fbpx

MANO KŪNAS

Justina Semčenkaitė

Pamačiau ją visai atsitiktinai kitos merginos rankose – tvirtai laikė išeidama iš bibliotekos, ten, laiptų aikštelėje, ir pastebėjau. Spalvos ir kontūrai atrodė kažin kur matyti, kol staiga man dingtelėjo, jog tai mados pasaulyje žinomo modelio, aktorės, verslininkės, sėkmingosios Emily Ratajkowski neseniai išleista biografija „Mano kūnas“ („Baltos lankos“, 2024, vertė Almantė Rimavičienė). Regis, buvau mačiusi socialiniuose tinkluose, bet didelio susidomėjimo tuomet nesukėlė. Atsitiktinumais netikiu, užtat neabejoju, kad knygos pačios mus pasirenka tuomet, kai mums jų reikia. Netrukus laikiau savo kopiją taip pat tvirtai kaip anoji mergina ir nekantravau pasinerti į lengvą vasaros skaitinį. Žinomas veidas, mados pasaulio užkulisiai, o dar faktas, kad ji – mano bendraamžė, – tik tiek reikėjo tingiai saulėtai popietei. Didelių lūkesčių nepuoselėjau, tiesą sakant, neturėjau jokių, tik daugiau sužinoti apie jos gyvenimą. Bet visai netikėtai sužinojau apie savąjį.

VAIKYSTĖ

Pasakojimą apie save Emily pradeda istorija, daugybę kartų girdėta iš savo mamos Kathy: kaip ji gimė ir sulig pirmu įkvėpimu pakerėjo visus savo grožiu. Kaip ja gerėjosi gydytojai, seselės ir vaikai, į palatą atėję įsitikinti, ar gražusis kūdikis – tikras. Mama užbaigia prisimindama frazę iš pokalbio su savo broliu: „Kathy, Emily buvo gražus kūdikis. Bet ne tokia graži kaip tu. Tu buvai pati gražiausia mažylė, kokią man teko matyti“ (p. 17). Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, todėl lengva susitapatinti. Žodžiais neišreikšta, bet gana akivaizdūs autorės džiugesys dėl vaikystėje pastebėto grožio ir tuo pat metu – nusivylimas, kad niekada nebus graži kaip mama. Suprantu, užteko vieno vaikystėje išgirsto sakinio, kad įstrigtų atminty net po kelių dešimtmečių.

Virtuvėje, prie kavos puodelio su drauge pliauškiam apie draugus, pažįstamus ir mus pačias, kol kalba pasisuka apie išvaizdą. Ji klausia, ar savyje ką nors keisčiau. „Nežinau“, – sakau atsainiai, nes suprantu, jog tobulumui ribų nėra, ir užduodu jai tą patį klausimą. Ji papasakoja, kai vaikystėje išgirdo mamą sakant tetai, kad savo dukros nelaiko gražia. „Kokia ji negraži“, – maždaug taip skambėjo žodžiai, privertę mano draugės lūpų kampučius nusvirti žemyn net ir po šitiek metų.

Dabar sėdžiu svetainėje, tik jau su kita drauge ir kitu kavos puodeliu. Nors susipažinom neseniai, draugystė įgavo pagreitį. Vėl šnekučiuojamės apie bendrus (ne)pažįstamus, kol kalba vėl kažkodėl pasisuka apie išvaizdą. Draugė klausia, ar norėčiau numesti svorio. Iš pradžių pamanau, kad juokauja, bet kai mano šypseną palydi sutrikusiu žvilgsniu, suprantu, jog ji – visiškai rimtai. „Ne, – atsiliepiu, – o kam?“ Ir vis dar bandau suprasti staigų nuotaikos posūkį. Tuomet išgirstu, kaip mama, pastebėjusi nuo antidepresantų didėjantį dukros svorį, tai įžodino. Ten nebuvau, todėl nežinau, ar replika buvo kandi, ar tiesiog neapgalvotas leptelėjimas, bet liūdnos draugės akys pasakė daugiau, nei reikėjo. 

Visos trys aprašytos moterys – tvirtos, įdomios, charizmatiškos, protingos… Epitetus galėčiau berti neatsikvėpdama. Bet kartu svarstau: ar gali būti, kad vaikystėje išgirstas mamos komentaras visą gyvenimą sėlina iš paskos, taip niekada ir neatstodamas?..

