Prancūzų menininkas Ugo Bienvenu – animacijos režisierius, iliustratorius, knygų autorius, savo misija pasirinkęs šviesti žmones dirbtinio intelekto (DI) amžiuje. Jo savitu prancūzišku siurrealizmu išsiskiriantis filmas „Arko“ (2025) pasakoja apie berniuką iš tolimos ateities, kuris netikėtai patenka į mūsų laikus primenantį, bet smarkiai progresavusį pasaulį ir susiduria su ekologine, technologine ir humanistine krize. Tačiau apokalipsė U. Bienvenu filme visai kitokia – nors audrų ir liepsnų nusiaubti Žemės peizažai piešia tamsų ateities scenarijų, filmas lėtai ir užtikrintai veda link pasirinkimo tikėti, kad jei savyje neleisime užgesti švelnumui, žmonijai viskas bus gerai.

Galbūt dėl netikėto mokslinės fantastikos atstovo žvilgsnio šis 250 žmonių komandos kurtas filmas visai šeimai ne tik tapo daugelio pasaulio festivalių laureatu, bet ir šiemet buvo nominuotas geriausio užsienio animacinio filmo kategorijoje Kino akademijos apdovanojimuose. Nors paauksuoto „Oskaro“ nenuskynė, režisierius tikina, kad paskutinius penkerius metus jis darbavosi tam, jog kino salėse šypsotųsi seneliai ir jų anūkai, o reginys ekrane ne gąsdintų ir skaldytų, bet sujungtų visuomenę.

Kalbamės su prisiekusiu bibliofilu apie DI amžiaus iliuzijas, geruosius robotus, būtinybę treniruoti vaizduotę ir vaivorykštę kaip fenomenalų ramybės simbolį.

Kaip kilo tokios gražios ateities vizija? Juk dažniausiai futuristiniuose filmuose rodoma suniokotos, nualintos Žemės panorama ir desperatiškai besistengianti išlikti grupelė (ne)laimingųjų.

Dar 2019 m., kai galvoje pradėjau artikuliuoti kūrinio idėją, įsivaizdavau, kad ateitis primins labai tamsų mokslinės fantastikos filmą. Tokia estetika veržėsi į mūsų gyvenimus jau nuo 1950 m., tarsi turėjome nustatytą scenarijaus standartą. Puoliau kaltinti fantastikos žanrą – ji atsakinga už tai, kas vyksta pasaulyje, nes dauguma dalykų, kuriuos vaizdavo, išsipildė! Nusprendžiau, kad dabar mūsų, mokslinės fantastikos kūrėjų, darbas yra pagaliau generuoti ką nors gražaus, svarbaus. Man tai buvo filmo pozityvumo atspirties taškas. Pasaulis – sudėtinga vieta, jame pasigendu jaut­rumo, geranoriškumo. Jau tada planavau turėti atžalų, todėl jaučiau motyvaciją duoti ir iš žmonijos sulaukti švelnumo. „Arko“ – tarsi apkabinimas žiūrovams.

Virš žmonijos telkiasi karų debesys. Tokiu metu filmas turbūt itin aktualus?

Kai pradėjau kurti „Arko“, pasaulį jau krėtė neramumai ir aš nemačiau prošvaistės, kaip jis gali tapti geresnis. Deja, buvau teisus. Tuo metu man atrodė svarbu imtis šio filmo, nes skleisti meilę ir šviesą buvo sudėtinga. Jautrumas, pažeidžiamumas – tai, kas mus daro žmonėmis. Lengva kovoti dėl galios, o dėl tokių dalykų kaip išlikimas savimi – daug sudėtingiau. Šiandien turiu vaikų: vienai ketveri, o kitam penki mėnesiai. Nenoriu, kad jie gyventų tokiame pasaulyje.

Kaip mokslinės fantastikos atstovas, vykdote gana netikėtą misiją – inovacijų įmonėms skaitote paskaitas DI pavojų temomis. Pasidalykite įžvalgomis ir spėjimais, kas nutiks, technologijoms vis labiau veržiantis į mūsų realybę.

Stebėjimas stimuliuoja vaizduotę, o ji suteikia galią priimti sprendimą. Kas mūsų laukia, ar atiduosime teisę spręsti mašinoms?

Man svarbu dalytis gyvenimiška patirtimi. Juk DI jos neturi, tad kas atsitinka? Manau, žmonės ateityje pradės elgtis taip, kaip su maistu ir drabužiais: pigūs produktai, pigios medžiagos, viskas pagaminta robotų, o širdys maitinamos sintetiniais, netikrais dalykais. Tikėtina, tai nutiks žemesnių socialinių sluoksnių nariams. Pasiturintieji vis dar turės prabangą paragauti tikro gyvenimo: valgys sveiką maistą, pirks knygas, eis į teatrą, vis dar turės ryšį su realybe, kai likusi visuomenės dalis paklus netikrumui, nusilps vaizduotė, jausmai. Bus kuriama iliuzija, kad galime gerai gyventi naudodamiesi DI įrankiais, tačiau tai apgaulė.

