Raudondvario (Kauno r.) rūmuose XIX a. pirmojoje pusėje virė spalvingas gyvenimas. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866), 1846–1849 m. vadovavęs Kauno pavieto bajorams, 1825 m. vedė Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankavičiaus dukterį Vandą Vankavičiūtę (1808–1842). Pora susilaukė keturių atžalų: Ludgardos (1826–1904), Valerijos Klementinos Joanos (1827–1848), Mykolo (1832–1832) ir Vandos Sofijos Marijos (1833–1860).

Išlikusios Raudondvario dvaro kasos pajamų ir išlaidų knygos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve (f. 716), suteikia retą galimybę pažvelgti į XIX a. pirmosios pusės grafų Tiškevičių kasdienybę. Itin kruopščiai fiksuotos išlaidos – dažniausiai paties grafo ranka surašyti smulkiausi pirkiniai, nuo lesalo lakštingaloms (skruzdėlių kiaušinėlių) iki ananasinių braškių daigų. Neretai pažymima, kam pirktas vienas ar kitas daiktas. Grafo dukra Ludgarda sąskaitose vadinama mažybiniu vardu – Liudka, Joana – Johalka, matyt, labiausiai lepinta jaunėlė dukra Vanda – Vandute. Savo žmonai grafienei Vandai ir dukterims, kaip paaiškėja iš sąskaitų, grafas negailėjo nieko – duodavo pinigų tiek asmeninėms išlaidoms, tiek apmokėdavo pirkinius Varšuvos, Vilniaus, Peterburgo parduotuvėse. Apsipirkinėta taip pat ir kelionių po Europą metu – Italijoje, Prancūzijoje, Berlyne bei Vienoje.

Garderobas ir dvaro tarnautojai

Šiame dvare XIX a. pirmojoje pusėje buvo nusistovėjusi aiški tarnautojų hierarchija: itin svarbus asmuo buvo dvaro ekonomas, ūkvedys (szafarz), bajoras Stefanas Zavadzkis, šias pareigas ėjęs iki 1851 m. (mirė 1852 m.). Įdomu, kad savo vaikus, kurių susilaukė su žmona Julija, krikštijo tokiais pačiais vardais, kaip ir grafas savo atžalas: Ludgarda, Vanda, Joana, Mykolas ir kt. Po Stefano Zavadzkio mirties dvaro ūkvedžio pareigas perėmė ilgametis kamerdineris Jonas Michałowskis, o jo žmona Adolfina Michałowska iš Andrzejewskių (apie 1823 –1873), valstietė, po grafienės Vandos mirties (1842 m.) prižiūrėjo grafo dukteris, be to, 1844 m. ji minima kaip garderobininkė, jai sumokėtas 15 rb 70 kp atlyginimas. Raudondvario senosiose kapinėse ir šiandien esama jai dedikuoto antkapinio paminklo, kurio epitafijoje linkima: „Ramybės jos dūšiai“.

Dvaro tarnautojų sąrašuose minima ir siuvinėtojos (haftarka) pareigybė, ją ilgus metus užėmė Felicijona Górska. Zygmuntas Glogeris „Senosios Lenkijos iliustruotoje enciklopedijoje“ rašo, kad daugelyje miestų egzistavo siuvinėtojų cechai, tačiau vėliau juos ištiko nuosmukis dėl konkurencijos, nes rankdarbius buvo labai pamėgusios ir didikės. Z. Glogeris vardija įvairias siuvinėjimo technikas ir pažymi, kad dar reikia nepamiršti siuvinėjimo karoliukais arba biseriu, juostelėmis, adymo arba lopymo, nėrimo ir mezgimo. Siūlai, verpalai, šilkai, nėriniai, auksinės ir sidabrinės gijos, žvyneliai, kaspinėliai – medžiagos, iš kurių gimdavo kerintys rankdarbiai.

XIX a. pirmojoje pusėje grafų šeimos drabužiai ir batai dažniausiai buvo siuvami pagal individualų užsakymą, taigi tobulai pritaikyti juos nešiojusiam žmogui. Tik retais atvejais sąskaitose minimi pirkti gatavi drabužiai. 1837 m. minimas siuvėjas Stopińskis, jam už kelnių pasiuvimą duotas 1 rublis. Taip pat 1838 m. sąskaitose užfiksuota siuvėjo Bolmano pavardė, šis siuvo rūbus pačiam grafui ir už tai gavo 17 rb 80 kp. Tais pačiais metais siuvėjui Rutschui už rudą gelumbės fraką, pamušalą jam ir pasiuvimą sumokėta 150 rublių asignacijomis. 1841 m. siuvėjui Baumanui už juodų vasarinių grafo kelnių pasiuvimą atlyginta 1 rb 20 kp.

Be kitų pareigų, grafaičių išvaizda rūpinosi joms pasamdytos tarnaitės. 1845 m. minima Paulina Didžiulytė, jai sumokėti 9 rb, ir Joana Busch, ji gavo algos 20 rb. Be abejonės, savo asmeninius tarnus turėjo ir grafas su grafiene. Štai 1843 m. sąskaitose minima Bielanavičiūtė, mirusios grafienės kambarinė, kuriai ištekant dovanota 100 rublių, be to, tais pačiais metais ji uždirbo dar 50 rb atlygio.

Grafo apdarai

Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius buvo religingas žmogus, užsiėmė labdara, kaupė turtingą, įvairiapusišką biblioteką, domėjosi naujovėmis. Pavyzdžiui, vos mūsų krašte 1843 m. pasirodžius pirmiesiems dagerotipininkams, grafas užsisakė savo su dukterimis portretą už 1 rb 50 kp; taip pat jis 1857 m. įsigijo stereo­skopą, kurį, panašu, labai mėgo, nes vis papildydavo vaizdų kolekciją, o 1858 m. nusipirko ir kelioninį stereoskopą. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius išsiskyrė kaip kultūros mecenatas: Raudondvario rezidencijoje būta nuosavo orkestro, teatro, šiam dekoracijas gamino dailininkas Aleksandras Slendzińskis (sąskaitose minimos ir išlaidos teatro kostiumams), čia dirbo ne vienas architektas, tapytojas, o grandiozinis grafo projektas – funduota pirmoji mūrinė Raudondvario bažnyčia – pareikalavo daugybės išlaidų.