PERGALĖ IR VIENATVĖ

Erika DRUNGYTĖ

Nežinia, iš kokių laikų mus pasiekė šūkis „Pirmyn!“, bet galima numanyti, kad jį burnon įsidėdavo vadai mūšio lauke, ragindami karius pulti ar kilti atakon. Vėliau azartiškas kurstymas, tikėtina, skambėjo Amerikos užkariautojų lūpose, kai jie, bėgdami, jodami ar vežimais riedėdami, „matavo“ sau žemes, užimdami, kiek pajėgė, kiek aprėpė. Pirmavimo būtinybė, žinoma, yra svarbiausias kriterijus sporte nuo Antikos iki šių dienų olimpinių žaidynių. Kad ir kokios būtų varžytuvės – gladiatorių kovos, automobilių lenktynės, gražuolių rinkimai, dešrainių valgymo čempionatai, dainininkų konkursai, – visur renkamas nugalėtojas. Tas vienas vienintelis, tas pirmasis.Daugiau

MOZĖ IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Apčiuopiamumas, įrodomumas, apskaičiavimas, nauda – žmogaus pasaulio matai. Tačiau netgi labai tiksliai apibrėžtų sąvokų vandenyne randame keistų dalykų, pavyzdžiui, nematerialų turtą ir paveldą. Jų egzistavimas, nors nėra jokio skverno, už kurio pastvėręs sulaikytum, nekvestionuojamas. Keisčiausia, kad galima buhalteriškai nustatyti ir įvardyti to nematerialumo vertę, net jei intelektiniai bei dvasiniai žmogaus pasiekimai – didžioji mįslė, neįmenama pritaikius ateistinį metodą ir išgliaudžius kūną pagal fizikos, chemijos ar matematikos formules. Tai kaipgi įtikinti funkcionierius, kad kultūros vandenyne plaukiojantys laivai ir skrajojantys olandai yra daug tikresni už virtualių tinklų virtualius lankytojus, kurių paisoma kaip kriterijaus kabinetiniuose prasmės apskaičiavimuose?Daugiau

Susvetimėjimas ir susitarimas

Erika DRUNGYTĖ

Kartais žmogus patiria keistą jausmą netgi ten, kur nėra jokių priešų, nedraugų ar kitataučių. Tada sako: „Čia ne mano.“ Nesvarbu, kur ta vieta – gamtoje, gyvenamoje aplinkoje (bute, sodyboje), ypatingame pastate (muziejuje, bažnyčioje, bibliotekoje) ar viešojoje erdvėje. Kai tai nutinka ne tėvynėje, priežastys daugiau mažiau aiškios – svetima kultūra, kalba, tradicijos, tikėjimas. Tačiau ir būdamas pažįstamose aplinkose, labai aiškiai suvokia, jog kažin kas jį atstumia. „Svetimas“ nėra kokia metafora ir nebūtinai reiškia atėjūną. Pasauliui netenkant sienų bei puoselėjant bendrystės idėją, žmogaus dvasia išlieka jautri, subtili ir jokios gražios utopinės realybės negali jos perkeisti.Daugiau

KARVĖ IR KULTŪRA

Erika DRUNGYTĖ

Į antrą pusę persiritus vasarai ir prasidėjus javapjūtei, kai paskui kombainus ima maklinėti gervės ir gandrai, pakvimpa rudeniu. Dar tik liepos pabaiga, tačiau nešienaujamose pievose tarsi iš sausų puokščių plevėsuojančios smilgos, soduose baltuojantys alyviniai obuoliai, širšių apspisti violetiniai slyvų pakabukai ir visa kaitros dulkėmis nupudruota žaluma, atrodanti lyg pavargęs, priblėsęs muziejuose saugomų baldų aksomas, akims signalizuoja: „Vasarai amen, gaiva ir šviesa traukiasi, dar lieka karštis, bet tuoj tuoj altai ir bandonijos užgros graudulingą ilgesio muziką, lėtinančią judesius, stabdančią žvilgsnį, viliojančią mėgautis kiekviena prieblandos valanda, kuri sunkia skara užgobia per greitai temstančius vakaro pokalbininkų veidus.“Daugiau

