Meistras, poetas, maištininkas. Trumpai tariant ir nė kiek neperdedant – legenda. Kas jis?

Inicijavęs fundamentalius pokyčius industrijoje ir įkvėpęs ryškiausius planetos dizainerius antimados fenomeno autorius, jau per 50 metų produktyviai kuriantis ir, regis, dar nesiruošiantis finišuoti, kuklus, tačiau neabejotinai genialus japonų mados kūrėjas – Yohji Yamamoto. Jo vardas vis dar reiškia humorą, subtilumą ir neišsenkančio originalumo paieškas. Dizainerio grožio etalonas – žmogiškasis netobulumas, asimetrija ir neišbaigtumas, jis neigia susireikšminimą, standartus, klišes, įsipareigojimus bei taisykles, todėl kuriamas stilius – gilus, nišinis ir intelektualus – skirtas tikriems mados gurmanams. Dizaineriams, siekiantiems išsaugoti unikalumą rinkodaros diktato epochoje, jis yra ikona, liudijanti, kaip svarbu puoselėti asmeninę viziją, išlikti nepriklausomam ir atrasti autentiškus sėkmės receptus. Nepaisant to, kad yra diplomuotas teisininkas, o laisvalaikiu – pašėlęs roko muzikantas, lošėjas ir dar bala žino kas, Yohji-San (prašo jį taip vadinti) lyg samurajus su žirklėmis ir cigarete rankose tvirtai eina pasirinktu keliu pelnęs ypatingą statusą mados bendruomenėje ir tarp daugybės ištikimų gerbėjų visame pasaulyje.

2017 m. kovą Paryžiuje vykęs Yohji Yamamoto 2017-ųjų rudens–žiemos kolekcijos pristatymas. Alaino Gilo Gonzalezo / abacapress.com nuotrauka © Alamy Stock Photo

Pagrindinė jo būstinė įsikūrusi prestižiniame šešių aukštų mūriniame pastate Prancūzijos sostinės Marė (Le Marais) rajone. Vos įžengus pro dideles duris apima jausmas tarsi būtumėte atsidūrę XX a. Paryžiaus salone ar 9-ojo dešimtmečio amerikietiško boulingo salėje. Jei patalpa skendi cigarečių dūmų migloje, vadinasi, šeimininkas yra čia. Per aštuonias dešimtis perkopusiam dizaineriui džiaugsmą teikia skaitymas, muzikos kūrimas ir kolekcijų primatavimai. Norėdamas atsipalaiduoti, jis lošia. Sako, daugiau nei reikėtų. Tačiau Yohji-San turi argumentų: „Gatavų drabužių verslas panašus į lošimą. Prieš pasiūlydami ką nors rinkai turite investuoti. Tai išties rimtas statymas. Natūralu, man pradėjo patikti azartiniai žaidimai.“ Kartais po pasirodymų jis nuvažiuoja į Monaką ar Kanus nuleisti garo.

Pernai, po dešimties metų pertraukos, jis vėl grįžo į Niujorką ir atidarė parduotuvę Soho. Atidarymo vakarėlio erdves užpildė būrys juodai vilkinčių Yamamoto gerbėjų. Kruopščiai sukirpti švarkai, asimetriški paltai, sluoksniuotos kelnės – iš pažiūros, asketiški, tačiau sudėtinga konstrukcija, išmaniais kirpimais ir jausmingomis draperijomis kerintys siluetai visada išskiria iš minios šio stiliaus sekėjus kaip intelektualios, nepavaldžios laikui, aukštuomenei ar tendencijoms mados adeptus. „Žmonės, kurie žavisi Yohji, yra labai specifinė grupė ir turi išskirtinį skonį, – teigia mados fotografas Maxas Vadukulas, su dizaineriu dirbęs per 40 metų. – Turite būti gana drąsus ir pažinti save, kad galėtumėte tai dėvėti.“ Pats Yohji-San pasirodo juodu kostiumu, su „Borsalino“ skrybėle, kurią šis prekės ženklas kasmet atsiunčia dovanų. Išsitraukęs „Hi-lite“ cigaretę (kurių surūko po du pakelius per dieną) pažvelgia aukštyn ir paklausia: „Galiu parūkyti?“

