1868–1875 m. Didžiojoje Britanijoje, globojant Indijos reikalų komitetui, buvo išleista 18 knygos „Indijos gyventojai: Hindustano rasių ir genčių fotografinių iliustracijų serija su aprašymais“ (The people of India: a series of photographic illustrations, with descriptive letterpress, of the races and tribes of Hindustan) tomų. Šis milžiniškas darbas – šalutinis didelių politinių pokyčių rezultatas; po 1857 m. numalšinto sipajų sukilimo Hindustano teritorija su dešimtimis kunigaikštysčių ir kitų vietinių valdovų žemių, kurių ekonomika ir tam tikra administracinė-karinė kontrolė priklausė Ost Indijos bendrovei, tapo pavaldi karūnai. Ministras pirmininkas Benjaminas Disraeli įtikino karalienę Viktoriją priimti dar vieną – iki tol negirdėtą – Indijos imperatorės titulą. Taip buvo sukurtas Britų Radžas. Indija, iki tol laikyta veikiau geografine sąvoka, tapo administraciniu ir politiniu vienetu, o tai turėjo daugybę pasekmių, kurių poveikis egzistuoja net iki šių dienų, valstybei pavadinimu Indija (taip pat Pakistanui, Bangladešui, Šri Lankai). XIX a. antrojoje pusėje britų valstybė tam tikra prasme turėjo „sukurti Indiją“. Nors ir išliko kolonija su visomis dramatiškomis šio statuso pasekmėmis, Hindustanas įžengė į naują istorinį laikotarpį. Viena yra būti eksploatuojamai kitos šalies komercinės bendrovės (kuriai padėjo net jos kariuomenė ir pareigūnai), visai kas kita – priklausyti tai šaliai jau be jokių tarpininkų. Nors būta ir minusų, ir pliusų, tačiau, akivaizdu, be Britų Radžo nebūtų galingo ir vieningo antikolonijinio judėjimo, Mohando Gandhi, Indijos nacionalinio kongreso, šiuolaikinės Indijos.

Milžiniška Gautamos statula Amarapuroje, 1855

Norint organizuoti valdymą teritorijoje, kurioje gyvena įvairūs žmonės, reikia gana tiksliai apibūdinti ir viena, ir kita. Žinoma, apie Indiją pasakota seniai, nuo Antikos, vėliau per daugelį šimtmečių pasirodė gausybė Europos nuotykiautojų kelionių aprašymų, o Ost Indijos bendrovės laikais net bandyta šiuos aprašymus kaip nors susisteminti. Blogiausia buvo su vaizdais – iki fotografijos išradimo tekdavo naudotis dailininkų paslaugomis. Žinios yra galia. Galia – valdžia. Žinios prasideda nuo aprašymo ir vaizdo. Vėliau aprašymai ir vaizdai turi būti padauginti dideliais kiekiais. Kuriant centralizuotai administruojamą Britų Indiją, reikėjo kataloguoti jos rasinių, gentinių, religinių ir socialinių grupių atvaizdus. Indijos generalgubernatorius lordas Charlesas Canningas įsakė pradėti kataloguoti – kad būtų išvengta maištų, tokių kaip 1857 m. sipajų sukilimas, reikėjo žinoti, su kuo turima reikalų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad britams prireikė maždaug dviejų šimtų metų sumąstyti tokią paprastą idėją – juk Hindustane jie pradėjo kurtis XVII amžiuje.

