Šią vasarą, praėjus šimtmečiui, į Paryžių grįžo olimpinės žaidynės, išprovokavusios pasaulinę dėmesio laviną. Svarbiausiame sporto renginyje valstybės konkuruoja neoficialioje kovoje dėl geriausio komandų stiliaus, nes jis ne tik pristato šalį tarptautiniame kontekste, bet ir turi didžiulę įtaką pačių dalyvių savivertei. Todėl šiandien neįtikėtinai svarbi ir drąsi atrodo 1992 m. Lietuvos komandos gydytojo Edvardo Domanskio iniciatyva pasiūlyti mūsų uniformas sukurti legendiniam japonų dizaineriui Issey Miyake’i. Tuometinė olimpiada Barselonoje tapo istoriniu įvykiu – pirmą kartą šalies atletai jose dalyvavo atstovaudami nepriklausomai valstybei ir turėjo galimybę atidarymo ceremonijoje reprezentuoti mūsų Trispalvę bei kitą oficialią valstybės simboliką. Dabar jau galime pasakyti: debiutas buvo itin ryškus ir sėkmingas būtent dėl įspūdingos paradinės lietuvių uniformos.

Miyake pasirodė esąs ne ką mažesnis idealistas negu Domanskis – jis ne tik priėmė pasiūlymą, pats rado rėmėjus bei partnerius, sukūrė kostiumus, bet ir neatlygintinai padovanojo juos mūsiškiams. Paklaustas, kodėl apsiėmė įgyvendinti jam nebūdingą projektą, Miyake prasitarė, kad sportiniuose rūbuose mato ateities tendencijas ir galimybių lauką inovacijoms, kurios jau tada buvo tapusios jo kūrybos siekiamybe. „The New York Times“ lietuvių apranga buvo įvardinta kaip „įžūliai madinga, aukštųjų technologijų uniforma“ ir nuo tada jau daugiau nei 30 metų inovatyviausio bei stilingiausio žaidynių kostiumo titulas priklauso Lietuvai. Paties dizainerio kūrybai šis projektas taip pat buvo svarbus – pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse akredituoto sporto fotografo Valdo Malinausko užfiksuota nuotrauka buvo publikuota solidžiame „Taschen“ albume „Miyake Issey Exhibition: The Work of Miyake Issey“ (2016). Šiais metais galėjome ne kartą įsitikinti, kad pasaulis nepamiršo įspūdingo Miyake’s ir Lietuvos tandemo mados istorijos kontekste – žurnalo „Elle“ olimpiečių stiliaus apžvalgą iliustravo Lietuvos 1992 m. delegacijos nuotrauka, o internetinių tinklaraštininkų reitinguose šis kostiumas pripažintas kaip pats geriausias. Prisimena pasaulis, prisiminkime ir mes puikųjį japonų dizainerį, netikėtai tapusį mūsų istorijos dalimi.

2010-ųjų Issey Miyake’s žurnalo reklama, Jungtinė Karalystė. © Retro AdArchives / Alamy Stock Photo

TRAGEDIJA ĮKVĖPĖ KURTI

Miyake augo Hirošimoje ir būdamas 7 metų išgyveno branduolinį sprogimą, dėl kurio neteko motinos, o pats susirgo periostitu (kaulą supančio jungiamojo audinio uždegimu), sužlugdžiusiu svajonę tapti šokėju. Nepaisydamas baisių pasekmių, Issey visą gyvenimą vengė pikadon (japonų slengo terminas, reiškiantis atominę bombą) dizainerio etiketės – nenorėjo kelti aplinkinių gailesčio. Tarsi bandydamas paneigti trauminę patirtį, kūryba šlovino gyvenimą. Dar vaikystėje Issey Taikos parke pamatė Isamu Noguchi’o Hirošimos 1952 m. projektuotus tiltus, iš kurių vienas pavadintas Ikiru („gyventi“), o kitas – Shinu („mirti“). Tada jis pirmą kartą suvokė dizaino galią įkvėpti žmones bei praturtinti vaizduotę. Šis jaudinantis patyrimas paskatino kurti ir tokiu būdu generuoti pasauliui grožį bei džiaugsmą. Jis pats teigia: „Pasukau į drabužių dizaino sritį iš dalies dėl to, kad tai šiuolaikiškas ir optimistiškas kūrybos formatas.“