EŽERAS IR AUKSO ANTILOPĖ

Erika DRUNGYTĖ

Vieno kurortinio miestelio ežeras. Aplink – puikus parkas. Tuo ir puikus, kad natūralus – nieko ten labai neprigalvosi, kai gamta pati pasiūlo saulėtas erdves, gracingas pušis, pastelinius samanų paklotus. Išvingiuoji takus, išvalai šabakštynus, pastatai suolelius – voilà! Kvėpuokit, vaikščiokit, sėdėkit. Tačiau paprastumas, taip išsiilgtas šlamštmaisčio visomis prasmėmis persivalgiusios visuomenės, kažkodėl įsikuria ant did­miesčių diaugiaaukščių stogų, judriausių prospektų kavinėse, pasiturinčių žmonių būstuose. O štai regio­nuose – ne visur.Daugiau

PAVELDAS IR ATSISAKYMAS

Erika DRUNGYTĖ

Paveldas yra tokios autentiškos vertybės, kurias kažkas kažkam perduoda ir prašo išsaugoti lyg liudijimą apie nepertraukiamą to reiškinio gyvavimą arba kokio objekto ypatingumą. Paprastai viskas susiję su menu, istorija ir religija, ir dažniausiai šie komponentai sudaro visumą. Kad ir kaip žiūrėtum – tai vis kultūra, liudijanti žmogaus veiklą įvairiais amžiais. Bet tuo momentu, kai kas nors piešia sak­ralinę elnių medžioklę oloje, šlifuoja deivės pirštelį marmuro gabale, tapo pasaulio sukūrimą bažnyčios skliaute, rimuoja pusdievių žygius papiruse ar projektuoja rojaus rūmus mylimajai, viskas priklauso asmeniui ar jų grupei. Po šimtmečių ar tūkstantmečių tokie dalykai tampa pereinamaisiais trofėjais (nelygu, kas užkariauja karalystę, žemes, valstybes) arba, jei sienos nebeperbraižomos ir nusistovi tvarka, patenka institucijų žinion.Daugiau

DIPLOMATIJA IR ŽYDĖJIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Seniai seniai, labai seniai, ankstyvaisiais viduramžiais, kai mums geriausiai pažįstamoje piliakalnių šalyje dar tik ritosi gentys, brėždamos ribas ir kurdamos pavienes sąjungas, kai jau pasikrikštijusios Europos karaliai dar neturėjo jokių reikalų su Jamato žemėmis, o šios apskritai vengė bet kokių ryšių su už jų ribų egzistuojančiais pasauliais, Saulės šalies imperatorių, didikų ir šventyklų valdytojų aplinkoje atsirado gėrėjimosi pirmaisiais pavasario žiedais tradicija. Tai buvo maždaug VII a. Bet kas ten žino, kada tiksliai, gal ir anksčiau. Taigi plikame izoliuotų salų pavasario peizaže pradėjus skleistis dar belapių vyšnių žiedams, naujai iškepti budistai meditavo grožį ir jo laikinumą, būsenas perkeldami į menus – kaligrafiją, tapybą, poeziją.Daugiau

KONTRABANDA IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Kovas lietuviams – ne tik sugrįžę kovarniai. Mėnuo ryškus ir ornitologinėmis, ir astronominėmis, ir religinėmis, ir kultūrinėmis datomis, kurių dauguma – tarptautinės. Į vieną gretą išsirikiuoja rašytojų ir laukinės gamtos, šv. Kazimiero ir 40-ies paukščių, miškų ir laimės, žemės ir poezijos, šv. Juozapo ir teatro, pempės ir lėlininkų, na ir dar visokiausios svarbios dienos. Žinoma, begal malonu, kad tiek dėmesio sulaukia žodinės kūrybos atstovai: jie pagerbiami ne tik visi drauge, atskiru patepimu – dar ir poetai. O ką čia slėpti, taip – jie kitokie. Ir dievaižin, kodėl vis dar reikalingi šiuolaikinėse visuomenėse. Ką ten reikalingi, dabar poezijos – ne vežimu, bet nors traukiniais, tramvajais ir autobusais vežk, toks jos populiarumas. Rašo visi, kas tik raides pažįsta. Dar daugiau – ir jauni, ir vyresni varžytuvių į sceną eina, gyvai slemina publikai, kuri it romėnų didikai kelia nykščius aukštyn ar žemyn.Daugiau

