Antika šiandien mums šviečia kaip tolimas būtojo laiko žiburys, kurio šerdimi laikome kultūrą, išsiskleidusią įvairiais pavidalais ir užpildžiusią visų tos epochos žmonių gyvenimą vienokiais ar kitokiais aspektais. Senovės graikams turime būti dėkingi už teatro ir odeono sukūrimą, nes ir po septynių tūkstančių metų išlaikėme svarbiausias šių reiškinių tradicijas. Po atviru dangumi mediniai, o vėliau akmeniniai pusapvaliai teatro statiniai, atsiradę apie VI a. pr. Kr., pradžioje buvo skirti religinėms apeigoms, bet galiausiai virto dramų, komedijų ir tragedijų rodymo vieta, į kurią tilpdavo iki keliolikos tūkstančių žiūrovų. Poezijos skaitymui, muzikos atlikimui, oratoriniam menui ir dainavimui būtina itin gera akustika, tad apie V a. pr. Kr. radosi odeonai – kameriniai teatrai su stogu, galėję priimti daugiausia penkis tūkstančius klausytojų.

Abu sumanymus perėmė romėnai, skirtumas tik tas, kad graikams vaikščioti į teatrą buvo pilietinė pareiga, o plagiatoriams – pasaulietinė pramoga. Tiesa, odeonas nuo pat pradžių buvo skirtas elitui – graikiškuoju periodu jį lankė (kaip dabar sakytume) kompetencijų turintys žmonės, o romėniškuoju – (kaip dabar sakytume) politinė ir socialinė grietinėlė, neva mylėjusi aukštąjį meną ir ten eidavusi šitai pademonstruoti. I a. pr. Kr. didžiausia Antikos imperija išrado amfiteatrus, tik ten jau nebuvo jokio teatro – vien gyvuliškų instinktų pritvinkusi masinio eskapizmo erdvė, kurioje gal pusė milijono turčių ir ubagų, valdovų ir tarnų tenkino „duonos ir žaidimų“ aistrą, stebėdami kovas, medžiokles ir egzekucijas. Šitas pramogų centras tapo populiariausia, greitą efektą ir apskaičiuojamą naudą pelniusia vieta, „užkariavusia“ Romos žmonių širdis. Brutalus, vulgarus, bet (kaip dabar sakytume) dinamiškas ir atrak­tyvus reginys paėmė mases akimirksniu.

Jei jas valdai, galia tavo rankose. Nieko nauja. „Menas liaudžiai“ irgi iš tos pačios operos. Nors ne, kuo čia dėta opera? Juk ją pamatyti eina žmonės, norintys patirti katarsį, apmąstyti gilias dvasines ir filosofines temas. O į teatrą? Solo rečitalį? Žodžiu, šiame kontekste niekas nepakito. Poezijos klausosi dvidešimt, fortepijono koncerto keli šimtai, elitinį kiną žiūri keli ar keliasdešimt tūkstančių žmonių. Bet sporto rungtynes, popmuzikos koncertus, įvairius šou, primityvius serialus – milijonai. Ar kažkas apsivertė aukštyn kojom išrinktųjų (perkeltine ir tiesiogine prasme) stovykloje? Tikrai ne – arčiausiai scenos vis dar tebesėdi imperatoriai, senatoriai, banksteriai ir gangsteriai… O tie, kurie neišgali nusipirkti VIP bilieto, juk moka mokesčius, kad pirmieji – garbės (kieno?) svečiai – gautų vietas už dyką.

Taigi klausimas, kodėl tūkstančius metų klesti amfiteatrai, bet tokiai mažai visuomenės daliai reikalingi kokybiški teatrai (suprask – įvairus geras menas), tebekybo ore. Kad užaugintum kultūrinį kapitalą, turi būti sąmoningas investuotojas, galvojantis apie proanūkių ateitį ir nežvilgčiojantis į laikrodį. Ilgalaikė ir sunkiai apčiuopiama grąža politikams – girnapusė po kaklu. Jokio lengvo BVP, jokios asmeninės reitingų naudos. Ir kokiu instrumentu pamatuoti visuomenės kultūrėjimą? Renka masės, tad romėnų išradimas patikimas, o va graikų… Su kultūra (turint galvoje jos radimosi ir vystymosi istoriją) tapatinama Europa ant valstybių pečių užsimetė jos išlaikymo naštą, tačiau nepaveža, dūsta, o mecenatai ne itin žavisi pamaloninimu „garbės ženkleliais“. Bet štai jaunutės JAV, dėl kultūros vis dar patraukiamos per dantį, per du šimtus metų išsiugdė tikrą garbės reikalą remti meną, mokslą ir kitas sritis, nes ten turėti pinigų ir neaukoti yra socialinė gėda. Ir būtent labdarys, o ne partijos pimpačkiukas, tampa elitu. Sakysite, jei turėtume agresyvias mokesčių lengvatas kaip JAV milijonieriai… Tai turėkime! Argi taip baisu pradėti naują erą, kurioje išlaikyti odeoną – prestižas, o jį lankyti – pilietinė pareiga?