Mokinukas Issey, vartydamas sesers prenumeruojamus „Vogue“ žurnalus, buvo pakerėtas mados gebėjimo išreikšti kūno architektūrą, o kartu šokiruotas, kad tradicinė architektūra bei menas nepripažįsta šios srities kaip lygiavertės. Ano laiko Japonijoje vyrams nebuvo būdinga dirbti mados srityje, tad jis pasirinko grafikos dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. 1960 m. Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, tačiau į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Pasipiktinęs studentas atviru laišku kreipėsi į organizatorius, išprovokuodamas diskusiją. Ambicingą jaunuolį stebino ir žeidė požiūris į drabužių kūrimą kaip į elementarų amatą, todėl panoro įrodyti, kad yra kitaip. Dar besimokant pasitaikė proga sukurti drabužius tekstilės kompanijos „Toyo Rayon’s“ 1963 m. kalendoriui. Tais pačiais metais, baigęs universitetą, Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose Miyake pristatė kolekciją „Nuno to ishi no uta“ („Eilėraščiai iš audinio ir akmens“). Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kad meniška drabužių išvaizda ir praktiškumas lengvai dera. Bandant suprasti Miyake’s pastangas atskleisti kūrybinį mados potencialą, reikia trumpai apžvelgti situaciją tų dienų Japonijoje. Šalis, išgyvenusi karą bei patyrusi intensyvią vesternizaciją, stipriai atsiliko mados industrijoje. Jaunimas stengėsi mėgdžioti vakarietiškas tendencijas. Tačiau Miyake turėjo rimtesnių ambicijų, todėl, kai tik buvo panaikinti pokario ribojimai, draudžiantys Japonijos piliečiams keliauti į užsienį, 1965 m. jis išvyko į Paryžių.

Issey Miyake’s kūryba eksponuojama jo parodoje „The Work of Miyake Issey“

Nacionaliniame meno centre Tokijuje, 2016 m. © Yoshio Tsunoda / AFLO / Alamy Live News

TARP DVIEJŲ MEGAPOLIŲ

Atvykęs Miyake sutiko ten jau bandantį įsitvirtinti Kenzo Takadą. Jiedu pažinojo vienas kitą Tokijuje, bet artimiau susidraugavo kartu mokydamiesi siuvėjų mokykloje „l’École de la Chambre Syndical de la Couture“. Jaunuoliai entuziastingai pasinėrė į bohemišką sostinės gyvenimą, keliavo po šalį ir gilino profesines žinias, o 1982 m. net surengė bendrą pasirodymą Japonijoje. Per savo karjerą Miyake padėjo pamatus japoniškosios mados DNR ir atvėrė kelius avangardiniams dizaineriams, tokiems kaip Rei Kawakubo ir Yohji Yamamoto. Vėliau Miyake dirbo „Guy Laroche“, o paskui – „Givenchy“ mados namuose, kur įvaldė klasikinį siuvimą, kad galėtų kurti gražius, vienetinius drabužius turtingam elitui. Dizaineris puikiai suvokė nekvestionuojamą Paryžiaus mados hegemoniją, žavėjosi jos tradicijos jausmu bei sistemos tvirtumu, tačiau jauną protą viliojo kūrybinė laisvė, maištingos idėjos, eksperimentai. 1968 m. tapęs studentų riaušių liudininku Miyake suprato, kad ateities mados tendencijas diktuos visuomenės dauguma. Staiga suvokė norintis siūti drabužius, skirtus gyvenimui, o ne pozavimui, ir taisyk­lės daugiau nebeegzistuoja. Taip jis priėmė laikotarpio iššūkį, idėja kurti universalią madą „daugeliui“, o ne „išrinktiesiems“ paskatino persikelti į mados požiūriu demokratiškesnį Niujorką. Ten dirbdamas pas dizainerį Geof­frey Beene’ą Miyake atrado visiškai kitokią kultūros sceną, sutikęs Christo ir Robertą Rauschenbergą, su kuriais draugavo visą gyvenimą.

