PRIEŠ 20 METŲ

„Trečiadieniais dėvime rožinę“, – lyg tarp kitko pasakė antraplanė veikėja Karen, užbaigdama dviejų pagrindinių veikėjų dialogą filme „Naujokė“ (Mean Girls, 2004). Pokalbį atsimenu miglotai, o štai frazę lyg ritualą kartoju jei ne kiekvieną trečiadienį, tai kaskart apsivilkdama kažką rožinio bent mintyse. „Naujokė“ sociokultūrinėmis nuorodomis taip tiksliai apibrėžė millenialsų moterį (mums jau per 30, todėl vadintis mergina darosi nepadoru, nepaisant to, kaip širdy jaučiamės), kad niekad nebekvestionavome rožinės spalvos įtaigumo.

Nors industrinė revoliucija hierarchiją pertvarkė, kad niekada neabejotume, jog spalva priklauso nuo lyties (mergaitėms – rožinė, berniukams – mėlyna), filmo „Ir velnias dėvi Prada“ (The Devil Wears Prada, 2006) scenoje apie mėlyną megztinį Meryl Streep personažė, nė negvildendama lyčių temos, tuojau paaiškina, kaip veikia mados pramonė. Naujokė asistentė, nusijuokusi dėl dviejų melsvų diržų pasirinkimo, akimirksniu gauna pamoką, kad mados pasaulyje sutapimų nebūna: „Manai, mada neturi nieko bendro su tavimi. Eini prie savo spintos, išsirenki mėlyną apsiburbuliavusį megztinį, nes bandai pasakyti pasauliui esanti pernelyg rimta, kad rūpėtų mada. Tačiau nežinai, kad šis drabužis nėra tiesiog mėlynas, jis ne turkio ir ne lazurito spalvos, o giedro dangaus. Ko išvis nežinai – kad Oscarui de la Rentai sukūrus šio atspalvio suknelių kolekciją, juo sekė Yves’as Saint Laurent’as su kariniais švarkais ir dar aštuoni kiti dizaineriai. Iškart po jų šis pustonis papuošė prekybos centrų vitrinas, kol galiausiai atsidūrė išpardavimų krūvose, iš kurių saviškį megztinį ir išsitraukei. Ši mėlyna reiškia milijonus dolerių ir darbo vietų. Manai, savo megztiniu atsiriboji nuo mados industrijos, kai iš tiesų jį tau išrinko čia dirbantys žmonės.“

Galima spėlioti, ko siekė šių filmų režisieriai, bet esu beveik tikra, jog pagrindinis jų tikslas kilo iš ekonominių sumetimų, ir tik žvitriausia akis galėjo prognozuoti, kad, kinui susijungus su mada, net po 20 metų šie kūriniai bus tiek pat aktualūs, kiek ir savaitę po premjeros.

Būdama devynerių per televizorių pirmą kartą išvydau, kaip paprasta juoda suknelė drabužių dizainerės rankose virsta spalvotu (devynmetės akiai) meno kūriniu, ir pati užsinorėjau ja tapti. O kai po kelerių metų peržiūrėjau „Ir velnias dėvi Prada“, troškimus papildžiau darbu mados žurnalo redakcijoje. Neabejoju, tada mane apžavėjo M. Streep vaidyba (juk trijų „Oskarų“ už ačiū niekas neduoda), bet visiškai pakerėjo, ką gali drabužiai. Mirandai Pristli įžengus į liftą, gražiausios merginos, sumurmėjusios „atsiprašau“, it gazelės liuoktelėdavo lauk, o kylant į viršų, kitos, dar gražesnės ir protingesnės, mesdavo visus darbus, kad pasidažytų ir iš patogių klumpių persiautų nepatogiais aukštakulniais. Pakeliui į kabinetą Miranda paltą ir kasdien vis kitą rankinę nutrenkdavo asistentei ant stalo. Paklausta – kodėl, ji sakytų, kad nešvaistys laiko kabindama ant pakabos, bet aišku kaip dieną: tai buvo vienas iš daugelio būdų pademonstruoti viršenybę, primenant, kas esti šios socialinės piramidės viršūnėje. Ankstyvoje paauglystėje žodžio „hierarchija“ gal ir nebuvo, o dėl šios scenos gana greitai supratau, kad kasdienės aprangos pasirinkimai padeda ne tik jaustis patogiai ar nesušalti, bet ir leidžia valdyti. Manipuliuoti. Apgauti ir pačiai tuo patikėti.

