Aštuntajame dešimtmetyje mados industrija išgyveno tapatybės krizę – politinių ir ekonominių neramumų paveiktame pasaulyje autorinių drabužių kūrimas atrodė dėmesio neverta veikla, tad perteklinis dėmesys stiliui bei estetinėms tendencijoms provokavo smerkiamą visuomenės požiūrį į madą, kaip vartotojišką dekadansą, tuščią ar net gėdingą prabangą. Tuo laiku jau brendo pokyčiai, ir netrukus ant podiumų vienas po kito žengė japonų dizaineriai, šokiruodami publiką radikaliomis idėjomis ir nematytais siluetais. Tačiau, prieš gimstant japonų avangardui, Tekančios Saulės šalį garsino dar vienas išskirtinis dizaineris – Kenzo Takada. Jo kūryba gana stipriai skyrėsi nuo to, kuo įprastai pasižymi japonų mada, ir veikiau buvo išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Aprūpinta ir tiesiogiai karo nepaliesta Kenzo vaikystė ir vėliau lydėjusi sėkmė suformavo optimistišką dizainerio charakterį ir hedonistinę filosofiją, vėliau natūraliai susipynusią su viso gyvenimo kūryba. Kenzo gimė 1939 m. Himedžio mieste, Hiogo prefektūroje, netoli įspūdingos viduramžių pilies. Takadų šeima vadovavo pramogų įstaigai „Naniwaro“ raudonųjų žibintų kvartale, tad buvo gana pasiturinti. Tėvas kolekcio­navo antikvarinius daiktus, mėgo tradicinį scenos meną, o mama buvo žinoma kaip komunikabili ir įtakinga bendruomenės narė. Vaikystėje Kenzo patiko žaisti su spintose laikomais yuzen, pongee ar šilko audiniais, klausydamas šiamisenu – tradiciniu japonų tristygiu instrumentu – atliekamos rafinuotos nagauta muzikos ir koketiškų geišų balsų, sklindančių iš jų kambarėlių. Takadoms pavyko išvengti fatališkų karo pasekmių – tėvas laiku evakavo šeimą. Nors gimtasis miestas buvo sulygintas su žeme, atakoms pasibaigus, šeima atnaujino verslą ir šis greitai vėl suklestėjo. Vėliau Kenzo prisiminė: „Mes turėjome tradiciją sutikti Naujuosius metus vilkėdami kimono su šeimos herbu. Mama, seserys ir aš sėdėdami verandoje stebėdavome, kaip žmonės sode iš ryžių gamina močius. Dabar suprantu, kad anuomet mūsų šeima mėgavosi patogesniu gyvenimu nei dauguma.“ Maždaug tuo metu išryškėjo ir kūrybiniai Kenzo polinkiai – tik pradėjęs lankyti mokyklą, jis įsitraukė į teatro trupės veiklą, klausytdavosi radijo miuziklų, mintinai žinojo vietinio kino teatro repertuarą. Dažnai pirkdamas sergančiai seseriai mergaitišką žurnalą „Himawari“, berniukas greit susidomėjo piešimu ir ėmė kurti komiksus. Dėl šio pomėgio, baigdamas mokyklą, iš pradžių planavo stoti į dailės universitetą, bet pritrūko įgūdžių. Kitas noras – studijuoti siuvimą irgi pasirodė esąs neįmanomas – į tokias mokyklas vyrų tiesiog nepriimdavo. Taigi 1957 m. Kenzo nusprendė studijuoti anglų kalbą Kobės universitete, tačiau, pašlijus tėvų sveikatai, teko lankyti naktines paskaitas, kad dieną galėtų užsidirbti pragyvenimui. Kartą jis pamatė skelbimą, jog Bunka mados koledžas kviečia mokytis ne tik moteris, bet ir vyrus. Susižavėjęs idėja studijuoti madą, metė mokslus, įsidarbino kurjeriu ir pradėjo taupyti kelionei į Tokiją. Nors į koledžą įstoti pavyko, dauguma bendramokslių buvo siūti mokančios moterys, tad Kenzo teko sunkiai dirbti, kad pavytų kolegas. Savo vėžėse jis pasijuto tik antrame kurse, atsiradus galimybei rinktis dizainerio specializaciją. Pirmuoju įkvėpimo šaltiniu tapo dėstytoja Chie Koike, studijavusi Paryžiuje kartu su Yves’u Saint Laurent’u ir Karlu Lagerfeldu. Jos mokymo metodai buvo pažangūs ir originalūs – kartą ji davė užduotį kiekvienam parsinešti iš kiemo akmenį ir apsukti audiniu. Vėliau nuvynioję medžiagą studentai pamatė natūraliai susidariusias raukšles bei draperijas – tai buvo įtaigi kūno sąlyčio su audiniu iliustracija. Taip pat ji išmokė vadinamojo drapingo (drabužis kuriamas formuojant audinį tiesiai ant manekeno), kurį pati įvaldė Paryžiuje. Takados kurse studijavo nemažai būsimų garsių dizainerių – Mitsuhiro Matsuda, Isao Kaneko, Junko Koshino. Ši talentinga komanda vėliau pavadinta „Devintąja gėlių klase“ ir jos šūkis buvo study hard, play hard. Laisvalaikį kompanija leisdavo džiazo klubuose ir baruose, iki paryčių aistringai diskutuodama apie meną, aptarinėdama literatūrą, pjeses bei kabukio teatrą. Įkvėpimo jaunieji talentai ieškojo ir japonų kine bei prancūzų Naujosios bangos filmuose. Tai buvo bendraminčių ir kartu nuožmių konkurentų komanda – kiekvieno jų slapta svajonė buvo prestižinis „Soen Fashion Award“ apdovanojimas, įsteigtas 1956 m. minint seniausio Japonijos mados žurnalo „Soen“ 20-ąsias metines. Po kelių bandymų laimėjusiam šį konkursą Kenzo pagaliau atsivėrė vartai į sėkmę – jis netrukus gavo gerai apmokamą stilisto darbą, apsigyveno prabangiuose apartamentuose ir pasinėrė į bohemiško gyvenimo malonumus.

