VENERA IR FUKO ŠVYTUOKLĖ

Erika DRUNGYTĖ

Sako, visi ratai apsisuka aplink savo ašį. Vadinasi, kiekvienas stipinas kažkuriuo metu vis atsiduria tame pačiame taške, panašiai kaip laikrodžio rodyklės. Ar tai būtų metų laikai, ar gamtos fazės, ar žmogaus amžius, ar istorijos renesansai – viskas kartoja ciklus, kuriuos jau ne kartą išgyveno žemės fauna ir flora, bet tik homo genties atstovai tai nuolat stebėjo ir fiksavo. Įdomumas tas, kad jų palikti liudijimai – net seniausi brūkštelėjimai ant uolų, akmenų, urvų sienų – ne vien realių gyvenimo scenų atkartojimas, bet ir simbolinis pasakojimas, kurį pagrįstai galima vadinti menu.

Amžinas ginčas dėl meno prasmės ir raiškos priemonių įmanomas tik dėl to, kad kintant idėjų, tad ir ideologijų išjudintai buičiai, lyg ir turinčio garantuoti stabilumą rato ašis vis girgžteli ir kiek pasvyra tai vienon, tai kiton pusėn, įaudrindama vienintelio kuriančio padaro vaizduotę, kuri pradeda regėti arba būsimą griūtį, arba pagaliau išsipildysiančią idilę. Taip ima rastis ir apokaliptiniai vaizdiniai, ir futuristinės pranašystės. Taip naujovių adeptai griauna „senąjį pasaulį“, o tobulos tvarkos išpažinėjai vis iš naujo stengiasi atstatyti kadaise prarastą Edeną. Taip žmogiškai netobula paleolito Venera apeina savuosius ratus nuo Milo helenistiškosios iki Dali siurrealistiškosios tirpstančiu ciferblato veidu, nuo Botticellio gimstančiosios iki Manet kurtizaniškosios, virtusios Olimpija, nuo Tiziano droviosios iki Verzutti skulptūroje tapusios jogine.

Tai panašu į Fuko švytuoklę, kaskart paliečiančią vis kitą jautrų tašką tam tikrais laiko atstumais. Ar kokį panteono gimimą – kažkas sumano ir pastato šventyklą Marsui Romoje, kurią vėliau romėnai padovanoja krikščionims, paskui kažkam šauna galvon ją pamėgdžiot ir dublikatą įkalt į Paryžiaus kraštovaizdį kaip bažnyčią, bet pabaigus statybas užslinkusi revoliucija ją desakralizuoja (beje, Napoleonas III būtent ten ir pademonstruoja tautai Fuko eksperimentą), o prancūziškąjį statinį mielai pamėgdžioja Amerika ir sulipdo Vašingtone, paversdama valdžios simboliu Kapitolijum. Kad ir kaip žiūrėtum, nei Veneros transformacijos yra tikroji deivė, nei kolonų ir kupolų sąranga – galva (jei etimologiškai aiškintume Kapitolijaus reikšmę).

Į kurią pusę šiuo metu yra pasvirusi rato ašis ir kaip kreipia švytuoklės judėjimą? Kokių regėtojų – pasaulio pabaigos ar jo atgimimo – daugiau ir visuomenėje, ir kūryboje? Kuri ideologija nerimsta savojoje agonijoje, o kuri ima busti lyg pavasario pumpuras? Kaip greitai sprogs permainų laikas ir kokius simbolius lyg vėliavas iškels naujoji era? Skubėti statyti Nojaus arką ar viską palikti potvynio valioje? Visgi pokyčiai ir lūžiai pirmiausia įvyksta žmogaus viduje, o tik paskui išoriniam pasaulyje. Tad ką pranašauja dabar regimi simboliai? Galbūt daug chaoso ir eklektikos, tačiau be to neįmanoma harmonija ir tvarka. Belieka pasirinkti savąją Veneros viziją ir laukti jos išauštant.

2025-03-27
Tags: