Žmogus grožį valgo bėgdamas nuo bukos kasdienybės rutinos, plokščios buities, primityvios fiziologijos, merkantiliškos poreikių mechanikos. Jis jaučia jo galią, pripažįsta būtinybę juo gaivintis, net ir kritiškai žvelgdamas į kūrybą vis tiek jo siekia, tegu nesąmoningai. Įdomu, kad grožiu neįmanoma pasisotinti. Esi laimingas tik jį „vartodamas“ – klausydamas muzikos, vaikščiodamas po parodą, skaitydamas knygą, žiūrėdamas spektaklį ar filmą. Gali privalgyti, tačiau vos atsitrauki – vėl tuštuma, vėl ilgesys. Tiesa, egzistuoja ir rizika perdozuoti – tuomet viskas baigiasi tragiškai: atbukusiu jautrumu, pamišimu ar migracija į hedonizmo pragarą, kuriame ištinka žiaurus dekadansas.

Dabar – 2025-ųjų gegužė. Lietuvoje šis mėnuo siejamas su nostalgišku vaizdu, kurį geriausiai įamžino fotografas Romualdas Rakauskas serijoje „Žydėjimas“ (1974–1984). Ir mergaičiukės, ir jaunos moters, ir senutės su skarele būsenos tarp žiedlapius barstančių obelų kėlė ne tik gėrėjimąsi nespalvotos fotografijos perteikiamu grožiu, bet ir skleidėsi kaip metafora apie amžiną gyvenimo ratą. Žiedo simbolinis įvaizdinimas buvo toks aiškus, kad bet koks žodis būtų tapęs pertekliumi. XX a. aštuntojo dešimtmečio sodai jau buvo patyrę transformaciją. Jie, nutolę nuo asmeninės erdvės į bendrąją kolūkio, pamiršo dvarų kultūrą, vienkiemių užuovėją, vienuolynų tylą. Tos kelios obelys prie namų, trumpai skleidimosi akimirkai virsdavusios stebuklu, nė vieno nepalikdavo abejingu. Užsimezgus vaisiams prasidėdavo derliaus ir sandėliavimo klausimai – juk asmeninės atsargos reiškė labai daug. Kas nepamena – anuomet nebuvo pasiūlos ir galimybių vaisiais mėgautis žiemą vasarą, rytą vakarą…

R. Rakauskas, vos prasidėjus žydėjimo metui iškeliaudavęs jo fiksuoti per visus šalies regionus, matė savo sodą, savo būseną, savo svajonę. Pagrindinė jos detalė – šviesa. Ne tik toji, kuri būtina fotografuojant, bet ir vidinė. Menininkas ją skleidė kitiems atskleisdamas save. Visai gali būti, kad grožis fotografijoje radosi iš poezijos, kurią į žiedų foną 1965-aisiais perkėlė Justinas Marcinkevičius ir kiti septintojo dešimtmečio gausios poetų bendruomenės kūrėjai, nusprendę paminėti Salomėjos Nėries mirties 20-ąsias metines. O juk ir ji buvo pažadėjusi pavasariui žydėti. Žydėti diemedžiu. Turbūt šioje vietoje verta prisiminti poetės minimo augalo etimologiją – ji kalbėjo apie Dievo medį. Kur auga Dievo medžiai? Edene, sode, kuriame ir buvo įkurdintas tobuliausias Jo kūrinys – žmogus.

Šiųmetė gegužė neįprastai šalta, gluminanti arktiniais pokštais, nušaldžiusi ne tik būsimą derlių (nuo rapsų laukuos iki vynuogių šiltnamiuos), bet ir grožį – juk, pavyzdžiui, vyšnios – žydinčios ar nokstančios – gali teikti ir grynai estetinį pasitenkinimą. Sodai bei jų vaidmuo regimai ima kisti, o tai džiugina: vis daugiau žmonių juos pradeda suvokti kaip kultūros dalį, galinčią atstoti ar papildyti meną, kuriamą drauge su gamta. Tad juose jau „sutinkame“ ir angliškąją preciziką, ir prancūziškąjį impresionizmą, ir olandiškąsias bangas. Dar puikiau, kad jie tampa ir nuostabių asmeninių išgyvenimų, ir kamerinių renginių vieta. Šio teksto epilogas labai paprastas – viskas sukasi ratais, tad tai, ko nematėme, bet žinojome esant, visada sugrįžta. Todėl neverta abejoti, kad dirbtinumą pakeis natūralumas, trinkelizaciją – sodų estetika, geltonąją spaudą – literatūra, primityvų popsą – tiesiog gera muzika. Vien pavasario, edeniško kaip eilėraštis ir įmanomo tik kartą metuose, niekas nepakeis.