Toks yra Yamamoto šiandien – vis dar pašėlęs, energingas ir kūrybingas unikalios mados kūrėjas, vienas įtakingiausių industrijos orakulų. Nors karjerą sunkoka sudėlioti į lentynėles, pabandykime šiek tiek apžvelgti kelią, kuris atvedė dizainerį į triumfo viršūnę. Bandant suprasti Yamamoto estetiką ir jos kilmę, reikėtų susipažinti su jo biografija. 1944 m. laimingos, mylinčios ir pasiturinčios šeimos gyvenimas sugriuvo, kai Yohji tėvas prieš savo valią buvo pašauktas karo tarnybon ir netrukus žuvo mūšyje Filipinuose. Šeimai liko tik vokiškas „Rollei Code“ fotoaparatas, kuriuo jis mėgo fotografuoti, ir šviesūs, bet skausmingi prisiminimai apie šiuolaikišką džentelmeną, tarsi nužengusį iš Taishō romantizmo laikotarpio paveikslo. Po tėvo mirties visi buities rūpesčiai užgulė mamos pečius. Vienintelis našlei tinkamas darbas namuose buvo siuvimas, tad ji ėmė mokytis šios profesijos „Bunka Fashion College“ Tokijuje, o vėliau atidarė nedidelę ateljė. Kol mama studijavo, mažasis Yohji gyveno pas senelius Oarajo mieste, Ibarakio prefektūroje. Berniukas aplinkinį pasaulį stebėjo supdamasis bambuko pintinėje, kurioje močiutė jį nešdavosi į kalnus ar prie jūros – tai iki šiol išlikę gražiausi ankstyvieji jo prisiminimai. Grįžęs į Tokiją Yamamoto daug laiko praleisdavo mamos dirbtuvėje, įsikūrusioje gan nesaugiame rajone, ir šis etapas buvo nelengvas. Jis ne kartą prisimins nevaikiškai žiaurias muštynes, traumas ir skriaudas, patirtas pradinėje mokykloje. Norėdamas sustiprėti Yamamoto net studijavo dziudo. „Augau stebėdamas tamsiuose skersgatviuose besisukinėjančių suaugusiųjų ydas, troškimus ir savanaudišką elgesį“, – kadaise pasidalino Yamamoto. Giminaičių padedamas dvylikametis pradėjo lankyti prestižinę privačią mokyklą – ten užmezgė vertingų draugysčių su Tokijo elito vaikais ir išmoko prancūzų kalbos – šie dalykai labai pravertė ateityje. Verslininkų vaikai atvėrė Yamamoto kitokį pasaulį, o jame – turtingųjų gyvenimo būdą, užsienietišką muziką bei madą. Mokykliniais metais jis buvo aktyvus vaikiškų konkursų dalyvis, ypač sekėsi siuvimas ir tapyba. Tačiau baigęs mokyklą Yamamoto nusprendė įgyti „normalią profesiją“ ir įstojo į Teisės fakultetą Keio universitete. Užaugęs kriminaliniame rajone vaikinas nuoširdžiai norėjo tapti prokuroru, tad atsidavęs studijavo baudžiamąjį kodeksą. Tačiau kovoti už gražesnį pasaulį Yamamoto buvo lemta kitu būdu: jis gana greitai suprato, kad įprastas visuomenės gyvenimas ir stabilus darbas visiškai nedomina.

2022 m. rugsėjį Paryžiuje vykęs Yohji Yamamoto 2023-iųjų pavasario–vasaros kolekcijos pristatymas. Jono Gustavssono nuotrauka © Sipa USA / Alamy Live News

