Yra dalykų, be kurių visuomenė puikiausiai išsiverstų. Tarkim, rimtų krizių akivaizdoje ar iškilus išgyvenimo būtinybei, pasaulis nesugriūtų atsisakęs paveikslų, koncertų, sviestinių bandelių ir šilkinių chalatų. Iš tiesų būtų galima dar labai daug ko atsisakyti, atsidūrus neįprastoje situacijoje, ypač kai aplinka, veikiama tam tikrų išorinių jėgų, tampa saviraiškai rizikingu lauku. Todėl gana keista, kad mada – regis, lengvabūdiška gyvenimo sritis (nepaisant jos generuojamų milijardų) – atkakliai egzistuoja net ir specifinėmis sąlygomis. Turiu galvoje visuomenes, šalis, režimus, kuriuose valstybė reguliuoja, persekioja ar ideologiškai riboja išvaizdą. Pats mados egzistavimas ten, kur žmogus gali būti nubaustas už netinkamą išvaizdą, rodo, kad ji – ne paprastas žaidimas, o galingas tapatybės išsaugojimo įrankis. Šiame tekste apžvelgsiu, kaip mada veikia tose visuomenėse, kuriose jos tarsi neturėtų būti: uždarose, ribojančiose, represinėse. Kada ji tampa pasipriešinimo priemone, kada savigarbos ženklu ar tam tikros bendruomenės dia­lektu. Nuo Irano gatvių iki sovietinių siuvyklų, nuo Pietų Afrikos kvartalų iki Haradžiuku ekstravagancijos laboratorijos – mada, pasirodo, išgyvena visur, tik kiekvienąkart kitaip.

MADA KAIP PASIPRIEŠINIMAS POLITINEI PRIEVARTAI

Kai kuriose šalyse individualus stilius ne tik draudžiamas, bet ir persekiojamas, tarsi būtų ideologinis nusikaltimas. Drabužis čia tampa ne prabangos ar skonio ženklu, o tylia rezistencijos forma, diplomatine kūno kalba, kurioje kiekviena detalė ne atsitiktinė. Apžvelkime keletą atvejų, kai režimas bandė nuasmeninti individą, tačiau mada ne tik padėjo išsaugoti savastį, bet ir sukūrė naują aprangos industrijos žanrą.

Kai moteris Teherane išeina į gatvę vilkėdama stilingą paltą, keliais centimetrais trumpesnį nei leidžiama, kilsteli hidžabą taip, kad matytųsi plaukų linija, ar padažo lūpas blizgiu – ji rizikuoja. Bet vis tiek išeina. Autoritarinėje sistemoje net menkiausia stiliaus detalė tampa iššūkiu. Mada čia ne pramoga, o vidinės laisvės testas. Po 1979 m. Islamo revoliucijos Irane moters išvaizda buvo apibrėžta įstatymu. Aprangos normos tapo griežtos: prislopintos spalvos, paslėptos kūno linijos, kuklios formos, o hidžabas – privalomas atributas. Atrodytų, mada turėjo sunykti. Tačiau nutiko priešingai, ji perėjo į pogrindį ir atgimė kaip kūrybiškas protestas. Kai kuriuose miestuose jaunimas, ypač merginos, ėmė kurti stilių, kalbantį niuansais: paltuko kirpimas, šaliko kritimo kampas, batų spalva ar rankinės forma virto kodais, kuriais perduodamas individualumas. Vakarietiški drabužiai modifikuojami taip, kad formaliai atitiktų reikalavimus, bet transliuotų laisvės potekstę. Teheranas šiandien – dviveidis miestas. Dieną jame patruliuoja „moralės policija“, tačiau vakarais privačiuose būstuose ar uždarose erdvėse atsiskleidžia visiškai kita jaunimo kultūra: vakarietiškos suknelės, makiažas, madingi aksesuarai, uždrausta muzika. Paradoksalu, tačiau būtent prievartos mechanizmai sukūrė tikrą stiliaus laboratoriją – modest fashion reiškinį. Kai kūno nevalia rodyti, mada persikelia į tekstūrų, proporcijų ir apimčių žaismą. Dizainas tampa jautresnis, labiau konceptualus. Irano moterys, net naudodamos VPN (virtualų privatų tinklą), aktyviai veikia „Instagram“ erdvėse, dalijasi įvaizdžiais, kuria tik joms atpažįstamą estetinę kalbą. Taip gimsta bendruomenė be sienų: Londono, Kairo ar Džakartos musulmonės seka jų pavyzdžiu, semiasi įkvėpimo iš Teherano pogrindžio. Ši estetika netruko išplėsti savo ribas. Tokie ženklai kaip „Dolce & Gabbana“, „Max Mara“, „Uniqlo“ ėmė kurti musulmonėms moterims specialias kolekcijas su ilgais siluetais, geometriškai tiksliomis formomis, iš brangių medžiagų. Hidžabas jose tampa ne kontrolės ženklu, o dizaino objektu. Iranas šiandien nėra sostinė, tačiau tai viena svarbiausių vietų, kur mada reiškia daugiau nei sezoną – ji tampa laisvės metafora, būdu kalbėti, net kai tau liepta tylėti.

