AR SKAITYMAS VIS DAR MADINGAS?

Negaliu prisiminti, nei kur, nei kada išgirdau pasakymą, jog knygos – tai langas į pasaulį, tarsi būdas nugyventi skirtingus gyvenimus ir aplankyti tolimiausias vietas, neperžengiant savo namų slenksčio. Kartais neprireikia net slenksčio – užtenka patogiai susirangyti ant sofos ar tądien nė neišlipti iš lovos, kai gero skaitinio dėka per kelias valandas pabuvojame ten, kur prieš tai net geriausių norų turėdami neplanavome keliauti. Ir čia turiu galvoje ne tik fizines vietas. Ir dar, knygos geba nunešti į atokiausius sąmonės kampelius, apie kuriuos sužinome tik sekdami sakinių labirintais.

Skaitymas yra vienas iš tų retesnių potyrių, kai gausiame informaciniame sraute laikas sustoja. Kitaip, nei nykščiu bandant pasiekti interneto dugną socialinėje erdvėje, skaitant dopaminas, mūsų „džiaugsmingasis“ hormonas, išsiskiria pamažu, leisdamas susikoncentruoti, atitraukti mintis nuo darbų bei įsipareigojimų ir apsigyventi prieš akis matomame tekste. Nujaučiu, jog jau išsidaviau, kad tai nebus objektyvus straipsnis apie skaitymo naudą ir žalą. Bet kartu ir nesutikau nė vieno, kuris mėgintų užginčyti, jog skaityti – tai gilintis į negirdėtas temas, plėsti akiratį ir žodyną, bei, susitapatinant su veikėjais, mokytis empatijos. Beveik šventai tikiu, kad knygos – būdas sukurti save iš naujo, dar ir dar kartą, ir taip pamažu tapti geriausia savo versija, nuolat besikeičiančia, bet niekad negalutine.

KNYGŲ MYLĖTOJA, TURINTI DIZAINERĖS IŠSILAVINIMĄ

Save priskiriu „smarkių“ skaitytojų (heavy reader) ekipai, per metus „suryju“ vidutiniškai 50 knygų, iš kurių apie 30 procentų sudaro mados literatūra. Pastarosios spektrą pavadinčiau kupinu kraštutinumų: viename jo gale gausu mados entuziastų, tarp kurių – ir vienas kitas diletantas, knygų apie išėjusias iš galiojimo mados taisykles, kaip reikia rengtis ir atrodyti bei kuo domėtis, kad būtum madingas. Čia negailestingai dedu visus prancūzų, konkrečiau – paryžiečių, stilių romantizuojančius rašinius, taip pat pasakojimus, kaip turėtų atrodyti tikros damos ir džentelmenai. Spektro sąrašą papildo žymių žmonių, dažniausiai moterų, pseudoautobiografiniai pasakojimai apie tai, kokios kosmetinės priemonės, dietos ir spintos taisyklės pakylėjo iki žvaigždžių. Kritika tokio pobūdžio knygoms, žinoma, subjektyvi, tačiau pati jų nesirenku ir kitiems nesiūlau dėl vienos svarbios priežasties – mada yra tokia įvairiapusiška, kad sugalvojusi vieną sezoninę taisyklę jau po poros mėnesių pati ją sulaužo, siūlydama priešingybę, o gyvenant 2023-aisiais teigti, jog prancūzai (nepaisant ilgametės jų mados istorijos) yra vienintelė tauta, į kurią vertą žvalgytis norint būti mados dalimi, yra tiesiog… nuvalkiota frazė. Įrodymas – ne tik Paryžiuje, bet ir Londone, Niujorke, Milane, Kopenhagoje bei kituose pasaulio miestuose vykstančios madų savaitės. Nereikia nė skaityti, užtenka vienos nuotraukos, užfiksuotos šioje mados fiestoje, kad suprastum – stilingų žmonių, iš kurių verta pasimokyti, yra visur. Na, o dėl pseudoautobiografinių pasakojimų, tai paskaityti juos būna įdomu, bet kritinio mąstymo asmenybės kultas irgi neprideda. Kas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam (pavyzdžiui, higienos priemonės ar drabužių sudėtis), o kai knyga parašyta ne dėl to, kad žmogus turėjo ką pasakyti, bet post factum jo populiarumui, lengva užmiršti, ypač besilyginant tarpusavyje. Straipsnio pradžioje mados literatūrą įvardijau kaip kupiną kraštutinumų, todėl toliau pasižvalgykime, kas slypi kitame jos spektro gale. Čia sugulę tiriamieji mados tekstai, nagrinėjantys ir kritiškai žvelgiantys į skirtingus šio fenomeno pjūvius. Pavyzdžiui, mados istorija, gebanti ne tik smulkiai aprašyti, kokios tendencijos vyravo renesanso laikotarpiu, bet ir paaiškinanti, kokie įvykiai jas suformavo. Arba mados tyrimai, analizuojantys, kokią įtaką vieno ar kelių žmonių pasirinkimai padaro bent daliai mados vartotojų populiacijos (prieš akis iškart iškyla a. a. Anglijos karalienės Elžbietos II spalvotieji aprangos deriniai, kurie buvo vieni iš reikšmingiausių jos diplomatijos įrankių, ar popkaraliene tituluotos dainininkės Madonnos mados trikampė liemenėlė, praplėtusi visuomenės suvokimą apie tai, kas yra gražus moters kūnas). Kur dar knygos, vaizdingai aprašančios madą gatvėje ar kine, skirtingose kultūrose ir sociumuose – juk džinsai Londono gatvėse turi visai kitokią reikšmę, nei jų dėvėjimas šių dienų Afganistane, kur esant Talibano režimui jie gali kainuoti laisvę ar net gyvybę. Mada yra sudėtinga ir kompleksiška, ir tas atsispindi jos literatūroje, tuo tarpu mes, skaitytojai, galime dievinti madą, galime būti jai abejingi, bet kiekvienas tampame jos dalimi tą pačią minutę, kai dieną pradedame nuo apsirengimo ritualo. O minėta literatūra padės nesunkiai išsiaiškinti, kurioje mados grandies dalyje esame ją vartodami ir patirdami savaip.