Mesijas ir biblioteka

Žmogus be pranašysčių negyveno jokiais laikais. Apie tai, kas bus ateityje, kalbėjo sibilės, žyniai ir šamanai, įvairių religijų šventieji raštai, chiromantai, burtininkai ir kortų dėliotojai… Juk kaip įdomu ir šiuolaikiniam žmogui apsilankyti pas astrologą ar rimtu veidu išklausyti, kaip politikų rinkimų baigtį mato vietinės reikšmės būrėjos. Tokie reikaliukai dažniausiai sukasi asmeninės naudos centrifugoje – ar mane myli, ar ištekėsiu, ko man saugotis, kokia sveikatos prognozė?.. Ir tik mažesnioji dalis populiacijos rūpinasi būsimais prezidentais, karaliais, jų valdymo perspektyvomis. Ką jau kalbėti apie visuotinį žingeidumą, kada ateis laimės laikas visos planetos gyventojams. Budistai stengiasi gyventi taip, kad suvoktų kančios priežastį, ją eliminuotų ir savo darbais bei maldomis sumažintų visų gyvų būtybių kančias, o judėjų tradicijoje tikėta, jog tai padarys Dievo siųstas mesijas, kardinaliai pakeisiantis šį pasaulį. Krikščionims mesijas buvo Jėzus, kuris pagal Senajame Testamente išsakytas pranašystes atėjo kaip žmogus. Tačiau žydams anaiptol – jie savo atpirkėjo laukia iki šiol.

Senojo Testamento Agėjo pranašystėje apie Kūrėjo planą sakoma: „Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis.“ Koks gi turėtų būti išganytojas ir kokie ženklai rodys, kad tai tikrai jis? Izraelio žmonės tiki, kad kai pasirodys Abraomo palikuonis, kilęs iš Dovydo šeimos, visi iš karto supras – tai pateptasis karalius. Nes jo viešpatavimo laiku liausis visi karai, ginklai bus perkalti į padargus, įsivyraus taika ir gerovė, jis vadovaus visoms tautoms, tačiau remsis ne jėga ir piktumu, o teisingumu bei meile. Žmonijai svarbiausiu uždaviniu taps dvasinis tobulėjimas ir suartėjimas su Dievu. Ši pranašystė skamba labai gražiai – kas gi nenorėtų ramybės ir susitaikymo, kovų ir mirčių pabaigos. Argi yra tokių, kuriems daug mieliau praleisti laiką mūšio lauke, o ne išgyventi dvasinius malonumus?

Taigi žydai atmeta idėją, kad Jėzus padarė pasaulio perversmą, todėl Naujojo Testamento nelaiko Šventuoju Raštu. O štai krikščionys, kilę iš judaizmo, jokiu būdu negali atmesti Senojo Testamento, nes jame yra visa pradžia ir esmių esmė – Dievo ir žmogaus sandora. Kai šiandieną girdime žodį Biblija, nesukame galvos apie jos atsiradimą, kas ir kaip buvo sujungta, tik žinome, kad tai Šventasis Raštas, kurį sudaro ir Senasis, ir Naujasis Testamentai. Iš tiesų graikiškai biblia yra knygos. Koks tikslus kanonizuotų knygų skaičius sudaro Bibliją netikslinsime, nes įvairios konfesijos vienas pripažįsta, o kitų – ne. Bet svarbiausiu judesiu turėtume laikyti tai, kad daugybė knygų – šventraščių – buvo suvienyta ir taikiai sugyvena ne tik krikščionių, bet apskritai visų kultūringų žmonių sąmonėje.

O jei panagrinėtume žodžio „biblioteka“ reikšmę? Taip, knygų saugykla. Belieka įsivaizduoti, kiek šimtų tūkstančių leidinių „gyvena“ didžiosiose pasaulio bibliotekose. Vienoje lentynoje susitinka skirtingų tautų, tikėjimų, pasaulėžiūrų, patirčių, priešingų tiesų ir atradimų, mokslinių ir fantastinių, utopinių ir apokaliptinių knygų autoriai. Viename pastate susijungia žingeidieji, kuriems svarbus protinis, dvasinis, religinis augimas, savišvieta ir saviaukla. Utopiškai žiūrint – didžioji dalis bibliotekos žmonių siekia suprasti šį pasaulį ir yra linkę jį saugoti, o ne niokoti ir ardyti. Žvelgiant metaforiškai – Mesijas seniai viešpatauja bibliotekoje, dvasinio tobulėjimo, gerovės, taikos ir ramybės karalystėje, saugančioje visokias biblijas, pranašaujančias Jo atėjimą.