KENZO 2010-2011 m. rudens-žiemos kolekcijos pristatymas Paryžiaus prêt-à-porter moterų mados savaitėje, 2010 m. kovą. Hendriko Ballhauseno nuotrauka © dpa picture alliance archive / Alamy Stock Photo

LAIVU Į PARYŽIŲ

1964 m. Japonijos vardas skambėjo visame pasaulyje, Tokijuje įvyko olimpinės žaidynės, šalies ekonomika ir kultūra sparčiai kilo, kartu augo ir visuomenės gyvenimo kokybė bei naujovių troškimas. Kelionės į užsienį vis dar buvo prabanga, tačiau kiekvienas studijuojantis madą svajojo aplankyti Paryžių. Tuo metu Takada, dėl prasidėjusio remonto iškeldintas iš nuomojamo buto, gavo nemenką kompensaciją ir nusprendė ją išleisti kelionei į Prancūziją. Dėstytojos Koike patarimu jis ir dar keli draugai išplaukė laivu. Toks sprendimas pasiteisino su kaupu – stiliaus idėjos, vėliau nustebinsiančios Paryžių, gimė būtent šioje mėnesį trukusioje išvykoje. Per kelionę Kenzo apsilankė Honkonge, Saigone, Singapūre, Kolombe, Bombėjuje, Džibutyje, Aleksandrijoje, Barselonoje ir ten patirti įspūdžiai paskatino idėjų proveržį, tapo jo estetinės filosofijos pagrindu ir įkvėpimu. Pietryčių Azijos, Artimųjų Rytų, Afrikos ir Europos tautiniai kostiumai, pamatyti kiekviename uoste, vėliau turėjo lemiamos įtakos kūrybiniam braižui. Vaikščiodamas po Bombėjaus lūšnynus, jis buvo priblokštas skurdo ir antisanitarinių sąlygų, bet sodrių spalvų moterų sariai ir aksesuarai buvo tokie gražūs, kad gniaužė kvapą. Stebėdamas Filipinų moteris, pasipuošusias drąsių kirpimų ryškiaspalviais chalatais, bei Saigono gatvėmis dviračiais važinėjančias merginas vėjyje plevėsuojančiomis tradicinėmis áo dài suknelėmis, Kenzo gavo galingą impulsą savo unikaliam stiliui, vizijoms ir idėjoms. Atvykęs į Prancūziją ir nuodugniai ištyrinėjęs sostinę, jis patraukė į Ispaniją, Italiją, Vokietiją ir Angliją, ketindamas kuo giliau pažinti Europos kultūrą. Aistringi ir plastiški tradiciniai šokiai, įspūdingos meno galerijos, skirtingų tautų energija, išmintis, charakteris, gamtos harmonija ir maištingos didmiesčių nuotaikos – visa tai talentingo kūrėjo galvoje ir rankose netrukus virto unikaliu ir žavingu mados koliažu. Galiausiai, grįžęs į Paryžių, jis apsilankė Christiano Dioro, Chanel ir Pierre’o Cardino kolekcijų pristatymuose ir buvo priblokštas aukšto kūrybos lygio, prabangių, kruopščiai parinktų medžiagų, įmantrių siuvimo, kirpimo būdų bei stiliaus elementų. Nors manė, jog niekada negalės lygiuotis į šiuos korifėjus, visgi Kenzo išdrįso pabandyti laimę. Viešnagei skirtas laikas ėjo į pabaigą, grįžti į namus nieko nepešus ambicingam jaunuoliui nesinorėjo. Pagautas kelionėse patirto įkvėpimo, jis pradėjo piešti eskizus ir siūlyti juos mažiems butikams, vėliau – ir žinomiems stilistams. Pirmuosius 30 modelių įkvėpė revoliucingi André Courrèges drabužiai, o Kenzo sukurti įvaizdžiai sudomino net dizainerį Louis Feraud. Japonas buvo apstulbęs – jo eskizai buvo paklausūs, juos pirko tikrai solidūs klientai: „Printemps“, „Galeries Lafayette“ ar žurnalas „Le Jardin des Modes“. 