Panašus reiškinys pastebimas judėjų ortodoksų bendruomenėse Izraelyje, JAV ir Europoje. Čia moterys taip pat laikosi griežtų aprangos taisyklių: dengia plaukus perukais ar skarelėmis, vilki ilgus sijonus ir uždarus viršutinius drabužius. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius gimė frum fashion – tendencija, kuri suderina religinius principus su aukšta stiliaus estetika. „Instagram“ profiliai čia tampa savotiškomis įvaizdžio galerijomis: dizainerių sijonai, brangūs perukai, suderintos spalvų paletės. Kuklumas nebėra atsisakymas. Jis virsta rafinuotu pasirinkimu. Kai kūnas turi būti uždengtas, mada neišnyksta, ji išsigrynina iki formų, tekstūrų, detalių. Tai estetika, gimusi iš apribojimų ir tapusi kolektyviniu stiliaus žaidimu.

Izikhothane subkultūros jaunimas. Kadras iš dokumentinio filmo „Worn In – Tembisa, Johannesburg“ / i-D | YouTube.com

Pachuco. Gabrielos Garcios Mariscal nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją | Flickr.com

Nedaug yra vietų pasaulyje, kur mada taip atvirai laikoma ideologijos klausimu. Šiaurės Korėjoje net išvaizda turi savo protokolą. Drabužiai reg­lamentuojami taip pat griežtai, kaip politinės kalbos. Nuo kelnių siūlės iki plaukų kirpimo fasono – viskas gali tapti pagrindu įtarimams. Valstybinė televizija yra ne kartą transliavusi užsienio vaizdo medžiagą, kurioje džinsai buvo cenzūruojami pikseliais, tarsi tai būtų pavojingas objektas. Ši detalė labai simboliška. Čia mada, regis, suvokiama kaip galimas Trojos arklys, estetinis potraukis, vedantis į ideologinį nukrypimą. Būtent todėl Šiaurės Korėjoje atsirado reiškinys, beveik nežinomas kitur pasaulyje, – institucinė mados policija. Jaunimo patruliai, vadinami „civilinės moralės brigadomis“, kasdien vaikšto gatvėmis tikrindami plaukų ilgį, kelnių modelį, marškinėlių užrašus. Pažeidėjams plaukus nukerpa žirklėmis tiesiog vietoje, platėjančias kelnes sukarpo ant kūno, o drabužius su angliškais užrašais sudegina. Estetinis nukrypimas traktuojamas ne kaip skonis, o kaip lojalumo stoka. Itin rimtai vertinamas ir plaukų klausimas. Nuo 2000-ųjų valstybė periodiškai skelbia „teisingų šukuosenų“ katalogus. Moterims leidžiama apie keturiolika variantų, vyrams dar mažiau. Plakatai su legaliais kirpimais kabo kirpyklose. Ilgesni plaukai, pasak propagandos, „švaisto maistines medžiagas“, dažymas „skatina kapitalistinį mąstymą“, neteisingas kirpimas „rodo ideologinį susvyravimą“. Kita svarbi taisyklė – negalima mėgdžioti aukščiausiojo lyderio stiliaus. Jo įvaizdis laikomas valstybine nuosavybe, pernelyg panaši šukuosena ar aprangos detalė gali būti interpretuojama kaip ideologinė arogancija arba net tyčinis iššūkis. Vis dėlto oficiali