Studentavimo metai buvo pašėlę: jis dalyvaudavo gatvės lentynėse, vakarėliuose, muzikavo savo įkurtoje grupėje „4beat“ (kartą net koncertavo amerikiečių karinėje bazėje), trankėsi po pasaulį. Kartą laivu nuplaukė į Rusiją, ten pasibaisėjęs nykia sovietine atmosfera patraukė į Vokietiją, aplankė Nyderlandus ir pagaliau pasiekė Paryžių. Anot jo, tik atvykęs iš karto pajuto ypatingą trauką – kupinas šurmulio, madingų žmonių ir tabako dūmų miestas pakerėjo jaunojo japono širdį. Grįžęs namo Yamamoto pasisiūlė padėti mamai jos versle. Iš pradžių supykusi, kad sūnus nenori dirbti teisininku, vėliau sutiko, bet pareikalavo: Yamamoto privalo išmokti siuvimo amato. Taip niekada neplanavęs ir miglotai nutuokęs apie mados dizainerio profesiją vaikinas ėmė studijuoti „Bunka Fashion College“ Tokijuje, kuris tuo metu jau garsėjo kaip prestižinė dizainerių kalvė. Baigdamas šią mokyklą Yamamoto laimėjo prestižinį „Soen“ konkursą ir pelnė Endo prizą bei galimybę metams išvykti į Paryžių. Tai buvo didelė sėkmė. Kupinas entuziazmo nuvyko į Prancūziją, išsinuomojo butą ir pradėjo lankyti populiariausių mados žurnalų redakcijas, siūlydamas savo eskizus. Žinoma, tokie rinkos rykliai kaip „Vogue“, „Elle“, „Marie Claire“ nesusidomėjo Europoje nežinomo dizainerio kūryba, tad, metams baigiantis, įskaudintas ir pažemintas Yamamoto grįžo į Japoniją. Vėliau jis su širdgėla prisimins, kaip nusivylęs klaidžiojo Liuksemburgo sodais, stebėjo „Deux Magots“ kavinėje zujančius paryžiečius, vilkinčius „Sonia Rykiel“, „Yves Saint Laurent“ ir „Pierre Cardin“ drabužiais. Jis jautėsi priblokštas skirtumo tarp savo ir Europos dizainerių kūrybos, manė, kad niekada neprilygs jiems. O tuo metu mados raida artėjo link lūžio taško. Kilo demokratizacijos ir masinės gamybos banga. Pasaulį krėtė pokyčiai – 1968 m. gegužę Paryžiuje įvyko studentų riaušės ir didžiulis visuotinis streikas. Protestai prieš Vietnamo karą, hipiai, demonstracijos už moterų teises, Prahos pavasaris bei neramumai Tokijo universitete. Mados industrija į tai reagavo laužydama tradicijas ir kurdama tendencijas, nuvainikuojančias aukštąją madą. Yamamoto suprato: prabangos kūrimas, kurio jis taip ilgai mokėsi, nebeaktualus. Padirbęs porą metų mamos ateljė dizaineris galutinai įsitikino, kad nuoširdžiai nekenčia laiko stereotipų. Dėl specifinės rajono aplinkos siuvyklos klientėmis tapdavo vietinių barų darbuotojos, vyrų išlaikytinės, laisvo elgesio moterys ar finansiškai priklausomos namų šeimininkės, ir jų užsakymai atspindėjo už drabužius mokančių vyrų skonį. Yamamoto buvo sunku taikstytis su šių damų noru aukoti savo komfortą ir eleganciją dėl gundančios išvaizdos, jam norėjosi išlaisvinti madą nuo suvaržymų, kurti drabužius nepriklausomoms karjeristėms. Kantrybei trūkus, 1972 m. jis įkūrė savo nedidelę gatavų drabužių įmonę „Y’s“. Dizainerį sužavėjo vyriško palto koncepcija, tokio drabužio, jo manymu, reikėjo šiuolaikiškai moteriai, lyg užuovėjos ar šarvo, saugančio nuo atšiaurios aplinkos bei nepageidaujamo dėmesio. Deja, idėja liko nesuprasta, užsakymų buvo labai mažai, tad įmonė gyvavo tik rėmėjų dėka. Laimei, kartą į Yamamoto rankas pakliuvo šveicariška vandeniui atspari medžiaga, iš kurios jis pasiuvo įvairiaspalvių lietpalčių kolekciją. Pirkėjai buvo sužavėti, ir reikalai pagaliau pajudėjo. Ateinančius 10 metų dizaineris intensyviai dirbo tobulindamas įgūdžius ir brandindamas idėjas, kurios vėliau atneš pasaulinę šlovę. Tuo metu jis sukūrė unikalią filosofiją, daug keliavo po Japoniją semdamasis žinių ir įkvėpimo iš autentiškų technikų. Siekdamas išsaugoti natūralias medžiagų savybes nusprendė pabandyti atkurti senovinius metodus: mirkydavo audinius upės vandenyje, džiovindavo gryname ore, veikiant natūraliai šviesai, vėjui ir vandeniui. Dėl sudėtingo proceso išgauta tekstūra tarsi persismelkdavo kūrėjo siela, todėl šie eksperimentai be galo žavėjo Yamamoto ir jis mielai bendradarbiavo su Japonijos amatininkais. Apibūdindamas savo polinkį į asimetriją ir monochrominę spalvų paletę dizaineris pabrėždavo, kad jį žavi, kiek grožio bei unikalumo drabužiui suteikia kirpimas ar įdomesnis apdorojimas, o ne „sentimentalių spalvų“ naudojimas: „Miestuose tiek daug mados, spalvų, dekoracijų – man negražu. Nenoriu dirginti žmonėms akių siaubingomis spalvomis.“

2013 m. kovą Paryžiaus mados savaitėje pristatyta Yohji Yamamoto rudens–žiemos 2014-ųjų prêt-à-porter kolekcija. Alaino Gilo Gonzalezo nuotrauka © Abacapress.com / Alamy Stock Photo