1968-ųjų pavasarį sostinėje vyko visuotiniai streikai. Pasaulyje augo hipių judėjimas ir protestai prieš Vietnamo karą. Pokyčiai veikė ir mados industriją, jos žvilgsnis vis labiau krypo masinio vartotojo link. Konkurentai japonai vienas po kito atidarinėjo butikus. Kenzo ambicijos buvo užgautos, jis jautėsi atsiliekantis nuo kolegų. Kartą sendaikčių turguje sutikta ponia pasiūlė jam netoli Luvro esančioje savo galerijoje „Galerie Vivienne“ įkurti studiją. Avantiūra pasirodė verta dėmesio ir, padedamas draugų, Kenzo pradėjo kurti interjerą, pats ištapė sienas Henri Rousseau paveikslo „Svajonė“ motyvais. Fantastinis šio kūrinio siužetas – nuoga moteris, gulinti džiunglėse su laukiniais gyvūnais, regis, tobulai įkūnijo jo kūrybos esmę – jausmingos vaizduotės nupieštą idealų pasaulį, kupiną laisvės ir palaimingos dermės. Norėdamas pabrėžti žaismingą atmosferą, Kenzo pavadino parduotuvę, kaip jam atrodė, šmaikščiu žodžių deriniu „Jungle Jap“. Žinoma, naujai veiklai reikėjo investicijų, tad dizaineris grįžo į Japoniją, pasiskolino pinigų ir prisipirko vietinės gamybos audinių, margintų tradiciniais raštais, iš kurių buvo siuvami yukata (vasarinių kimono) ir haori (viršutinių drabužių, velkamų ant kimono) pamušalai. Pirmoji kolekcija buvo sukurta šiuos autentiškus audinius derinant su medžiagomis, pirktomis Paryžiaus sendaikčių turguose. 1970 m. balandį įvyko parduotuvės atidarymas: pirmame aukšte demonstruojamus 50 modelių buvo galima čia pat įsigyti. Pažangių rinkodaros idėjų ir originalios kolekcijos kombinacija sukėlė audringą reakciją Paryžiaus mados bendruomenėje. Sėkmę lėmė dar kelios palankios aplinkybės – Japonijos, tuo metu vykdžiusios ekonominę ir kultūrinę ekspansiją, populiarumas pasaulyje augo, o globalių permainų paveikta Europos visuomenė ieškojo laisvės, saviraiškos bei naujovių, tad nenuostabu, kad dizaineris, derinantis Azijos ir Europos estetiką, tuoj pat tapo sensacija. Be to, gyvendamas Paryžiuje Kenzo žiniasklaidoje jau buvo įgijęs daug draugų ir jie mielai palaikė charizmatiškąjį mados naujoką. Vienas po kito parduotuvėje lankėsi redaktoriai ir žurnalistai iš „Vogue“, „Elle“ ir „Marie Claire“. 1971 m. „Elle“ viršelyje išspausdinta suknelė iškart pelnė dizaineriui tarptautinę šlovę. Raktu į pripažinimą tapo originalus stilius, meistriškai balansuojantis tarp paryžietiškos prabangos ir japoniško subtilumo. Energingas ir optimistiškas Kenzo vaizduotės pasaulis įsiliejo į Paryžiaus mados sceną organiškai, be skandalų ar akibrokštų ir buvo priimtas kaip gaivaus oro gurkšnis, malonus jaudinamas mados nuotykis. Aukštajai madai jis padovanojo nerūpestingo žaismingumo, laisvės ir netikėtų stiliaus bei estetikos rakursų. Kenzo naudojo vasarinę medvilnę žieminiams drabužiams, drąsiai sluoksniavo skirtingus raštus ir virtuoziškai derino ryškias spalvas. Jo kūryba puikiai pritapo prie tuo metu itin madingo hipių stiliaus, egzotiškais ornamentais marginti drabužiai pasižymėjo laisvais sluoksniuotais fasonais ir žavinga eklektika. Nors japoniškas medžiagas Kenzo naudojo labiau dėl to, kad jos buvo pigesnės, dizainerio, gebančio savitai integruoti rytietiškus kultūros kodus į vakarietišką stilistiką, pasiūlyti drabužiai atrodė itin originaliai ir patraukliai. „Gana sėkmingai įveikiau 8-ojo dešimtmečio laikotarpį, – vėliau prisiminė jis. – Pinigų neturėjau, tačiau kurti drabužius tada man buvo smagiausia. Buvau dizaineris, kurį išugdė ir pristatė Paryžius.“