estetika gyvuoja tik popieriuje. Tikroji mada tapo pogrindine ir plinta per jangmadang. Tai nelegalios, iš dalies toleruojamos rinkos, atsiradusios po 1990-ųjų krizės – badmečio. Jose pardavinėjama viskas: maistas, kosmetika, plaukų tiesintuvai, drabužiai, USB laikmenos su Pietų Korėjos serialais. Dauguma šių daiktų patenka į šalį iš Kinijos. Juos gabenantys žmonės rizikuoja – kai kurie specializuojasi pervežant ar pardavinėja daiktus pažįstamiems. Rūbai dažnai būna dėvėti, bet vertinami labiau nei vietiniai: jų kaina dešimteriopai didesnė, o turintys geresnių daiktų juos skolina arba keičiasi savam rate. Apie 75 proc. miestų gyventojų vienaip ar kitaip priklauso šiai neformaliai ekonomikai. Pietų Korėjos serialai tapo pagrindiniu mados tendencijų šaltiniu. Juose matomos šukuosenos, aksesuarai, paltų fasonai – visa tai atkuriama rankomis: draugai vieni kitiems siuva, perdaro drabužius ar formuoja kirpimus. Svarbiausia – išoriškai laikytis normų, o estetinius signalus užkoduoti detalėse: sagose, rankovių kirpime, audinio tekstūroje. Į darbą ar mokyklą einama su oficialia apranga, o persirengiama turgavietėse, pas draugus ar net laiptinėse. Drabužiai slepiami susukti į rankšluosčius, o apie artėjančius patrulius tyliai įspėjama žvilgsniu ar telefonu. Šiaurės Korėjoje mada nekelia revoliucijų, bet ir neišnyksta. Ji neformuoja statuso, o greičiau veikia kaip sutartinių ženklų kalba. Tai ne vizualinis iššūkis, o išlikimas pasitelkus estetiką – kasdienis manevras tarp baimės ir grožio.

Trečiojo Reicho laikais mada ir muzika tapo pretekstu represijoms. 1930–1940 m. Vokietijos miestų paaugliai, įkvėpti britiško svingo ir amerikietiško džiazo, sukūrė neformalią bendruomenę, vėliau pavadintą svingjugendu. Jų stilius – ilgi švarkai, platėjančios kelnės, spalvoti kaklaraiščiai, blizgūs batai, skrupulingai suformuotos šukuosenos – ryškiai kontrastavo su ideologiškai reglamentuota hitlerjugendo uniforma. Tai buvo ne vien estetinė laikysena, bet ir kultūrinio nesitapatinimo su nacistine vizija demonstravimas. Svingo jaunimas rinkdavosi rūsiuose, šokių salėse ar privačiuose butuose, kur slapta klausydavosi uždraustos muzikos, šokdavo pagal džiazą ir vartojo angliškus žodžius. To pakako, kad jie būtų laikomi „liaudies priešais“, todėl kai kuriuos naciai sulaikydavo, tardydavo, o radikalesniais atvejais net išsiųsdavo į koncentracijos stovyklas. Nacistinėje ideologijoje stilius buvo ne asmeninė išraiška, o lojalumo testas, taip mada tapo estetiniu, bet politiškai reikšmingu nukrypimu.

Vyriški „Sapeur“ įkvėpti įvaizdžiai iš Ugandos „Eguana Kampala“ mados namų 2015 m. kolekcijos. Eguanakla nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