Sezonas ir klausa

Keisti santykiai su žodžiais ir jų reikšmėmis dar nė vieno nesutraumavo. Štai atėjo teatro sezonas – ir jokių problemų: rudenį prasideda, o vasarą baigiasi. Nei kas žino to prancūziško termino etimologiją, nei kam dėl to galvą skauda. Panašus rėmas aprėpia visą įstaigų meną: koncertai, parodos, susitikimai biblio­tekose – rudens–pavasario kultūrinis sezonas. Yra, ir baigta. Vasarą nėra – taip pat puiku, nes reikia nusikultūrinti. Todėl atsiranda atostogų sezonas. Atsipalaidavimas nuo visko. Kultūra vis dar reikalas rimtas, o atostogos – lengvas: bemintis, bemetaforis, beprasmis, bemąslis, beidėjis, besvoris… Sudėtingiau, kai reikia pasirinkti – krepšinio ar grybavimo sezonas. Vienodai svarbūs, azartiški, nacionaliniai. Apmaudžiausia, kad sutampa ne tik mėnesiai, bet ir siekiamybės – be pergalių ir pralaimėjimų sezono prasmė neįmanoma.SKAITYTI DAUGIAU

Kardeliai ir poezija

Rugsėjis Lietuvoje – šventinių sambūrių ir tradicinio apsiginklavimo metas. Bet kokius reikalus, darbus, poilsius pamiršusi tauta džiūgaudama pasitinka mokslo metų pradžią, mokyklose smagiai ir spalvingai švytruodama kardeliais. Dar antikoje ši kardalapė gėlė simbolizavo kovą ir pergalę, o jos tikėjęsi kariai ant kaklo kabindavosi amuletą – šarvų stiprybę įkūnijantį gladiolės (lot. gladius – kardas) svogūnėlį, turėjusį apsaugoti nuo priešo ginklo. SKAITYTI DAUGIAU

Vivaldis ir onoras

Na, žinoma, kai tik nutinka laikas rudeniop, visi tuoj puola linksniuoti amžinąjį metų laikų motyvą, kurį geriausiai „sugrojo“ Antonio Vivaldis. Sovietmečiu buvo galimybė klausytis Lenkijos radijo laidų, viena jų – „Keturi metų laikai“ – visada prasidėdavo atitinkamais įžanginiais garsiojo koncertų ciklo akordais, o ikoninis italų kompozitorius ilgam įsitvirtino kiekvienoje virtuvėje, supratusioje daugiau nei bežodžio animacinio filmuko „Bolek i Lolek“ pavadinimą. Niekas nežino, kodėl lenkams Vivaldis buvo toks savas ir jų šalyje toks populiarus. Kaip ir Mykolas Kleopas Oginskis, kurį jie laiko tautiečiu ir įrašo į savo kultūros istoriją drauge su polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“.SKAITYTI DAUGIAU

Išlikimas ir konservai

Viena svarbiausių senojo Homo sapiens pasaulio kolonų, ant kurios laikėsi didžioji dalis gyvenimo, buvo atmintis. Ir tai suprantama. Kelias be kelrodžių, įgūdžiai be vadovėlių, apeigos be instrukcijų. Išgyventi galėdavai tik įsidėmėjęs, gerai viską susidėjęs galvon – ir senelių, ir tėvų, ir asmeninę patirtį. Net tada, kai atsirado rašytiniai veikalai, jais naudotis galėjo toli gražu ne kiekvienas, o ir galėjusieji savo žinias perduodavo pačiu patikimiausiu ir geriausiai mokinį ar klausytoją pasiekiančiu būdu – iš lūpų į ausis, mums geriau žinomu kaip iš lūpų į lūpas.SKAITYTI DAUGIAU

