Visai gali būti, kad Mikėnų civilizacijos ir Trojos atradėjas Heinrichas Schliemannas iki archeologijos nebūtų prisikapstęs, jei į jo rankas nebūtų patekusi viena populiariausių XIX a. knygų (bestseleris nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo) – „Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykiai“, kurią parašė Liudviko XIV vaikaičio mokytojas – teologas, poetas, mąstytojas, pedagogas François Fénelonas. Po pirmojo tomo publikavimo 1699 m. (tai padaryta pavogus rankraštį ir autoriui nežinant) šis prancūzų arkivyskupas ir didaktinės literatūros pradininkas buvo pasmerktas – neteko ir Karaliaus Saulės, ir popiežiaus malonės. Nors jo romanas pasakoja Odisėjo sūnaus Telemacho klajones ieškant tėvo ir jose patirtus nuotykius, vis tik atidūs skaitytojai aiškiai pamatė Liudviko Didžiojo ir jo dvariškių kritiką, valdymo klaidų išryškinimą bei galimos idealios santvarkos aprašymą. Ši politinė pedagogika pirmiausia buvo skirta Fénelono auklėtiniams – būsimam Prancūzijos sosto įpėdiniui Burgundijos kunigaikščiui, deja, mirusiam iki karūnavimo, ir jaunesniajam jo broliui Anžu kunigaikščiui, vėliau tapusiam Ispanijos karaliumi Pilypu V.

Anot Charlesʼio de Montesquieu, „Telemacho nuotykiai“ – dieviškas šimtmečio kūrinys. Jis plačiai atvėrė autokratiškų rūmų vartus ir pasklido po tuometes karalystes bei respublikas, buvo aistringai verčiamas į kitas kalbas, jį skaitė bemaž visi XVIII–XIX a. Europos šviesuoliai. Politikai bei valdžios atstovai taip pat, nes veikalas aiškino, koks valdovo kelias pražūtingas, o koks sukuria laimingą valstybę ir jos žmogų. Romano įkvėpta Prūsijos princesė Vilhelmina 1744 m. pradėjo kurti Sanspareilo akmenų sodą Burgundijoje. Menininkai vertėsi per galvą, kad, kaip dabar sakoma, pataikytų ant bangos. Imitacijų ir panašaus siužeto knygų pabiro lyg iš gausybės rago. Ką jau kalbėti apie tapybą, įvairiomis manieromis iliustravusią epo veikėjus bei kraštovaizdžius. Temos kraustėsi į muziką bei sceną. Regis, Wolfgangas Amadeus Mozartas „Idomenėją“ parašė taip pat perskaitęs Féneloną. Beje, „Telemacho nuotykiai“ padarė didžiulę įtaką ne tik mūsų žemyno filosofams, kūrėjams, karaliams – jis tapo pirmuoju europietišku romanu, išverstu į turkų osmanų kalbą, ir labai išpopuliarėjo Osmanų imperijoje bei Irane. Tikėtina, kad kūrinys, nors parašytas pagal klasicizmo kanonus, dėl ten išdėstytų idėjų davė didžiulį postūmį romantizmo radimuisi.

Homero „Odisėją“ lietuviai pirmą kartą išvertė 1921 m. Tačiau Fé­nelono kūrinio, nors „Lietuvių enciklopedija“ (Bostonas, 1955) mini fragmentus, publikuotus laikraštyje „Šiaulietis“ 1924 ir 1925 m., nesame regėję iki šiol. 1726 m. „Telemacho nuotykius“ jau skaitė lenkai. 1727 m. knyga pasirodė vokiškai. 1747 m. ją leido publikuoti Rusijos imperatorė Jelizaveta, nors turinys tik išryškino tuometės monarchijos ydas. 1821 m. romaną į būtinų kūrinių sąrašą, skirtą sūnui, įtraukė mirštantis Napoleonas I. Šį veikalą drąsiai galime vadinti ir pedagoginiu, ir politologiniu, ir nuotykiniu, ir net lingvistiniu – daugybė spaudinių buvo dvikalbiai, tad naudoti kaip kalbų mokymo priemonė. Neįtikėtina, bet kažkas prancūzą panūdo išversti į lotynų kalbą ir tai padarė XIX a. Nejaugi ši utopija nesudomino nė vieno mūsų vertėjo, keliautojo, rašytojo ar intelektualo? Nė vieno politikos vyro? Šiuolaikiniuose Lietuvos žinynuose randame, kad Fénelonas buvo tas, kuris išleido pirmąjį vaikų romaną…

Liepos mėnuo Lietuvoje paženklintas Mindaugo karūna. Valstybės vadovai kasmet mini svarbią mūsų šaliai suvienytų žemių ir lygiateisiško įžengimo į krikščioniškos Europos gretas datą. XIII a. iš „barbarų“ kunigaikštystės persiritome į karalystę. Norą suartėti su Vakarais grindėme santuokomis su kitų šalių karališkomis šeimomis bei iš jų rūmų parsivežamu kraičiu – muzika, daile, architektūra, literatūra, net patiekalais iš neregėtų produktų. Žinoma, toji mūsų diduomenė nei rašė, nei skaitė lietuviškai, bet XVIII a. nacionaliniai reikalai jau buvo pasistūmėję. Tad ar ne keista, kad iki pat XXI a. taip ir nesugebėjome išsiversti „Telemacho nuotykių“, kuriuose be kitų svarbių politinės brandos dalykų yra minimi ir šie: „Laimingi, kurie randa džiaugsmą apšvietoj ir kurie mėgsta savo protą lavinti mokslu! Kur juos nedraugingas likimas nenublokštų, jie visad nešioja savy paspirtį; ir nuobodumas, kuris ėda kitus žmones, netgi tarp smagumų, nėra pažįstamas tiems, kurie praleidžia laiką skaitydami knygas. Laimingi, kurie mėgsta skaityti, ir kuriems nėra atimtas, kaip kad man, skaitymų malonumas.“ (Fénelonas, „Telemako kelionės“, iš prancūzų kalbos vertė Šermukšnis, Šiaulietis, 1925, vas. 8)