Sovietų Sąjungoje mada turėjo griežtą paskirtį – tarnauti kolektyvui, o ne individui. Estetinis kitoniškumas buvo laikomas buržuaziniu palikimu arba ideologiškai žalinga apraiška. Sovietmečiu visuotinai priimtinas stilius turėjo aiškią ideologinę paskirtį – kurti darbo žmogaus įvaizdį. Estetiniai eksperimentai buvo laikomi „supuvusio Vakarų pasaulio“ atgarsiais. Vis dėlto 1940–1950 m. Maskvoje, Leningrade, Vilniuje ir kituose miestuose pradėjo formuotis stileivų judėjimas – spalvingas, iššaukiantis ir sąmoningai teatrališkas. Jie dėvėjo ryškius švarkus, platėjančias kelnes, kaklaraiščius geometriniais ar psichodeliniais raštais, žvilgančius batus. Moterys segėjo platėjančius sijonus, išsiskyrė ryškiomis šukuosenomis, drąsiu makiažu. Daugelis stiliaus detalių būdavo pasiuvamos pagal užsienio žurnalų nuotraukas arba gaunamos diplomatiniais kanalais, per jūreivius, kontrabandininkus ar juodojoje rinkoje. Sovietinė propaganda stileivas vaizdavo kaip morališkai degradavusius „liaudies priešus“, o jų pasirodymas gatvėje dažnai baigdavosi patyčiomis, sulaikymais, kartais net pašalinimu iš darbovietės ar universiteto. Tačiau ši estetika veikė kaip stipri satyra režimui – kuo labiau buvo tramdoma, tuo teatrališkesnė ji darėsi.

1970–1980 m. estafetę perėmė sovietiniai hipiai, pasirinkę natūralesnį, bohemišką stilių: džinsus, gėlėtas sukneles, odinius aksesuarus, ilgas garbanas, rankų darbo papuošalus. Dalis jų gyveno komunose, klajojo po festivalius, jų apranga, muzikos skonis ir gyvenimo būdas buvo tiesioginis opozicijos simbolis, nes atspindėjo naują pasaulėžiūrą – antimilitarizmą, dvasinę laisvę, pacifizmą, tad kai kurie dėl to buvo stebimi ar net persekiojami. Greitai hipių įvaizdis tapo masiškai madingas. Ilgi plaukai, kliošinės kelnės ir gėlėtos palaidinės tapo geidžiamais atributais net tarp tų, kuriems hipių idėjos nerūpėjo. Daugeliui tai buvo būdas išsiskirti ar tiesiog atrodyti gražiau pasaulyje, kuris tą grožį ribojo.

Kai Vakarų šalyse pankai skelbė „No Future“, Rytų Europoje ši frazė buvo ne šūkis, o kasdienybė. Pankai čia išgyveno dvigubą prieštarą: jiems buvo svetimi tiek vakarietiškas vartotojiškumas, tiek sovietinis uniformiškumas. Lenkijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje ar Vengrijoje pankų subkultūra tapo ne tik muzikine srove, bet ir politinio persekiojimo taikiniu.

Kadangi vakarietiškų drabužių nebuvo, jie viską kūrė patys: rankomis išpiešdavo marškinėlius, žiogeliais susegiodavo švarkus, suplėšydavo džinsus, rėksmingomis spalvomis dažydavo plaukus, segėdavo grandines. Pirmieji pankroko koncertai vyko rūsiuose ar net bažnyčiose – ten, kur sistemai buvo sunkiau įsikišti. Instrumentus skolindavosi ar surinkdavo iš dalių, šukuosenas – mohaukus, arba irokėzus – darėsi draugų voniose, rūbais mainydavosi koncertuose arba rasdavo šiukšlynuose. Šias subkultūras valdžia laikė socialine grėsme – milicija sudarinėjo „probleminių asmenų“ sąrašus. Pankus sulaikydavo, areštuodavo, verbuodavo, kartais net išsiųsdavo į pataisos kolonijas.

Nepaisant to, judėjimas augo, o jo stilius tapo vis stipresniu politiniu pareiškimu. Negalėdami išeiti į gatves su transparantais, pankai savo poziciją reiškė išvaizda: mėlyna skiauterė, auskaras lūpoje, prairęs megztinis tapo maišto ženklu.

Vakaruose pankų estetika reiškė protestą prieš nuobodų klasinį komfortą. Rytuose tai buvo drąsus pasipriešinimas režimui. Tuo metu, kai Londono skiauterėtieji šokiravo publiką, Rytų Europos neformalai rizikavo laisve vien dėl plėšyto megztinio. Tai buvo du skirtingi maištai: vienas – iš pertekliaus, kitas – iš stygiaus.