1977 m. dizainerio kūryboje įvyksta proveržis – Yamamoto užčiuopia esmines savo stiliaus gaires ir ima aktyviai formuoti antimados koncepciją. Glamžyti, raukšlėti, sudėtingų spalvų drabužiai sudomino japonišką auditoriją, pelnas augo, atsirado rimtas gerbėjų ratas, verslas ir kūryba ėmė klestėti. Tuo metu jis susipažįsta su avangardo kūrėja Rei Kawakubo, netrukus giminingos sielos ima alsuoti tomis pačiomis vertybėmis bei idėjomis. Atstovaudami japoniškajam avangardui, jiedu padarė didelę įtaką ne tik vienas kitam, bet ir šiuolaikinės mados evoliucijai. Sėkmingai augantis verslas skatino grįžti atgal į Paryžių. Tuo metu kiti japonų dizaineriai – Kenzo Takada, Issey Miyake ir Kansai Yamamoto – buvo labai aktyvūs užsienyje ir tai teikė vilčių. Pradžioje Yohji neturėjo didelių ambicijų, nes pirmenybę teikė Japonijos rinkai. Tiesiog vylėsi turėti nedidelę parduotuvėlę Europoje, tad įveikus keletą biurokratinių kliūčių, prekės ženklas, dabar jau pervadintas į „Yohji Yamamoto“ atvėrė pirmosios parduotuvės duris. Dizainerio pakviesta prisijungti Kawakubo pradžioje atsisakė, tačiau atidarymo dieną Yamamoto sužinojo, kad netoliese vyksta jos debiutinės kolekcijos pristatymas. Tai buvo netikėtas, bet malonus netikėtumas – abu bendraminčiai netyčia pristatė savo kolekcijas sinchroniškai ir įvykis staiga įgavo dvigubą jėgą. Mados istorijoje abu vardai amžiams liko neatsiejami japoniškosios revoliucijos – vadinamojo juodos spalvos šoko – kontekste. Prieš pusę amžiaus spalvingame, triukšmingame, europiečių diriguojamame mados peizaže pasirodę juodi, beformiai japoniški siluetai sukėlė daug emocijų, diskusijų bei sumaišties. Pamatę šiuos kūrinius paryžiečiai buvo šokiruoti. Yamamoto sukrėtė mados pasaulį avangardiniais skylėtais, asimet­riškais juodais drabužiais. Neapdirbti kraštai, laisvi, beformiai, įmantriai drapiruoti siluetai atrodė lyg šventvagiškas iššūkis vakarietiškiems grožio standartams, trikdė ir kartu kerėjo publiką. Ruošdamasis savo prêt-à-porter debiutui Yamamoto stengėsi, kad kolekcijoje nebūtų užuominų į Japonijos kultūrą, naudojo tik europietiško stiliaus konstrukcijas, kirpimus ir šiuolaikiškus audinius, todėl jautėsi įskaudintas jo kūrybai klijuojamos diskriminacinio pobūdžio „la mode Japonaise“ etiketės. Ažiotažas buvo milžiniškas, kritikai kilnojo antakius, snobai šaipėsi ir piktinosi, žurnalai mirgėjo užgauliomis antraštėmis, tačiau drąsūs ir neįprasti drabužiai vis dėlto rado gerbėjų ir greit patraukė dėmesį. Netrukus dizainerius girti pradėjo liberalesnė spauda, smalsumas augo geometrine progresija, o senas liftas Yamamoto parduotuvėje sulūžo neatlaikęs madistų antplūdžio. Sniego gniūžtė pradėjo riedėti, mados pasaulis buvo pasiruošęs revoliucijai, tereikėjo šokti į traukinį. Ir Yamamoto tai pavyko – neįprasta japono filosofija ir drabužiai nesustabdomai skynėsi kelią mados rinkoje. Britų mados fotografas Nickas Knightas prisiminė, kas pirmą kartą jį sukrėtė, kai jiedu susitiko 1986 m.: „Jaučiau, kad jis buvo neįtikėtinai revoliucingas, drabužiai pabrėžė moters emocijas, intelektą ir mintis, o ne jos biustą, klubus ar kojas. Yohji mada yra labai poetiška, o apranga buvo pirmoji perteikianti mintį, kad moters grožis ir stiprybė yra jos protas, o ne seksualumas. Tai buvo nauja ir nepaprastai gaivu.“

Yohji Yamamoto sukurti futuristiniai batai eksponuojami „Adidas“ kompanijos būstinėje Hercogenaurache, Vokietijoje, 2012. Deivido Ebenerio nuotrauka © DPA Picture Alliance Archive / Alamy Stock Photo

