Vyšnios nužydėjo, obelys nužydėjo, alyvos nužydėjo, bet kulminacijon išplaukia bijūnai, erškėčiai, lelijos ir rožės. Svaiginkitės! Atrodo, taip mums sako gamta, apimta pačios aukščiausios savo kuplumo būsenos, tapdama kažin kokia akyse išsipildančia emanacija: kuriančiosios dvasios išsiliejimu pavidalais, kvapais ir garsais. Argi stovėdamas po žydinčiu jazmino krūmu nors vienas nepasiduotų jos raginimui? Nuo Maironio iki Jono Aisčio, nuo Janinos Degutytės iki Aido Marčėno, nuo Jono Juškaičio iki Gintaro Patacko, nuo Kazio Jakubėno iki Sigito Gedos? Minimųjų atveju dominuoja ne tik spalvos ir aromato sukeltos inspiracijos: jazminas tampa kažin kokiu kelrodžiu, simboliu, ontologiniu ženklu, pasirodydamas ne tik kaimo poetų eilutėse, bet ir tų, kurie stengėsi išgrįsti gatvę urbanistiniame eilėraščio peizaže.

Anot Marčėno, nors jazminas jį „pabudino“ poezijai Žemaitijoje, bet, atklydęs iki šių kraštų nuo Viduržemio, geba prikelti mūsų pasąmonėje glūdintį antikos geną. Kyla klausimas: kaip? Na, apie tai žinojo senovės žmogus, supratęs, kad kvapas sužadina ne tik emocijas, bet ir atmintį, tai patvirtina ir šiuolaikinis mokslas, teigiantis, kad limbinė smegenų sistema, kurioje vyksta atpažinimas, prisiminimas ir jausminė reakcija, tiesiogiai susijusi su uosle. Pasitelkus patį paprasčiausią pavyzdį – kvepalų pasirinkimą – paaiškėja, kad net būdami šios srities profanai labai gerai skiriame šiaurietiškoms žemėms nebūdingų aromatų kombinacijas – saldžias, stiprias pavadiname rytietiškomis. Štai čia norėtųsi stabtelėti ir pasvarstyti apie tuos du polius: atpažįstamų ir svetimų dalykų priėmimą, jų poveikį, inkorporavimo būtinybę arba pastangos beprasmybę.

Ilgoji asmeninė atmintis ir Carlo Gustavo Jungo aptartoji kolektyvinė pasąmonė – du labai svarbūs pasaulio suvokimo šaltiniai, kuriais naudojamės nesąmoningai. O tai, kas kiekvienam iš tų požemių atsirakina, yra labai individualu, net jei ir apibendrinama kaip kažkoks bendražmogiškas palikimas. Neabejotina, kad poeto vaizduotėje gali atgimti nelyginant daugiau ir įvairesnių archetipų, nei mažiau jautraus, su kūryba nesusijusio žmogaus pajautose. Tačiau neatmestina, kad įvairūs išorės veiksniai, na, kad ir minimas kvapas, bet kurį gali pakviesti į netikėtas erdves. Jei kalbame apie šeimos, giminės, tautos ar žemyno kolektyvinę pasąmonę, visai nesunku įsivaizduoti, kad tie „praeities“ (sąlyginė sąvoka, nes jei laiko nėra, nunyksta ir jį nusakančios kategorijos) šešėliai mums yra pažinūs. O štai kitokio klimato, pasaulėvaizdžio, papročių, į tai suplaukiančių spalvų, ritmų, garsų, aromatų sąlygota patirtis išnyra itin retai, ir tokie atvejai jau vertinami kaip tam tikri psichikos nuokrypiai.

Tiek antikos palikimas, tiek krikščioniškoji kultūra pažįstami kiekvienam europiečiui, tad ir lietuviui – ne tokie jau tolimi tie kadaise plėtoti ryšiai ir su romėnų imperija, ir su popiežių miestu. Todėl po langu pražydęs jazminas mums atpučia Viduržemio jūros dvelksmą, kuriame skleidžiasi senųjų šventyk­lų, įstabiausių bazilikų vaizdiniai, lukštenasi mąstymo mokyklos, zvimbia kalbų garsynas, skleidžiasi gamtovaizdžių įvairovė, valstybių struktūros, metropolių ir politikos kontūrai, religijos dvasia. Tačiau nieko panašaus, jokių artimų archetipų neiššauksime iš pas mus neaugančio jazminaičio kvapo – ten ganosi Indija, Kinija, Australija… Šiaurėje neįmanoma paruošti dirvos Afrikos daigui, absoliutus jo grožio atsiskleidimas įmanomas tik Kūrėjo jam dovanotomis aplinkybėmis. Vadinasi, yra tam tikros sąlygos, ką galima prisijaukinti. Yra tolerancijos, pavyzdžiui, šalčiui, ribos – mūsuose jazminas išgyvens, jazminaitis – ne. Iš vieno rasis naujos būties formos: „man darė įtaką lietus / ir jaunas buninas, ir vėjas, / ir šventas jonas – du kartus, / ir tris kartus – šviesos kūrėjas // ir keturis kartus kadai, / o ne, penkis – tarkovskio kinas, / ir kokį trisdešimt – baltai / kasmet pražystantis jazminas <…>“ (A. Marčėnas). Kitas liks nesuvokiamumo užribyje. Ar nebūtų išmintinga viską palikti savo vietose?