Balandis – toks jau mėnuo Lietuvoje: prasideda pūsdamas dūmus į akis ir iki pabaigos be gailesčio tampo visus už nosies, tai duodamas šilumos, tai užleisdamas sniego, tai sukeldamas vėtras ir plikledžius, tai linksmindamas žydinčiomis snieguolių, krokų, scylių, narcizų galvomis. O įžengiame į jį kvatodami. Taip taip, juk žinome tą nebeaišku iš kurių laikų atėjusį ir iki šiol galiojantį „Ponia, jūsų nugara balta“. Ir nuostabą veide, ir juoką, ir smagumus „su balandžio 1-ąja“. Kasmet tas malonus jausmas, kad galima ir net reikia meluoti, nes yra leista, nes tokia tradicija, nes apgautieji neturėtų įsižeisti, o apgavikai – būti baudžiami. Tačiau kyla klausimų. Kodėl toks geras jausmas, kai kitas patiki tavo gebėjimu apdumti? Kodėl taip nejauku supratus, kad buvai apmautas? Kam reikalinga tokia legalizuoto mulkinimo akcija?

Visi supranta, kad melas – neigiamas dalykas. Jis priskiriamas ir ydoms, ir psichikos sutrikimams (įskaitant tam tikras manijas bei sindromus), ir nusikalstamai veiklai (jo atpažinimo detektoriai, žinoma, technikos išradimas, bet ir iki jų ieškota įrodymų, ar įtariamasis meluodamas nepadarė žalos). Visur ir visada buvo ir tebėra apeliuojama į sąžinę, kuri laikoma lak­musu – jei nepadarei nieko bloga, gali būti ramus. Štai kas svarbiausia, kai kalbame apie sveikatą (nes visos ligos „nuo nervų“, o religijose – dėl nuodėmių). Ši būsena rodo ne tik asmens stabilumą, tačiau ir išskirtinumą. Tik tas, kuris yra doras, nepasidavęs pagundoms ir negalimas sukompromituoti, ramiai miega ir gyvena. Tai siekiamybė budizme ir induizme. Ramybės palinkėjimas – svarbiausias ne tik krikščioniškoje kultūroje, nuo neatmenamų amžių jis yra tapęs pasisveikinimo žodžiu – šalom ar salem – judėjų ir arabų kraštuose.

Viena populiariausių patarlių byloja, kad melo kojos trumpos. Kitaip tariant, muilindamas akis toli nenueisi – suklupsi, pargriūsi, būsi nučiuptas, demaskuotas, nubaustas. O taip nutiks todėl, kad apgaviką apima baimė, kaltė, gėda, jos ir supainioja kojas, atėmusios ramybę, kuri dar vadinama taika – sutarimu, susitaikymu su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Arba dar paprasčiau – tai konflikto nebuvimas. Taigi, kai nutaisę rimtą miną „pasirūpiname“ kitu, perspėdami dėl išteplioto drabužio balandžio 1-ąją, tas „Ponia, jūsų nugara balta“ nesukelia jokių įtampų. Nei priekaištaujame sau, kad meluojame, t. y. nusižengiame moralei ir vertybėms, nei kiti pasipiktina mumis. Nes visi esame susitarę, jog vieną dieną galima nepaisyti to, kas paprastai atimtų iš mūsų privilegiją žiūrėti į akis neraustant. Va ir grįžome prie akių, kuriomis prasidėjo šis tekstas.

Jei akys – sielos veidrodis, jei iš jų galima viską perskaityti, tai jos yra vienas svarbiausių ne tik fizinio, bet dvasinio kūno organų. Raginimai ne(ap)kalbėti už akių, šnekėti žiūrint į akis, galiausiai, akistata teisinėje praktikoje ir yra atsakymas, kad bendraujant akis į akį lengva pasakyti, kas tiesa, o kas melas. Na, nebent kažkas – pagal posakį – įsistato kiaulės akis. Tada jau lauk akibrokšto. O kada ištinka akivaras? Gal tada, kai apsisprendimo akimirką – tą trumputį laiką tarp mirktelėjimų – pasirenki ne taiką, bet puikybę. Žodis „akibrokštas“ reiškia ir skardį, tad šokti skradžiai yra pasidavimas liūno traukai, „drąsa“ nugarmėti, spjovimas visiems į akis vietoj susitaikymo. Bet grįžkime į balandį, prie jo pokštų ir nekalto melo. Nesunku suprasti, kad čia esminis aktas yra susitarimas. Mes visi sutariame, kad kartą metuose vieni kitiems juoko forma parodysime, kaip melas gali virsti galia, ginklu, manipuliacija. Tačiau pasibaigus sutartai dienai būtų baisu , jei gebantys sakyti netiesą nesiliautų. O gal kaip tik tai jau ir stebime?