Issey Miyake’s pasirodymas – Paryžiaus mados savaitės „Paris Fashion Week Womenswear

Spring / Summer 2019“ dalis, 2018. © Fashionstock.com | Dreamstime.com

SUGRĮŽIMAS Į JAPONIJĄ IR PASAULINIS TRIUMFAS

Įkvėptas ir padrąsintas įgytų patirčių Miyake pradėjo įžvelgti Japonijos ateities potencialą. 1970 m. jis grįžo į gimtinę, atidarė autorinę studiją ir po kelių mėnesių parodoje Tokijuje pristatė kolekciją, kuri iškart patraukė publikos dėmesį. Kūriniai įkūnijo Miyake’s idėją sukurti universalius, bet kuriai progai tinkamus kostiumus, sudėliotus iš atskirų detalių lyg konstruktoriai. Modeliai visiškoje tyloje vaikščiojo podiumu, rodydami drabužių dekonstravimo galimybes – autorius norėjo, kad žiūrovai girdėtų, kaip šiugžda medžiagos ir atklijuojamos detalės. Ryškus debiutas ir neįprastas stilius greitai sulaukė pripažinimo bei šlovės, o kolekcijos tapo laukiamos pasaulio madų sostinėse. Nors ankstyvieji Miyake’s darbai buvo ryškiai veikiami japoniškos tradicijos, dizaineris stipriai linko į avangardinius ieškojimus. 8-ajame dešimtmetyje savo studijoje jis subūrė profesionalų komandą. Tekstilės dizainerė Makiko Minagawa bei kiti prisidėjo kurdami daugybę naujų medžiagų, metodų ir dizaino idėjų. Intensyviu kūrybinių paieškų laiku bandyta rasti harmoningą mados ir meno, Rytų ir Vakarų, funkcijos ir estetikos, technologijų ir tradicijų santykį. Mokydamasis naudoti ir tobulinti pažangiausias to meto sintetines technologijas, Miyake tuo pačiu lankėsi istoriniuose regionuose, sėmėsi žinių ir siekė atgaivinti tradicines tekstilės dažymo bei audimo technikas, kurios buvo beišnykstančios. Dizaineris stengėsi išvengti kultūrinių klišių ir siekė naujos, savitos estetikos. Po kelerių studijų metų sukurti modeliai buvo pristatyti Niujorke ir Paryžiuje, kur buvo entuziastingai sutikti mados kritikų bei ekspertų kaip naujos eros ženklai. Šiuo laikotarpiu sukurti legendiniai trikotažiniai kūno spalvos kombinezonai marginti tatuiruočių piešiniais – Jimi’o Hendrixo ir Janis Joplin portretais. Žvelgiant iš tolo, tokie apdarai kūrė nuogo kūno iliuziją – įkūnijo protesto ir transformacijos kupiną dvasią. 1976 m. dizaineris pristatė kolekciją, kuri vėliau pavadinta revoliucine. „Issey Miyake ir 12 juodaodžių merginų“ – neįprastas pasirodymas: jame dalyvavo tik juodaodžiai modeliai, – buvo pristatomas Tokijo Seibu teatre stebint 15 tūkst. žiūrovų. Šou labiau priminė performansą ir tapo įsimintinu įvykiu, teigiamai įvertintu net didžiausių industrijos snobų. Kuo toliau, tuo labiau Miyake’s darbai tapo kultūriniu tiltu tarp Niujorko, Paryžiaus ir Japonijos, jungiančiu tradicinių Azijos amatų paveldą su radikaliai novatoriška vaizduote. 1980 m. jo kolekcijoje jau pasirodė futuristinės formos ir medžiagos, blizgūs kombinezonai ir spalvingi biustjė iš plastiko. Ateities tema dar ne kartą bus dizainerio eksploatuojama įvairiais formatais. 1981 m. Miyake įkūrė prekės ženklą „Plantation“, siūlantį universalius, lengvai prižiūrimus laisvų siluetų drabužius iš natūralių medžiagų, kurie tarp gerbėjų populiarūs iki šiol. Išradėjo natūra 9-ajame dešimtmetyje skatino tyrinėti naujas drabužių formas pasitelkiant netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. 1982 m. pirmą kartą istorijoje ant prestižinio JAV meno žurnalo „Artforum“ viršelio pateko mados kūrinys ir tai buvo Miyake’s iš rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas. Daugelis šio laikotarpio eksperimentų buvo pademonstruoti 1983–1985 m. parodoje „Darbai su kūnu“.