AUKSO AMŽIUS

1972 m. Kenzo laimėjo Japonijos mados redaktorių klubo prizą ir buvo pakviestas į Niujorką, bet ten netikėtai susidūrė su vietiniais aktyvistais, protestuojančiais dėl jo parduotuvės pavadinimo – žodis jap turėjo neigiamą konotaciją ir skambėjo įžeidžiamai japonų atžvilgiu. Kenzo liko šokiruotas, renginį teko atšaukti ir netrukus jam buvo pateiktas ieškinys, įpareigojantis pavadinimą pakeisti. Takada teismą laimėjo, tačiau JAV rinkai skirtų gaminių pavadinime jap neliko. Aštuntasis dešimtmetis tapo Kenzo aukso amžiumi – dizaineris buvo neįtikėtinai produktyvus, kūrė tai, ko geidė širdis ir diktavo nevaržoma vaizduotė. 1971 m. įkvėptas jūrinės tematikos pasiskolino Viktorijos laikų angliškų maudymosi kostiumėlių bei vaikiškų uniformų stilių. 1973 m. kolekcija pulsavo rumunišku temperamentu ir skleidėsi ryškiausiomis gėlėmis. 1975 m. ant podiumo pasirodė rafinuota Azijos estetika, adaptuota Europos skoniui. 1978 m. dizaineris meistriškai interpretavo žokėjų uniformų ir Indijos elito drabužių elementus – per šou scenoje pasirodė net modelis ant balto žirgo. 1982 m. gimė kolekcija, įkvėpta slaviško tautinio kostiumo ir revoliucinio laikotarpio stiliaus – modeliai podiumu žygiavo būriais, apsirengę uniformas primenančiais rūbais. Ruošdamas pasirodymą ir pritrūkęs medžiagų, Kenzo sukūrė savo žymiausią suknelę iš etnografinių juostų, rinktų net 20 metų – šis įvaizdis tapo kultiniu ne tik japono karjeroje, bet ir visoje mados istorijoje. Pats dizaineris nusilenkti sužavėtai publikai išėjo vedinas drambliu. Kiekvienas jo šou virsdavo savotišku kultūriniu spektakliu, pasižyminčiu judesio ekspresija, emocine bei estetine įtaiga ir ekstravagantišku polėkiu. Kartais Kenzo kūrybai būdavo priskiriami basara bruožai. Tai viduramžių Japonijoje atsiradęs terminas, apibūdinantis eklektišką ir ryškų ar net neskoningą gatvių plėšikų stilių. Tačiau dizaineriui agresija ir kičas buvo visiškai svetimi, jo įvaizdžiai tiesiog kvietė grožėtis, žaisti ir švęsti madą. „Aš esu keliautojas, klajojantis laike ir erdvėje. Atvykęs iš Japonijos laivu, toliau tęsiu kelionę savo kūryboje“ – sakė Kenzo. Esminis visų jo kolekcijų leitmotyvas buvo „kūno išlaisvinimas nuo drabužių“. Tai tipiška T formos linija su plačiomis rankovėmis iki juosmens ir padidintos, kimono primenančios proporcijos. Stebėdamas skirtingų šalių tradicinius kostiumus, Kenzo aptiko, kad stačiakampės plokštumos ir tiesūs kirpimai – kone bendras jų vardiklis. Ši stiliaus koncepcija visam laikui nubrėžė aiškią ribą tarp japono ir tokių aukštosios mados pradininkų, kaip Christianas Dioras, visada siekusių paryškinti moters kūno linijas. 1973–1974 m. sukūręs siluetą, kuris buvo pakrikštytas „Big Look“, Kenzo paliko ryškiausią pėdsaką mados istorijoje –netrukus tai tapo pagrindine 8-ojo dešimtmečio vidurio tendencija. Paryžiaus žiniasklaida titulavo jį „naują erą simbolizuojančiu dizaineriu“, nes japonas siūlė visiškai kitokį požiūrį į madą. Tik šis maištas nebuvo sąmoningas, Kenzo neslėgė sudėtingų išgyvenimų ar gilių idėjų našta, atvirkščiai – jo kūryba buvo linksmas, jausmingas ir nuoširdus gyvenimą šlovinantis aktas, nesibaigiantis stilingas vakarėlis, duoklė pasaulio spalvų ir formų įvairovei, odė grožiui, meilei ir nerūpestingam būties saldumui. Kitaip nei kolegos avangardistai, jis nesiekė konfrontuoti su Vakarų mados tradicija, nes nuoširdžiai mylėjo europietišką madą, jos spindesį ir hedonistinę prigimtį, žavėjosi prancūzų kutiurjė ir svajojo tapti vienu jų, tačiau dėl savo talento ir mentaliteto tapo visiškai unikalaus stiliaus autoriumi.

