Apie Pierreʼą Bonnard’ą žinojau nedaug. Na, tik tiek, kad prancūzas, kad postimpresionistas. Visi tie Paryžiaus galerijose eksponuojami vyrukai iš iki post periodo man labai patinka, o srovės pavadinimo kaltininkas Claude’as Monet – ypač. Jo „įspūdžiai“ pripildyti kažin kokių magiškų dalykų, kuriuos sukuria ir minkštos vibruojančios linijos, ir prislopinta šviesa, ir susibėgančios, susiraibuliuojančios figūros. Žinoma, dar tas pabaigos neturintis gamtos, svarbiausia man – sodų motyvas – manoji įvairiuose apmąstymuose bei poezijoje dominuojanti tema. Turbūt dažnas, įsijautęs į Monet paveikslų medžių, gėlių, tvenkinių su lelijomis, paslaptingų kampelių pasaulį, pamilsta sodininkavimą, kuriuo užsiėmė pats menininkas, puoselėdamas savąjį rojų Giverny, iki šių dienų lyg magnetas traukiantį lankytojus iš įvairių kraštų.

Taigi, Bonnard’as. Jis ne tiek ir daug buvo jaunesnis už savąjį pirmtaką, vos dvidešimt septyneriais metais, bet su bendraminčiais jau spėjęs peršokti į naujesnę srovės valtį, išskirtą tuo sąlygišku priešdėliu post. Dailininkas, tautiečių vadintas paskutiniuoju impresionistu, buvo jų braižo tęsėjas, tik, pamatęs ir sugavęs ypatingą vieno, Pietų Prancūzijos, regiono šviesą, sugebėjo perteikti spalvas kiek intensyviau ir mažiau natūralistiškai, ir turbūt būtent dėl to pramintas žymiausiu šios šalies koloristu. Kiek pasitrankęs po pasaulį, jis apsisprendė nebeišvykti iš atrastojo Žydrojo Kranto, kuris jam suteikė ne tik nuolat saulėtą buitį, bet ir nuostabų apšvietimą, jo darbus pavertusį gyvenimo sodrybe spindinčiomis drobėmis.

Bet kodėl dabar, gruodžio pabaigoje, kai Centrinėje Europoje tai sninga, tai lyja, tai spaudžia šaltukas, kai vos spėjęs prašvisti dangus vėl grįžta į niūrybių banginio vidurius, kai kiekvienas laukia sugrįžtančios saulės, tamsos karalystės subyrėjimo, o krikščioniškos šalys – Gerosios naujienos, skelbiančios naujos eros, paremtos meilės principu, pradžią, atsiranda reikalas pakalbėti apie užpraeito šimtmečio menininką, kadais klajojusį Kanų Viduržemio jūros pakrante ir po La Kanė, kuriame gyveno, kalvas bei sodus, kad grįžęs į dirbtuves savojoje paletėje užmaišytų ryškiai geltoną mimozų žiedų šilumą? Gal kad būtų pretekstas pakalbėti apie aplinkybes, pasirinkimus ir jų poveikį likimams.

Keliautojas ir aistringas gamtos mylėtojas Bonnard’as, kuriam apibūdinti vartoti žodžiai „laimės tapytojas“, savuoju teptuku stengėsi ne tik sukurti įspūdį, perteikti džiaugsmą bei aplink save palieti grožį, bet ir į drobes iš gamtos perkelti gyvybę. Jam, nors ir miestiečiui, senelių sodyba ir sodas visada teikė įkvėpimo, buvo žemiškuoju rojumi. Nėra taip, kad pats tapytojas nugyveno vien sėkme ir laurais apipintą gyvenimą – būta visko. Tačiau jo valia namais pasirinkti Côte dʼAzur, tą saulėtąją (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) Prancūzijos Rivjeros pakrantę, kad išgyventų vedamas šviesos ir galėtų kitiems dovanoti vilties, – svarbus judesys. Meno kūrėjai – jautrūs žmonės, nežinia kokiais instrumentais sugaudantys menkiausius aplinkos virpesius, pranašiškas nuojautas ir nuolat besiilgintys tobulojo Kūrėjo sodo, kaip niekas kitas greitai susiurbia ir perteikia kasdienybės keleiviams paslėptą būties skambesį. Lygiai taip pat greitai jie palūžta, pasiduoda ir miršta, pakirsti brutalumo, cinizmo, istorijos perversijų. Bet būna išimčių, kaip Pierreʼas Bonnard’as, savo pasirinkimu parodęs saulėtąją pusę, kuriai mes kiekvienas galime likti ištikimi.