Šiek tiek grįžkime prie dizainerio firminės juodos spalvos, kad suprastume: tai nebuvo publikos šokiravimo priemonė, o natūrali, gyvenimo padiktuota aplinkybė. Po karo mama, nusprendusi likti vieniša ir gedėti žuvusio mylimojo, visą likusį gyvenimą nešiojo tik juodos spalvos drabužius, tad Paryžiuje šoką sukėlusi spalva dizaineriui pirmiausia asocijavosi su motinos stiprybe, ištikimybe bei asmenybės savarankiškumu. „Aš augau po Antrojo pasaulinio karo kaip vienintelis vienišos našlės sūnus. Tai skatino mane pamatyti visuomenę jos akimis, tad žvilgsnis į supantį pasaulį iš moters pozicijos tapo mano likimu ir apibrėžė mano kūrybos bruožus“, – vėliau paaiškino Yamamoto. Iš tiesų jo drabužiai dedikuojami nepriklausomai moteriai, kuri siekia ne dėmesio, o komforto ir saviraiškos. Matydamas, kaip moterys priverstos paisyti visuomenės primetamų standartų, dizaineris panoro, kad kuriami drabužiai apsaugotų jas nuo grubių savininkiškų žvilgsnių ir negarbingų intencijų – taip gimė jo braižui būdingi laisvi siluetai, santūrus koloritas, erdvės tarp kūno ir audinio paliekantys fasonai, intelektualiai stimuliuojantys aplinkinių vaizduotę. Apie juodą spalvą jis yra pasakęs taip: „Tai vienu metu ir kukli, ir išdidi spalva. Ji tingi, lengva, tačiau paslaptinga. Bet pirmiausia dėvintis ją tarsi sako: „Aš niekam netrukdau ir noriu pats likti netrukdomas.“ Žinoma, Yamamoto ne kartą yra pademonstravęs, kad moka dirbti su kitomis spalvomis, subtiliai išnaudoti jų niuansus ir išgauti unikalius derinius, tačiau mūza visada buvo juoda, kuri išugdė aukščiausios prabos meistrą, nes už šios spalvos neįmanoma pasislėpti.

2022 m. sausį Paryžiaus vyrų mados savaitėje pristatyta Yohji Yamamoto rudens–žiemos 2022–2023 m. kolekcija. Xinhuos nuotrauka © Imago images / Alamy Stock Photo

1981 m. prekių ženklas skilo į du – nuosaikesnį, labiau kasdienybei pritaikytą „Y’s“ ir avangardinį, konceptualų, aukštosios mados lygio „Yohji Yamamoto“. Jau po metų Niujorke pristatytai kolekcijai kritikai žarstė komplimentus, o žiniasklaida titulavo dizainerį mados pasaulio atradimu. Su kiekviena nauja kolekcija Yamamoto vis labiau įtvirtino savo, kaip unikalaus kūrėjo ir nepriekaištingo profesionalo, statusą. Paradoksalūs estetikos elementai tapo dizainerio skiriamuoju bruožu, kurį itin pamėgo miestų intelektualai, kūrybinių industrijų ir bohemos atstovai – jiems imponavo drabužiai, išreiškiantys asmenybės laisvę ir vietoj banalaus seksualumo siūlantys gilų visavertiškumo, išskirtinumo bei komforto jausmą. Niūrios spalvos, grubios formos ir monumentalios audinio klostės genialiose japono rankose virsdavo tikra mados poezija, kurią norėjosi cituoti, todėl Yamamoto tapo įkvėpimo šaltiniu talentingų dizainerių plejadai: Antverpeno šešetukas, Martinas Margiela, Rickas Owensas ir dar daugelis kitų savaip interpretavo Yamamoto idėjas ir skolinosi jo filosofiją. Mados ikona Carolyn Bessette-Kennedy dievino Yamamoto drabužius, juos dažnai dėvėjo stiprios, charizmatiškos moterys, tokios kaip Zaha Hadid, Tilda Swinton. Londone gyvenantis bulgarų dizaineris Kiko Kostadinovas archyve turi daugiau nei 200 Yohji Yamamoto derinių. Stebintys Yamamoto karjerą lengvai atpažįsta jo įtaką santūriai „The Row“ elegancijai, karingam „Alyx“ utilitarizmui, „Marni“ trikotažo grafikai. Pastaruoju metu populiarėjant dizainerių archyvams, nepavaldūs laikui Yamamoto įvaizdžiai tampa vis aktualesni originalumo siekiantiems stilistams bei įžymybėms. Todėl būtent jo vintažinius šilkinius marškinius medžioja reperis Drake, šio dizainerio drabužiai kabo muzikantų Playboi Carti, Lil Yachty ir Traviso Barkerio spintose. Dinamiškoje archyvinės mados rinkoje Yamamoto kūriniai vertinami kaip viena saugiausių investicijų dar ir todėl, kad jo stilius turi ypač ištikimą vartotoją.

