Kažkada pasaulio mitologijose vienas personažų buvo kiškis, sietas su Mėnuliu ir vaizduotas drauge su šio Žemės palydovo deivėmis, kurios dažniausiai įkūnijo pavasarį, gyvasties pabudimą, naujo ciklo pradžią. Na, kad ir senovės germanų tikėjimuose. Štai senųjų laikų anglai tokią Mėnulio mergaitę vadino Ēastre, tad etimologiškai čia viskas aišku – Easter arba Velykos ir yra tai, nuo ko prasideda naujas gamtos ir žemdirbiškų tautų kalendoriaus etapas. Tad neverta stebėtis, kad greta šios deivės piešti kiškiai paskui persikraustė ant Velykų stalo, pabėgo į pasakojimus apie kiaušinius nešančius zuikučius, o ir šiaip tapo taikaus, malonaus, naivaus, linksmo vaikiško pasaulio veikėjo prototipu. Ne išimtis ir Lietuva. Čia mes taip pat žinome, kas yra Kiškelis nabagėlis, Zuikis puikis, Velykų zuikis ir t. t.

Visgi tas plėšrūnų skriaudžiamas, avių gąsdinamas, mažiesiems dovanėles dalinantis ar strielčiukėlių nušaunamas kiškutis su gerumu, drovumu, baime arba pavasariu sietas ne visame pasaulyje. Žinia, kai kurios tautos jį laikė erotikos (graikai) ar gašlumo (žydai) prototipu, o gyvūno vislumas vos nepražudė Australijos. Zuikis geriausiai tiko be žodžių papasakoti, kas yra apnuoginto kūno kultą įsiūbavęs vyrams skirtas leidinys „Playboy“, pasirinkęs šio greituolio galvos piešinį savuoju logotipu. Tiesa, kai vėliau jo ausys ar pūkuota uodegytė įsibrovė ir į rūbų dizainą, pasitaikė keistų, o kartais labai nemalonių nesusipratimų. Juk vaikų kiškis (ir triušis) neišnyko – jis liko pasakose, dainose, knygose (ypač išpopuliarėjo pasirodžius Lewiso Carrollio „Alisos nuotykiams stebuklų šalyje“), užkariavo Walto Disnayʼaus animaciją, net virto mielu namų augintiniu, tačiau bet kuri mergaitė, užsidėjusi lankelį su kiškio ausimis, nevalingai perkeliama į kitą – užkoduotos suaugusiųjų kalbos – krantą.

Germaniškoji, kaip ir daugelio Europos tautų tradicija, zuikį – kaip Velykų atributą – piešia ant sveikinimo atvirukų, gyvūno figūrėlėmis (įskaitant valgomas) puošia šventinį stalą. Bet jo nerasite judaizme ar griežtesnių principų krikščionių bendruomenėse, savų įvaizdžių nepainiojančiose su pagoniškais artefaktais. Paschos arba praėjimo pro šalį šventės, kurią žydai laiko bene svarbiausia nuo VII a. pr. Kr., gyvūnas yra ėriukas. Tai buvo gyvulys, dažniausiai skiriamas aukoti, jo kraujas žymėjo Egipto vergovėje gyvenusių ir iš jos Dievo išvestų žydų namų duris, o vėliau tapo Jėzaus, kuris pats pasiaukojo dėl žmonių išganymo, simboliu. Avinėlis reiškia taikumą, romumą, nekaltumą, tylą, susitaikymą, nuolankumą, auką, yra įpintas į Naujojo Testamento siužetus, kuriuose atsiranda Agnus Dei – Dievo Avinėlis.

Mūsų kraštuose suprasti, kad avis svarbi, o pasiklydusios suradimas prilygsta stebuklui, be galo sunku. Brangiausi ir vertingiausi gyvuliai čia – arklys, karvė. Be to, juk tas padaras kvailas, baugštus, nesipriešina vedamas skersti (amžinai gintis turėjusios tautos sąmonėje tai joks privalumas), o ir mėsos iš jo keliskart mažiau, nei iš kiaulės. Norint perprogramuoti tradicinį matymą ir užkoduotas prasmes, reikia visiškai kito santykio su kultūriniu palikimu bei lingvistine klausa. Galiausiai, juk pasąmonėje glūdinti kolektyvinė atmintis turi rasti nors kokią sankibą su simboliu, vieniems reiškiančiu dvasinį virsmą, kitiems nesuvirpinančiu sielos. Taigi – šokoladinis zuikis ar sviesto avinėlis? Pasirinkę pirmąjį, suvokiame tik formą: nors ji greitai atpažįstama ir sava, ryšys su pagoniškaisiais įvaizdžiais ar apeigomis seniai nutrūkęs (ir pleibojiškos ausytės įleidusios vieną kitą šaknelę suaugusiųjų vaizduotėn). Tačiau į sviestinę paguldę garbanotą ėriuką ne tik nenutraukiame stabukų vaizdavimo įpročių, bet ir niekaip neprisidedame prie naujųjų archetipų įtvirtinimo krikščioniškų Velykų kontekste. Tad esminio skirtumo, ką suvalgysi, nėra. Tik permąsčius šventės vietą asmeninėje erdvėje galima suvokti profaniškąjį ir sakralųjį jos pavidalą, džiaugiantis gamtos nubudimu ir išgyvenant Prisikėlimo stebuklą.