Signalinė pagoda Rangūne, 1855

Daugeliui britų su gremėzdiškomis fotokameromis 1857-ieji buvo milžiniško „Indijos projekto“ pradžia, o britų armijos kapitonui Linnaeui Tripe’ui šis laikotarpis – jo pastangų pabaigos pradžia. 1856 m. liepą, prieš sipajų sukilimą, Tripe’as buvo paskirtas oficialiu Madraso kolonijinės administracijos fotografu. 1857 m. kovą jis pradėjo darbą, kurį sukilimo nemalonumai aplenkė – į šią Hindustano dalį įniršis neišplito. 1858 m. balandį Tripe’as baigė kelionę po Vakarų Indiją, padarė galybę nuotraukų Šyrangame, Tiručirapalyje, Madurajuje ir daugelyje kitų vietų. Grįžęs į Madrasą, jis pradėjo fotografuoti vadinamuosius Ellioto marmurus – senovinių budistų skulptūrų ir ornamentų fragmentų kolekciją, kurią atrado antikvaras, kalbininkas ir Madraso valdančiosios tarybos narys Walteris Elliotas. Galiausiai 1859 m. gegužę Madraso fotografijos draugijos parodoje buvo eksponuota 50 Tripe’o nuotraukų, ir jos pripažintos „geriausiomis“. Deja, aukso medalio jis taip ir negavo, nes administracijoje pareigas einantis asmuo negalėjo būti laikomas „mėgėju“. O po dviejų mėnesių Tripe’o tarnyba nutraukta – Madraso administracija oficialiai pranešė, kad atsisako jo ir fotografijos studijos paslaugų. Nusiminęs kolonijos kapitonas išvyko į gimtąją Angliją, kad pataisytų sveikatą, o 1863 m. grįžo į Indiją toliau dirbti jau ne fotografijos, o karinėje tarnyboje. Po dešimties metų jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tripe’as vis dar šį tą fotografavo, bet nedaug – ir, atrodo, prarado susidomėjimą. Pagrindiniai vėlesnių jo nuotraukų objektai – daugiausia senosios šventyklos; neverčiamas fiksuoti miestų, gamtovaizdžių ir indų žemių įtvirtinimų, Linnaeus stačia galva pasinėrė į „estetinę fotografiją“, kur nėra šiuolaikybės ir žmonių. Tik negyvi griuvėsiai. Ką tik iškeptas pulkininkas Tripe’as 1873 m. išvyko iš Indijos, po metų išėjo į pensiją ir su šeima apsigyveno mažame Davenporto miestelyje, kur 1902 m., sulaukęs aštuoniasdešimties, mirė. Tripe’as daugiau nebefotografavo, domėjosi geologija ir paleontologija, rinko kriaukles bei fosilijas. Daugelį jų jis vėliau padovanojo Britų muziejui ir Gamtos istorijos muziejui Briuselyje.

Trichinopolis iš rytinės pusės, 1858

Vienintelė iki šiol surengta Tripe’o fotografijų paroda atidaryta 2015 m. rugpjūtį Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje – o kurgi kitur? Tuo metu gyvenau šiame mieste, tad pamatęs reklamą supratau: turiu nueiti. Ir iš tiesų tai buvo politiškai aktualiausias XXI a. 2-ojo dešimtmečio vidurio meno įvykis. Tik to, deja, niekas nepastebėjo – parodoje beveik nesutikau lankytojų. Tuščia. Per keturiasdešimt ar penkiasdešimt minučių, kurias ten praleidau žiūrėdamas į nuostabias parudusias senosios Anglijos, Indijos ir Birmos nuotraukas, į parodą užsuko vos du žmonės – tėvas ir paauglė dukra. Akivaizdu, ten atsidūrė atsitiktinai: klaidžiojo, klaidžiojo po didžiulį muziejų, ne ten pasuko, pamatė prie vienų durų eilę, nusprendė pasidomėti, bet toji – neįveikiama, ją saugo daugybė mandagių jaunų vyrų ir moterų muziejininkų uniformomis, tačiau netoliese – kitos durys, kodėl gi nepabandžius? Ir štai – tuščia, ilga patalpa, nukabinėta kažkokiomis nesuprantamomis senienomis. Dukra tėčiui pasakė: „Vau, kokios didelės bažnyčios!“

Maldos namai ten iš tiesų buvo dideli – ir hinduistų šventyklos, ir budistų stupos, ir mečetės. Tripe’as visa tai nufotografavo, negana to, ir miestų bei kaimų gatves, kraštovaizdžius, britų atrastas senovės relikvijas, net kai kuriuos naujųjų laikų ženklus, pavyzdžiui, Rangūno pagodą, kurią kolonizatoriai pavertė signaliniu postu. Eksponuojamos ir vietinių radžų pastatytų gynybinių statinių nuotraukos, tad atrodo, kad žvalgybinė užduotis įvykdyta ir karūnos pinigai, išleisti kapitono Tripe’o fotografijos džiaugsmams, nenuėjo veltui. Nors, žinoma, iš įtvirtinimų jokios naudos – regėtųsi galingas sienas britų artilerija sumalė į dulkes. Tačiau net ir to neprireikė – vietovėse, kuriose fotografavo Tripe’as, nevyko jokios karinės operacijos. Taigi tam tikra prasme sukurto Radžo administracijos šykštumas suprantamas – kam švaistytis biudžeto lėšas? Fotostudiją uždaryti, o fotografą grąžinti į sistemą.