Animė stiliaus merginos Haradžiuku rajone, Tokijuje. © Jeroen Harpe nuotrauka | Dreamstime.com

MADA KAIP SOCIALINIS STATUSAS IR ORUMO ŽENKLAS

Kai žmogus neturi galios pakeisti savo gyvenimo aplinkybių, įvaizdis tampa vieninteliu dalyku, kurį jis vis dar gali kontroliuoti: stilius tampa ne asmenybės atspindžiu, o prieštara, būdu paneigti pažeminimą ir ignoravimą. Visuomenėse, kur ekonominė nelygybė paveldima, o statusas nulemtas nuo gimimo, mada kartais tampa vienintele prieinama priemone ugdyti savivertę.

Pietų Afrikos priemiesčių jaunimo kultūra izikhothane – tai mados ritualas, kuriame statusas matuojamas pagal demonstratyvaus švaistymo apimtis. Paaugliai susitinka viešose vietose ir varžosi, kuris gali daugiau sau leisti: suplėšyti vardinius drabužius, išlieti brangius gėrimus, sudaužyti telefonus. Tikslas – ne tik parodyti, kad turi, bet ir kad gali sunaikinti turimą prabangą. Taip mada tampa socialinėmis apeigomis, kuriose vertė demonstruojama iššvaistant. Tai tarsi atvirkštinis kapitalizmas: statusą sukuria ne taupymas, o brangių daiktų sudeginimas. Nors žvelgiant iš šono tai atrodo kaip paradoksali tuštybė, izikhothane bando atgauti kontrolę. Kai žinai, kad tavo kasdienybėje niekas nepasikeis, gali bent susikurti iliuziją, kad taisyk­lės nebegalioja. Mada tampa išsilaisvinimo imitacija ir kartu desperatišku siekiu būti pastebėtam. Tai socialinė scena, kurioje jauni žmonės, gyvenantys skurde, pasitelkia madą ne saviraiškai, o deklaracijai, kad jie apskritai egzistuoja ir turi galią rinktis, nors ir nelogiškai.

Jamaikoje mada gimė ne prabangiose vitrinose, o giliame skurde. Nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio Kingstone vyravo nusikalstamumas, nedarbas ir ryški klasinė atskirtis. Šiomis sąlygomis atsirado Rude Boys – jauni vyrai, kuriems apranga tapo ne prabangos, o savivertės demonstravimu. Jie rinkosi siaurus kostiumus, blizgančius batus, ryškias kojines, fedoras (skrybėles), o kartais skėčius – ne kaip apsaugą nuo lietaus, o kaip statuso ženklą. Mados tyrėjai šį reiškinį vadina „estetine savisauga“: jei valstybė ir istorija atima galią, ji atkuriama reprezentuojant kūną. Senos Kingstono fotografijos šiandien atrodo beveik siurrealios: griūvantys namai, dulkėtos gatvės, o jose pozuoja tarsi stiliaus paradui pasiruošę vyrai nepriekaištingais kostiumais ir kruopščiai nuvalytais batais. Jų apranga byloja ne apie turtą, o apie orumą.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ši logika persikėlė į Jamaikos dancehall kultūrą, gimusią getų kiemuose ir improvizuotose šokių aikštelėse. Čia estetika tapo daug radikalesne: ryškios spalvos, blizgučiai, atviri siluetai, tinklinės pėdkelnės, platforminiai batai, sunkūs papuošalai. Rude Boys stilius buvo disciplinuota replika klasikai, o dancehall mada buvo teatrališka, demonstratyvi ir sąmoningai perdėta. Svarbiausia šios kultūros figūra – dancehall queen, moteris, kuri savo išvaizda sąmoningai laužo kuklumo, santūrumo ir „padorumo“ normas. Drąsus makiažas, ilgi perukai, ekstravagantiškas apavas, blizgūs audiniai, o kartais net chirurgiškai koreguojamas kūnas. Dancehall estetika dažnai kritikuojama kaip pernelyg agresyvi ar vulgari, ypač – konservatyvios visuomenės dalies, kuri vis dar linkusi moterų kūną matyti kaip gėdingą ar nutylimą objektą. Tačiau šis stilius – tai ne siekis šokiruoti, o atsakas į kolonializmo palikimą, patriarchalinį spaudimą ir moralines dogmas, kurios ilgai ribojo moters teisę spręsti dėl savo kūno. Viešoji dorovė teigia: „Būk tvarkinga, tyli ir neperženk ribos“, o dancehall kultūra atsako: „Aš pati nuspręsiu, kas aš esu.“

