Ką su mumis gali padaryti dirbtinis intelektas? Ar jis apskritai yra? Juk vis dar – ne savarankiškas, tik atskirų programų siekinys. Tie terabaitai mūsų pačių rankomis surinktos ir virtualiajai erdvei padovanotos informacijos – argi ne kasyklos? Kol kažkas kastuvėliais mojuoja kriptovaliutų šachtose, DI renka savąjį auksą: mokosi kalbų, sistemina sferas ir sritis, rūšiuoja temas, nardo mokslo ir feikų vandenynuose. Guvūs moksleiviai bei studentai neatsilieka, šluoja jo paslaugų lentynas ir stengiasi pergudraut ne tik robotus, bet ir jų išradėjus, kad mokytojai nespėtų pãskui. Tad nenuostabu, kad didieji pasaulio protai karštligiškai rengia galimų pasek­mių strategijas – o jei DI sumanys tapti lygiateisiu? O jei suorganizuos karinę ataką? O jei įsibraus į slaptuosius objektus?

Daug nerimo ir meno pasaulyje. Visi su siaubu laukia atsiveriančios Pandoros skrynios, kai bus ištrintos autorystės ribos, DI kūriniai virs bemaž tobulais ir mašinos bei genijaus konkurencija taps beprasmiška. Kur tik šautum – baisus netikrumas: muzikoje, fotografijoje, literatūroje, dizaine, kine etc. Nebesusigaudo nė specialistų komisijos, klysta ir skiria pirmąsias vietas darbams, sugeneruotiems algoritmų. Svarbiausia, kad žmogui žaidimai su tokiomis galimybėmis labai patinka; jis mėgaujasi ir krykštauja dėl kiekvieno pavykusio bandymo, ar tai būtų daina baskų kalba mėgdžiojant grupės Queen stilių, ar piešinys, vaizduojantis šių dienų pikniką a la Pierre-Auguste Renoir, ar MKČ laiškas Sofijai, „rastas slaptoje skrynioje“.

Gal tik dėl vieno dalyko abejojama. Kad DI pajėgs sugeneruoti visus žmogaus jausmus, emocijas, skirtingose situacijose atsirandančias improvizuotas išeitis, natūralų kalbos kismą, gebėjimą juokauti ar suprasti iš pusės žodžio. Ką jau kalbėti apie „netiksliuosius“ dalykus – tikėjimą, svajones, viltį. Taigi ką gali mašina, o ko negali žmogus, ir atvirkščiai? Regis visa, ką įmanoma apskaičiuoti, susisteminti, pamėgdžioti ir imituoti – tą šimtus tūkstančių metų kauptą patirčių bazę – atidavėme lyg jaunamartę naujajam jaunikiui. Tačiau joks kompiuteris nepajėgus susirungti su jį sukūrusiu žmogumi, kurio smegenų struktūra – hipertinklinė, o viename kubiniame jų milimetre (taip taip – milimetre!) yra 150 milijonų sinapsių, kitaip tariant, jungčių tarp neuronų.

Kaip kalbama mano artimųjų aplinkoje, nėra to blogo, kas neišeitų. Galbūt išmaniųjų technologijų žinovų raginimas stabdyt arklius paskatins pamąstyt apie perprogramuojamą žmonijos pasaulį, kuriame vis labiau norėsis puoselėt sau pasiliktas didžiąsias vertybes: santykius, draugystę, apsikabinimus, susitikimus, atjautą, įsiklausymą, pagarbą, dvasinę bendrystę, pagalbą. Meilę. Na, žodžiu viską, apie ką protas atsainiai ir maskuliniškai mestelėdavo: „Banalu“. Ar žmogui teks gintis nuo mašinos? Visaip gali nutikti. Bet galbūt tik tai ir paskatins mus taikytis, vaduotis iš susiskaldymo, neapykantos, ideologinių karų, pykčio, patyčių ir visos kitos savinaikos. Galbūt tik mašinos mus ir išgelbės, kai pagaliau suvoksime savo stebuklingumą ir nustebsime kiekviename pamatę šviesą – Kūrėjo atspindį, o jos nusilenks saviesiems kūrėjams.