PUBLIKOS NUMYLĖTINIS

Daugėjant pasirodymų, iškilo būtinybė turėti rinkodaros strategiją, bet Kenzo aplinkoje išmanančių masinės gamybos niuansus tuo metu nebuvo, tad mados namai bandė suvaldyti augančią paklausą klaidų ir bandymų keliu. Tuo tarpu dizainerio populiarumas Paryžiuje augo – drąsūs eksperimentai, žaismingi ir ryškūs kolekcijų pristatymai, primenantys vakarėlius, skambant madingai muzikai, buvo tikra Kenzo stichija. 1972 m. susirinkusiųjų į kolekcijos pristatymą buvo daug daugiau nei vietų ir Kenzo su ašaromis akyse buvo priverstas atšaukti pasirodymą. Minia ūžė: „Mes norime pamatyti drabužius! Tęskite šou!“ 1973 m. balandį Kenzo grįžo į mados entuziastų pamėgtą vietą „Bourse du Commerce“. Keli šimtai žiūrovų vėl liko už vartų. 800 į vidų patekusių žmonių stebėjo džiaugsmo ir spalvų kupiną etninį maištą. Meksikietiški rebozai, australiški dirndlai, skandinaviški megztiniai su kutais, balti vilnoniai, tarsi sniego žmogui skirti kostiumai – idėjos liejosi laisvai, žavėdamos publiką išmone ir nežabota energija. Japonija didžiavosi savo dizaineriu ne mažiau – prodiuseris Kazuhiro Oide pasiūlė Kenzo surengti „pergalingą sugrįžimo namo šou“. 1975 m. gegužę per dvi dienas įvyko net keturi pasirodymai ir susirinko apie 15 tūkst. žmonių, o per susitikimą Nihono universitete, skambant nesibaigiantiems plojimams, entuziastingi gerbėjai vos nenutempė dizainerio nuo scenos kaip tikros roko žvaigždės.