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV meksikiečių kilmės jaunuoliai – pachucos – pradėjo vilkėti zoot suit kostiumus: plačius švarkus, ilgas klostuotas kelnes, masyvias skrybėles, ryškius aksesuarus. Karo metais, kai audinius teko normuoti, tokia apranga buvo laikoma įžūliu pertekliumi. Bet būtent tai ir buvo esmė: demonstratyvus atsisakymas paklusti taisyklėms, kurios niekada nebuvo kuriamos tavo naudai. 1943 m. Los Andžele kilo riaušės, šimtai jaunuolių buvo sulaikyti, sumušti, persekiojami vien dėl išvaizdos.

Kongo Respublikoje, kur ekonominis skurdas yra daugelio kasdienybė, La Sape (Société des Ambianceurs et des Personnes Élégantes) judėjimo nariai rengiasi tarsi iš Paryžiaus mados žurnalų. Prabangūs kostiumai, lakuoti batai, žvilgantys audiniai, visa tai dėvima aplinkoje, kur kartais trūksta net būtiniausių dalykų. Tačiau ši elegancija – ne tuštybė, o sąmoningas dialogas su kolonijine praeitimi, kurioje europietiška išvaizda buvo dominavimo simbolis. Sapeurs perima šią estetiką ir paverčia savotišku pasipriešinimu. Mada tampa kasdieniu ritualu, kuriame išreiškiama tai, ko garsiai sakyti nepriimta: savo tapatybę kuriu aš pats, o ne istorija.

Zoot suit, dancehall, sapeurs, izikhothane – visi šie reiškiniai atsirado skurdo, užribio ar diskriminacijos sąlygomis. Būtent todėl ši mada tokia svarbi: ji ne tik dengia kūną, bet kalba apie jo vertę. Taip ji tampa veidrodžiu, kuris ne atspindi realybę, bet ją kuria.

Haradžiuku gatvės mada, 2018. Tokijas. Dicko Thomo Johnsono nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

MADA KAIP KOLEKTYVINĖ TAPATYBĖ

Kai individo išraiškos formos yra ribotos ar pernelyg normuotos, mada įgyja bendruomeninį pavidalą. Tam tikrose kultūrinėse ar istorinėse aplinkose identitetas reiškiamas būtent kolektyvine estetikos kalba.

Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje mados pasaulis formavosi tarp dviejų įtampų: viena vertus, tai buvo griežtų socialinių normų, kolektyvinio spaudimo ir korporatyvinės etikos visuomenė, kita vertus – auganti Vakarų įtaka, ypač amerikietiškas stilius, rokenrolas ir militaristiniai akcentai. Jaunimui buvo keliami aiškūs lūkesčiai – paklusnumas, kuklumas, darbo klasės vertybės. Mada, kaip asmeninės tapatybės forma, čia buvo nuvertinta, laikyta nereikšminga, netinkama rimtam žmogui. Šioje uniformuotoje visuomenėje Haradžiuku rajonas Tokijuje tapo savotišku eksperimentiniu poligonu. Čia savaitgaliais rinkdavosi takenoko-zoku šokėjai, jaunimas, vilkintis teatrališkus, dažnai jų pačių pasiūtus spalvingus kostiumus, ir šoko gatvėse. Ši banga tapo pradžia visam Haradžiuku fenomenui – Lolita, Visual Kei, Gyaru, Decora ir kitoms stiliaus bendruomenėms, kurios derino vakarietiškus siluetus, kawaii estetiką, animė, o kartais ir militaristinį įvaizdį. Vėliau šie stiliai įtraukė japoniškus etninius elementus, kimono detales, platforminius geta batus, tradicinius kirpimus, taip suformuodami naują, postmodernią japoniškos tapatybės viziją. Čia mada virto kolektyvine saviraiškos laboratorija – kiekvienas įvaizdis atrodė tarsi išlaisvintos fantazijos manifestas: sluoksniuoti sijonai, vaikystės žaislų aksesuarai, iškarpytos pėdkelnės, lėlės vietoj rankinių ir dažnai visiškai išgalvota asmenybė su sava aprangos istorija. Haradžiuku priglaudė ir sujungė tuos, kurie sąmoningai atsisakė pilkumo, čia buvo leidžiama žaisti madą nevaržomai. Japonijoje šios stiliaus tendencijos tapo ne pavienio protesto ženklu, o kolektyvine alternatyva sisteminei kontrolės formai. Ir net jei ši socialinė kontrolė buvo ne brutali, o tik socialiai įtvirtinta, atsakas į ją buvo ryškus, žaismingas ir reikšmingas viso pasaulio mados industrijai.