Tuo pat metu, kai šį filmą įsirašiau į mėgstamiausiųjų sąrašą, atradau ir romantinės komedijos požanrį chick flick, absoliučiai užvaldžiusį filmų repertuarą ir supažindinusį su Marko Waterso ir Tinos Fey „Naujoke“. Buvau paauglė, mokiausi mokykloje. Turėjau ir draugų, ir priešų, intuityviai visus atskirdama pagal kino juostose matytus archetipus: menininkai, sportininkai, moksliukai, populiarieji ir tarpus užpildanti pilka masė. Šis žanras, įsišaknijęs XX a. 10 dešimtmečio pabaigoje, buvo skirtas moterims ir vaizdavo stereotipinius jų pomėgius, santykius, o svarbiausia – dramas, todėl nebuvo sunku tapatintis su veikėjais, net ir sėdint kitoje ekrano pusėje, už tūkstančių kilometrų. „Naujokėje“ pagrindinę veikėją Keidę įkūnija vaikystės herojė Lindsay Lohan, tuomet dar (tikriausiai) neragavusi psichotropinių medžiagų ar bent jau neskendinti priklausomybių liūne (galima pasidžiaugti, kad dabar aktorė, regis, ne tik bando atsitiesti, bet ir vėl vaidina). Jau pirmosiomis filmo minutėmis paaiškėja, jog Keidės laukia pirma diena mokykloje – iki tol ji buvo mokoma namuose, kol mokslininkai tėvai tyrinėjo Afrikos gamtą. Pirmuosius žingsnius ji žengia entuziastingai, bet atsargiai, kaip ir bet kuris naujokas, ir labai greitai supranta, kad mokykla daug labiau primena gimdytojų tyrinėtą laukinę gamtą. Čia galioja nerašytos taisyklės, kurias privalu nedelsiant išsiaiškinti, suprasti ir išmokti, kitaip, pasak jos draugo Deimieno (akt. Danielis Franzese), įvyks socialinė savižudybė. Dažniausiai tų taisyklių autorė – filmo antagonistė Redžina (akt. Rachel McAdams), simpatiška, liekna, populiari, o geriau įsižiūrėjus, kamuojama didybės manijos ir kitų patologinių sutrikimų. Draudžiama dėvėti tuos pačius marškinėlius dvi dienas iš eilės, arklio uodegos šukuosena leidžiama tik kartą per savaitę, kaip ir džinsai – penktadieniais, o rožinė – kaip jau žinome – trečiadieniais. Ši spalva su giminingais tonais (pavyzdžiui, raudona) dominuoja per visą filmą: nuo scenos, kurioje aiškintos taisyklės, iki išleistuvių puotos pabaigoje. „Naujokę“ žiūrėjau daugybę kartų, daugiau, nei norėčiau garsiai prisipažinti, bet tik po daugelio metų (ir peržiūrų) supratau, kad simpatiją rožinei spalvai išugdė būtent šitas filmas. Politologė Dovilė Jakniūnaitė straipsnyje „Feministėms, kurioms spalvos – tiesiog spalvos“ pastebi, kad rožinė yra „konstruktas, kad ir nesenas, tačiau jau tvirtas, susietas gana tiesmukai su tam tikra kategorija ir savybėmis“. Visiškai pritariu autorei: šios spalvos pasirinkimas nėra ir negali būti neutralus. Mados industrija tikrai nėra paskutinėje vietoje, kai kalbama apie tuos, kurie šią spalvą priskyrė mergaitėms, merginoms ir moterims. Mieloms, švelnioms, žavingoms ir mandagioms. Silpnajai lyčiai. Šeimos židinio kūrėjoms ir saugotojoms. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tokia chromatinė lyčių skirtis tiek veiksminga, kad mes, moterys, iki šiol mažiau uždirbame, bet už skutimosi peiliukus mokame daugiau (ir ne tik už juos; esate girdėję apie „rožinį mokestį“?). Kaskart apie tai pagalvojus užverda kraujas ir dabar jaučiu, kad rizikuoju nukrypti nuo filmų, tad sustokime.