Donkichotiška Yamamoto natūra ir rokenroliškas charakteris prasiverždavo ir kūryboje. Pavyzdžiui, 1999 m. kolekcija, demonstruota kartu su „Comme des Garçons“, labiau priminė performansą, nes skirta protestui prieš karą Persų įlankoje. Drabužiai buvo dekoruoti ispanų dailininko Joa­no Miró kūriniais ir pin-up merginų atvaizdais, kuriais anuomet buvo puošiami lėktuvų fiuzeliažai. Rūbus demonstravo žinomi muzikantai, ant podiumo atlikę antikarines dainas. Muzika visada užėmė ypatingą vietą Yamamoto širdyje, daugelyje pasirodymų skamba jo grupės kūryba, dainas kuria ir atlieka jis pats. 1999 m. pavasarį dizaineris pristatė vieną įspūdingiausių savo kolekcijų – vestuvines sukneles. Būdamas ne tik romantikas, bet ir maištininkas, Yamamoto savaip pateikė šios, regis, nepajudinamos, tradicijos estetiką. „Vestuvinės suknelės slepia daug istorijų“, – teigė mados kūrėjas. Ir tikrai kolekcija buvo persmelkta simbolizmo, ironijos bei poteksčių. Įvaizdžiai ne tik labai gražūs, tobulai atlikti, bet ir įkūnijo nerimą, santuokos suvaržymų bei moters laisvės dramą, šeiminės laimės trapumą ir iliuzinę jausmų prigimtį. Dizaineris tai iliustravo publikos akyse kintančiais šedevrais – pavyzdžiui, ant podiumo pasirodžiusi manekenė, vilkinti įspūdingą baltą suknelę, atsainiai mėtė ant žemės kostiumo detales, o galiausiai nusviedė ir pačią suknelę, likdama vilkėti griežtą pieštuko silueto sijoną ir veik permatomą palaidinę. Staiga jai paduodami akiniai nuo saulės, ir prieš žiūrovus stovi jau ne pažeidžiama, romantiška nuotaka, o savimi pasitikinti, emancipuota moteris, kuriai santuoka reiškia ne patogią užuovėją, o lygiaverčių asmenybių sąjungą. Šioje kolekcijoje demonstruota pripučiama suknelė tapo estetine staig­mena išlepintai publikai, o krinolino suknelė, iš kurios kišenių „nuotaka“ ištraukė batelius, pirštines, skrybėlę, mantiją ir net ceremonijos puokštę, tapo tikra sensacija. Finalas, skambant Jane Birkin ir Serge’o Gainsbourgo dainai „Je t’aime… moi non plus“, sujaudino publiką iki ašarų – tai buvo išties įkvepiantis vakaras, padovanojęs nepamirštamą puotą akims ir jausmams. Žinoma, šalia įspūdingų, publikos laukiamų kolekcijų, Yamamoto visada plėtojo įvairias kūrybines bendrystes ir komercinę verslo dalį: 1994 m. sukurta linija vyrams, 1996 m. lentynas pasiekia pirmieji vardiniai kvepalai, netrukus prasideda bendradarbiavimas su teatrais, operomis, kino studijomis. 1989 m. japonas nusifilmuoja dokumentiniame filme apie save patį.

Kai galvoju apie Yohji Yamamoto, pirmiausia atmintyje iškyla kadras iš Wimo Wenderso dokumentinio filmo, kuriame dizaineris atidžiai studijuoja Sartre’o palto atlapus Henri Cartier-Bressono fotografijoje. Scena, jungianti net kelias iškilias asmenybes viename kontekste, iškalbingai iliustruoja kūrėjų sinergijos žavesį. Wendersas, garsus vokiečių kino režisierius, žinomas šedevrų, tokių kaip „Kelio karaliai“, „Paryžius, Teksasas“ ir „Geismų sparnai“, autorius, itin skeptiškai vertinęs mados industriją, sutiko kurti filmą apie japonų dizainerį tik Pompidou centro prašymu. Tačiau, vos susitikę pirmą kartą, jie ne tik rado bendrą kalbą, bet ir savotiškai susibroliavo visam gyvenimui. Pirminė idėja buvo susukti trumpametražį filmą meno studentams, tačiau filmavimui įsibėgėjus, režisierius nusprendė, kad nori sukurti vaidybinį filmą plačiajai visuomenei. Jis nuosekliai fiksavo drabužių kūrimo procesą, klausinėjo dizainerį apie požiūrį į moteris, urbanistiką, istoriją, auklėjimą ir kasdienį gyvenimą, šiais spontaniškais ir tiesioginiais pokalbiais atskleisdamas unikalią Yamamoto asmenybę. Tokijuje ir Paryžiuje sukurtas filmas „Užrašai apie miestus ir drabužius“ (Notebook on Cities and Clothes, 1989) tapo įtaigiu dizainerio kūrybinio kelio liudininku.