Justinos Semčenkaitės nuotrauka

PAAUGLYSTĖ

Toliau E. Ratajkowski gyvenimas dėliojasi it mozaika ir manęs vėl neapleidžia jausmas: tai, ką skaitau, yra svetima, bet pažįstama. Ji pasakoja, jog net nebūdama religinga neabejojo maldos galia, todėl ankstyvoje paauglystėje pasislėpusi po antklode iš visos širdies Visatos maldavo… grožio. Prašyti grožio netgi tuomet, kai vos gimusi buvai sutartinai laikoma gražiausiu kūdikiu ne tik palatoje, bet ir visoje ligoninėje, atrodo mažų mažiausiai pasipūtėliška. Tačiau aš ją suprantu. Mergaitės labai anksti suvokia, jog grožis yra galia. Ir neretai – laimė. 

Mintimis nusikeliu į septintą klasę. XXI a. pirmasis dešimtmetis, socialinių tinklų aušra. Mano klasiokė, pralenkusi visas mus kūno branda, paviešina savo nuotrauką, kurioje matyti pro V formos iškirptę simetriškai pūpsanti krūtinė. Toks seksualumo demonstravimas buvo naujiena, nepraėjusi tylomis. Kitą dieną tuo įsitikinome, kai bendraklasiai apipylė ją dėmesiu, o ji džiugiai pasakojo, kaip vakar iki nakties susirašinėjo su staiga išaugusia vyriškos lyties gerbėjų minia. O mes tylėjom, klausėmės ir pavydėjom, nors nė viena to garsiai ir nepripažinom.

Paauglystėje irgi greitai sužinai, kad krūtinė – ne vienintelis kelias į sėkmę. Yra dar vienas, beprotiškai galingas įrankis, beveik garantuojantis jei ne pasisekimą, tai šūsnį komplimentų. Kalbu apie lieknumą, kuris akina mados žurnalų puslapiuose ir socialiniuose tinkluose. Ratajkowski istorija yra sėkmės pavyzdys. Užaugusi tapytojo ir mokytojos šeimoje šlovę ir turtus užsidirbo pati. Modelio karjerą pradėjusi nuo mažumės, rimčiau į šią veiklą įsitraukė metusi studijas koledže. Biografijoje ji aprašo epizodą, kai pasigavusi žarnyno virusą numetė nemažai svorio, tačiau jo priaugo kitur – piniginėje. „Užsakymai radosi vienas po kito“ (p. 36), – sako ji, ir aš vėl nuklystu į prisiminimus. Žiūriu televizijos laidą, kitoje ekrano pusėje viena garsesnių Lietuvos manekenių pasakoja, kaip karjeros pradžioje išvykusi į platųjį pasaulį karštą vasarą, neturėdama nei apetito, nei pinigų, valgė arbūzus ir trešnes. Natūralu, kad, močiutės balandėlius iškeitus į uogas, kūno svoris gali kisti, nenatūralu, kad su juo kinta ir mūsų (savęs) suvokimas. Mergina priduria, jog anuomet jai niekas nepatarinėjo lieknėti, tačiau pati tai laikė savaime suprantamu teigiamu pokyčiu.

Kultūros tyrinėtojas Artūras Tereškinas, nagrinėdamas žiniasklaidos vaidmenį ir konfliktinę hegemoniją, teigia, jog žiniasklaida palengvina proceso, formuojančio mūsų, kaip visuomenės, tapatybes ir tikslus, masinę komunikaciją. Atitinkamas vaizdavimas įveiksmina tam tikrus galios santykius, šie pamažu kuria normalizavimo strategiją ir tampa visuotine reguliavimo forma. Taip kuriamas status quo, daugumai suprantamas, priimtinas ir nekvestionuojamas.

Emily užaugo Kalifornijoje, aš – Vilniuje, minėtas modelis – Lietuvos provincijoje, bet visuomet žinojome, kad būti lieknai – dalykas geras ir teisingas. Matyt, todėl, kad turėjome televiziją, vartėme žurnalus ir klausėmės kitų vyrų ir moterų, nors ir skirtingomis kalbomis, bet kalbančių apie tą patį.