Bijūnai ir gedulas

Birželis Lietuvoje – ne tik braškės, bijūnai ir baigiamieji egzaminai, ne tik Antaninės, Joninės, Petrinės ir Povilinės. Ne tik iš Kauno koordinuoto 1941-ųjų sukilimo pergalė, atkurta nepriklausoma valstybė ir sukurta Laikinoji vyriausybė. Birželis – tautos okupacija ir genocidas, masinė tremtis ir lagerių aukos. Nors praėjo 78 metai, gyvųjų, galinčių atminti karo metų išbandymus, dar yra, vis teberašoma ir papildoma Lietuvos istorija. Pastarąjį dešimtmetį kaip niekad aktyviai skatinamas patriotinis ugdymas – į šį masinį budinimo darbą įsitraukė specialių televizijos programų ir kino filmų kūrėjai, švenčių ir dainų konkursų organizatoriai, dramaturgai ir teatrų režisieriai, įvairių dailės sričių menininkai, rašytojai, fotografai, kompozitoriai etc.SKAITYTI DAUGIAU

Sapnas ir kvailutė

Rytų filosofija ir iš ten kilę mąstytojai net neabejoja kelių tikrovių egzistavimu. Jų pasaulėžiūroje aukščiausioji sąmonė, arba Brahmanas, yra tai, kas absoliutu ir nepaaiškinama apibrėžimais, kas turi galią kurti idealųjį ir regimąjį pasaulį, bet pastarasis tėra iliuzija arba Majos šydas.SKAITYTI DAUGIAU

Klausimas ir polis

Šiame pasaulyje sutelpa viskas. Ir to visko yra tik tiek, kiek yra. Jokio skirtumo, koks žmonių skaičius sudarys valstybes – platoniška tobulybė ar kiniška begalybė. Didžioji dalis egzistuos tyliai ir nepastebimai, nors milijoniniuose miestuose, nors butas prie buto, namas prie namo, langas prie lango, o gatvėje nėra kaip prasilenkti neužkliudžius vienam kito. SKAITYTI DAUGIAU

Apie revoliuciją ir Donelaitį

Atsukti lietaus kranai, atidaryti pietvakarių langai, pakelti šilumos šliuzai. Viskas. Nebesulaikysi. Pati didžiausia ir garsiausiai sprogstanti revoliucija, kurios vienintelės negalima pavadinti kruvinąja ar ryjančia savo vaikus. Ji atrakina požemį, įveikia sąstingį, įprasmina laukimą ir prisuka gyvenimo spyruoklę dar vienam ciklui. SKAITYTI DAUGIAU

Girnapusės ir laumžirgis

Malūnai, malūnai… Miltų malūnai, vėjų malūnai, vandens malūnai… Jie viską sumala į tokias smulkias daleles, kad joms jau nėra jokių šansų atgyti. Pamenate pasaką apie laumę raganą, kuri prilipo prie degutuotos kumelės? Be galo ryškūs jos egzekucijos vaizdiniai iki šiol grįžta atmintin žvelgiant į blizgantį sniegą – „tai raganos smegenys“. Jei iš mirusiojo lieka nors kaulelis, jį dar galima pasodinti ar įkelti į lizdą, iš jo dar gali kažkas išaugti, kažkas išsiperėti. Bent jau taip kalba mūsų pasakos ir mitai. Bet jei jau sumalei – vien dulkės, nėra net užuominos, kad būtų likusi nors kokia sveika DNR grandinėlė, nors koks unikalus vėrinėlis, iš kurio atkurtum buvusius pavidalus.SKAITYTI DAUGIAU

Pusiausvyra ir durys

Argi yra antikos dievų pasaulyje kuris įdomesnis, labiau stebinantis, gluminantis ir sukeliantis tiek susižavėjimo šūksnių kaip sausio (januarijaus) mėnesiui savąjį vardą palikęs Janas! Gal per mažai aptartas, gal per menkai pažintas. Gintaro Patacko knygai „Dviveidis Janas“ išėjus, dviveidiškumo reikšmė tarsi galutinai tapo įtvirtinta – kam gali rūpėti veidmainis, apgavikas dievas. SKAITYTI DAUGIAU