Įėjimas į tą labai tuščią, apytamsę Viktorijos ir Alberto (V&A) muziejaus salę buvo šalia dizainerio Alexanderio McQueeno parodos. Būtent ten plūdo nenutrūkstamas žmonių, net ir tų, kurie paprastai nevaikšto į muziejus, srautas. V&A, kaip ir kitas pagrindinis Londono imperinis – Britų muziejus, išmano, kaip privilioti tokią auditoriją. 2013 m. čia parodyta Davido Bowie atributika, visas jo kostiumų, paveikslų, nuotraukų grožis ir smulkūs dokumentai, pavyzdžiui, dainos „Heroes“ teksto juodraštis. Vėliau V&A dar ryžtingiau ėmėsi glamūro. Bowie – tarpinė figūra tarp avangardo, pogrindžio ir popkultūros, jis vienintelis išlaikė stebėtinai tikslią vaikščiotojo lynu pusiausvyrą, nenukrisdamas nė į vieną bedugnę. O štai McQueeno tematika aiški. Kita vertus, V&A – nors ir meno muziejus, bet labiau taikomojo pobūdžio, ir apskritai įdomiausi dalykai jame – neskaitant retų puikių parodų – įvairių epochų garsių skulptūrų liejiniai. V&A galerija tiek prigrūsta marmuro, gipso ir bronzos, kad, atrodo, minios tobulų ir ne tokių tobulų kūnų atėjo pagarbinti beveik amžinosios karalienės ir taip anksti mirusio jos vyro. Britų muziejus yra imperatoriškas, nes atspindi visą pasaulį, virš kurio saulė nenusileidžia; formulė „žinios yra galia“ čia realizuojama tiesiogine prasme. Muziejus, kuriame sukauptos žinios apie beveik visą pasaulį įvairiomis epochomis, pretenduoja turėti galią, valdžią tiek geografijai, tiek istorijai. V&A uždavinys šiek tiek kitoks – jis eksponuoja užfiksuotą, nukopijuotą ir atgamintą Grožį. Britų muziejuje Didžiosios Britanijos valdžia pasauliui yra mokslinė ir ideologinė, o V&A muziejuje – estetinė. Ne veltui Alberto salė ir Karališkasis menų koledžas įsikūrę kitoje gatvės pusėje. Šiek tiek toliau estetinės galios užnugarį dengia vis dėlto patikimesni Mokslo muziejus ir Londono universiteto Imperatoriškasis koledžas.

Apskritai McQueeno parodos lankytojai, net jei to ir nesuvokė, atidavė duoklę Britų imperijai, kurią kadaise sudarė neaprėpiamos valdos ir nesuskaičiuojamos gentys, vadovaujamos civilizuojančio karalienės Viktorijos skeptro, o dabar ji meistriškai išlaiko savo dominavimą padedama vien tik (tikrai puikios, nepasiginčysi) popkultūros. Tiesą sakant, dvi gretimos parodos V&A muziejuje buvo skirtos imperijai ir valdžiai, tik skirtingais laikais. Todėl žmonės plūdo ten, kur valdžia moderni, pritaikyta jų nepretenzingam protui. Jokios arogancijos: žmonės nori būtent to, ką gauna. Karlas Marxas su savo „paklausa diktuoja pasiūlą“ liko toli praeityje, Tripe’o Birmos fotoreportažų laikuose.