VIZIJOS IR INOVACIJOS

Miyake yra pasakęs: „Visada galvoju apie rytojų.“ Ir iš tiesų jis buvo unikalus kūrėjas, kurį traukė techninės audinių naujovės, galinčios turėti įtakos ne tik turiniui, bet ir formai. Jo drabužiai dovanojo judėjimą, pokyčius, jaudulį ir su viltimi buvo dedikuojami ateičiai. Mada jam tapo platforma kalbėti koncepcijomis. Miyake išplėtė formaliąją trimačio dizaino ling­vistiką, drabužių sampratą perkeldamas į kinetinės skulptūros lygmenį. Jo dizaino ideologijos pagrindu tapo tyrinėjimas, kaip užgimsta formos plokščiam audiniui prisitaikant prie žmogaus kūno tūrio ir kaip šie skirtingi elementai gali tobulai sąveikauti tarpusavyje.

Paties dizainerio mėgstamas kūrinys buvo A-POC (A Piece of Cloth), pristatytas 1998 m. ir iš karto pripažintas kaip proveržis gaminant drabužius. Tai technologija, kai pramoninė mezgimo ar audimo mašina užprogramuojama taip, kad iš vienos gijos be papildomų siūlių sumodeliuoja įvairių formų masinės gamybos drabužius. Vėliau šie gaminiai buvo supakuojami cilindruose, išvyniojęs būsimasis nešiotojas turėdavo jį išsikirpti iš lakšto, o iš likusios medžiagos suformuoti kumštines pirštines. Kolekcija buvo sukurta bendradarbiaujant su Dai Fujiwara, ją pasufleravo nerimas dėl mados netvarumo ir noras pasiūlyti atliekų nepaliekantį produktą. Šiuolaikinio meno muziejus Niujorke MoMA turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių nuolatinėje ekspozicijoje.

Besibaigiant 8-ajam dešimtmečiui dizaineris pajuto, kad mados sferoje sukūrė viską, kas jį domino, ir pasiekė, ko norėjo, tačiau dėl atsitiktinumo susidomėjo plisavimo technika. Japonas nebuvo pirmas susižavėjęs šiuo principu. XX a. pradžioje ispanų dizaineris Mariano Fortuny, padaręs nemažą įtaką mados istorijai, jau buvo sukūręs unikalią plisuotų, nesiglamžančių tunikų bei suknelių siuvimo technologiją. Šis metodas puikiai atitiko Miyake’s lūkesčius – sudėtingas, meistriškumo reikalaujantis procesas leido sukurti nuolat kintančią, neįprastos išvaizdos formą, tuo pačiu pasižyminčią neįtikėtinu praktiniu paprastumu. Tobulas estetikos ir funkcijos balansas. Tačiau jis net nemanė tiesiog atkartoti idėjos, ispano drabužiai, jo manymu, turėjo esminį trūkumą – buvo neprieinami, skirti aukštuomenės damoms, nešiuolaikiški ir pernelyg kutiūriniai.