Apokalipsė ir karvė

Apokaliptiniai metai. Taip sako. Kartoja kasmet. Esą visi ženklai rodo, kad visa baigiasi. Kur ledynai, ten šyla, kur vandeninga, ten džiūva, kur nafta, ten brolis brolį, kur pramogos ir malonumai turtingoj paplūdimio oazėj – net su šaknimis tuos grožius taifūnas. Panašiai ir mene. Esą verkia verlibras instagraminio posmo valgomas, paveikslas – konceptualiu tašku išdurtas, o penkių veiksmų opera – dirbtinio intelekto per naktį išperėta. Tiesa, fatalistai prideda, kad taip ir reikia tam žmogui, tegu dabar savo išvirtą košę srebia. Bet argi buvo laikai, kad nesrėbtų?SKAITYTI DAUGIAU

Laukimas ir vata

Na taip, na taip – štai tas metas, kai romantizmas kiek­vieną už mažojo kojos pirštelio kabina žemyn galva, nes, ar tu nori, ar nenori, iš visų pakampių pradeda lįsti prieškalėdiniai saldumynai: jaukių namų su židiniu, meduolių, karštos arbatos ir vilnonių kojinių bei užtiesalų, santaklausiškų kepurėlių, kokakoliškos laimės ir… SKAITYTI DAUGIAU

Šaknys ir stebuklai

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. SKAITYTI DAUGIAU

Sodininkystė ir gobtuvai

Rugsėjo dienos – žinoma! – kvepia visokiais sodo reikalais. Noksta ir krinta kriaušės, o galinguose jų medžiuose milžiniški skėriai doroja vaisius. Tai užaugę varnėnai, kuriems su tokia meile kelti inkilai pavasarį, o dabar jie šaižiai praūžia lyg pilkas snapuotas uraganas virš galvų ir ilgai nelaukęs siaubia savo geradarių gėrybes. Lūžtančios nuo obuolių šakos rimuotai maldauja visų kvailučių jas nupurtyti, tačiau šios renkasi bebenčiukus su prakąstais išmaniaisias, todėl privat. valdose karaliauja širšės ir vapsvos. SKAITYTI DAUGIAU

Laikas ir metas

Minkšta ir kieta, saldu ir sūru, artima ir tolima, tylu ir garsu – dualistinio pasaulio dėlionės kasdieną stumdosi mūsų sąmonėje, kuri sukuria savarankiško pasirinkimo iliuziją, neretai kankinančią vakarietiškos kultūros žmogų, inertiškai prisirišantį prie vienos „teisingos“ galimybės ir vis ja abejojantį. Iš tiesų, be antipodinės reiškinių, potyrių prigimties niekaip nebūtų įmanomas balansas, taip tobulai paprastai pavaizduotas juodos-baltos yin ir jang apskritime, ant kurio pamato stovi senovės kinų filosofinė sistema. Šiame nuolatinės kaitos rate nėra statikos, griežtų ribų ir vertinančio aspekto. Juoda nėra nei gera, nei bloga, o balta už ją – ne šventesnė ar dvasingesnė.SKAITYTI DAUGIAU

Tūkstantis ir vienas

Mūsų kraštuose tie laikai, kai skaičiumi išreikšdavo tiesiog gausybę, ne tokie ir seni. Nekalbėkim apie senovės civilizacijas – babiloniečius, egiptiečius ar indus bei jų matematikos pasiekimus. Storas, didelis, pilvotas šimtas, lietuvių pavadintas tūkstančiu, reiškė – laaabai daug, kažką tokio be galo, be krašto. Šimto metų istorija yra gyva ir pulsuojanti, nes žmogus, stebėdamas prosenelius, senelius, tėvus, dar sugraibo pakraščius, jam pakanka vaizduotės pokyčiams suvokti. Tūkstantmetis jau kas kita – ištisa era, apie kurią gali pririnkti žinių, tačiau sunku pajusti, kaip atrodė tos žvaigždės, užgesusios nebegrįžtamai.SKAITYTI DAUGIAU