Septintojo dešimtmečio pradžioje Londono darbininkų klasės vaikinai ėmė rengtis taip, lyg ką tik nužengę iš itališko kino ekrano. Jie dėvėjo siaurus švarkus, aptemptas kelnes, siaurus kaklaraiščius, blizgius odinius batus, marškinius aštriu apykaklės kampu. Į gatves išriedėdavo ant nublizgintų „Vespa“ ar „Lambretta“ motorolerių. Merginos rinkosi trumpas A formos sukneles, minimalistinius kirpimus ir subtilų makiažą. Kiekvienas įvaizdis buvo apgalvotas iki smulkmenų, tvarkinga išvaizda čia reiškė daugiau nei estetiką. Mod atstovai elgėsi taip, lyg priklausytų pasauliui, į kurį neturėjo leidimo. Šis judėjimas gimė iš noro nebūti tuo, kuo tave paverčia socialinis fonas. Jei esi siuvėjo sūnus iš Pietų Londono, tai dar nereiškia, kad turi atrodyti kaip tavo tėvas. Savo išvaizda jie tarsi sakė: stilius gali pralenkti klasę. Madingus drabužius pirko už paskutinius pinigus arba siuvosi patys. Tai buvo kolektyvinė fantazija apie kitokį gyvenimą, į kurį duris atverdavo išvaizda, muzika ir gyvenimo būdo imitacija. Mod nebuvo vien stilistinė kryptis – tai buvo bendruomenė. Jaunuoliai lankėsi tuose pačiuose klubuose, klausėsi džiazo, ritmenbliuzo ar britiško roko („The Who“), kartu leisdavo naktis vakarėliuose, šokdavo ir kalbėdavosi apie išvaizdos tendencijas – stilių. Būti modu reiškė priklausyti ne gaujai, o estetinei brolijai.

Šiuose pavyzdžiuose mada nereiškia saviraiškos tik dėl originalumo. Tai tapatybės ir saugumo architektūra, pagal situaciją kintantis kodas, kurį kolektyvas kuria tam, kad būtų atpažintas, pastebėtas ar bent kiek laisvesnis. Haradžiuku lėlės su platforminiais batais ir saldainių spalvos perukais ar nublizginti britų jaunimo motoroleriai – tai ne tik stiliaus ženklai, bet ir simbolinė bendruomenes rišanti substancija.

„Svinguojantis Londonas“: mod jaunimas Karnabio gatvėje. Nuotrauka iš Nacionalinių Jungtinės Karalystės archyvų, publikuojama pagal The National Archives UK ir Flickr Commons licenciją

LIETUVA SOVIETINĖS UNIFORMOS ŠEŠĖLYJE

Mada man niekad nebuvo abstrakti tema. Augau laikais, kai drabužiai pasakodavo apie šeimą, galimybes ir vietą visuomenėje daugiau nei žodžiai. Kartais net paprasčiausias daiktas, anuomet retas svečias parduotuvių lentynose, galėjo tapti tikra sensacija.

Lyja. Mama neša mane ant rankų, vienoje rankoje – skėtis. Lašai smagiai barbena į mūsų „stogą“. Priešais iš poilsio namų išsuka vyras, greitu žingsniu pasuka link mūsų, čiumpa skėtį ir ima jį sukti virš galvos, šaukdamas:

– Koks skėtis! Raudonas skėtis!