ŠVENTI REIKALAI IR BLYNAI

Erika DRUNGYTĖ

Kartais atrodo, jog lietuviai – švenčių čempionai. Nėra mėnesio, kad jų neištiktų kokia nors proga, o su ja – galimybė „atsipalaiduoti“. Tiek „atsipalaidavusių“ seniai teko regėti: pilnos sanatorijos, SPA, kurortų viešbučiai ir kaimo turizmo nameliai, kavinės, restoranai, paplūdimiai ir kubilai miško aikštelėse. Aktyvioji chronologija vietos gyventojams įsibėgėja lapkritį, įsisiautėja gruodį ir sausį, nuslūgusi atsigauna vasario vidury, iššauna keletą salvių visais pavasario mėnesiais, kvėpteli liepą, paskui dar kartą rugpjūtį, nuo rugsėjo ima spartinti žingsnį, o tada ir vėl – Vėlinės, Adventas, Saulėgrįža, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Šv. Valentinas, Naujieji kinų metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas I, Šv. Kazimiero (Kaziuko) diena, Tarptautinė moterų diena, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas II, Verbų sekmadienis, Velykos, Joninės… Na, žodžiu, jei dar pridėtume ikikrikščioniškų gamtos reiškinių pagerbimus ir visų šventųjų dienas – gyva prapultis.Daugiau

TVARUMAS IR LAOZI

Erika DRUNGYTĖ

Yra manymų, kad Kinijos virtimas autoritarine, į vieną kumštį sugniaužta ir įvairiausių ydų pripampusia valstybe įvykęs tik dėl to, jog jos valdovai pasirinko ir teisingu laikė vieną kelią – konfucionizmą. Tačiau tai, kas buvo paversta dogma ir neatšaukiamu imperatyvu, tebuvusi Konfucijaus mokymo interpretacija, supaprastinta ir sunorminta sistema, toli gražu neatspindėjusi tikrojo išminčiaus mokymo. Gali būti, kad tokie tvirtinimai teisingi, nes žmogaus gebėjimai interpretuoti ir pamesti pradinį šaltinį bei jo esmę – toks dažnas reiškinys ir buitiniame, ir socialiniame, ir kultūriniame, ir valstybių valdymo lygmenyse. Paradoksas tas, kad bet kurios ideologijos (net jei tai – Mokytojo išminties knygos konspektas) nučiulpimas (kai kas sako – išgryninimas) ir sustatymas į rikiuotę virsta vien tik viešojo gyvenimo tvarka, apribota kanonais. Norint, kad pasirinktasis kelias nenuvestų į aklavietę, reikalingas nepaliaujamas idėjos apmąstymas ir pasirinkimo patvirtinimas praktika.Daugiau

INOVATYVUMO PERSPEKTYVA IR KVĖPAVIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Latvių kalboje jauns reiškia naujas, vadinasi, jaunumas ir naujumas – sinonimiški. O kaip su senumu? Nebemadingas, nusidėvėjęs, ilgai tarnavęs, turintis daug metų – senas. Tačiau kiek laiko turi praeiti, kad kažkas taptų senu? Per kiek pasensta sviestas? Po kelerių metų senais tampa batai? Kada sena spinta metama lauk, o kada įgyja didesnę vertę, nes ji – senovinė? Kodėl nuo jauno vyno skauda galvą, bet visi laukia Naujųjų kaip gerosios pradžios? Kas nusprendė, kad nauja – tai pamiršta sena? Ar tikrai senatvė bjauri, nors nieko nėra vertingiau už senolių išmintį? Kaip nutinka, kad vienais laikais jaunimas eina į naujoviškumą pametęs galvą, o kitais – pameta galvą dėl retro?Daugiau

KETUREILIAI IR KVARKAI

Erika DRUNGYTĖ

Ieškodami atsakymų į klausimus, dažnai griebiamės enciklopedijų faktografijos. Tačiau gilesniam pažinimui prireikia ir autentiškų liudijimų, ir fotografijose užfiksuotų akimirkų, ir mito analizės, ir etimologijos, ir paprasčiausių posakių ar priežodžių. Visa žmogaus patirtis yra svarbi ir sutelktina tarsi žvaigždynan, kad pamatytume net, regis, nereikšmingo dalyko visumą. Kitaip, prisimenant A. Einsteino postringavimus, mes tik žinome, bet nesuvokiame, o juk svarbiausia yra būtent tai. Įvykių chronologija, veikėjų pavardės, pokyčių etapai, kostiumų evoliucija, meno kryptys ir stiliai – vien linijinė istorija, šaltai ir abejingai, tarsi detektyvas, prie apžvalginės plokštumos priseganti aukų, liudininkų ir daiktinių artefaktų nuotraukas. Tačiau tai tėra apvalkalai.Daugiau

