Ir štai jūs ateinate į kultūros renginį… Nesvarbu, kokį – parodą, literatūros festivalį, vienai ar kitai progai skirtą koncertą, respublikinio masto šventę, apdovanojimų ceremoniją etc. Visi ruošėsi, stengėsi. Aplinka – dešimt. Svečių gausa – dešimt. Renginio organizavimas – dešimt. Programa – chm… Tie, kas dar pamena sovietmetį, žino, jog ypač svarbu partinių šulų ar valstybės, savivaldybės institucijų vadovų, atstovų atvykimas – sudalyvaus, pamatys, tars žodį, bus pagerbti, bet ir nepamirš, kur buvo, susidraugaus su dalyviais, paskui bus „lengviau lengvatų“ prašyti, pagalbos, blato. Žodžiu, jei laiku įsiteiksi, turėsi privilegijų – paskambinti, paklausti, gauti išskirtinio dėmesio, vertumo vertinime, geresnę vietą konkursuose, artimesnę dalybose. Tai štai šiandien – lygiai tas pat.

Jei tavo renginyje įrašytas koks „svarbus“ asmuo (na, tai reiškia, aktualus, užimantis postą, turintis galių, darantis įtaką), tu jau šio bei to pasiekei. Jei jis išėjo į priekį pasveikinti – nuostabu. O jei išdrožė kalbą – tikras laimėjimas. Kalbų turinys ir trukmė – disertacijos verta tema. Šablonai nesikeičia nuo tų anų, raudonųjų laikų. Tiesa, kalbėtojai skirtingi – vieni ilgai mėgaujasi savimi, kiti be galo jaudinasi, treti išlemena išmoktus burtažodžius, ketvirti negali sustoti, penkti stengiasi aprėpti istoriją, įvykį ir save. Tačiau tai nieko nekeičia. Kad ir koks būtų kalbėtojas (-a, -ai) ir pasisakymas – trumpas ir surepetuotas, ilgas ir nuobodus, šmaikštus ir provincialus, monotoniškas ir apie nieką, intelektualus ir girnapusių svorio – strategija viena: tomis tauškynėmis pradedama šventė, mazochistiškai kankinant susirinkusiuosius ir visą dėmesio, taigi ir svorio centrą perkeliant į šį epizodą.

Kas gi lieka tiems, kurie buvo renginio priežastis? Apdovanojamiesiems, įvertintiems, kūryba besidalinantiems – skaitantiems ar rodantiems, grojantiems ar dainuojantiems, šokantiems ar vaidinantiems? Kitaip tariant, kas lieka įvykio šerdžiai? Kiek mes sužinome apie žmogų, kuriam, pavyzdžiui, teikiama premija? Pasiskaitykite programėlėje, puslapyje, gūgle? Kas jį pristato, aptaria, pasako žodžius, kurie žiūrovams visam laikui liks atmintyje kaip neišdildomas įspūdis, kaip to prizo ar medalio vertės įprasminimo esencija, kaip svarbiausiojo dalyvio vainikavimo kulminacija? Kaip mes pagerbiame? Kaip suvokiame vertybės, kūrybos, intelekto, inteligentijos sąvokas? Kaip įteikiame asmenybėms tuos visuotinio išskirtinumo ženklus už jų ypatingą indėlį į mūsų šalies bendrojo gėrio lobyną? Ar tik ne tomis pačiomis valdininkų, aktualiųjų (todėl trumpam svarbių) rankomis?

Permąstant „tradicijas“ ir užstrigusius mechaninio laikroduko dantračius, labai niežėtų papamokslauti, iš tūkstantmečių knygų ištraukus vieną kitą mintelę. Visuotiniame savimylystės laike, kai knygos – praeitis, o laiko pabūti lėtai ir ramiai nėra, bet vytis tolstančią morką nenustoja būti tikslu, pastangos atkreipti dėmesį į mechanizmo defektus mažai efektingos. Kita vertus – kas gi šiandieną yra autoritetas? Kuo pasiremti, kad tikrai suklustų? Senovės išminčių tekstai gal ir tinka tatuiruotei, bet gyvenimas yra gyvenimas. Iš garbingųjų ložės išprašę filosofus ir poetus (na, čia tik vienas galimų komplektų), išradinėjame naują hierarchijų teatrą, kuriame vis dažniau sunku nepastebėti, kad komunistų, socialistų ir anarchistų himno eilutė „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“ jau seniai yra gyva ne tik dainoje.