Bet grįžkime prie Tripe’o. Parodą sudarė kelios dalys, atitinkančios chronologiškai ir geografiškai vieną po kito einančius kūrybos etapus. Pirmiausia ankstyvieji eksperimentai Anglijoje, tarp kurių dvi nuostabios nuotraukos. Vienoje jų sėdi ir kažin ką rankomis šveičia niūrūs darbininkai, apsupti kelių lygių piramidžių, kurias sudaro maži apvalūs (akivaizdžiai metaliniai) rutuliukai. Aiškinamojoje lentelėje skaitome, kad vaizduojamas senų patrankų sviedinių, surinktų jūros dugne netoli vieno Anglijos uosto, perdirbimo procesas, kad juos būtų galima panaudoti dar kartą. O veiksmas vyksta 1854 m. Kryme. Kitoje nuotraukoje – tuščias pusiau burinio, pusiau garinio laivo denis, viskas neryšku. Neaišku, kodėl reikėjo daryti šią nuotrauką. Vėlgi gelbsti lentelė: pasirodo, šiame denyje vykdytos jūreivių egzekucijos už visokius nusikaltimus. Tarp jų – vargšas pakartas karininkas, kuris iki peržiūros, dalyvaujant admirolui, sugebėjo prisigerti ir – jau rikiuotėje – elgtis provokatyviai, įžūliai, bemaž panaudodamas fizinę jėgą prieš aukštesnįjį karininką. Amen. Išgerkime romo už jo maištingos sielos ramybę.

Visa kita, kas užfiksuota Tripe’o nuotraukose, vyksta pietinėje ir vakarinėje Indijos pusiasalio dalyje, taip pat Birmoje. Iš tiesų paroda ir buvo apie tai, kaip per kelerius metus Tripe’as nukeliavo tūkstančius mylių su specialiai iš Europos atgabentu gremėzdišku aparatu, bandydamas parodyti savo amžininkams, o dar svarbiau – britų valdžiai, – kas yra Indija. Nuotraukos nepaprastai įdomios, nes laiko patina, bendras fotografo ir jo įrangos netobulumas sukūrė nuostabų efektą. Prieš mus – tuščia, apleista, siaubingai skurdi ir niūri šalis. Jokių Akros lobių, jokių princų su įmantriais dvarais, nieko. Kaip buvo įmanoma pamatyti perpildytoje – net ir tada! – šalyje dykumą? Paslaptis.

Štai čia ir pereiname prie politinės žinutės. Tripe’as fotografavo, ką norėjo, kitaip nei McQueeno parodos lankytojai, kurie nori matyti būtent tai, kas jiems siūloma. Kyla klausimas: kokią būtent Indiją Tripe’as ketino parodyti britų administracijai bei visuomenei iki Radžo laikų?

Indija ir kaimyninės žemės iki 1857 m. sipajų sukilimo kolonijinį išnaudojimą patiria kaip teritorija. Bet ne jos žmonės – jie pavaldūs vietiniams valdovams, kurie vienaip ar kitaip priklauso nuo Ost Indijos bendrovės ir – ne visai tiesiogiai – nuo pačios Didžiosios Britanijos. Joje pavaldumo, galios, priklausomybės ryšiai sudėtingi, painūs ir kaskart vis kitokie. Britai šiuo atveju viešpatauja veikiau kontroliuodami išorines savo galios ribas, kol viduje vyksta ikiklasinio kolonializmo dramos. Sienos apibrėžia teritoriją. Juk teritorijoje įsikūrę miestai, teka upės, kyla kalnai, jos gelmėse palaidoti senovės paminklai, beje, daugelis jų vis dar iškilę virš žemės. Kaip tik tai ir fotografuoja Tripe’as.

Paskui ateina visai kitoks laikas. Hindustano gyventojai tampa Viktorijos, Indijos imperatorės ir britų karalienės, pavaldiniais. Etniniai, socialiniai, kastų, religiniai ir kitokie santykiai išlieka sudėtingi ir susipynę, tačiau dabar britų valdžia tampa atsakinga už tai, kas XX a. buvo pavadinta „socialine inžinerija“. Ir tam tikra prasme jiems pavyko, pavyzdžiui, uždraudus vietines visiškai nepriimtinas tradicijas, tokias kaip našlių susideginimo ritualas. Vadinasi, Britanija ėmėsi modernizuoti ekonominį, socialinį ir net kultūrinį Hindustano gyvenimą, sukurdama „Indiją“ kaip vienetą, kaip politikos ir istorijos subjektą. Todėl po 1857 m. oficialūs fotografai ėmėsi grandiozinio projekto „Indijos gyventojai…“, o apleistų kraštovaizdžių ir senovinių paminklų mėgėjas Tripe’as buvo išsiųstas į užtarnautą poilsį.

