Turbūt ne kartą teko girdėti apie organizaciją „Maltos ordinas“, net matyti jos labdaros renginius, kai virš garuojančių sriubos puodų plaikstosi raudonos vėliavos, padabintos baltais kryžiais, kurių galai primena kregždžių uodegas. Tačiau retas žino šios organizacijos istoriją, ryšį su Lietuva, veikimo principus. Ordino pradžia – XI a. Jeruzalėje, kai ten prie Šv. Jono Krikštytojo ligoninės susibūrė krikščionių draugija, vedina kilnios misijos – tarnauti ligoniams. Tačiau vis labiau reikėjo ir kitos funkcijos – ginklu apginti piligrimus, keliaujančius į Šventąją Žemę, atsilaikyti prieš kitatikių antpuolius, tad draugija netruko virsti kariniu riterių ordinu, kurio išskirtiniu ženklu tapo raudonas apsiaustas su tiesiog baltu kryžiumi.

Ano meto karinių susirėmimų būta daug ir nuožmių, taigi nenuostabu, kad Palestinos ir Sirijos žemėse XI a. krikščionių sukurta Jeruzalės karalystė XIII a. pabaigoje žlugo. Joanitai buvo išstumti musulmonų, pasitraukė į Kiprą, vėliau į Rodo salą, kur, galime sakyti, sukūrė savo valstybę – gavo teritorinį suverenitetą, turėjo savo valiutą ir karinį laivyną, su to meto monarchijomis palaikė diplomatinius ryšius. Deja, ir iš Rodo salos juos išginė osmanai, bet XVI a. ispanų karalius Karolis V atidavė jiems Maltą, iš kur riteriai sėkmingai atremdavo saracėnų antpuolius. Taip radosi pavadinimas – Maltos ordinas. Nuo 1642 iki 1817 m. Ordino priorija veikė ir LDK, kuriai galimybę čia įsikurti suteikė Vladislovas Vaza. XVIII a. pabaigoje, prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Napoleonas I (Bonapartas) su maltiečiais tiesiog susidorojo – užėmė vienuolių valdytą salą, atėmė visą Ordino turtą, riteriai emigravo, institucija iširo. Ir tik 1879 m. šiandieninio popiežiaus pirmtakas Leonas XIII atkūrė Didžiojo magistro instituciją Romoje, sėkmingai ten tebeveikiančią ir dabar.

Vienai ar kitai gražiai idėjai tapus kūnu, dar nereiškia, kad tęsinio laukia ovacijos. Ir atvirkščiai, nutikus bjauriems dalykams, nebūtinai jie sulauks teisingo vertinimo ar bus nuimtas trium­fo vainikas. Maltos ordinas, nuolat siekęs, kad jį sudarantys riteriai laikytųsi neturto ir skaistybės įžadų, vėlesniais laikais dalį savo narių nuo vienuolystės atleido, dar vėliau tapo pasaulietine katalikų organizacija, bet niekada neatšaukė misijos – padėti vargstantiems ir ligoniams. Būtent ši organizacija buvo pagrindinė nukentėjusiųjų pagalba per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Ar tik ne į Ordino pavyzdį nusižiūrėjęs Šveicarijos filantropas Jeanas Henris Dunant’as 1863 m. Ženevoje įkūrė tarptautinę organizaciją Raudonasis Kryžius? Sukeitęs vėliavų spalvas, iš esmės siekė to paties tikslo – kad pasaulio šalys turėtų pagalbos draugijas, besirūpinančias sužeistaisiais karo metu, o valstybių lyderiai ragintų visus tapti savanoriais. Kas jį paskatino tai padaryti? Pamatyti baisūs mūšio, kurį organizavo Napoleonas III, padariniai prie Italijos miesto Solferino.

Beje, buvęs be galo turtingas ir kupinas humanistinių, humanitarinių idėjų, Dunant’as tapo nepageidaujamu asmeniu Ženevos visuomenėje, kai Šiaurės Afrikoje bankrutavo jo įkurta įmonė. Iki to laiko mecenatu tituluota įžymybė po turto praradimo gyveno kaip paskutinis vargeta, neturėdamas ko valgyti ir kur miegoti. Pasaulis jį užmiršo, bet Heideno kaime atrado vietos mokytojas. Ir nors jis garsiai skelbė, kad Dunant’as gyvas, visi liko kurti. Kai 1892 m. Jeanas Henris susirgo, pateko į slaugos namus ir 12-ame kambaryje praleido aštuoniolika jam likusių gyvenimo metų. Tik 1895 m. buvo atsipeikėta ir vėl susidomėta šiuo žmogumi, jam teikti apdovanojimai bei prizai. Įskaitant pirmąją Nobelio taikos premiją. Jis niekada nepaliko savo kambario, visus gautus pinigus paskyrė kitiems – Heideno slaugos namuose įsteigė „nemokamą lovą“ vargingiausiems, parėmė Šveicarijos ir Norvegijos labdaros organizacijas. Testamentu paprašė jį „palaidoti kaip šunį“ – be ceremonijos, laidotuvių procesijos ir gedinčiųjų. Ir skaitant tą jo paskutinįjį norą, prieš akis vėl iškyla Maltos ordinas, kurio narių pagrindinis priesaikas yra nesiekti naudos sau. Ar jį bent yra girdėję įvairaus plauko politikai, taip dažnai mėgstantys pademonstruoti sriubos, kurios net nevirė, pilstymo įgūdžius? O kam? Juk dabar – pilstytojų metas.