Kultūrnamis ir bulvės

Tais laikais, į kuriuos įsiūta mano vaikystė, vasarų kaime (nors iš tiesų tai, kaip parašyta ant jo viduryje pakabintos drožinėtos lentos – urbanistinis paminklas) pas močiutę linksmoji dalis buvo savaitgaliniai šokiai – diskotekos. Po darbų namų ūkiuose ir kolūkio laukuose jaunimas smagindavosi įstaigoje, kurią vadino kultūrnamiu. Čia sueidavo ar suvažiuodavo panelės ir bernai, gyvenę ne tik pačiame miestelyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose – jauni, tvirti, įdegę, gražūs. Nuostabiausi vyrukai buvo tie, kurie turėjo motociklus. Šokiuose visi to paties – atitrūkti nuo ravėjimo, šieno vartymo, vežimo, gyvulių šėrimo, traktorių vairavimo, na, žodžiu, nuo kasdienybės, pašokti, susipažinti, rasti antrąją pusę, išgerti ir taip toliau. Kas būdavo su „taip toliau“, nežinau.

Buvau atvykėlė iš miesto, pacankė, prisiplakėlė ir stebėtoja, nes turėjau blatą – mano tetos vyras dirbo direktorium, todėl įleisdavo, o šiaip – pagal amžių man ten nepriklausė. Diskotekoje grodavo įvairią muziką: disko ir roko stiliaus gabalus, jausmingas balades ir popsinius meilės šlagerius. Vaikinams ir juos į kariuomenę išlydinčioms merginoms buvo ypač aktualus „Status Quo“ – „In the Army Now“, sumišusioms šypsenoms iššaukti geriausiai tikdavo su rusišku keiksmažodžiu sieta bitlų „Ob-La-Di, Ob-La-Da“, o meilės reikalus guosdavo itališka estrada – Al Bano bei Rominos Power „Felicita“ arba „Sharazan“. Scenarijus visada toks pats: pradžia – visi nedrąsūs ir pakampėmis; vidurys – dauguma šokių aikštelėje ir susiporavę; pabaiga – porelės bučiuojasi tamsoje, girti mušasi už durų, chebra ant „Javų“ važiuoja maudytis į Dubysą.

Todėl atmintyje susiriša keli dalykai – vasara, lauko darbai, kultūrnamis, šokiai, muzika, motociklai, nakties maudynės, prisigėrę ir besitalžantys vyrai. Iš viso šio konteksto labiausiai iškrenta kultūrnamis, kurio reikšmė niekaip nebuvo susijusi su funkcija. Tas baltų plytų namas neturėjo jokio ryšio su kultūra, bet buvo labai svarbus kolūkio atributas. Šiandien jį vadintume kokiu nors klubu ir sietume tik su laisvalaikiu. Tačiau ne atminty, o realybėje vis dar styro į kaimo panagę įsmeigtas pašinas – pasilinksminimai šeštadieniais yra kultūra, gėrimas per naktį yra kultūra, savaitgalis yra kultūra, atitrūkimas nuo rimtų darbų yra kultūra, emocijų dainelės yra kultūra… Kitaip tariant, „ar daug reikia proto, kad tą kultūrą sukurtum“ išlieka kriterijumi. Su tuo pašinu vietoj rašiklio į šalies strategiją įrašoma kultūros politika jau beveik tris dešimtmečius yra kultūrnamio politika.

Ir kiek plačiai pavieniai entuziastai bevertų langus, niekas nepasikeis, kol kultūra nebus atsieta nuo natūrinės „filosofijos“. Kultūros ir kultūringas žmogus yra daromas – jis neužauga bulvių lauke savaime. Kultūra yra darymas – sąmoningai, tikslingai, nuosekliai, kantriai, šimtmečiais, iš kartos į kartą yra išpuoselėjamas suvokimas, supratimas, gebėjimas vartoti, mėgautis, vertinti, investuoti. Tai nėra nedrąsiai pakampėmis, tai nėra drąsiai tamsoje ir nėra chebra ant vieno motociklo. Scenarijus kitas: nuo gimimo iki mirties šeimoje, mokykloje, universitete, specialiuose kursuose, seminaruose, knygose, premjerose, atidarymuose, diskusijose, kasdienybėje. Toje, nuo kurios nereikia bėgti. Nes jei bėgi nuo savęs, tai dėl ko gyveni?