Žmonės neįvertina proceso, kai autentiška idėja remiantis žiniomis tampa realybe. Jeigu nežinai, kaip ir ką reikia daryti, kaip galėsi suformuluoti užduotį robotui? Vaizduotė yra mūsų supergalia, ją turime visi, tačiau būtina lavinti šį gebėjimą. Šis pavyzdys filmų vaikams kūrėjui gal ir netinkamas, bet netgi seksas, jeigu jis vyksta be vaizduotės, tampa didžiausia nuobodybe ir tragedija. Ir priešingai – kai ja naudojiesi, gali nusikelti į kitus malonumo lygmenis.

Kadrai iš filmo „Arko“ (rež. Ugo Bienvenu, 2025)

Tačiau mėgstamiausias „Arko“ personažas jums yra Mikis – robotas vaikų auklė.

Pagrindinis klausimas, kurį keliu savo kūryboje, – kas mus daro žmonėmis? Kaip mokslinės fantastikos atstovui man labiausiai rūpi, ko turime atsisakyti, kad siektume progreso. Mikis leidžia kelti šias dilemas. Robotas neturi jausmų – viskas, ką jis patiria, jam yra realybė. Mikis mato tik vieną tiesą, nes jis – tiesiog duomenų rinkinys. Tačiau mums, žmonėms, būtina pripažinti, kas asmeniškai svarbu ir reikšminga. Todėl Mikį naudoju savo darbuose ne pirmą kartą, jis – tarsi veidrodis, ką turėtume apmąstyti, ko savęs klausti.

Ar stengėtės jį padaryti žmogiškesniu robotu nei kiti?

Jis tiesiog vykdo savo programą: rūpinasi vaikais ir juos saugo, suteikia draugiją. Kaip pasakotojas, kūryboje mėgstu naudoti mūsų jausminius gebėjimus. Pavyzdžiui, empatija – juk mes galime ją pajausti net akmeniui. Be to, visada stengiuosi palikti erdvės žiūrovams. Turime tik vieną valandą naratyvui, daugelis kūrėjų į šį laiko tarpą nori sutalpinti kuo daugiau elementų, bet tai neveikia, nes jis per ankštas. Idėjos yra daug didesnės. Vienintelis būdas praplėsti filmo ribas – publikos vaizduotė. Nieko ypatingo, tiesiog naudojimas to, ką mes prigimtinai turime.

Tai pirmasis jūsų filmas šeimai. Ar nebuvo sudėtinga pažvelgti į pasaulį vaiko akimis?

Tai labai paprasta. Vaikystėje jutau, kad niekas negerbia suaugusiojo manyje, o dabar atrodo, jog niekas neįvertina mano vidinio vaiko. Tikiu, kad kiekvienas savyje turime tokį mažylį. Man buvo įdomu testuoti vaikų mąstymą ir nebandyti sukurti ko nors tokio, kas atspindėtų tik jų lygį. Kad ir kokio amžiaus būtume, visi esame panašūs: patiriame tas pačias emocijas, jausmus, bijome tų pačių dalykų. Kodėl su mažaisiais turėtume kalbėti kita kalba?

Turbūt ne paslaptis, kad kūrinys skirtas visai šeimai, bet puikiai tiktų bet kokio amžiaus žiūrovui?

Pasakotojo darbas – tarsi archeologo: įkiši pirštus į žemę ir užčiuopi dalelę ten palaidoto dinozauro griaučių. Tada kasiesi toliau ir randi vis daugiau. Visai nesvarbu, kokio dydžio tas dinozauras, mano užduotis jį parodyti tokį, koks yra iš tiesų, o ne kokį jūs norite matyti. Daugelis prodiuserių stengiasi pavaizduoti dalykus reikšmingesniais nei jie yra. Mano tikslas – apsaugoti, net jei jie gležni ir pažeidžiami. Nenoriu, kad mano filmas būtų „kiečiausias“: kur kas svarbiau pateikti idėjas tokias, kokias regiu.

„Arko“ – labai poetiškas darbas. Turbūt dažnai mėgaujatės introvertiškais malonumais – knygomis, filmais?