1988 m. pasaulį išvydo kolekcija, pristatanti pirmuosius bandymus pažaboti plisė techniką, o jau kitais metais rūbai įgavo tą pavidalą, dėl kurio dabar atpažįstame Miyake’s stilių. Japonas ne tik pritaikė klosteles nematytų formų siluetams, bet ir drauge su kolega Fujiwara sukūrė unikalią plisavimo techniką, jos proceso etapus sukeisdamas vietomis. Lengvi, ploni, tarsi sklendžiantys ore, dažnai tiesiog iš vieno audinio gabalo sukonstruoti siluetai dengė modelių kūnus, atrodė besvoriai ir priminė… debesis. „Rhythm Pleats“ kolekciją įkvėpė prancūzų dailininkas Henri Rousseau: Miyake panaudojo jo spalvų paletę ir pabandė atkartoti keistas skulptūrines formas, supančias moteris jo paveiksluose. Tai vienas geresnių pavyzdžių, kaip abstrakčias inspiracijas jis meistriškai paversdavo inovatyviu dizainu. Per visą kūrybinę evoliuciją Miyake dar ne kartą radikaliai permąstė medžiagos galimybes. Bendradarbiaudamas su Minagawa ir Japonijos tekstilės gamyklomis, jis kūrė savo garsiąsias „Pleats“ kolekcijas naudodamas termiškai apdorotus poliesterio audinius, kurie klostomi ne prieš siuvant, o gaminami daug didesnių dydžių ir tik vėliau plisuojami mašinomis.

Miyake suprato, kad naujuoju būdu kurti drabužiai puikiai tinka aktyviai judėti. 1991 m. jis pradėjo bendradarbiauti su Frankfurto baleto choreo­grafu Williamu Forsythe’u. Dizainerio kurti klostuoti spektaklių kostiumai buvo plastiški, nevaržantys judesių, o kartu modernūs bei skulptūriški. Ištobulintas klosčių metodas leido kurti lengvus lyg oras drabužius. Miyake suvokė atradęs universalius drabužius, apie kuriuos svajojo. Šokėjai galutinai įrodė, kad koncepcija puikiai pritaikoma gyvenime, baletas tobulai atskleidė šių drabužių galimybes, privalumus ir grožį. Futuristinės formos suteikė rūbams išskirtinumo, todėl netrukus pasirodė nauja atskira Miyake’s linija „Pleats Please“, kuri tapo labiausiai atpažįstamu Miyake’s braižo elementu. Avangardinė mada pritaikyta gyvenimui – tai meistriškumo viršūnė, apie kurią gali svajoti kiekvienas dizaineris. Jam pavyko sukurti stilių, neapibrėžtą nei amžiaus, nei profesijos ar lyties, įkvėptą šiuolaikinės estetikos ir tuo pačiu itin technologišką, peržengiantį mados tendencijų ribas. Šie rūbai tiko moterims, siekiančioms išsilaisvinti ir parodyti save, tačiau greit tapo aišku, kad juos aktyviai nešioja ir vyriška auditorija. Taip atsirado linija vyrams – kaip ir pridera tikram japonui, Miyake per karjerą yra sukūręs daugybę šalutinių siauresnės paskirties prekės ženklų.

Ant podiumo Miyake visada buvo teatrališkas, išradinėjo naujas formas, taškėsi spalvomis, pranašavo ateitį, ironišką siurealizmą keitė savita geometrija ir jau 1995 m. pavasario ir vasaros kolekcijoje matome, ko gero, ryškiausius jo karjeros įvaizdžius: neįtikėtinai spalvingas spyruokliuojančias sukneles, kurios, modeliams judant, tarsi armonikos judėjo aukštyn žemyn. Ir, žinoma, nauja riba mados minties stratosferoje – suknelė rombas, meistriškumo ir dizaino viršūnė.

