Na, nesakykite, kad nė karto taip nenutiko: atsivertėte knygą, šriftas nedidelis, paveikslėliai smulkūs, ir ranka jau tiesiasi prie puslapio, kad dviem pirštais „praplėstų“ ekraną. Taip taip – kompiuterinio pasaulio realijos. Kažkada, tikrai seniai, gal prieš 25 metus, išklausiau Leonido Donskio man duotus pamokymus saugoti riešus – tinkamu kampu kilstelėti klaviatūrą, teisingai laikyti pelę, nepertempti pirštų, daryti pertraukas… Jau tada kalbėjome apie kompiuterį kaip kūno pratęsimą, jo dalį. Ir tai atrodė gana makabriška. Šiandieną tokia dalimi virto išmanieji, be kurių pasijuntame nesaugūs, lyg ko trūktų, o jų valdymo judesiai tampa automatizmu. Tad vaizdo išdidinimas, pritraukimas – įprastas reikalas, to griebiamės dažnai, kad įžiūrėtume visus niuansus, smulkiausias detales. Kam mums to reikia? Galbūt manomės, kad taip geriau pažinsime, suprasime, įsitrauksime? Kad jau tada tai tikrai niekas mūsų neapgaus? Kad daugiau žinodami patys būsime platesni, aprėpiantys?

Kiekvienas supranta, kad gyvenimas nėra tiesė. Greičiau sūpynės, užgriebiančios aukštumas ir žemumas, matymus ir nuojautas, o dar svarbiau – logikos vainiką ir jos nuvainikavimą paradoksais. Va va, galbūt jie ir yra tikriausia tikrovė, apie kurią kalba posakis „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Troškimas žinoti – lyg kokia įgimta yda, aptarta išvarymo iš Rojaus mite. Dievas uždraudė žmogui valgyti vaisių nuo konkretaus medžio: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.“ Gyvatė – iš visų gyvūnų gudriausias padaras – žmogų gundo daryti atvirkščiai, teigdama, kad šis nemirs, bet taps panašus į dievus: „Tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga.“ O kas gi nutiko? Pirmasis Ievos ir Adomo pažinimas buvo nuogumo kaip blogo suvokimas. Ir neramybės – sąžinės graužaties dėl sulaužyto pasižadėjimo – įsismelkimas.

Vėlesni įvykiai klostėsi visai nekaip. Žmogus ir jo žmona buvo išvaryti iš Edeno, jiems paskirta tikrai bjauri lemtis – visko stokoti, sunkiai dirbti, kęsti skausmą, galiausiai, mirti ir virsti tuo, iš ko buvo sukurti, – dulkėmis. Kitaip tariant, harmonijos ir pilnatvės, ramybės ir gėrybių vieta buvo prarasta dėl draudimo nepaisymo. Regis, smalsumas pražudė ne tik katę. Žinoma, galėtume ginčytis, ko būta daugiau – noro pažinti gera ir bloga ar tapti panašiais į dievus, nelabai suvokiant, ką tai reiškia. Bet esmė nesikeičia – viena ranka žmogus nuolat siekia tų vaisių, kurie, anot gyvatės, turėjo pakeisti jo statusą bei padaryti jį nemirtingu, o kita ranka mėgina kurti gražesnę aplinką, poeziją ir muziką, dailius rūbus, tobulina kūną, sodina sodą… Taigi tuo pat metu mėgina ir pasiekti gundymo pažadą, ir susigrąžinti Rojų – kompensuoti praradimo ilgesį, įdagu paženklinusį visas kartas.

Grįžkime į teksto pradžią ir pamąstymus apie mobiliojo ekraną, kuris, regis, jau tuoj tuoj pakeis akiratį, tapdamas svajojamos realybės išsipildymu. Mūsų ranka jaučiasi blogai, kai delne nėra šio pažinimo medžio vaisiaus. Mūsų akys panyra į tą dykumoje rastos oazės ežerą, pilną visko, ko ieškojome – žinių, vaizdų, draugų, bendravimo, meno (apie tamsiuosius ir protą atimančius šaltinius šįkart nekalbėkime). Ir to gėrio kasdien, kas minutę vis daugiau ir daugiau – tikras neištuštėjantis gausybės ragas. Tirštybė įtraukia, įklampina, žinojimas virsta našta (tai išduoda net susikūprinę, palinkę kūnai). Ramybės vis mažiau ir mažiau. Psichologinės pagalbos reikia vis labiau ir labiau. Iliuzija „Nemirsite, būsite kaip dievai“ įtraukia stipriau ir stipriau. Tik štai koks įdomus dalykas – įsėdus į lėktuvą ir pakilus taip aukštai, kad jokio vaizdo negali prizūminti, atsitraukus nuo reikalų ir naujienų, arba, kitais žodžiais tariant, ne viską priartinus, o nutolinus, nuo visko atsiribojus, viską nuo savęs atkirpus apima malonus lengvumo jausmas, ir joks rėmuo „kas yra gera ir bloga“ negraužia nei skrandžio, nei galvos. Tada iš tiesų patiriame esimo džiaugsmą. Tai kas gi mus išgelbės?