Mano tėtis buvo filosofas, mama – grafikos dizainerė, mokytoja. Esu perskaitęs tūkstančius knygų, o filmą pasižiūriu gal kartą per savaitę. Literatūra mane lydi kasdien: filosofija, poezija, vaikų. Tiesa ta, kad kino industrijos atstovai žiūri per daug filmų, o tekstą analizuoja nepakankamai. Visi turėtų tai daryti dažniau! Tai pigiausias būdas tobulėti: knyga suteikia žinių, patirties, leidžia pažinti kultūrą, yra puiki treniruotė vaizduotei ir atneša jausmą, kad esi savo fantazijų filmo režisierius. O kur dar galimybė būti kambaryje su kažkuo ir dalytis įstrigusiomis mintimis… Tačiau kine man patinka galimybė keistis patyrimais – tai vienintelė galimybė su mylimais žmonėmis konkrečią akimirką išgyventi tuo pačiu metu.

Pagrindinis personažas – keistuolis, svajotojas, ieškotojas. Jis panašus į jus?

Manau, dalelė manęs yra kiekviename personaže. Aš – mergaitė Iris, berniukas Arko, fantastų, kuriais niekas netiki, grupelė, kūdikis, stebintis griūvantį pasaulį, robotas Mikis ir net Iris tėvai, negalintys būti su atžalomis dėl darbo. Tėvai nuolat kalba vaikams apie laiko tėkmę, tačiau jauni niekada to neįsisąmonina. Norėjau pabrėžti, jog laikas išties bėga nepaprastai greitai, kad žiūrovai giliai širdyje pajustų jo laikinumą. Šis darbas mane patį „pagrobė“ iš namų beveik septyniems mėnesiams. Esu parašęs knygą apie Mikį (save) ir mergaitę (dukrą). Manau, ji senokai galvoja, kad aš esu Mikis, tad jai nebuvo lengva filme matyti jį mirštant.

Ar „Arko“ galime pavadinti prancūziškos estetikos kūriniu? O gal tai universali stilistika?

Manau, labiau universali. Prancūzijoje kurdami „Arko“ nesulaukėme palaikymo, o ir ženklų, kokioje šalyje jis gimė, mažai. Aš gyvenau ne tik Europoje, bet ir Gvatemaloje, Meksikoje, Kinijoje… Taigi esu kosmopolitiškas kūrėjas. Pavyzdžiui, mano komiksų knygos labai populiarios Lotynų Amerikoje, matyt, jie randa ten kažką pažįstamo. Simpatizuoju Azijos kultūrai. Mane gąsdina, kad šiandien pasaulis labai susiskaldęs. Manau, taip yra todėl, jog žmonės kaunasi dėl savo skirtumų, nors iš tiesų turėtume ieškoti mus jungiančių vardiklių. Emocijos ir jausmai juk visiems bendri. Taigi, kurdamas „Arko“ buvau itin atsargus, kad išvengčiau elementų, kurie didintų atskirtį. Norėjau jungti skirtingus žmones, kartas.

Vienas svarbiausių filmo simbolių – vaivorykštė. Tai – šviesesnės ateities metafora?

Šį simbolį savo kūryboje pasitelkiu jau daugiau nei penkiolika metų. Iš pradžių žmonės sakydavo, kad tai labai blogo skonio ženklas. Bet man tokie žodžiai skambėdavo kaip patvirtinimas, kad viską darau gerai. Vaivorykštės – magiškas reiškinys: jos atsiranda nenuspėjamai, kai lyja ir saulėta tuo pačiu metu. Ar pastebėjote, kad kiekvieną kartą ją pamačius aplanko ramybės jausmas? Kartu tai jungtis tarp žemės ir to, kas didingiau už mus, – tarp žmonių ir dievų. Tikėjausi, kad po filmo žmonės į vaivorykštę nebežiūrės kaip į atsitiktinį reiškinį. Ši idėja stūmė mane pirmyn. Puiku, kad vaivorykštė – ir LGBTQIA+ bendruomenės simbolis, tačiau tai gamtos fenomenas ir jis neturėtų apibrėžti vienos socialinės grupės. Filmas – ne apie tai, kas mus daro išskirtiniais, o apie tai, kas jungia.

Kokių atsiliepimų girdite iš žiūrovų? Ar patekus į „Oskarų“ nominacijas vertinimai pasikeitė?

„Oskarai“ yra puiku pačiam filmui ir komandai, tačiau man asmeniškai tai buvo gana skausmingas procesas. Džiaugiuosi, kad darbas nominuotas, bet visas šis laikotarpis man buvo nepaprastai sunkus – daug varginančio bendravimo. Žmonės neįsivaizduoja, kaip tai sudėtinga, ypač turint du mažus vaikus ir nematant jų mėnesiais.

Didžiausias laimėjimas – matyti, kad filmą žiūri močiutės ir jų anūkai. Štai dėl ko dirbau paskutinius penkerius metus – kad suburčiau žmones. Daugelis mačiusiųjų filmą neišsakė jokių neigiamų atsiliepimų. Priešiškas nusistatymas rodo uždarumą. Nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti „Arko“, nes žinau, kad net didžiausi pesimistai pasijus geriau.