Tradicinis japonų origamio popieriaus lankstymo principas Miyake’s kūryboje virto serija įspūdingų darbų. Atsitraukęs nuo aktyvaus vadovavimo mados namams, jis sukūrė atskirą studiją, kurią pavadino „Realybės laboratorija“. Jos misija buvo mokslinių tyrimų, orientuotų į aplinką bei išteklius, įgyvendinimas pramonėje, siekiant užbėgti ekologinėms ateities problemoms už akių. Čia 2010 m. gimė tvarumui skirta aprangos linija „132 5.“ Dizaino koncepciją išreiškia pavadinimas: vienas audinio gabalas, trimatė forma, pereinanti į dvimatę plokštumą, ir penktasis matmuo, atsirandantis dėvint drabužį. Nėra siūlių, siluetas išgaunamas briaunomis bei klostėmis, lankstant origamio principu, matematiniu tikslumu. Sulankstytas kūrinys primena suplotą vėjo malūnėlį. Efektas itin ryškus, nes plokštuma, vos patraukus ją į viršų, tiesiog akyse atgyja ir virsta netikėtu 3D drabužiu. Ši konstrukcija unikali, nes suformuota iš vientiso medžiagos gabalo, o vartotojas, įtrauktas į virsmo procesą, tarsi tampa bendraautoriu. Koncepcija atskleidė ne tik naujas galimybes, bet ir visiškai naują drabužio funkcijos bei estetikos suvokimą itin lengvai eksploatuojamas, transportuojamas ir transformuojamas rūbas pretendavo tapti universalia ateities aprangos formule. Dizainerio įsitikinimu, mada gali ir turi tobulėti taip pat, kaip kitos industrijos – medicinos, pramonės, technologijų ir kt. Dar kartą šį principą Miyake pritaikė bendradarbiaudamas su Italijos gaminių dizaino įmone „Artemide“. Remdamasis vienu reikšmingiausių romanisto Tanizakio estetizmo tekstų „Šešėlių šlovinimas“ įžvalgomis apie subtilų šviesos ir šešėlių santykį japonų namuose jis sukūrė IN-EI (jap. k. „šešėlis“) – šviestuvų gaubtų, primenančių geometrines skulptūras, seriją. Kaip ir „132 5.“ kolekcijos suknelė, šie objektai – savita geometrinio tikslumo ir organiškų formų pusiausvyra. Ypatinga duokle origamio tradicijai tapo 2000 m. rinkoje pasirodžiusi populiarioji rankinė „Bao Bao“, įkūnijanti originalią mados inžinerijos idėją. Ant tinklo struktūros audinio pritvirtintos trikampės polivinilo detalės atrodo futuristiškai, o lankstūs tarpeliai keičia rankinės formą priklausomai nuo jos turinio.

Issey Miyake’s rankinė „Bao Bao“ prekybos centre „Ocean Centre“, 2024.

Tsim Sha Tsui, Honkongas. Hoa16 Honon nuotrauka publikuojama pagal CC-BY licenciją

MADOS IR MENO SINERGIJA

Miyake visada turėjo gilų ryšį su menininkais jau nuo tada, kai Paryžiuje atrado didelį įspūdį palikusius Alberto Giacometti ir Constantino Brancusi’o darbus. 7-asis dešimtmetis Niujorke jam padovanojo ilgametę draugystę su menininkais Rauschenbergu ir Christo. Dizaineris buvo didelis Vienoje gimusios britų keramikės Lucie Rie gerbėjas. Jos kūrybą jis aptiko keramikos albume viename Londono knygynų, o 1989 m. Tokijuje ir Osakoje net surengė parodą „Issey Miyake Meets Lucie Rie“. Vienoje iš 1989–1990 m. kolekcijų buvo eksponuojami paltai su įvairiaspalvėmis akmens masės sagomis, kurias Rie pagamino per Antrąjį pasaulinį karą.

1996–1998 m. Miyake sukūrė seriją kolekcijų, skirtų bendradarbiavimui su menininkais Cai Guo Qiangu, Yasumasa Morimura, Nobuyoshi’u Araki’u ir Timu Hawkinsonu. Jų darbai atspausti ant drabužių ir papildė dizainerio siluetus naujomis prasmėmis. 2016 m. buvo pristatyta įspūdinga kolekcija, dekoruota iškiliausio japonų grafikos dizainerio Tanakos Ikko (1930–2002) kūriniais, kurie idealiai derėjo su „Pleats Please“ audiniu.