Perdėtai rūpintis savo išvaizda paauglystėje – nieko nuostabaus. Tuo metu mokomės prisitaikyti, pažinti socialinius kanonus ir įsitvirtinti (o kartais tiesiog išlikti) savo aplinkoje. Drabužių, šukuosenų ir auskarų eksperimentai populiarūs tol, kol saviraiškos dar nevaržo darbo aprangos kodas arba „Ką pagalvos kiti?“ Būtent todėl į paauglius žiūrime atlaidžiau, vildamiesi, jog vieną dieną subręs. Kaip minėjau, pati augau socialiniams tinklams pamažėle formuojantis, todėl lengva suprasti, kaip nustebau, iš vos penkeriais metais jaunesnės bičiulės išgirdusi, kad mokykloje į vakarėlius kviesdavo tuos, tiksliau, tas, kurios praeidavo instagramo filtrą. Logika paprasta – jei profilis sutvarkytas taip, kad atitiktų aukščiausius standartus – valio, gali eiti į plotą, tvirtinti socia­linius ryšius ir išlikti pageidaujama bent jau iki kito tokio konkurso. Jei ne – gresia likti užribyje. Norėčiau tikėti, jog dabar paaugliai pakankamai apsišvietę ir nepasiduoda tokioms hierarchinėms provokacijoms, tačiau suprantu koks ekskliuzyvas dalyvauti ten, kur patenka ne visi.

Galvoju, gerai, jei mūsų lūkesčiai išsipildo ir iš tokių nesąmonių išaugama. Tačiau socialiniuose tinkluose atsiriboti nuo savo vertės kūrimo kitų akyse, ypač mados pasaulyje, tapo labai sunku, beveik neįmanoma. Šio straipsnio herojė Emily dalinasi atvirai: „Apžiūrinėju savo nuotraukas – saugomas telefone ir paskelbtas internete, kuriose aš ant raudonojo kilimo arba nufotografuota paparacų; kaskart išdidinu veidą ir bandau suvokti, ar tikrai esu graži. <…> Instagrame paskelbiu nuotraukas, kuriose sau pačiai esu gražiausia, o paskui lyg apsėsta tikrinu, kiek žmonių paspaudė širdeles; siekiu įsitikinti, ar svetainės vartotojai man pritaria“ (p. 29). Pažįstamas jausmas paprastiems mirtingiesiems, o dar labiau – mirtingosioms, aprašomas moters, kuriai jos išvaizda sukrovė milijonus.

Knygoje „Entanglements of Power: Geographies of Domination/Resistance“ („Valdžios pynės: dominavimas ir pasipriešinimas“) ketvertas intelektualų iš skirtingų perspektyvų diskutuoja, ar pasipriešinimas gali būti atskirtas nuo dominavimo. Anot jų, jei įsivaizduosime visuomenę kaip galios santykių tinklą, pati galia įsikūnija konkrečiose vietose ir erdvėse. Vadinasi, kiekviena vieta yra susijusi su kontrole, sekimu ir stebėjimu, o kiekviena bendruomenė gyvena remdamasi kolektyvinės atminties ženklais ir tokia pat vaizduote. Staiga man nebe taip keista, kodėl moterys kankinasi dėl savo išvaizdos. Per stora, per liekna, per lenta… Visa tai per daugybę metų susiformavęs grožio kanonas, juo remiantis, niekada nebus gana. Žinoma, lengviausia pasakyti, kad savo vertę nustatome patys, pastaruosius metus kaip užsukta būtent tai ir kartojau, bet dabar manau, jog viskas yra daug sudėtingiau. Pabandyk, kad gudri, atsiriboti nuo to, kas šimtmečius glūdi pasąmonėje.

GALI GERIAU

„Tu gali geriau“, – ne kartą girdėjau ir pati sakiau. Tobulumui ribų nėra, o ir neturėtų būti, jei pats jų nenustatai ribotu mąstymu. Norim geriau darbe ir namuose, o pirmiausia – savo kūne. Sveikame kūne sveika siela – tą žino kiekvienas, todėl kasdien einame į dušą, plaukus trenkame dukart ir būtinai praskalaujame su kondicionieriumi. Bent kartą per metus privalome apsilankyti pas burnos higienistą, kartą per sezoną – atsinaujinti garderobą. Ir dar svarbu viską tiesinti, ypač kreivas kojas ir dantis.

Prisipažinsiu: labai tingiu praustis. Taip, smagu pagulėti vonioje ar nueiti į SPA, bet tie kasdieniai ritualai… Nesuskaičiuosiu, kiek kartų svarsčiau, kaip galėčiau juos sutrumpinti ar paleng­vinti ir kas būtų, jei iš viso nustočiau tą daryti Mano nuostabai, Ratajkowski kūno švarinimą vadina ne maloniu įpročiu, o tik socialine prievole, nes būti nevalyvai yra nesmagu ir nemoteriška. Tas žodis – nemoteriška – priverčia susiimti ir pasitempti, neduokdie, užtrauksi gėdą visai moterų giminei.

Vėl sėdim su drauge, vėl kita. Esame kartu, bet atskirai, nes abi sulindusios į telefonus. Draugė teiraujasi, kaip dažnai atlieku burnos higieną. „Kasmet“, – atsakau išdidžiai, nors žinau, kad jei klinikos administratorė neskambintų ir penkiskart neprimintų, iki higienistų tiesiog nenueičiau. Draugė tarytum susigėsta, kad nebuvo jau kelerius metus, ir nutaria pasinaudoti patrauk­liu pasiūlymu: „Pirmas kartas mūsų klinikoje – tik 50 eurų.“ Sutinku, nuolaidos neblogos, ir vėl panyru į judančių vaizdų upę savo telefone. Matau, kad draugė nerimsta, todėl paklausiu, kas yra. „Nesuprantu, kaip ką tik tapau tokia negraži. Priėmusi aną pasiūlymą jau gavau dar tris plaukų, nagų ir celiulito procedūroms.“ Juokiamės, nes laikome save pakankamai progresyviomis, kad gebėtume pastebėti algoritmų darbą. Bet plaukus šventai trenkame dukart, nes būtent tiek pataria šampūnų gamintojai.

Skaitome knygas, sportuojame, kylame karjeros laiptais, nes galime geriau. Vėl pagaunu save svarstant, kiek čia esama kritinio mąstymo, o kiek automatizmo, kai veikiame nė negalvodami, nes tokia norma. Bet bijau išsiaiškinti. Pamenu, kartą buvau pakviesta į prabangios ir stilingos parduotuvės atidarymą, ateik, sakė, ten susirinks tik faini žmonės. Tuomet pasibaisėjau tokiu lėkštumu ir tyčia tądien neploviau galvos. Bet į vakarėlį nuėjau apsirengusi tokius drabužius, kurie ne tik sužvejotų komplimentų, bet ir atitrauktų dėmesį nuo mano riebaluotų plaukų.

Justinos Semčenkaitės nuotrauka

GĖDA

Ratajkowski karjeros lūžis įvyko jai pasirodžius muzikiniame vaizdo klipe. Ten ji buvo beveik visiškai nuoga. Per 24 valandas klipas, o kartu ir 21-erių Emily kūnas, buvo peržiūrėtas 25,5 mln. kartų. Tiek apie klipą, tiek apie kūną diskutavo visi: gerbėjai, priešai, jauni berniukai ir aršios feministės. Kol visi bandė nuspręsti, ar tai yra moters pažeminimas, ar išsilaisvinimas, Emily brendo kaip modelis, aktorė ir moteris. Po kelerių metų reflektuodama parašė esė, kurioje pabrėžė: nors ir žinojo apie visas šias diskusijas, niekada nejautė tokios gėdos kaip vieną kartą mokykloje, kai mokytojas timptelėjo už liemenėlės petnešėlės, išlindusios iš po berankovės palaidinės. Atsitiktinis veiksmas, galintis nutikti visai netyčia, tarkim, palenkus petį, tapo priežastimi viešam pažeminimui bendraklasių akivaizdoje.

A. Tereškinas esė praplečia gėdos sąvoką, pavadindamas ją ne tik emocija, lydinčia kitus neigiamus jausmus. Jis labai tiksliai įvardija, jog tai greičiau kultūrinis dalykas, palaikantis visuomenės, kultūros ir individo stabilumą bei nuolatos primenantis apie ribas, kurių nevalia peržengti.