GYVENIMAS KAIP VAKARĖLIS

Norint suprasti to meto Paryžiaus mados pasaulį, reikia šiek tiek suvokti jo socialinių burbulų naktinį gyvenimą. Netoli operos teatro buvo diskoteka „Le Sept“. Be mados kūrėjų, ten reguliariai lankėsi menininkai ir pramogų pasaulio atstovai, tokie kaip Mickas Jaggeris ar Sylvie Vartan. Taip pat tai buvo ir gėjų kultūros centras. Tikintis sulaukti pasisekimo Paryžiuje, buvo nepaprastai svarbu dalyvauti tuose audringuose vakarėliuose – gurkšnojant šampaną ir šokant iki paryčių, megzti naudingas bei romantiškas pažintis. 1978 m. atidarytas „Le Palace“ – didžiausias klubas mieste  –akimirksniu tapo Paryžiaus legenda. Takadai buvo suteikta garbė organizuoti pirmąjį vakarėlį. Kenzo buvo atviras, linksmas, bohemiškos sielos žmogus, mėgstantis gražų gyvenimą, populiarumą ir visada pasiruošęs šėlti. Jį nuolat supo būrys tautiečių iš Bunka koledžo laikų. Jam patiko linksmintis su Masaaki Sakai, Hiroshi Kamayatsu ir kitais populiarios grupės „The Spiders“ nariais, taip pat roko žvaigžde Yuya Uchida ir tekstų autoriumi Kazumi Yasui. Draugiška konkurencija virto gražia draugyste su bendražygiu Issey Miyake. Gilus abipusis ryšys visą gyvenimą siejo jį su „Devintosios gėlių klasės“ drauge Junko Koshino, supažindinusia dizainerį su daugeliu Japonijos garsenybių. Takados verslo partneris prancūzas Gilles’is Raysse’as (popmenininko Martialio Raysse’o brolis) buvo plačiai žinomas kultūros ir meno sluoksniuose. Šis laisvamanis klajūnas pažinojo daugybę menininkų bei garsių modelių, ir šiuos asmeninius ryšius Kenzo aktyviai išnaudojo savo profesijoje. Gilles’is net supažindino Takadą su amerikiečių menininku Andy Warholu, irgi aktyviu sostinės vakarėlių dalyviu. Maždaug tuo metu Kenzo sutiko ir dar dvi asmenybes, padariusias didelę įtaką jo gyvenimui – Yves’ą Saint Laurent’ą ir Karlą Lagerfeldą. Karlas buvo lyg vyresnis brolis, su kuriuo buvo galima kvailioti ir juokauti, o Yves’as tapo pagarbų susižavėjimą keliančiu dievaičiu. Vėliau Kenzo nustebo sužinojęs, kad Saint Laurent’as slapta eidavo pažiūrėti jo vit­rinų – tai buvo didžiulis įvertinimas, kuriuo dizaineris nuoširdžiai džiaugėsi. Saint Laurent’as, tuo metu Paryžiuje vadinamas mados imperatoriumi, buvo mados namų „Christian Dior“ kūrybinis vadovas. Savo ruožtu Karlas – galinga superžvaigždė, „Chloe“, „Fendi“ ir „Chanel“ vyriausiasis dizaineris. Šie du industrijos milžinai buvo draugiški varžovai, buvę Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne klasės draugai. Toje pačioje klasėje mokėsi Chie Koike, mylima Takados mokytoja iš Bunka mados koledžo, tad Kenzo su abiem jautė ypatingą santykį.

KENZO 2021-ųjų pavasario-vasaros kolekcijos pristatymas Paryžiaus mados savaitėje, 2020 m. rugsėjį. © dpa / Alamy Live News

PARTNERYSTĖ IR VERSLAS

Kūrybos žmonėms labai svarbu turėti supratingą ir palaikantį partnerį. Yves’as Saint Laurent’as turėjo gyvenimo draugą Pierre’ą Berge, Lagerfeldas – Jacques’ą de Bascherį, o Kenzo jų draugijoje susipažino su Xavier de Castella. Tai buvo kilmingas, iš Liudviko XIV grafo titulą gavusio bajoro palikuonis. Pirmą kartą jie susitiko per vakarienę, švenčiant Pablo Picasso dukters Palomos gimtadienį. Xavier buvo kultūringas, rafinuotas, studijavo architektūrą, domėjosi senųjų Europos pilių istorija bei struktūra ir puikiai išmanė japonų architektūrą. Kenzo paliko įspūdį ne tik jo erudicija, subtilus estetikos pojūtis, bet ir žmogiškas jautrumas, todėl jautėsi radęs tikrai artimą sielą. Netrukus jiedu su draugais atostogavo Karibuose ir Balyje, o grįžę į Paryžių apsigyveno kartu. Šie svarbiausi gyvenimo santykiai praplėtė Kenzo akiratį, suteikė dvasinės ramybės ir padovanojo daug polėkio momentų.