1990-ųjų Issey Miyake’s žurnalo reklama, Jungtinė Karalystė.

© Retro AdArchives / Alamy Stock Photo

BENDRADARBIAVIMAS SU IRVINGU PENNU

Neįmanoma papasakoti Miyake’s kūrybos istorijos, nepaminėjus jo bendradarbiavimo su žinomu fotografu Irvingu Pennu. Dizaineriui visada buvo būdingas idealizmas, noras savo idėjas įveiklinti globaliai, tad ilgainiui iškilo klausimas, kaip jas perteikti plačiai auditorijai. Tam tikslui geriausiai tiko fotografija. Miyake žavėjosi Penno fotografijomis dar nuo tada, kai būdamas moksleiviu vartydavo sesers prenumeruojamus žurnalus. Kai 1983 m. Pennas gavo užsakymą iš JAV „Vogue“ redakcijos nufotografuoti keletą Miyake’s drabužių, tarp jų iškart užsimezgė neįtikėtinai produktyvus ir unikalus kūrybinis dialogas, trukęs net 13 metų. Penno nuotraukos tryško energija ir naujai interpretavo Miyake’s kūrybą pateikdamas modelius nestandartiniais rakursais. Jo fotografijose drabužiai pasakojo ištisas istorijas, tapdavo pagrindiniais veikėjais, įgaudavo charakterį ir kurdavo ypatingą atmosferą. Genialus fotografas puikiai suvokė Miyake’s kūrybos grožį, kaskart nustebindamas patį autorių, atskleisdamas išskirtinę jo kūrinių plastiką ir monumentalumą. Įdomu tai, kad pats Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose, o Pennas nesilankė dizainerio madų šou, jie niekada net nediskutavo, neaptarinėjo fotosesijų. Japonų kūrėjas ypač vertino tai, ką abu menininkai vadino tyliu bendravimu. Pennas dirbo Niujorke, Miyake – Tokijuje, juos skyrė vandenynas, bet tik ne kūrybine prasme. Kaskart lankydamasis Niujorke Miyake pietaudavo su Pennu, o kiekvieną sezoną siųsdavo jam naują drabužių kolekciją ir su jauduliu laukdavo nuotraukų. Pennas atsirinkdavo jam patinkančius modelius ir fotografuodavo savo nuožiūra. Ši stipri abipusio pasitikėjimo istorija nugulė net į 7 fotoalbumus, kuriuos sudaro daugiau nei 250 fotografijų. Tai ne tik vertingas archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir neįtikėtinos sielų bendrystės įrodymas.

1996-ųjų Issey Miyake’s žurnalo reklama, Jungtinė Karalystė.

© Retro AdArchives / Alamy Stock Photo

VIZIONIERIUS, FILOSOFAS, IDEALISTAS

Japonų kultūra turi sąvoką „monozukuri“, apibūdinančią tam tikrą meistrystės lygį, atsidavimą amatui, prilygstantį dvasinėms praktikoms. Šis rytietiškas kūrybos principas 8-ajame dešimtyje itin praturtino Vakarų mados industriją autentiška filosofija, originalių formų asimetrija, dekonstrukcija, asketišku koloritu bei konceptualumu. Vienas ryškiausių pirmosios japonų dizainerių bangos atstovų, balanso tarp tradicijos ir naujovių, mados ir meno, kasdienybės realijų ir ateities vizijų ieškotojas Miyake sukūrė savitą braižą bei futuristinę, idealistinę filosofiją, įkvėpusią kurti drabužius kitai erai, bandant nuspėti, kaip pasikeis žmonių gyvenimas ateityje. Jis yra sakęs: „Būčiau laimingas, jei galėčiau sukurti grožį, kurio reikės daugeliui žmonių, neįkainojamą grožį, išliksiantį jūsų atmintyje.“ Dizaineris kūrė drabužius, kviečiančius žaisti, atrasti, būti bendraautoriais, tikėti gyvenimu. Tvirtindavo, kad jo modeliai neužbaigti, kol nepradedami nešioti, kaip ir muzikos kūriniai, kol nėra grojami. Anot kūrėjo, japoniškai hifuku turi dvi reikšmes – apranga ir laimė. „Tikriausiai stengiuosi padaryti hifuku – laimę žmonėms. Ir sau.“

