Žodis žemė aprėpia ne vieną reikšmę. Tai ir fizinio, materialaus objekto apibūdinimas, ir dvasinis matmuo, įvairiais aspektais atsiskleidžianti vertybė, ir terra, ir oikumena. Pakalbėkime apie paskutinįjį – graikų kalboje vartotą terminą, reiškiantį žmonių apgyvendintą teritoriją. Jei pradžioje oikumena buvo tik tai, kas pažįstama ir išsidėstę aplink Delfus kaip centrą, tai vėliau, paplaukiojus kiek toliau, žmonių žemės ribos plėtėsi. Bet mintis ta, kad vietos, kuriose gyvena ne dievai, sirenos ar kiklopai, yra svarbios. Tarsi norėta pasakyti, kad oikumena yra esminis dalykas, nes ji vienija visus, turinčius panašią prigimtį – homo sapiens broliją.

Būtent tokia logika vadovautasi XIX a. viduryje, kai gimė protestantų judėjimai, skelbiantys būtinybę vienytis, ir iš jų radosi ekumenizmo sąjūdis. Pradžioje stengtasi sujungti į daugybę dalių suskilusią vieną konfesiją, o kiek vėliau imta kalbėti apie visuotinį krikščionių dialogą, kuriame turėtų susitarti ir anglikonai, ir katalikai, ir stačiatikiai, ir evangelikai liuteronai. Pasaulinė Bažnyčių Taryba, kurią sudaro jau minėtos konfesijos (išskyrus katalikus), įsteigta 1948 m. ir jai priklauso apie 500 milijonų tikinčiųjų – tokio didumo yra ši krikščionių oikumena. Vatikane nuo 1960-ųjų veikia Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, o katalikų oikumenoje „gyvena“ apie 1,4 milijardo tikinčiųjų. Vadinasi, bemaž ketvirtadalis vieną Dievą tikinčios žmonijos jau 170 metų stengiasi rasti bendrą kalbą.

Tačiau šiuolaikinis, išmanusis pasaulis byra akyse. Tarpusavyje kovoja ne tik konfesijos, skirtingos religijos, valstybės, lytys, bet ir tos pačios terra gyventojai, susiskirstę į nuomonių stovyklas ir šaudantys vienas į kitą iš neapy­kantos pabūklų virtualioje (kol kas) erdvėje. Regis, visas oikumenos brolijos narių gyvenimas iš sodų, kaimų ir miestų, iš bibliotekų, universitetų ir kavinių, iš miškų, paplūdimių ir sanatorijų, iš butų, kotedžų ir vilų persikėlė į skaitmeninį ragnaroką, kuriame kiekvienas manosi stovįs žūtbūtinėje kovoje prieš Lokio blogio gaują Odino pusėje. Taip taip – nė vienas savęs netapatina su klastinguoju ir žiauriuoju dievu, visi palaiko teisingąjį. Ir visi ieško, kas kaltas dėl Baldro žūties.

Realūs karai, protestai ir riaušės, diktatūrų teroras, ideologijų pjautynės, partijų rietenos, pavieniai šauliai, vaikų prieš vaikus egzekucijos, savižudybės, mobingas… Apie kokią vienybę, apie kokią oikumeną galima kalbėti šiandien? Gal tikrai priartėjo žiemų žiema, pabaigų pabaiga? Bet visi mitai, visos religijos kalba apie tai, kad pasaulio žūtis yra neišvengiama, tačiau lygiai taip pat neišvengiamas ir jo at-gimimas. Štai minėtame skandinavų mite kalbama, kad du mūšį išgyvenę žmonės, iš kurių vėliau rasis nauja žmonija, buvo pasislėpę nuo sunaikinimo apsaugotoje girioje. O ką jie ten veikė? Miegojo. Kai nubudo – vėl švietė saulė. Signataras, rezistentas Algirdas Patackas, pasiskolinęs iš J. Tumo-Vaižganto „glūdėjimo“ terminą, sakė, kad kelionė į išorę yra gerai, ji būtina, tačiau kelionė į save, arba glūdėjimas, tyla, brendimas yra amžinai žalia giria, kurioje gyvybė niekada nesibaigia. Tai klausimas apie esmę. O paviršinė pagunda reikštis yra forma –noras atrodyti, rodyti, triukšmauti. Forma randasi iš esmės, bet be esmės visada pražūva. Ar ne čia ir bus pakastas šuo – kad visa visos oikumenos brolija, visi Odiną palaikantys kariai su vandeniu išpylė kūdikį?