Buvau auginama kaip statistinė mergaitė, todėl iki šiol stebiuosi, kad tapau tokia aistringa feministe. Matyt, lyčių nepaisymas buityje ir tvirtos moters pavyzdys krumpliaračius galvoje pasuko taip, kad nesijausčiau silpnesnė ar kitaip mažiau vertinga dėl savo lyties, o laiku atrasta literatūra atvėrė erdvę, kurioje matriarchatas nebeatrodė utopija, o tik kitokia visuomenės organizavimo forma. Tiek Mirandos, tiek Redžinos personažės sukonstruotos kaip blogis, oponuojantis gėriui, tačiau man tiek anuomet, tiek dabar jos yra stiprybės personifikacijos, įkvėpusios gyventi pagal savo taisykles. Šiuo gyvenimo periodu rašau straipsnius mados temomis, esu žinoma kaip drabužių dizainerė, kūryboje nevengianti rožinės spalvos, ir, manau, nuo savo svajonių bei šių moterų, tegul ir netikrų, toli nepabėgau.

ŽVILGSNIS

Tekste „Kinas kaip akis – žiūrėjimas ir žvilgsnis“ analizuodami psichoanalitiko Alexanderio Mit­scherlicho (nacionalsocializmo) teoriją Thomas Elsaesseris ir Malte Hageneris populiariąją kultūrą pozicionuoja kaip tą, kuri kaskart griebiasi strategijos įgyvendinti neigiamus stereotipus, siekdama suteikti jiems galios, ir pateikia tokius pavyzdžius kaip punk ir trash scenos ar hiperseksualizuotas, fatališkas Madonnos įvaizdis. Ši strategija pasitelkiama ir aptariamuose filmuose. Miranda, nors vaizduojama kaip stipri, fatališka moteris, kad tokia išliktų, privalo aukoti šeimą – jos dvynės dukros pasirodo tik prižiūrimos auklės, kol mama dirba, o sutuoktinis sušmėžuoja, rodos, dviejose scenose, iš kurių vienoje jie pykstasi, o kitoje skiriasi. Taip pat pastebima personažės empatijos stoka, pagiežos perteklius ir veidmainystė kitų atžvilgiu. Kai reikia užjausti, ji užgaulioja; kai reikia kalbėti, ji tyli, kiaurai perverdama žvilgsniu; kai reikia rinktis ištikimą draugą, ji renkasi priešišką kolegą. Tvirtos moters įvaizdis, tarytum oponuojantis tradicinio vaidmens sampratai, sykiu ir įkvepia pokyčiams, ir nuo jų atgraso. Žiūrovo, tiksliau, žiūrovės, akimis formuojasi moralinė dilema: ar galiu būti nieko nebijančia, tvirta ranka valdančia karjeriste? Tikrai taip. Ar galiu tuo pat metu būti dar ir mylinčia mama, žmona, dukra, teta? Taip, bet, žvelgiant į šį pavyzdį, teks nuolat ieškoti pusiausvyros ir šį tą paaukoti. Pasirinkimas siaurokas.

Nors paauglystė baigėsi senokai, vis dar jaučiu galinti bent iš dalies su šia amžiaus grupe tapatintis. Redžinos portretas piešiamas atsižvelgiant į stereotipinę paauglę, valdomą brendimo kompleksų ir popkultūros simbolių. Ji aukšta, liekna, charizmatiška ir atitinkanti tuometinius grožio standartus. Jos apranga – naujausių mados tendencijų atspindys, ji turi ištikimus draugus ir dar ištikimesnius priešus, kurie, be abejo, skirstomi pagal popkultūros išgalvotus archetipus. Būtent jie palaiko hierarchinę sistemą, kuri naikina viską ir visus, kas neatitinka jos normų. Čia gręžiuosi 20 metų atgal ir žvelgiu kritinio mąstymo neturinčios jaunuolės akimis. Filmo siužetas, pamirštant viską neva išsprendžiančią pabaigą, siunčia žinią: „Karalienė mirė, tegyvuoja karalienė.“ Prieš Redžiną sukylama – Keidė su draugais tiki: jei svorį auginančiais batonėliais sudarkys merginos išvaizdą, nuteiks prieš ją drauges ir nuvilios vaikiną, ji skaudžiai kris iš savo sosto, o mokykloje vėl įsivyraus ramybė ir lygybė. Galiausiai pati Keidė neatsispiria valdžios troškimui ir tampa Redžinos įpėdine, bet krenta iš dar aukščiau nei pirmtakė. Laiminga pabaiga filme dvelkia fikcija, o štai paauglių valdžios perversmas įvairiomis formomis pasireiškia realiose mokyklose. Toks scenarijus įvaizdina, ką pasąmonėje nešiojasi paauglės, o popkultūra tik patvirtina: skaldyk ir valdyk, jei nenori, kad valdytų tave. Pasirinkimas, kokia moterimi būti, ir čia smarkiai susiaurėja.