1980 m. Kenzo buvo priverstas atleisti iš pareigų savo kolegą Gilles’į Raysse’ą. Patikrinus buhalterines knygas, paaiškėjo, kad prekių ženklas atsidūrė prie bankroto slenksčio. Netrukus bendrovėje darbo ėmęsis talentingas vadybininkas François Baufumé parengė efektyvų reformos planą ir mados namuose prasidėjo itin produktyvi veiklos fazė. 1983 m. buvo sukurta linija vyrams, atidarytas butikas Niujorke. 1984 m. įmonės pavadinimas buvo pakeistas į „Kenzo“. 1985 m. duris atvėrė parduotuvės Londone ir Milane. 1986 m. įkurtas džinsų padalinys, kitąmet – vaikiškų drabužių skyrius. 1988 m. pasaulis pakvipo jausmingais Kenzo kvepalais. Šis veržlus augimas atitiko rinkos tendencijas, sustiprino prekių ženklo įvaizdį, paįvairino veiklą ir išplėtė parduotuvių tinklą tarptautiniu mastu. To laiko Kenzo kūryba puikiai atsiskleidžia reklaminių kampanijų fotosesijose, kurtose virtuozų Hanso Feurerio ir Peterio Knappo. Nuotraukose užfiksuota autentiška atmosfera, laisvi, organiški, neįpareigojantys įvaizdžiai ir nepakartojamas stiliaus pojūtis reprezentuoja pačias stipriausias Kenzo Takados talento briaunas.

KENZO ir H&M modelių pasirodymas 2016 m. Niujorke, 36 molo prieplaukoje. Johno Palmerio nuotrauka © Media Punch / Alamy Live News

SVAJONĖS KAINA

Devintojo dešimtmečio viduryje François Baufumé pasiūlė pardavinėti licencijas už Kenzo prekių ženklo naudojimą. Pripažintam mados dizaineriui nebuvo lengva susitaikyti, kad jo vardas bus naudojamas ant rankšluosčių bei šlepečių, tačiau augančios pajamos buvo įtaigus argumentas, stipresnis už asmenines ambicijas. Žvelgiant atgal, tarp 1970-ųjų ir 1980-ųjų buvo ryškus kontrastas. Aštuntajame dešimtmetyje Kenzo neturėjo pinigų, bet tai buvo jaudinamas, kūrybingas laikas. Devintajame dešimtmetyje klestintis verslas ir statusas palaipsniui nustojo džiuginti, daug uždirbdamas Kenzo tolo nuo kūrybos ir prarado tai, kas jam buvo kaip deguonis, – galimybę svajoti. Nerimą kėlė ir japoniškas „juodasis šokas“, sudrebinęs Paryžių. Takadai pradėjo atrodyti, kad jis išsisėmė ir tampa nebeaktualus.