JUNGAS IR RUDUO

Erika DRUNGYTĖ

Carlas Gustavas Jungas ne kartą yra minėjęs, kad nenorėtų būti laikomas kokiu šarlatanu ar menininku (!), jam atrodė, kad visi eksperimentai, sapnų ir pasąmonės, net alchemijos ir mitų tyrinėjimai, archetipų apmąstymai bei kolektyvinės atminties apčiuopimas – kad ir kaip kam atrodytų – nėra kažkas keista, nesusiję su mokslu. Atvirkščiai, bjaurėjosi dogmatizmu, kuriuo prisidengę jo kolegos (kaip tik dėl šios priežasties išsiskyrė jo keliai su Sigmundu Freudu) mėgino įtvirtinti nepajudinamumo, teksto, įkalto akmenyje, principą. Gyvenimo realybė, o ne teorija – štai kas yra visada viskuo abejojantis, nuolat tekantis, pats save paneigiantis ir vėl naujus klausimus keliantis mokslas.Daugiau

ISTORIJA IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Praėjus 100 metų po bet kokio įvykio, po bet kokios santvarkos, po bet kurių judėjimų ir stilių radimosi, kažkas visuomenėse, valstybėse ir kultūrose pakinta. Nes atsiranda pakankamas atstumas į praeitį pažvelgti be asmeninių nuoskaudų, be pulsuojančių prisiminimų, be subjektyvių vertinimų. Ką jau kalbėti apie dar nepasiekiamiau istoriniame laike nutolusius reiškinius. Lieka legendos, būtų ir nebūtų nutikimų aidai, simboliai ir artefaktai. Ir kuo labiau nusitrina jų panaudojimo aktualumas, tuo aiškiau išsigrynina pavidalai be juos lydinčių teiginių, neiginių, apkalbų ar pagarbinimų. Jei kalbėtume apie meną, laikas tik dar labiau sustiprina talentingųjų vertę, apsimetėlių užmarštį.Daugiau

SANDĖLIAI IR PAMINKLAI

Erika DRUNGYTĖ

Vienas kertinių Lietuvos architektūros kampų – sakraliniai pastatai. Bažnyčios yra paveldas, liudijantis ne tik šalyje vyravusią stilistinę įvairovę, bet ir kiekvienam kraštui būdingą savitumą, įvairiais niuansais išreiškiantį vietos žmonių santykio su kulto vieta skirtumus. Regionuose savo indėlį į kultūros audinį įaudę kūrėjai bei statytojai šalia kanoninių reikalavimų pridėdavo ir individualaus braižo, o šį lemdavę daugybė veiksnių, bet daugiausia, matyt, kilmė – žemaitiškos ir suvalkietiškos, aukštaitiškos ir dzūkiškos bažnyčios tikrai nėra identiškos. Tačiau prisimename, kad šis nuostabus palikimas bei liudijimas apie mus pačius išliko tik dėl didžiulių pastangų, nes užėjus „lygybės ir brolybės“, „taikos ir visuotinės gerovės“ okupacinei valdžiai, maldos pastatų klausimas tapo to meto aktualija.Daugiau

POZITYVUMAS IR LOJALUMAS

Erika DRUNGYTĖ

Vis mažiau ir mažiau lietuvių jausmus sujudina Birželio 14-oji. Daug priimtiniau yra švęsti šventes, net tradicines, net iš inercijos, net jei jos tėra kažin kokia abstraktybė – Kalėdas, Velykas, Jonines… O įsimintinos datos – viso labo rekomendacija prisiminti. Juolab jei minimi liūdni dalykai – nuo niūrių nuotaikų, tragiškų įvykių, skaudžių patirčių, gyvybės netekčių šiuolaikinis žmogus slepiasi. Pozityvus mąstymas, pozityvi laikysena, pozityvus bendravimas – štai siekiamybė, net ne visada žinant sąvokos reikšmę. Kas gi pozityvaus iškyla prisiminus masinių priverstinių trėmimų iš tėvynės dieną? Kas gero, giedro ir gražaus tuose istorijos puslapiuose bei gedulo kaspinuose? Ir apskritai, kodėl būtina save „grūzint“ tokiais slegiančiais mintijimais apie tai, ko niekas neprisimena?Daugiau

PR. KR. IR PO M. E.

