur nieko tęsis toliau. Darbo dienomis skraidęs tarp mados sostinių, sekmadieniais A. L. Talley’is ramybę rasdavo Abisinijos baptistų bažnyčioje ir vadino tai dviem atskirais pasauliais, kurie niekada taip ir nesusitiko.

Draugystė su Diana Vreeland

Studijuodamas Braune ALT pažino daug bendramokslių, kurie, rodos, turėjo viską – geriausius drabužius, gražiausius namus ir įtakingiausius tėvus. Bendraudamas su jais jis stengėsi išlikti nuoširdus, o finansinės padėties trūkumus kompensuoti išskirtiniu stiliumi, žinių bagažu ir geromis manieromis. Tai suveikė. 1974-aisiais, gimtadienio proga draugų pakviestas į Niujorko mados ir technologijų institute vykusį mados renginį, jis gavo pirmąją viešųjų ryšių pamoką bei patarimą, kuris skambėjo gąsdinančiai, bet dar kartą patvirtino viduje glūdintį norą ištrūkti. Carrie Donovan, „Vogue“ mados redaktorė, dirbusi „Harper’s Bazaar“ ir „The New York Times Magazine“, trumpo ir mandagaus pokalbio metu tuomet jam tiesiai šviesiai pasakė: „Jei nori dirbti mados pasaulyje, privalai būti Niujorke.“

Supratęs, kad pažintys gali kiek palengvinti kelią, netrukus paprašė vienos mokslo draugės tėvo parašyti rekomendacinį laišką Metropolitano muziejaus Kostiumo institutui, kur ekscentriškoji Diana Vreeland, dėl savo charakterio praminta „mados imperatore“, ieškojo asistentų parodai apie Holivudo madą. Tai irgi suveikė. Gautas teigiamas atsakymas išpildė svajonę ištrūkti į Niujorką, ir nors darbas nebuvo apmokamas, jis suteikė galimybę susipažinti su žmogumi, apie kurį dabar mes žinome tik iš straipsnių ir filmų.

Jau pirmąją dieną gavęs iš pažiūros neaiškią užduotį, André ėmėsi iniciatyvos ir, vadovaudamasis intuicija bei naudodamasis iš anksto atsineštais įrankiais, ją mikliai atliko. Tas nepraslydo pro akis parodos kuratorei, todėl netrukus jis jau turėjo kortelę su užrašu PADĖJĖJAS ir nurodymą likti D. Vreeland pašonėje iki parodos atidarymo. Šis laikotarpis buvo puikus šansas pažinti garsiąją legendą ir suprasti, ką reiškia kalbėti mados kalba, sujungiant stilių, fantaziją ir literatūrą. Jis vėl išgirdo pasiūlymą, girdėtą jau anksčiau: negrįžk namo į Daramą, nes susirasi gerą mokytojo darbą ir niekada nebesugrįši į Niujorką. Duoti tokį patarimą buvo kur kas lengviau, nei jo paklausyti jaunam, finansinio pagrindo neturinčiam žmogui, tačiau André tikėjo idealais ir liko vienui vienas didžiuliame mieste, nors namuose laukė mylinti šeima, šventiniai stalai ir šilta, pažįstama lova. Jis surizikavo, ir jau greitai profesiniame kelyje atsirado dar vienas posūkis.

2023-11-25
Tags: