Kuris nežino biblinio pasakojimo apie ėjimą vandens paviršiumi? Šis įvykis priskiriamas pasakoms, nes paneigia fizikos dėsnius. Dar vadinamas stebuklu. Lygiai dėl to paties – visa, kas nutinka neįprastai, kam nėra jokio loginio paaiškinimo, kas prieštarauja mokslo įrodymams, laikoma pramanu. Bet yra daugybė pavyzdžių, vadinamų stebuklingais pagijimais, išsigelbėjimais, išlikimais. Jie – ne iš knygų, ne iš legendų. Netgi ne iš biuro VBS (viena boba sakė). Ypač nuostabūs medikų pasakojimai apie pacientus, kuriems gydytojai „išrašė“ kelialapį Anapilin, bet prognozės neišsipildė.

Kai žmonės pirmą kartą išvydo trimatį vaizdą, po kojomis susiūbavo žemė. Nes viena yra žinoti, kad kasdienybėje apsiribojame dvimate erdve, bet visai kas kita patirti skirtumą – kas būtų, jei matytume tūrius. Pirmieji kino seansai su specialiais akiniais buvo ne tik pramoga – jie išplėtė sąmonę, leido patirti begalinį džiaugsmą ir laisvę, suteikė vilties, kad įmanoma akimis aprėpti pasaulio grožio visumą. Atsiradus galimybei iš visų pusių apžiūrėti ne tik gamtą, bet ir kultūros objektus, sustiprėjo nuostabos pojūtis – kokia didinga yra kūrinija. Beje, būtų įdomu sužinoti, kiek M. K. Čiurlionio kūrybai abejingų ar jo tapybą blankiais muziejaus eksponatais vadinusių kraštiečių menininką „atrado“, o paveikslus pakylėjo iki „dieviško grožio“ aukštumų po filmo „Angelų takais“ peržiūros.

Kinas apskritai prikūrė daug „galimybių“ iliuzijų. Ekranuose jau bemaž pusantro šimto metų stebime žmogaus svajonių ir fantazijų scenarijus, nes kas tai bebūtų – dialogai gatvėje, bučiniai po kriokliu, meistriški išsilenkimai nuo kulkų, kosminės odisėjos ar meilės scenos viešbučio lifte, – viskas įvilkta į kažin kokį skafandrą, paturbinantį net banaliausius dalykus, o tada jie atrodo daug patrauklesni. Kitaip tariant, norima virsta esama, įsivaizduojama – realu. Kinas įkūnija svajonių projekcijas. Net jei žinome, kokių ir kiek resursų reikia, kad atsidurtume taip trokštamame paraleliniame (arba idealiame) pasaulyje. Žinome, suprantame, dekonstruojame, bet vis viena menu tikime labiau nei fizika.

Evangelijose tvirtinama, kad vandeniu vaikščiojęs ne tik Kristus. Juo žengęs ir Petras, tačiau tą akimirką, kai išsigando stipraus vėjo, ėmė skęsti. „Mažatiki, ko suabejojai?“, taręs jam Jėzus. Taigi, visa esmė yra tikėjimas. Teatro aktorius tas kelias spektaklio minutes ar valandas būna apimtas giliausio tikėjimo. Tik tokia menininko būsena persmelkia žiūrovą ir jį perkeičia. Kiekvieną kartą juodoje dėžutėje įvyksta stebuklas – vanduo virsta vynu, o jį drąsiai geriantys – apgirsta. Jei tai patyrėme stebėdami šokį, klausydamiesi muzikos, skaitydami poeziją etc., aiškiai suprantame, kad iš tiesų viskas yra įmanoma. Ne tik nugalėti traukos dėsnį, bet ir baimę.