Žvilgsnį perkeliu į dabartį ir suprantu, jog gali būti tuo, kuo renkiesi būti. Tačiau augant mus neabejotinai formuoja aplinka. Savo tapatybę konstruojame ne tik pagal tai, ką matome, bet ir kokias projekcijas mums kuria kiti. Taip pamažu formuojamas mūsų ego ir, kaip pastebi T. Elssaeseris ir M. Hageneris, „esame pajungiami Kito žvilgsniui – ne dėl to, kad būtume internalizavę Kitą (kaip savo superego), bet įsivaizduodami Kitą žiūrint tuo pat metu, kai žiūrime į save“. „Naujokėje“ yra trumpas epizodas, kai veikėjos, kurių išvaizdą galėtume pavadinti grožio idealu, išsirikiuoja prieš veidrodį ir viena po kitos žeria kritiką: klubai per stori, pečiai per platūs, veido poros per gilios. Minėti autoriai tai vadina kritiniu žiūrėjimu iš šalies, taip esame įpratę tikrinti povyzą, plaukus ar aprangą. Šiame epizode įdomu, kad aptarinėjama garsiai, o vartojamos frazės yra ne pačių veikėjų išmąstytos, bet nugirstos ir perimtos iš aplinkinių. Moteris daugybę šimtmečių lydima nemeilės savo kūnui, ji nuolat stengiasi prisitaikyti su kintančių grožio standartų ir kritiškai įvertinti savo atvaizdą veidrodyje ir visuose atspindinčiuose paviršiuose. Verta prisiminti ir Laurą Mulvey, apkaltinusią visus klasikinio kino filmus falocentristinio patriarchato propagavimu, ir mano vidinė feministė atsidūsta – net jei ši įžvalga nesprendžia problemos, bent paaiškina kilmę. Vyras žiūri, o moteris yra apžiūrima, net jei žiūrėtoja – ji pati.

Esu sėsli. Mėgstu įsipareigoti. Draugystėms, vietoms ir pomėgiams. Galbūt todėl per pastaruosius du dešimtmečius taip ir neatradau kitų filmų, kuriuos įtraukčiau į favoritų sąrašą. Tekste aprašytuosius žiūriu, kai man gera, bloga, linksma ir liūdna, kai sergu ir kai švenčiu, taip pat juos analizuoju ir cituoju rašydama tekstus. Jie mane formuoja. O kai pasirodo jų tęsiniai, jaučiuosi kaip gavusi dovaną be progos.

PO 20 METŲ

Kai nauja mados tendencija pristatoma ant podiu­mo, jai prognozuojamas vienas sezonas, sėkmės atveju – du. Jei ji išsilaiko metus, greitosios mados požiūriu, jau galima beveik vadinti ilgalaike. Po kelerių metų jai skelbiamas karantinas ir bet kas, išdrįsęs taip pasidabinti, negailestingai nustumiamas į mados paraštes. Po 10 metų ji keliasi iš mirusiųjų, o dar po 10 grįžta su trenksmu. Su draugėmis juokaujame: sulaukėme tokio amžiaus, kad mūsų paauglystės drabužiais gali rengtis dabartinės paauglės. Ir žiūrėti mūsų filmus.

Šių metų sausį pasirodė „Naujokės“ perdirbinys. Tiesa, panašus bandymas buvo 2011-aisiais, tačiau toks vidutiniškas, kad nė neverta prisiminti. 2024-ųjų filme siužeto linija lieka nepakitusi: Keidė pirmą kartą pasirodo mokykloje, o Redžina vis dar yra bitė motinėlė, prieš kurią vykdomas perversmas, tačiau pasikeičia… visa kita. Kaip ir grįžusios mados tendencijos, filmai atgimsta pažįstami, bet kitokie, šviežesni ir labiau prisitaikę prie šių dienų konteksto. Jau pirmuosiuose kadruose matyti, jog ši filmo interpretacija bus daug spalvingesnė nei originalas – čia sutiksime skirtingų rasių ir sudėjimų veikėjų, parodančių, kad laikai pasikeitė ir nebeužtenka rodyti vien lieknus šviesiaplaukius baltaodžius.

