Ir kas gi pasakė, kad lietuviai su latviais – artimiausi giminės? Pirmiausia, turbūt, kalbininkai. Tai, jog esame vienoje baltų kalbų valtyje, nekelia jokių abejonių. Iki krikščionybės atėjimo įvairios šios kalbų grupės gentys gyveno viename areale ir nebūtinai taikiai, kaip mums atrodytų iš dabartinės perspektyvos, meiliai vadinant visus broliais ir seserimis. Konkurencinės kovos dėl teritorijų, prieigos prie upių ir jūros, derlingesnių žemių ir turtingesnių medžioklės plotų arba strateginiai vienijimosi ir skyrimosi žaidimai buvo būdingi visiems. Ir tik priartėjus grėsmei iš galingesnių politinių darinių, teko pasirinkti, kokia tolesnė taktika bus geriausia.

Iki Rygos vyskupijos įkūrimo 1201 m., kuršių, sėlių, žiemgalių ir lyvių (kurie buvo finougrai) žemes puldinėjo vikingai, o nuo XI a. ten jau veikė danų misionieriai. Svarbiausia Livonijos konfederacijos karinė jėga – Kalavijuočių ordinas – buvo įkurtas 1202 m. tuomečio vyskupo Alberto iniciatyva, kuris per Brėmeną, kitas Vokietijos žemes, Gotlando salą, Daniją, rinko karius, kol prie Dauguvos pastatė savo pilį ir įsitvirtino tolimesnėms kryžiaus kovoms. Jei su minėtomis gentimis jis gana gerai „susitvarkė“, tai su lietuviais jam sekėsi sunkiau. Pirmą kartą išsirengęs jų pusėn, Kalavijuočių ordinas ties Šiauliais buvo sutriuškintas, nors jo gretose kovėsi ne tik svetimšaliai riteriai, bet ir baltų genčių kariai. Kai Vokiečių ordinas – kita karinė struktūra – globon perėmė likusius gyvus kalavijuočius, Rygoje radosi jo padalinys – Livonijos ordinas. Per visą XIII a. vokiečių iniciatyva buvo puldinėjamos ir jų žinion perimtos prūsų, jotvingių, nadruvių, skalvių ir kitos žemės, vis labiau supant stiprėjančią ir besivienijančią Lietuvą.

Tiek baltai, tiek finougrai pamažu buvo inkorporuoti į Vokietijos ordinų okupuotas teritorijas ir nesukūrė savarankiškos valstybės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nors ir išsekinta nuolatinių puldinėjimų, savotiškais azartiniais lošimais virtusių kryžiaus žygių entuziastų atsikratė XV a. – Žalgirio mūšyje. Galiausiai XVI a. Vokiečių ordino didysis magistras davė vasalo priesaiką Žygimantui Senajam. Livonijos ordinas, gyvavęs iki 1562 m., taip pat nusilenkė LDK. XVII a. dalį Latvijos valdė Švedų Livonija. XVIII a. visą šalį – Rusijos imperija, bet buvo išsaugotos vokiečių bajorų privilegijos. Per visus šiuos šimtmečius latviai buvo veikiami germaniškų kultūrų, perėmė dalį jų tvarkos, ūkininkavimo ir pramonės vystymo tradicijų, katalikų daugumą uždominavo evangelikai liuteronai, bet vystėsi švietimas ir nacionaliniai reikalai. 1822 m. jau leistas latviškas laikraštis, o nuo 1873 m. organizuotos Dainų šventės.

Kitaip tariant, latviai ir lyviai 700 metų – iki 1918-aisiais pagaliau sukurtos pirmosios tikrai nepriklausomos nacionalinės valstybės – grojo germaniškais instrumentais, kurie nebuvo tokie jau blogi, palyginti su slaviškais. Tvarka, precizika, loginis mąstymas, technikos tobulėjimas, švietimo vystymas, aukšti postai ir daug laisvių valdomos šalies autochtonams, įskaitant latvių kalbą. Beje, Livonija driekėsi ir per estų žemes, tad šie, nors yra kitoje kalbų valtyje, latviams daug artimesni ir suprantamesni. O tai, kad abi tautos pasuko į protestantizmą, jas dar labiau sugiminiavo. Tad katalikiškoji Lietuva, Žečpospolitos laikotarpiu gerokai pakrypusi į Lenkijos pusę, kurioje dabar ilsisi mūsų karaliai ir poetai, natūraliai geriau supranta savo pietinius kaimynus. Jokiomis dirbtinėmis pastangomis negalima suvienyti tų, kurių kultūriniai ir religiniai papročiai išsiskyrė ir jie šimtmečius vaikščiojo skirtingomis trajektorijomis. Jei vieni miške mato briedį, o kiti – elnią, tai nėra vien lingvistinis paradoksas. Nei germaniški, nei slaviški intarpai mūsų tautoms neatnešė laimės, tačiau ir respublikų sukūrimas lietuvių su latviais nesujungė. Dėl to visai nereikėtų graužtis bei tuščiai eikvoti laiko. Ką galėtume padaryti drauge? Pasitarti, kaip nesuanglėti, išsaugant nuostabias mūsų archajines kalbas.