Laikas ir ryškalai

Pavasario negatyvai būna patys stipriausi – bet koks žiedas bespalviame požieminiame ar vos žalsvame įnirtingai bundančios augmenijos fone kiekvienais metais tampa nauju atradimu (nors toje pačioje vietoje pražysta ne pirmą dešimtmetį), todėl fiksuojamas įnirtingai ir su plėšrūniška aistra. Suprantama, pilkoji zona veikia kiekvieno normalaus žmogaus psichiką – juk proveržio laukiama bemaž pusę metų, depresija ištįsta iki lėtinės fazės, nepadeda nei kava, nei vynas, nei seksas. Todėl pirmosios vinys į liūdesio, inercijos, nuovargio, apatijos, sąstingio kaktą ir yra visos tos snieguolės, žibutės, tulpės, vyšnios, alyvos… O jausmui pastiprinti iš atminties stalčių ištraukiamas vienas kitas rimas, patvirtinantis, kad kai kurios patirtys nekinta, ir klasika atranda vietą gyvenime reikiamu momentu: mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios; velniop nueina aukštas menas, ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt; manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės. Tik kelios eilutės, tik trumpa žinutė kaip būsenos atspindys.

Vasarą kontrastai silpsta, spalvų mąžta, viską užpila sodrūs žali atspalviai, dėl aukštesnės oro temperatūros kūnas rimsta, glemba, jokio poreikio kažko ieškoti, nervintis, skubėti. Akys ir protas nustemba tik sulaukę rudens – kaip? Viskas? Jau krenta? Jau nušalo? Tada vėl mobiliųjų telefonų panaudoje trumpam ima dominuoti fotoakis: fiksuojamas paskutinis raudonas vinvyčio lapas, užsnigti astrai, gervės danguje… Jokie argumentai, kad tuojau tuojau diena vėl pradės ilgėti, neveikia. Faktinis, kosminis laikas neturi nieko bendra su tuo, kurį jaučiame ir išgyvename.

Tiesa ta, kad kuo mažiau paisai klišių, kurios sunkiais svarmenimis prikabina prie praeities iliuzijų, diktuojančių, kaip turėtų atrodyti įsivaizduojama realybė, tuo tikresnis ir malonesnis yra tikrovės pajutimas. Na, nesninga per Kalėdas, žiemą neužpusto iki pažastų ir nespaudžia -30 °C. Ar reiktų dėl to rautis plaukus, verkti „ant kapų milžinų“? Ir ilgiausios birželio dienos, po kurios ima trumpėti šviesos laikas paroje, mitologija neveikia mieste – mes turime elektros lemputę, kurią galime pasirinkti: šaltas, šiltas, dienos, vakarinis apšvietimas… Galiausiai, galime save įmesti į bet kokios šalies peizažą ir gėrėtis vasara viduržiemį.

Bet kodėl, sakysite, kasmet visi jei ne dainuoja, tai fotografuoja „vėl gegužio žiedai“? Nes juosteles pakeitė skaitmena ir kiekvienas galime paspausti virtualų mygtuką išmaniojo ekrane. Nes nereikia ryškalų tamsiame kambarėlyje. Nes pavasaris yra toks metų laikas – tiesiog gražus, spalvingas, kvapnus ir teikiantis džiaugsmo. Pastarojo mums trūksta nuolat lyg vitaminų, nes per mažai valgome daržovių, galvodami, kad jas pakeis piliulės. O reikėtų pakeisti įsitikinimus – juos paleisti, atsipalaiduoti, priimti, ką galime gauti, išjungti surauktą kaktą, susireikšminimo mimiką, gelbėtojo aureolę, Prometėjo fakelą. Ir iš klasikos ne tik cituoti, bet ir realizuoti tą puikiąją eilutę „mylėk savo artimą“. Visas problemas kaip ranka nuimtų.

Kietas ir gražus

Kai gana stipriai kas užvožia į nosį, tai, sako, žaibuoja, mirga akyse. O jeigu mirga (latviškai murgot – kliedėti, blaškytis, svaičioti), tai nėra atramos – mirguliuojantis pasaulis neturi ašies, nėra įprastas, kurio apačioje žemė juoda, o viršuje dangus melsvas. Ir kai muša, daužo – kažką juk išmuša: žemę iš po kojų, dantį iš burnos, nosį iš vietos. Ir kas sakė, kad viskas savo vietose yra gerai? Trumpai galima pabūti viename taške ar padėtyje, bet ilgai užsibūti reiškia mirti. Miręs yra statiškas. Gyvybė – judri, kiti, permaininga. Žmogus dažniausiai ieško stabilumo ir dualistinio aiškumo, tačiau gamta – dėsningai, t. y. ratu, besimainanti – jam buvo ir yra tai, ką mėgdžiodamas jis sukuria ritualą – tame rate pasikartojančias apeigas.