Erika DRUNGYTĖ

Mūsų eros laikai dovanojo žmonijai daugybę mąstytojų, pranašų ir mistikų, kuriuos sujungė svarbiausioji atspirtis, priešinga iki tol vyravusiam baimės motyvui. Autoritetas dėl galios, teisybės įrodinėjimas kerštu, tikėjimas kaip nuosprendis – visa tai ėmė kisti atsiradus kitam, kitokiam mokymui. Taigi, pasibaigus „akis už akį“ etapui, pradėjo skleistis naujas, suteikęs viršenybę meilei, bet visai kitokiai, nei buvo Bakcho bei Apolono garbinimo laikais. Dabar meilė praranda kūniškumą, pasivadindama tiesa. Ir Alacho vienas vardų yra tiesa, ir Kristus sako – „aš esu tiesa“. Dar daugiau – tik per meilę kaip tiesą įmanomas gyvenimas. Ne tas kūniškas, o amžinas. Vadinasi, žmogus, norėdamas sukurti būsimo rojaus, kurio trokšta ir kuriuo tiki, atspindį, jo mini modelį, turėtų visų pirma kliautis ne geležine logika, skatinti ne materijos, bet dvasios gausinimą, stiebtis tiesos paieškų ir jos suvokimo kelyje, o esminiu imperatyvu laikyti iki skausmo žinomą formuluotę „mylėk savo artimą…“Daugiau

LAIKAS IR MEILĖ

Erika DRUNGYTĖ

Nuo XVI iki XVIII amžiaus Europos dailėje, kuri, be bažnytinių temų, aktyviai eksploatavo antikinę mitologiją, labai išplito vienas siužetas, pakartotas skirtingų dailininkų – Kupidono (Amūro, Eroto) nubaudimas. Ko gera, Renesanso bei iš jo išriedėjusio Baroko epochose buvo gerokai pripainioti graikų ir romėnų mitai, prigalvota naujų siužetų ir – pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą – alegorijų. Tad tą vargšą nuogą sparnuotą mažylį su lanku bei strėline gaudyti, prilupti ir pažaboti tegalėjo visai kitos pasaulėžiūros kultūroje užaugę menininkai, nieko bendra neturintys su gaivalinga, gamtos stichijoms atsidavusia Antika.Daugiau

UNESCO IR SAVINIEKA

Erika DRUNGYTĖ

UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąraše nerasime lietuvių Užgavėnių ar Velykų, juolab – pavasario lygiadienio šventės. Pirmųjų dviejų tradicijos dar laikosi ant plonyčio entuziastų (dažniausiai folkloro ansamblių ar etnografinių muziejų) saugomo siūlo, tačiau kovo 21-ąją nei kas mini, nei ji išsiskiria kokiomis ypatingomis apeigomis. Yra manančių, kad kadais šis svarbus astronominis laikas, kai diena ir naktis tampa vienodo ilgumo, kai Saulė atsiduria pirmajame – Avino – Zodiako ženkle, kai prasideda naujas ciklas, ypač svarbus žemdirbių kultūroms, Lietuvoje tikrai buvo švenčiamas. Didžioji dalis papročių bei ritualų „mig­ravo“ į Velykas, kurios apskaičiuojamos labai archajišku būdu – pagal Mėnulio kalendorių. Tad kalbėdami apie atgimimo stebuklą, dabar laikomės krikščioniškų datų ir išryškiname esminius akcentus, susijusius su Kristaus nukryžiavimu bei prisikėlimu iš mirusiųjų. Tačiau dangaus šviesuliai vis dar lieka atspirties taškais skelbiant įvairias pradžias, pabaigas, virsmus ir perėjimus.Daugiau

BALANDŽIŲ PIENAS IR KOMUNIZMAS

Erika DRUNGYTĖ

Bemaž kiekvienam aišku, apie ką kalbama ištarus „Paukščių pienas“, bet taip pavadintų saldainių atsiradimo istorija žinoma toli gražu ne visiems. Lietuviai juos pamėgo 7-ajame XX a. dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje pradėta masinė gamyba, tačiau šiuos skanėstus sumanė ir saldumynų mėgėjams pasiūlė visai ne tarybiniai kulinarai. 1936-aisiais Varšuvoje, žymiausiame to meto Lenkijos šokolado fabrike „E. Wedel“, turėjusiame parduotuvių tinklą net Londone bei Paryžiuje, Janas Wedelis sukūrė receptą, kuriuo nustebino visą Europą. Šį leng­vą tarsi oras, purų ir baltą šokoladu aplietą desertą liaupsino išrankiausi konditerijos žinovai, o pavadinimą „Ptasie mleczko“ lenkų fabrikantas sumanęs ne atsitiktinai – tautosakoje puikiai žinomas posakis, kad žmogus, apstus turtų, gali trokšti tik paukščių pieno – to neįmanomo gauti dalyko.Daugiau