2024 m. birželį Milane atidaryta Yohji Yamamoto paroda Letter to the Future („Laiškas ateičiai“).

Giuseppe’s Anello nuotrauka © Dreamstime.com

Kita produktyvi ir nuoširdi draugystė dizainerį sieja su režisieriumi Takeshi Kitano. Kartą lėbaudami bare, jie įsikalbėjo apie Kitano puoselėjamas idėjas filmui „Lėlės“ (Dolls). Sutikęs kurti kostiumus Yamamoto iškėlė sąlygą: „Noriu surengti madų šou filme.“ Kitano sutiko ir 2002 m. įvyko filmo premjera. Du dygsniuoti tradiciniai kimono, vyriškas ir moteriškas, buvo pagaminti iš „Chiso“ įmonėje, įkurtoje dar XVI a., yuzen technika dažyto audinio. Drabužiai kainavo daugiau nei 10 mln. jenų, už viską Yamamoto sumokėjo pats, teigdamas, kad jo santykiai su Takeshi – tai dviejų vyrų draugystė, grįsta dosnumo ir riteriškumo dvasia, o ne materialine nauda.

Dar viena menininkė, kuria Yamamoto itin žavėjosi, buvo Pina Bausch, avangardinė vokiečių šokėja, įkūrusi Vupertalio  „Tanztheater“ šokių trupę ir daug metų jai vadovavusi. Japonas buvo sukrėstas jos talento ir įspūdingos fizinės išraiškos. Kartą Yamamoto pakomentavo taip: „ Iki tol, kai manęs klausdavo, kokiai moteriai kuriu drabužius, atsakydavau: „Idea­liai moteriai, kurios nėra.“ Tačiau susitikęs su ja ėmiau atsakinėti: „Pinai.“ 1998-ųjų pradžioje ji kreipėsi į Yohji-San su prašymu kartu surengti spektaklį festivaliui, skirtam šios šokių trupės jubiliejui. Pradžioje sutrikęs, po ilgų svarstymų dizaineris pasiūlė šokio ir karatė sintezės idėją. Pasirodyme Pina, vilkėdama jai pasiūtą juodą suknelę, šoko tarp karatė meistrų, demonstruojančių kovos menų judesius baltais kimono. Tai buvo kerintis ir elegantiškas šokis, kuriame Vakarai ir Rytai, judesys ir tyla susijungė ir ištirpo vienas kitame, sukurdami netikėtą reginį.

1990 m. Heineris Mülleris, žinomas Rytų Vokietijos dramaturgas, turėjo režisuoti Bairoito festivalį Vokietijoje, garsėjantį Wagnerio operų pastatymais. Vieną dieną jis neperspėjęs pasirodė Yamamoto biure ir paklausė: „Yohji, gal kartu sugriaukime operos tradicijas?“ Yamamoto nepajėgė atsisakyti, juk čia jo stichija – griauti sienas, tradicijas, taisykles! Tačiau pirmiausia Mülleriui jis pasiūlė kartu išgerti netoliese esančiame bare, kuriame sėdėdami iki ryto jiedu aptarinėjo būsimą bendradarbiavimą. Kostiumai pavyko puikūs: dekoruoti geometriniais piešiniais, juodos ir pilkos spalvos drabužiai iš audinių, skirtų nardymo kostiumams, buvo papildyti lėktuvus ir vabzdžius primenančiais plastikiniais objektais. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ premjera įvyko 1993 m. liepą. Salėje sėdėjo garbingi svečiai, visi jaudinosi, o kai uždanga pakilo, kūrėjus pasitiko entuziastingi plojimai. Netikėta atomazga, apie kurią vėliau Yamamoto papasakos žurnalistams, buvo ta, kad spektaklio giliai sujaudinta dizainerio mama paaukojo šiam teatrui 5 mln. jenų. Yamamoto honoraras buvo 2 mln. jenų. „Taip, man šis spektaklis kainavo 3 mln. jenų“, – vėliau juokavo jis.