Miyake’s indėlio į Japonijos ir pasaulio kultūrą neįmanoma pervertinti, jo koncepcijos peržengė žanrų ribas ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje – muziejuose, galerijose, scenoje bei žurnalų viršeliuose jo darbai būdavo matomi taip pat dažnai, kaip ir ant podiumų. 1999 m. Miyake pelnė vieno įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą, šalia Mahatmos Gan­dhi, Mao Dzedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas „Time“. 2004 m. dizaineris įkūrė savo visuomeninį fondą, siekdamas remti jaunuosius talentus ir skatinti inovatyvią bei tvarią mados evoliuciją. 2007 m. kartu su architektu Tadao Ando atidarė pirmąjį Japonijoje dizaino muziejų „21 DESIGN SIGHT“.

Dizainerio tyrinėjimai atvėrė naujus horizontus industrijai, tačiau pasaulis, regis, nebuvo tam pasiruošęs. Nors tvarumo ir inovacijų poreikis anaiptol nemąžta, mada trumparegiškai trypčioja vietoje, cituodama seniai sukurtas tendencijas ir kaskart vis labiau toldama nuo meno ir autentiškos kūrybos banalaus bei ciniško marketingo link. Tačiau Miyake visam laikui užėmė ypatingą vietą kūrybininkų širdyse ir jų drabužių spintose. Jo garsieji plisuoti drabužiai virto kultiniais, kaip ir Le Corbusier stiliaus akiniai ar juoda biurų intelektualų apranga. Meilė buvo išties abipusė – japonų dizaineris nesunkiai rado gerbėjų tarp įvairių sričių žinomų figūrų. Taip gimė keletas legendinių bendrysčių, pavyzdžiui, Miyake pasiūlė „Apple“ įkūrėjo Steve’o Jobso firminę „uniformą“ papildyti juodu golfu, kuriam ištikimas jis liko visą gyvenimą. Taip pat sukūrė džiazo trimitininko Miles’o Daviso, operinio soprano Jessye Norman ir rokerio Micko Jaggerio sceninius kostiumus. Popkultūros kontekste japono žinomumas tikriausiai prasidėjo nuo modelio, aktorės ir dainininkės Grace Jones, kurios įvaizdis siejasi su skulptūriškais dizainerio kūriniais. Tarp žinomų gerbėjų yra architektė Zaha Hadid, dainininkė Solange Knowles ir medijų žvaigždė Kim Kardashian.

Šiandien „Issey Miyake“ mados namai sėkmingai gyvuoja, plečiasi ir tęsia tradicijas. Kūrybiniai vadovai atsakingai bei pagarbiai puoselėja Miyake’s paveldą ir stengiasi išlaikyti jo autentišką charakterį. Pasirodymai ant podiumo vis dar tebėra lydimi performansų, apranga prilygsta meno kūriniams, o jau išrastos technologijos tobulinamos, jos populiarios ir plačiai taikomos.

Grįžtu prie netikėtų mūsų šalies sąsajų su japonų dizaineriu ir atkreipsiu dėmesį, kad Lietuvoje yra per 40 Salomėjos Nėries gatvių, tačiau nė vienos, pavadintos Issey Miyake’s vardu. Sukurti šaunūs paminklai Frankui Zappai ir Leonardui Cohenui, bet vis dar neįprasmintas atminimas kūrėjo, kurio lengva ranka buvome palydėti į sporto Olimpą ir galėjome išdidžiai nešti nepriklausomybės vėliavą kaip visaverčiai pasaulio piliečiai. Tikiuosi, kad Miyake’s uniformos buvo pasiūtos išaugti ir vieną dieną tikrai subręsime adekvačiam dėkingumo aktui, įvertindami šios išskirtinės bei kilnios asmenybės palikimą.