Filme Deimienas iš baltaodžio, slapstančio seksualinę orientaciją, virsta į juodaodį, nebijantį būti queer. Redžinos lyderystė pirmiausiai atpažįstama iš eisenos, povyzos ir žvilgsnio, nes jos figūra nedaug skiriasi nuo kitų personažų ar net mano pačios. Rožinė vis dar dėvima, tačiau ne taip dažnai, ir aprangos neberiboja tiek daug taisyklių, o pasenusiais anksčiau įvardyti vizualiniai archetipai dabar lengvai persidengia, nes galì atrodyti, kaip širdis geidžia. Ankstesniame filme rodyta prekybos centro scena, iliustravusi populiariųjų merginų draugystę ir pagimdžiusi legendinį posakį „Lipk, kvailute, keliaujam apsipirkti“ („Get in loser, we’re going shopping“), praktiškai ištrinama, suprask, neskatinamas vartotojiškumas, o ją pakeičia supaprastintas variantas: „Lipk, kvailute!“ Šitaip Redžina kviečia Keidę norėdama padovanoti nebenešiojamus batus. Didelis dėmesys skiriamas ir psichologinei gerovei, todėl socialinė savižudybė pakeičiama į socialinę griūtį ir Keidė viena tualete nebepietauja, nes tuoj duris atlapoja būsimi draugai ir klausia, ar viskas gerai. Perdirbinyje nebėra nei tamsiaodžio vaikino pastabos, kad susitikinėja tik su spalvotomis moterimis, nei dviejų azijiečių, besipešančių dėl trenerio dėmesio ir artumo. Nors mokytojų personažai lieka nepakitę (juos vaidina tie patys aktoriai), tačiau treneris negailestingai ištrinamas iš pasakojimo, matyt, dėl potraukio mokyklinio amžiaus azijietėms – vengiama bet kokių sąsajų su pedofilija. Jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti filmą, esu beveik tikra, rinkčiausi žodį teisingas. Charizma ir absurdas, traukdavę akį tada, kai nusibosdavo žiūrėti į skudurus, užleido vietą baimei būti nukenselintam. Nors, tiesą sakant, kino pasaulyje, kuriame beveik viskas vertinama pelnu arba nuostoliu, negali sakyti, kad tai stebina.

DABAR

Kadaise mano žvilgsnį pagavo ryški spalva, o skambi frazė prikaustė dėmesį. Godžiai mėgavausi vaizdais, kuriuose gražūs žmonės dėvėjo gražius rūbus. To grožio būta užtektinai, kad nenustočiau svaičioti apie drabužius, batus ir aksesuarus tol, kol tos svajonės atsirasdavo mano spintoje. Buvau tokia naivi, kad nei pastebėjau, nei galvojau apie ego ar moters ir vyro žvilgsnių skirtumus, tiesiog gėriau vaizdus į save, leisdama jiems įsirašyti į smegenis ir prabusti netikėčiausiais momentais. Su gyvenimo patirtimi įgavau racionalumo, kritiškumo ir cinizmo ir, užuot pasimėgavusi detalėmis, dabar pirmiausiai klausiu savęs, ką personažas apranga nori pasakyti. Galiu tik svarstyti, kokios būtų mano nuostatos, idėjos ir spalvų deriniai, jeigu prieš 20 metų būčiau mačiusi ne tą pirmąją, o politkorektiškąją „Naujokę“. Vis dėlto tvirtai tikiu, kad tapau visai nebloga suaugusia moterimi, todėl nesigailiu nei abejotino filmų pasirinkimo, nei iš jų veikėjų išmoktų dalykų.

Pastaraisiais metais srautinio vaizdo (angl. stream­ing) platformas užkariavo kultinio serialo „Seksas ir miestas“ (Sex and The City, 1998–2004) perdirbinys apie pagrindinių veikėjų, perkopusių penkiasdešimtmetį, gyvenimus, kuriuos milenialsų mergaitė anksčiau stebėdavo per mamos ar vyresnės sesės petį. Rodytos kiekvieną savaitę ir pamažu keitusios tuometinį moters seksualumo suvokimą, šiandien veikėjos visai kitokios: vietoj eklektiškų stiliaus derinių, vienos nakties nuotykių ir kokteilio „Cosmopolitan“ bedugnės jos aptaria artimųjų mirtį, keičiamą seksualinę orientaciją bei klausos sutrikimus, o vardinės rankinės užleido vietą tinkamiems socialinės lyties įvardžiams. Galbūt tam, kad prisitaikytų, o gal norėdamos pabrėžti, kad net puikiai atrodančioms gali nutikti bet kas. Negaliu atmesti ir amžėjimo įtakos madai. Bet išsiaiškinti dar turiu laiko.