Markas Tulijus Ciceronas – žymus romėnų mąstytojas ir oratorius, gyvenęs 106–43 m. pr. Kr., vadintas tėvynės tėvu, nes dauguma jo politinės veiklos darbų buvo vertinami ir palaikomi piliečių. Žinoma, jo mirtis nebuvo natūrali – drąsųjį tiesos ieškotoją bei fundamentalių filosofinių veikalų autorių nužudė oponentai, negalėję susitaikyti su viešai išsakyta kritika. Viename traktatų „Apie numatymą“ (De divinatione) jis rašė: Quod crebro videt non miratur, etiamsi cur fiat nescit; quod ante non viderit, id si evenerit, ostentum esse censet. Ciceronas čia aptaria reiškinį, kai žmogus tampa abejingas dalykams, nors jie galbūt yra nuostabūs, tik todėl, kad dažnai juos mato, taigi prie jų pripranta ir nustoja stebėtis. O neregėti reiškiniai pakeliami į stebuklo lygmenį vien todėl, kad niekada nebuvo patirti. Kitaip tariant, emocijos yra stiprios tik kurį laiką.

Panašias tyrimų išvadas skelbia ir moderniųjų laikų psichiatrai, kalbėdami apie tam tikromis sąlygomis įvykstantį žmogaus psichės persiorientavimą į visišką abejingumą tam, kas tampa kasdienybės dalimi, net jei tai būtų siaubingas nežmoniškumas. Štai nacių koncentracijos stovykloje likęs gyvas ir savo bei kitų kalinių išgyvenimus aprašęs Vienos profesorius, logoterapijos išradėjas Viktoras E. Franklis konstatuoja, kad po natūralių reakcijų – baimės, nuostabos, šoko, gėdos, gailesčio – žmogus, kuris priverstas tapti bausmių, kankinimų ir mirties stebėtoju, galiausiai pereina į apatijos stadiją. Kai nutinka neišvengiamybė, vidinis kompiuteris tarsi pats savaime persikrauna: norėdamas išsaugoti biologinio kūno gyvybę, jis numarina emocijas, ir tada sąmonei daugybė nenormalių dalykų staiga virsta norma. Pavyzdžiui, ramiai žiūrima į lavono išniekinimą ar net kanibalizmą.

XIX a. pab. – XX a. pr. prancūzų sociologijos pradininkas Émile’is Durkheimas pastebėjo ir aprašė visuomenėse atsirandančias apatijos ir savinaikos apraiškas, kurias jis pavadino anomija. Tai pokyčių metui būdingi simptomai, kai dėl kokių nors permainų subyra esminiai kultūros elementai. Pirmiausia – etiniai, moraliniai. Reaguodami į naikinamas tradicines socialines normas, idealus bei vertybes (pavyzdžiui, kai gyvybė nustoja savo šventumo, o savižudybė – nuodėmingumo), negalėdami priimti ir įsisavinti naujų normų ir elgesio modelių, visuomenės nariai ima išgyventi nusivylimo, menkavertiškumo, atskirties jausmą: sutrūkinėja ryšiai, įsitvirtina susvetimėjimas, egoizmas. Anomija sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, masinį negatyvių reiškinių plitimą – neviltis varo į alkoholizmą ir narkomaniją, išauga skyrybų ir vienišų tėvų, nusikaltimų ir savižudybių skaičius. Tai labai pavojingi, degradacija gresiantys dalykai, nes serga ir visuomenė, ir kiekvienas individas atskirai.

Aukščiau paminėti vyrai, nors gyveno skirtingu laiku ir užsiėmė skirtingais dalykais, vis tik savo išvadomis nesiskiria: jų manymu, valstybės, visuomenės ir asmens stabilumo pamatas yra aiški tvarka: dorybių paisymas, aukšta moralė ir tarnavimas bendrajam gėriui. Jie visi be išimties išskyrė ir religijos svarbą. Ciceronas ją laikė socialiniu, politiniu ir moraliniu ramsčiu, Durkheimas – socialinės sanglaudos, sąmoningumo ugdymo priemone, vertybių ir normų garantu, Franklis – gyvenimo prasmės, kuri neįmanoma be atsidavimo aukštesniam tikslui, šaltiniu. Svarstydami šiandieninę mūsų visuomenės situaciją, turime pripažinti, kad – nors kasdienybė paženklinta sotumo ir pertekliaus – patiriame ir susvetimėjimą, ir susipriešinimą, ir tam tikrą apatiją. Dominuoja patyčios, atstūmimas, kultūros stoka, o „normalumo“ ribos tokios beribės, kad sukelia paniką. Regis, „pokyčiai po pokyčių“ tik sunkina padėtį, nes ilgimasi stabilumo. Tai kas gi gali išgelbėti anomijos ištiktą visuomenę? Tikslo ir prasmės vardiklis. Bet kad jis rastųsi, reikėtų bent jau susėsti prie vieno stalo ir išsikalbėti. Be pykčio, pridurtų Leonidas Donskis. Be neapykantos, pridėtų Irena Veisaitė.