Kadangi polėkis ir svajonės visada buvo svarbi Kenzo tapatybės dalis, bodėdamasis kūrybine monotonija jis sugalvojo pasistatyti namą Paryžiuje. Devintajame dešimtmetyje solidžius, gerą vardą turinčius mados namus ėmė supirkinėti turtingi verslininkai. 1984 m. bendrovė „LVMH Moet Hennessy Louis Vuitton“ nupirko „Christian Dior“. Paskui – „Christian Lacroix“, „Givenchy“, „Celine“, „Loewe“, „Emilio Pucci“, „Fendi“, „Marc Jacobs“, „Moynat“, „Loro Piana“ ir kt. Vadybininko Baufumé dėka „Kenzo“ akcijų vertė šoktelėjo, užuodę pelną, į dizainerį neoficialiai kreipėsi investuotojai. Šis suprato riziką, bet manė, jog nieko nenutiks, jei truputį parduos, ir iš pradžių perleido 4 proc. akcijų. Gavęs didelę pinigų sumą, dizaineris susigundė parduoti dar šiek tiek, tikėdamasis pagaliau pasistatyti savo svajonių pilį. Namo statybos truko septynerius metus, idėjos liejosi per kraštus ir pareikalavo daugybės investicijų, tačiau svajonei nebuvo lemta išsipildyti. 1990 m. mirė Kenzo širdies draugas. Kitais metais anapilin iškeliavo jo mama, o dizainerio dešinioji ranka Atsuko Kondo patyrė insultą. Po šių įvykių jis pasijuto vienišas ir sugniuždytas, maža to, brendo konfliktas su vadybininku Baufumé, nepritariančiu akcijų pardavimui ir įmonės turto švaistymui. Netekęs artimųjų, Kenzo neturėjo su kuo pasitarti, tad, griebdamasis šiaudo, kreipėsi į akcininkus, šie pasiūlė parduoti įmonę „LVMH Moet Hennessy Louis Vuitton“. Vienintelė Kenzo sąlyga parduodant įmonę buvo atleisti beveik priešu tapusį François Baufumé. Iš pradžių pirkėjai sutiko, tačiau vėliau pažadą sulaužė, todėl įžeistas dizaineris nedelsdamas atsistatydino iš savo paties vardo mados namų vadovo pareigų. Įkalbinėjamas kolegų ir draugų Takada nenoromis šiek tiek dirbo ir toliau, bet kūrybos žavesys išblėso, idėjos nebejaudino, o įkvėpimą pakeitė nuovargis ir nusivylimas. 1999 m. spalio 7 d., praėjus šešeriems metams po verslo pardavimo dramos, 60-metis dizaineris sugalvojo atsisveikinti su industrija įspūdingai, kaip buvo įpratęs. „Ašaros man netinka, – pagalvojo jis. – Noriu, kad pabaiga būtų kaip fejerverkai – linksma, jaudinanti ir pašėlusi.“ Tai buvo tikra gulbės giesmė, 30 metų karjeros kulminacija: šou tęsėsi net dvi valandas, buvo pristatyta apie 300 darbų įvairiomis temomis. Gražiai, nors ir sudužusia širdimi, bet išdidžiai pakelta galva Kenzo Takada išėjo į pensiją ir pradėjo naują gyvenimo etapą – daug keliavo, mokėsi kalbų, sportavo ir galiausiai pradėjo tapyti. 2002-aisiais jis grįžo prie kūrybos ir 2004 m. sukūrė Japonijos olimpinės rinktinės uniformą, o 2005 m. pristatė „Gokan Kobo“ („penkių pojūčių dirbtuvės“) namų apyvokos daiktų prekių ženklą, vėliau pervadintą į „Takada“. Deja, kilę teisiniai ginčai ir per didelės investicijos privertė paskelbti asmeninį bankrotą ir parduoti meno kūrinių kolekciją bei daug metų statytą svajonių namą. 2010 m. Kenzo Paryžiuje surengė savo paveikslų parodą „Un Certain Style de Vie“ („Tam tikras gyvenimo būdas“). 2013 m. prisijungė prie Azijos mados federacijos kaip garbės prezidentas. 2015 m. rugsėjį savo nepakartojama maniera surengė pirmosios kelionės į Paryžių 50-mečio vakarėlį. Renginys vyko „Bois de Boulogne“ restorane, jame dalyvavo 500 žmonių. Japoniškų būgnų ir prancūziško kankano sinergija puikiai atspindėjo šventės šeimininko pasaulėjautą. Dėvėdamas hakamą (plačias japoniškas kelnes) Kenzo pasirodė lydimas dviejų dramblių, prisiartinęs prie torto atidarė dėžutę ir į naktinį dangų nuskriejo daugiau nei 300 specialiai renginiui kokonuose išaugintų drugelių. Pagaliau atėjo ir kūrybinio derliaus laikas – 2016 m. dizaineris buvo paskelbtas Garbės legiono riteriu, 2017 m. Mados redaktorių klubo apdovanojimuose pagerbtas už viso gyvenimo nuopelnus. Pasitraukęs iš mados industrijos, Takada retkarčiais grįždavo prie drabužių kūrimo – 2019 m. sukūrė kostiumus Tokijo Nikikai operos fondo „Madama Butterfly“ pastatymui. 2020 m. sausį kupinas optimizmo Kenzo „Maison et Objet“ parodoje Paryžiuje pristatė naują gyvenimo būdo prekės ženklą „K3“. Deja, tų pačių metų spalį dizaineris mirė nuo COVID-19 komplikacijų.

IŠDYKUSI ŠIRDIS

Kenzo nebuvo mados revoliucionierius, jo kuriamas žaidimas taisyklių nekeitė – turėjo savas. Jis nepriklausė jokiai stiliaus srovei ir netapo jaunųjų dizainerių filosofijų ar atskirų mados žanrų įkvėpėju. Vis dėlto Kenzo visada liks pirmuoju japonu, pramintu kūrybiškiausiu Paryžiaus dizaineriu ir mylimiausiu sostinės mados bendruomenės nariu. Pasak aplinkinių, niekas nemylėjo drabužių taip nuoširdžiai, kaip Kenzo. Jis nekentė formalumo ir autoritetų, nes mėgo laisvę ir juoką. „Esu kaip Piteris Penas – nesvarbu, kiek man metų, vis tiek siekiu savo svajonių, – juokdamasis sakė jis. – Man nerūpi, jei iš manęs juokiasi, kad esu vaikiškas. Drąsiai metu iššūkius ir nebijau nesėkmių. Mano širdis visada bus išdykusi, nesvarbu, kokio amžiaus būsiu. Ta nuotykių dvasia yra viso mano gyvenimo ir kūrybos varomoji jėga.“