Per daugelį metų Yohji-San bendradarbiavo su dainininkais Tina Turner, seru Eltonu Johnu, „Placebo“, taip pat su prekių ženklais „Adidas“ (Y-3), „Hermès“, „Mikimoto“, „Mandarina Duck“, „New Era“ ir „Supreme“. 2002 m. prasidėjusį bendradarbiavimą su „Adidas“ verta aptarti atskirai. Vienu metu dizaineris pastebėjo, kad jo prekių ženklas tolsta nuo realaus gyvenimo, gatvėse sumažėjo jo kurtų drabužių. Kaip tik tada kostiumuoti Niujorko verslininkai pradėjo eiti į darbą avėdami sportiniais batais. Toks neįprastas derinys įkvėpė dizainerį įlieti šiek tiek savo avangardo į kasdienybę. Pirmiausia jis kreipėsi su pasiūlymu į „Nike“ ir gavo neigiamą atsakymą, tada paskambino „Adidas“, šie pasirodė protingesni. Taip atsirado kultinis bendradarbiavimas „Y-3“ (Yamamoto ir trys juostelės), kuris sėkmingai gyvuoja jau per 20 metų ir uždirbo abiem pusėms krūvą pinigų. Futuristiniai Yamamoto sportiniai batai, klasikinių „Adidas“ modelių interpretacijos ir subtilūs drabužiai, įkūnijantys kūrybinę sintezę, abipusę pagarbą ir išskirtinį stilių, tapo atskiro prekių ženklo verta linija, su kuria Yamamoto sėkmingai grįžo į gatves.

Ilga karjera kartais pateikia ir nemalonių staigmenų – 2009 m. dėl prastų finansų vadovų sprendimų Yamamoto prekių ženklas įsiskolino daugiau nei 65 mln. JAV dolerių. Pavargęs ir supykęs dėl tokios situacijos dizaineris kuriam laikui pasitraukė iš mados pramonės. Laimei, privataus kapitalo įmonė „Integral Corp“ restruktūrizavo „Yohji Yamamoto Inc.“ ir 2010 m. lapkritį bendrovės skolos buvo panaikintos. Šiandien Yamamoto nebėra vienvaldis įmonės savininkas, tačiau vis dar dirba savo mados namų kūrybiniu vadovu ir gali mėgautis sugrįžusia sėkme bei kūrybine laisve.

Kartais dizaineriui priekaištaujama, kad jis pernelyg nuoseklus. 9-ajame dešimtmetyje furorą sukėlusi jo kūryba, tapo kone klasika ir nebedaro įtakos publikos kraujospūdžiui. Tačiau Yamamoto sensacijų nesivaiko, o prisistato kaip siuvėjas, tačiau amatą yra įvaldęs taip, kad geba kurti formas, kurios sulieja ribas tarp lyčių, mentalitetų, laikmečių, socialinių bei kultūrinių sluoksnių. Jo drabužiai patys savaime yra idėja, tad papildomos potekstės nereikalingos – jo adata neretai taiklesnė už metaforą, žirk­lės aštresnės už kritikų įžvalgas, o intuicija šuoliuoja gerokai aplenkusi mados prognozes. Jis – meistras, išmanantis, kaip tobulai įstatyti marškinių rankovę, ir besižavintis audinio prigimtimi, kvapu, tekstūra, kaip ant jo krenta šviesa ar lūžta klostės. Jis – ir amatininkas, ir menininkas.

Kai neprižiūri savo verslo Paryžiuje, Yamamoto gyvena Tokijuje. Kiekvieną rytą atsibunda ir išveda pasivaikščioti akitą vardu Rin-Chanas. Tada jiedu sėda į automobilį ir keliauja į biurą. Būtent tuo metu prie mersedeso vairo jis dažnai pamiršta, kad yra pasaulinio garso dizaineris ir tiesiog mėgaujasi įkvėpimo akimirkomis. „Tai labai įdomu, nesijuokite, kol vairuoju, idėjos tiesiog krenta ant manęs iš dangaus! Ir aš truputį didžiuojuosi gebėjimu pagauti jas, nes tai mano supergalia.“

Japonijoje Yamamoto įteiktas garbės medalis. Prancūzijos prezidentas jį titulavo Nacionalinio ordino karininku, įspūdinga retrospektyvinė paroda buvo eksponuojama Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, dar viena surengta Milane – regalijų ir pripažinimo Yohji-San netrūksta, gal nebent… konkurencijos. Kolegos, kuriuos Yamamoto mylėjo ir gerbė – Yvesas Saint Laurentas, Azzedine’as Alaïa ir Alexanderis McQueenas, – jau seniai iškeliavę anapus. Pastaraisiais metais dizaineris neteko jų dar daugiau. „Nuo tada, kai praradau poną Kenzo, poną Issey, jaučiuosi labai vienišas“, – sako garsusis japonas. Tačiau tai Yamamoto nesustabdo, jis vis dar dalyvauja visuose savo kolekcijų kūrimo etapuose. Visada buvęs kovotoju ir šiandien atrodo pasiryžęs toliau atstovauti pasauliui, kurį kurdamas dirbo daugiau nei 50 metų. „Gražūs dalykai dingsta kiekvieną dieną, – kartą pastebėjo jis. – Jei tai tiesa, visi prisiimame atsakomybę išsaugoti tą grožį, kurį galime. Tikroji mada nyksta, bet kol aš gyvas, tai stabdysiu.“