Tai aštuntasis dešimtmetis. Palanga. Kaip vėliau paaiškėjo, triukšmingasis vyriškis – lietuviškasis Šekspyras, Aleksys Churginas. Skėtis tikrai raudonas ir visiškai prancūziškas. Ir ne, tais laikais jis nebuvo tik spalvinga smulkmena. Bet koks gražesnis daiktas tuomet reikalaudavo pastangų. Jo neįsigydavai, jį reikėdavo gauti. Reikėjo pažinčių, valiutos arba statuso. Mūsiškis skėtis buvo iš „boninės“, parduotuvės, kurioje užsienietiškas prekes buvo galima įsigyti tik už specialius čekius – „bonus“. Jo audinys vėliau virto kelnių kišenėmis, kurios buvo sunešiotos kelių žmonių. Taigi tvarumas mano kartai pažįstamas nuo vaikystės, tik jis gimė ne iš sąmoningumo, o iš stygiaus.

Vaikystėje mada neegzistavo spintose. Ji gyveno prancūziškuose filmuose, vokiškuose kataloguose, kuriuos su draugėmis tyrinėdavome valandų valandas. Turėjome net žaidimą – suvilgiusios nykštį liesdavome paveikslėlius, tai reiškė, kad tas drabužis bus tavo. Balti kedai, pasteliniai megztiniai, minkšti paltai – tai buvo pažadas, kad kažkur, anapus uždangos, egzistuoja pasaulis, kuriame būti gražiam lengva ir legalu. Apranga buvo ne tik stiliaus, bet ir socialinės padėties žemėlapis. Iš kostiumo buvo galima perskaityti, ar tavo tėvai turi ryšių, ar esi buvęs užsienyje, ar pažįsti batinės vedėją. Geras laikrodis, sakvojažas, padoresnis paltas – tai buvo ženklai, rodę ne tiek pinigus, kiek galimybes. Ar turi giminaitį Kanadoje. Ar esi „prie valdžios“. Ar moki suktis.

Viena iš kūrybiškiausių išeičių tuo metu buvo siuvimas. Moterys drabužius siūdinosi pagal „Burda“ žurnalų iškarpas ar savadarbes schemas, o audinių ieškodavo per pažįstamus. Tinkama medžiaga galėjo būti bet kas, skarelės, užuolaidos, staltiesės. Batai buvo atskira tema: importiniai modeliai tapdavo statuso ženklu, o jų paieškos tikru detektyvu. Vakaruose mada veikė kaip pramonė, Lietuvoje ji reikalavo išradingumo. Užsienietiškais drabužiais šalį aprūpindavo spekuliantai, jūrininkai, specializuotos parduotuvės. Sovietmečiu vakarietiškas stilius buvo ne tiek draudžiamas, kiek ribojamas. Jis keldavo nepatogumų tada, kai tapdavo pernelyg ryškus, pernelyg užsienietiškas, badantis akis savo kokybe, lyginant su vietine produkcija. Už peržengtų ribų slypėjo paprasčiausias grožio ilgesys. Mada čia buvo ne pretenzija, o užgniaužtas noras turėti pasirinkimą. Ši kolektyvinė atmintis vis dar gyva, ji formavo mūsų santykį su mada ir po nepriklausomybės. Posovietinėse šalyse tai dažnai virto brendų, prabangos ar vakarietiško įvaizdžio garbinimu. Lietuvoje ši reakcija buvo švelnesnė, bet vis dar atpažįstama, lyg bandymas atsigriebti už tai, kas ilgai buvo nepasiekiama.

Ir vis dėlto, nepaisant istorinių kontekstų, mados esmė išlieka universali ir nemiršta net tada, kai yra draudžiama ar ignoruojama. Ji keičia formas, keliauja požemiais, užsideda peruką ar pasislepia kišenėje, bet lieka. Kartais ji tampa tylia rezistencija, kartais – orumo ženklu, o kartais kolektyvine pasaka apie tai, kad net ir varžomame pasaulyje žmogus išlieka kūrėju.