Daugybę kartų pajutau, kad peržengiau kokias nors moteriškumo ribas, dažniausiai visai netyčia. Per garsiai kalbėdama, riebiai nusikeikdama, dėvėdama per trumpą arba per ilgą „savo amžiui“ sijoną. Pradedant griežtu „mergaitės taip nedaro“, baigiant rafinuotesniu „moterims nevalia taip elgtis“, man visą gyvenimą kas nors (dažniausiai pikti dėdės ir bobutės autobuse) primena apie netyčinius nusikaltimus moterų giminei ir visai žmonijai. Tik dabar nebetyliu, o paaiškinu, kad komentarai apie kitų išvaizdą yra nedovanotinas privačios erdvės pažeidimas. Pasak A. Tereškino, gėda izoliuoja ir nustumia asmenis į privatumo paribį. Ir man, tiesą sakant, jau nusibodo būti stumdomai.

TEISĖ Į SAVO KŪNĄ

Ne kartą esu liudijusi, kaip vienas moters lūpomis ištartas sakinys ant blakstienų pastato net tyliausius visuomenės gerovės sergėtojus. Užtenka ištarti, kad nenori vaikų. Pakraupę ir už galvos susiėmę, jie, kas garsiau, kas tyliau, tuoj pat ims tave, kvailute, protinti, kad nešnekėtum niekų. „Palauk dar truputį, pamatysi, apsigalvosi.“ „Jauna dar esi, nežinai, ką kalbi.“ „Kas vaikus gimdys, jeigu visos taip kalbės?“ Šie pavyzdžiai neišgalvoti, juos esu girdėjusi nesuskaičiuojamą daugybę kartų vis kitomis formomis. Viešajame diskurse moterys vis dažniau, nors ir nedrąsiai, prisipažįsta, jog vaikų susilaukė neatlaikiusios spaudimo. O tapusios motinomis galėjo atsipūsti, bet tik trumpam. 

Aš ir vėl sėdžiu su drauge, ji ketvirtą mėnesį nėščia. Gurkšnojame kavą, kuri, matyt, atveria mudviejų kolektyvinę pasąmonę, nes kalba vėl pasisuka apie išvaizdą. Įdomu, koks šiuo metu jos santykis su besikeičiančiu kūnu. Tai, ką išgirstu, labai nudžiugina, nes draugė atskleidžia, jog dabar jos kūnas turi svarbią užduotį – išnešioti ir pagimdyti sveiką vaiką, todėl tikrai nekvaršina sau galvos dėl didėjančių apimčių. „Jei žiūrėtume retrospektyviai, ar nėštumas pagaliau leido atsipūsti nuo komentarų ir minčių apie savo kūną?“ – klausiu smalsiai, tikėdamasi pagaliau išsiaiškinti šią paslaptį. Ji susimąsto ir papasakoja, kai bičiulių sueigoje sutiko tiek pat laiko besilaukiančią moterį, tik gerokai mažesniu pilvu, ir pusvalandį klausėsi aikčiojimų: kaip taip gali būti, kad tik ketvirtas mėnuo, o mano draugės pilvas toks didelis, ne taip, kaip josios. 

Biografijos pabaigoje Emily pasakoja, kaip buvo paduota į teismą už savo pačios atvaizdo naudojimą. Instagrame pasidalinusi paparaco daryta nuotrauka, kurioje net nesimato jos veido, gavo 150 tūkst. dolerių ieškinį už patirtą žalą, panaudojus fotografiją be autoriaus leidimo. Dirbu kultūros srityje, todėl į intelektinę nuosavybę žiūriu labai rimtai, tačiau ši knygos vieta privertė suklusti, kaip ir kitos istorijos apie tai, kai fotografai pelnydavosi pardavinėdami knygas su jos vardu, nuotraukomis ir už tai jai nebuvo sumokėta. Liūdnai svarstau, kur prasideda ir kur baigiasi teisė į savo pačios kūną.

Draugiški komentarai, kandžios replikos ir nekalti pastebėjimai apie kūną duria skaudžiai ir ilgai įstringa, ypač ištarti artimiausių žmonių. Sunku pasakyti, kada komentuoti kito kūną tapo norma, greičiausiai tiksliai pasakyti neįmanoma. Tačiau tikrai žinau, kad vienos garsios merginos biografija tik įžodino tai, ką kiekviena iš mūsų patiria kasdien. Ar ne laikas pokyčiams?

 

2024-12-13
Tags: