Šiandieną džinsai nebėra darbo apranga, nors XIX a. viduryje Levio Strausso pradėti masiškai gaminti tam, kad ilgai tarnautų aukso kasėjams. Džinsuotos moterys ir vyrai nebevadinami ir kaubojais, kurie tas ilgai nedylančias kelnes iš tauriojo metalo gavybos permetė į galvijų verslą. Nebeatspindi jie ir XX a. maišto, kai daugiausia menininkai liberalizavo kultūrinį drabužio kodą, nulaužę jo socialinės nelygybės atributiškumą. Mėlynos kelnės, regis, pritinka kiekvienam, nepaisant amžiaus, lyties ar piniginės storio. Dabar džinsus gali mūvėti verslininkas, bankininkas, prezidentas, kirpėjas, šlavėjas, dailininkas, sportininkas, gydytojas, maisto išvežiotojas etc. Iš reikmės gimęs praktinis sumanymas tapo patogumo ir visuomenės demokratizavimo simboliu. Kitaip tariant – minkštąja galia, sulyginusia luomus be skerdynių.

Tačiau kalba turėjo prasidėti apie vietas, į kurias eidami stengiamės išlipti iš kasdienio rūbo. Taip, jų sparčiai mažėja – dar visai neseniai puošdavomės sugalvoję pasivaikščioti po Laisvės alėją, sekmadieniais kulniuodami į mišias ar restoraną, net lankydami muziejus ar užsimanę nukakti į poezijos vakarą… Šiandieną iškilminga ar bent jau ne džinsuota apranga iš spintų ištraukiama dažniausiai tik ypatingų švenčių proga. Visgi retkarčiais prisilaikome aukštuomenės etiketo – pavyzdžiui, dar jaučiame šiokią tokią pareigą pasidabinti išsiruošę į operą. Įdomu, kad bendrame kultūros kontekste negalima nepastebėti, kaip Europos valstybės brangina teatrui skirtus ir nuo Antikos laikų likusius statinius, ir klasicizmo architektūros perlus, ir vieną ar kitą stilių mėgdžiojančius naujųjų laikų „dublius“ arba leidžia sau suprojektuoti bei pastatyti itin modernių šedevrų. Juk opera yra išskirtinis žanras, scenoje sujungęs daugybę meno sričių ir išlaikęs senovės graikų principą, kad teatras – svarbiausioji kultūros ašis.

Kūrybos dovana, kuria išsiskiria tik žmogus, sakoma, yra dieviškumo ženklas. Jos suvokimą sustiprina visas menas, bet kai kurios sritys ir žanrai – ypač galingai. Kodėl į šią kategoriją patenka opera? Čia turbūt derėtų prisiminti bažnyčios fenomeną. Šventovių pastatai, kaip ir operos rūmai, išsiskiria savo dydžiu, puošyba, „scena“, akustika, o ten vykstantis ritualo „spektaklis“ (iš lotyniško spectaculum – reginys) yra iškilmingas ne tik dėl ypatingos aprangos, svarbaus teksto ir nuostabių sakralinės muzikos vokalinių ar instrumentinių intarpų. Visos sudedamosios dalys tampa misterija, kurios esminiu akcentu galėtume laikyti žodžius „aukštyn širdis keliame į Viešpatį“. Opera neabejotinai suteikia pakylėtumo, stipraus išgyvenimo, dvasios šoktelėjimo aukštyn galimybę. To šis menas pasiekia, kai veikalo autorius, režisierius ir atlikėjai žiūrovui pasiūlo tobulą harmoningos, meistriškos kūrybos derinį, sukeliantį pagarbą, nuostabą, o kartu ir šventumos pojūtį.

Senojo žemyno barbarams nebuvo ką niokoti antikiniuose amfiteatruose – juk neparsineši namo akmeninio žiūrovų suolo. Savo destrukciniams „performansams“ jie pasirinkdavo dievų buveines bei turtingųjų namus, kuriuose klestėjo vaizduojamasis menas. Su grožiu ir estetika galima pasielgti dvejopai – arba sunaikinti / sugadinti, arba pavogti. Taip atrodo „kietoji galia“. Ji naudota ir prasidėjus raudonajai revoliucijai – jos vardu minia neapykantos vikšrais traiškė ir grobė bažnyčias, dvarus, rezidencijas. O labiausiai burliokišką gaivalą erzino… operų rūmai. Ne tik dėl eksterjero bei interjero prabangos, bet ir dėl žanro elitiškumo, aukštesnės klasės rafinuotumo. Juk dažniausiai nemėgstame ir nekenčiame to, ko nesuprantame, nesugebame ir negalime turėti. „Menas liaudžiai“ banga nuplovė daug kultūros paveldo šedevrų, kurių vieton stojo nuogas pilko betono kūnas. Tačiau dvasiniai poreikiai ne taip lengvai uždusinami, nes iš kolektyvinės atminties niekur nedingsta. Ar ne jie labiausiai žeidžia primityvų, piktą, žiaurų barbarą, visais laikais atsirandantį kultūros agoroje, kad nudirtų gyvą kūrybingumo odą?