Žinoma, ratas ar koks kitas apvalumas yra dinamiškiausias dalykas – jis gali judėti risdamasis pats savaime ar kieno pastumtas. Kai saulės apskritimas užsibūna ilgiau ir žemiau, garantuodamas daugiau šviesos bei šilumos, žmogui irgi maga prisidėti prie bendro reikalo. Tą visuotinį išinertinimo tašką tebevadiname Velykomis. Ir iš tiesų – pavasaris prasideda tuojau po jų. Nors senieji gyvybės žadinimo ritualai – laistymasis vandeniu, supimasis sūpynėse, dainavimai ir žaidimai – jau beveik pamiršti, kiaušinių dažymas, daužymas bei ridenimas vis dar gyvuoja. Kad viskas prasideda nuo kiaušinio (net fundamentaliausi klausimai), žino ir vaikas. Tik jei kiaušinis liktų lizde, paukščių fermoje ar prekybos centro lentynoje, jo niekas nepastebėtų kaip išskirtinio artefakto, vis dar išlaikančio kertinį simbolinį vaidmenį. Tad jis marginamas ir tampa margučiu. Apie technikas ir raštus nekalbėsime – vienam krašte svarbu daug spalvų, kitam – daug ženklų (gyvatėlių, augaliukų, svastikų, saulučių – visi reiškia gyvybę), kad tik akyse mirgėtų, kad būtum sutrikdytas, nustebęs, nudžiugęs. Nes žodis margas etimologiškai sietinas su reikšmėmis švytėti, blyksėti, mirgėti, mirguliuoti, netgi žaibu (žr. pirmą pastraipą).

Taigi pavasaris prasideda nuo nepaprasto kiaušinio, kuris, išmušęs tave iš vėžių, įgyja ir tam tikrų galių, pavyzdžiui, sumuša priešininko margutį. O nugali kietesnis. Juk ne iš balos kietakiaušiai ar tiesiog kieti vyrukai, iš Velykų. Ridendamas nejudrų kiaušinį, senųjų laikų žmogus simboliškai prisidėdavo prie naujo gyvybės ciklo įsiūbavimo – mistinis margutis rieda žeme ir joje ima viskas busti, keltis ir dėti savo kiaušinius. Šiandieną tikslai kiek kiti, panašesni į smagiąją petankę – būti taikliu, sėkmingu, prisirinkti kuo daugiau grobio ir tapti nugalėtoju. Visi žaidimai, varžybos yra –iausiojo nustatymas ir galios demonstravimas: fizinės, protinės, dvasinės. Natūroje išlieka stipriausi ir gudriausi. O kultūroje?

Velykos (iš slav. kalbų Velikij) yra didžioji diena, nes Kristus, Dievas žmogaus kūne, prisikėlė po mirties. Iš esmės tai ta pati statiškumo išjudinimo ir gyvybės pagarbinimo šventė. Tik bažnytinėje tradicijoje nėra kiaušinio. Nes joje veikia kultūrinė paradigma, kai svarbiausia tampa dvasinė pergalė, tikėjimas, kad Dievas yra amžinasis gyvenimas, kuris juda pats savaime, jo nereikia ridenti, jis niekada nesustoja ir nesibaigia. Kad Dievas yra meilė, nesiekianti laimėti gudrumu ar jėga, ją tereikia pajusti (judinti ir jaudinti, justi yra tos pačios kilmės žodžiai). Lietuviai, sujungę kultūrinius ir gamtinius ritualus į vieningą visumą, stebėtinai moderniai tai atspindi savo kalboje, į kasdienius pokalbius įtraukę pagiriamąjį žodį kietas, kurio reikšmė vis labiau plečiasi, aprėpdama judantį ir jaučiantį – fiziškai, protiškai, dvasiškai gražų bei empatišką – žmogų.