Karališkojo laivyno laivo HMS „Impregnable“ denis, 1854

P. S. Užbaigęs tekstą, nusprendžiau patikrinti savo 2015 m. dienoraštį, ar nėra ten ko įdomaus apie kelionę pas McQueeną ir Tripe’ą. Ir šį tą radau. Pasirodo, po žygio į V&A išėjau į gatvę, užgrūstą turistų, ir pabandžiau pasivaikščioti, nes oras gražus. Tačiau Naitsbridžo ir Haid Parko rajonuose pasivaikščioti beveik neįmanoma – ne tik dėl besismaginančių italų, kinų ir vokiečių paauglių su atkištomis lazdomis asmenukėms, bet ir todėl, kad juose tiesiog nėra kas veikti. Čia gyvena milijonieriai ir milijardieriai, daugiausia arabų (o prieš dešimtmetį – posovietinės) kilmės. Jie pavertė Naitsbridžą, Kensingtoną ir iš dalies Čelsį gal ir ne turtingųjų getu, bet neabejotinai kadaise gyvybingo gyvenimo kapinėmis. Čia nėra nei kavinės, nei parduotuvės, kuriose galima nusipirkti skardinę prasto europietiško ar jamaikietiško imbierinio alaus, nei knygyno. Vien butikai, tos didelės permatomos kabinos, skirtos vartotojiškai piniguočių masturbacijai. Ir, svarbiausia, čia beveik nėra pigių užkandinių – turkiškų, angliškų, itališkų. Išvis nėra. Žinoma, ir jokių indiško maisto valgyklų. Taigi sėdau į metro, vienas persėdimas, išlipau Liverpulio gatvės stotyje, pasukau iš Bišopsgeito gatvės į vidų ir atsidūriau Brik Leino gatvėje, kurioje dar visai neseniai beveik 100 proc. gyventojų buvo bangladešiečiai ir bengalai. Dabar ten įjunko madingi jaunuoliai ir linksmiausi Sičio bankų tarnautojai. Dar ir prancūzai, kurie kaži kodėl pamėgo šį rajoną – gal dėl to, kad XVIII a. čia gyveno nuo karaliaus Saulės pabėgę hugenotai? Šiaip ar taip, čia vis dar gyvena daug buvusių Radžo palikuonių, kurie svetimšalius vaišina kariu, vindalu, korma, samosomis, badžiu, papadamu, raita ir kitomis aštriomis gėrybėmis. Žinojau, kad netoli Vaitčepelo indiškas maistas dar geresnis ir pigesnis, bet po varginančios kelionės į V&A tingėjau ten važiuoti.

Palikęs valgyklą, alsuodamas ugnimi ir prieskoniais, nusprendžiau pasivaikščioti Brik Leino gatve. Taip, ten tęsiasi Radžas, o štai Tripe’ui nėra kas veikti. Jei Britų Indijos idėja vis dar gyva, tai čia – tarp žmonių, o ne tarp peizažų ir griuvėsių. Žmonės, kurie jau ištisas kartas kraustosi į Britaniją iš buvusio Radžo, kuria savąjį Radžą, atvirkštinį. Ne jie yra kolonizuojami, o jie kolonizuoja. Ne Britų Indija, o Indijos Britanija. Visa, kas egzistuoja, – gražu, nes protinga. Visa, kas egzistuoja, – protinga, nes logiška. Prieš tris šimtus metų Indijos pakrantėje išsilaipinę britai, XX a. atsivežė indus atgal, kurie išsilaipino Didžiosios Britanijos pakrantėje. Tie, kurių Tripe’as nematė per savo objektyvą, vaikšto didmiesčių gatvėmis ir jiems tai nė motais. Štai kodėl jo parodoje tuščia. Tačiau Tripe’as mokėjo pralaimėti – prisiminkite, kaip jis praleido keturiasdešimt gyvenimo metų atsistatydinęs iš oficialaus fotografo pareigų. Taigi jokių nuo­skaudų. Visa, kas egzistuoja – protinga.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė