Jeigu reikėtų įvardinti režisierę, kuriai jaučiu didžiausią dėkingumą už esminį mano paties kino kalbos vystymąsi, tai būtų Marie Menken.
Stan Brakhage

Viena mažiausiai įvertintų savo kartos eksperimentinio kino atstovių – lietuvių kilmės menininkė Marie Menken (1909–1970) – padarė didžiulę įtaką tokiems avangardo grandams kaip Jonas Mekas, Willardas Maasas (jos vyras ir kūrybinis bendražygis), Stanas Brakhage’as, Normanas McLarenas, Kenneth’as Angeris, Maya Deren ir pats Andy Warholas. Rašytiniuose šaltiniuose Menken dažnai minima kaip iškili kino dienoraščių autorė, poetinių filmų kūrėja ir viena iš lyrinės kinematografijos pradininkių. Amžininkų liudijimai atskleidžia – ši įspūdingo stoto, beveik metro devyniasdešimties ūgio moteris ne tik gebėjo kamera fiksuoti gamtos grožį bei kasdienybės detales, bet ir užburti unikalia charizma.

Marie Menken ir Willardas Maasas, apie 1938. Nežinomo fotografo nuotrauka. Josepho J. Menkevichiaus donacija.

Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio

„BOLEX“ ŠVIESOJE

M. Menken gimė 1909 m. Niujorke, lietuvių emigrantų Petro ir Marijonos Menkevičių šeimoje. Būdama dvidešimties, pradėjo tapyti. Dirbo sekretore Guggenheimo muziejuje, 1930 m. gavo stipendiją reziduoti Yaddo menininkų bendruomenėje Šiaurės Niujorke. Čia susipažino ir su būsimu vyru – poetu ir kino kūrėju W. Maasu. 1937 m. įvyko poros vestuvės. 1940-ųjų viduryje jiedu įsteigė avangardinę meno grupę „The Gryphon Group“, kur ugdė jaunuosius kino kūrėjus ir garsėjo ne tik bohemiškais, ekstravagantiškų svečių lankomais vakarėliais, bet ir triukšmingais, teatrališkais santuokiniais barniais. Menken jau tada išsiskyrė tuo, kad bendravo ir darė įtaką daugeliui svarbiausių eksperimentinio judėjimo kūrėjų, todėl sklido kalbos, kad jos gyvenimo partneris ne itin džiaugėsi žmoną užklupusiu populiarumu. Šmaikštus faktas: jų bičiulio Edwardo Albeeso pjesėje „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (Who’s Afraid of Virginia Woolf?, 1962) nuolat besivaidijančių sutuoktinių Džordžo ir Martos prototipai – būtent ugningieji Marie ir Willardas.

Kino istoriko P. Adamso Sitney teigimu, yra nemažai įrodymų, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo pradžioje Menken daugiausia energijos skyrė tapybai. Tuo laikotarpiu ji surengė dvi parodas prestižinėje Betty Parsons galerijoje: 1949-aisiais – su Adu Reinhardtu, o 1951-aisiais – personalinę. Tais metais Parsons pristatė svarbiausius abstrakčiojo ekspresionizmo atstovus – Barnettą Newmaną, Marką Rothko, Clyffordą Stillą ir kitus. 1957-aisiais Beno Moore projekte „Four American Artists“ buvo eksponuotas ir Menken portretas. Čia ji vaizduojama tapanti; deja, nėra nė menkiausios užuominos, kad Marie buvo ir kino kūrėja.

Ilgą laiką save vadinusi dailininke, Menken suprato, kad kinas, kaip meno forma, gali įkvėpti naujiems drobės, šviesos ir žiūrovo santykio su vaizdu tyrinėjimams. 1945 m. ji pristatė pirmąjį savo filmą „Vizualinės Noguchi variacijos“ (Visual Variations on Noguchi), debiutas iškart sulaukė pripažinimo tarp bendraminčių ir tais pačiais metais buvo parodytas Kanų kino festivalio mėgėjų sekcijoje. Kaip pagrindinį darbo instrumentą Marie naudojo ranka sukamą 16 mm „Bolex“ kamerą, suteikusią jos juostoms iki tol šioje srityje neįprasto spontaniškumo ir neįpareigojančios žaismės.

Režisierės Martinos Kudláček dokumentikoje „Užrašai apie Marie Menken“ (Notes on Marie Menken, 2006) avangardinio kino kūrėjas Peteris Kubelka pabrėžia, kad niekas kitas taip inovatyviai neišnaudojo šios kameros galimybių kaip Marie: „Manau, Menken mokėsi filmuoti leisdama kalbėti pačiam boleksui. Jos kūriniai – lyg ekspedicijos, tarsi Kolumbo kelionės į dar nematytas šalis.“ Filme prisiminimais dalinasi jau minėti Angeris, Brakhage’as, Mekas, Gerardas Malanga, Marie sūnėnas Josephas J. Menkevichius.

„Vizualinės Noguchi variacijos“ buvo Menken bandymas pagauti skulptūriniuose objektuose slypinčią judesio dvasią. Siekdama perteikti jausmus, apėmusius žiūrint į Noguchi skulptūras, Marie pradėjo šokti tarp jų, kamera fiksuodama pozas, emocijas ir ritmiškus sąlyčio su aplinka momentus. Prisimindamas šį filmą, S. Brakhage’as savo memuaruose teigia, kad Menken filmavimo maniera 1950–1960 m. kino kūrėjams buvo revoliucinė – jie vis dar buvo įsitikinę, kad reikia imituoti sklandžius holivudinės kameros judesius, o laisvi ir plaukiantys Marie kadrai iš esmės transformavo šią idėją. Brakhage’as apibūdino jos požiūrį į kiną kaip itin artimą savajam: „Filmuodama ji žvelgdavo į juostą kaip į siūlus iš daugybės spalvų ir atspalvių, kuriuos galima pinti į tarpusavyje susijusius raštus. Laikydavo rankose tarsi koliažui skirtas karolių gijas. Kabindavo juostas ant segtukų ir po ilgų apmąstymų, dažnai dar neperžiūrėjusi per projektorių, montuodavo.“ Pirmuoju filmu Menken pradėjo nuoseklų kino, tapybos ir plastikos meno dialogą, lydėjusį visą jos kūrybą. Jame žaismingai, bet kartu itin analitiškai tyrinėjo formos kalbą ir jos pasaulėžiūrai artimų meno krypčių bei dailininkų kūrybinius metodus.

1950-aisiais ji ėmė eksperimentuoti su įvairiomis medijomis – dirbo su smėliu, kūrė koliažus, asambliažus, instaliacijas, stop kadro animaciją. Kinas tapo organiška jos meninės evoliucijos tąsa, leidusia darbams įgauti dinamikos, o jai pačiai labiau įsigilinti į atsitiktinumo ir netikėtumo principus, kuriuos jau anksčiau analizavo dailėje. „Nėra tikslios priežasties, kodėl kuriu filmus. Man tiesiog patiko aparato džeržgesys. Tarp kino ir tapybos įžvelgiau panašumų, tad pabandžiau ir susižavėjau. Drobėje niekada nemėgau nuobodulio ir statiškumo, nuolat ieškojau to, kas pakeistų šviesos šaltinį ir kompoziciją: naudojau blizgučius, stiklinius karoliukus, švytinčius dažus, todėl kamera man buvo natūralus, nors labai brangus pasirinkimas!“ – yra pasakojusi M. Menken. Taip gimė daugelis geriausiai žinomų jos kino darbų: nuo šmaikščios abstrakčiojo ekspresionizmo kritikos „Drips in Strips“ (1963), poparto gamybos procesą atskleidžiančio „Andy Warhol“ (1965) iki Fluxus praktikos analizės Roberto Wattso kūriniuose „Watts with Eggs“ (1967).

Marie Menken su „Bolex” filmavimo kamera, XX a. 7 deš. Williamo Woodo nuotrauka. Josepho J. Menkevichiaus ir Martinos Kudláček donacija. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio

VIZIONIERĖ NIUJORKE

Tikriausiai būtent dėl draugystės su Wattsu ir darbo su Warholu Marie susidomėjo Fluxus ir popartu, taip dar labiau nutoldama nuo abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkės amplua. Menken kiną suvokė kaip būdą naujai interpretuoti tapybą ir skulptūrą, ypač konceptualiojo meno kontekste. Tai patvirtina J. Mekas, 1962 m. „Film Journal“ teigęs, kad ji geba perkelti tikrovę į lyriką ir taip atskleidžia pasaulio paslaptis: „Menken filmų sakinių struktūra, judesiai ir ritmai primena poeziją.“

Kino ir medijų tyrėja Melisa Ragona darbe „Svingas ir siūbavimas: Marie Menken kino įvykiai“ (Swing and Sway: Marie Menken’s Filmic Events) rašo apie vizionieriškumą: „Menken atsidūrė tarp to, ką kamera galėjo užfiksuoti, ir to, ką ji matė savo pačios fantazijose; jos filmuose realybė ir fikcija susiliejo, taip sukurdami keistus, beveik antgamtinius kasdienybės paveikslus.“ Autorė pabrėžia, kad menininkė neapsiribojo tikrovės fiksavimu – ji ją perkūrė, sutelkė į vienį ir pavertė lyrišku vizualiniu pasakojimu. Realistai matė tik pastato fasadą, gatvę ar medį, o Menken juose regėjo laiką, judesį ir širdies plakimą. Anot Meko, ji gebėjo įžvelgti tai, kas slypi po paviršiumi ir saugo vizualinę atmintį. Marie filmai atkartojo stebėjimo, meditacijos, apmąstymų ir nuostabos akimirkas: lietus, kurį matė, tapo visų liūčių, kurias kada nors regėjo, simboliu; sodas – visų sodų, spalvų, kvapų ir vasaros saulės aidu. Išties – jos kinematografijoje nepaprastai grakščiai, be amžininkams būdingos egzistencinės dramos ir sunkumo, minimalistine estetika fiksuojama judesio kupinos gatvės, sodai, paukščių čiulbesys, natūralios šviesos kompozicijos, architektūros detalės, muziejai, bičiulių menininkų apartamentai ir… net vikrūs spermatozoidai, stebimi pro mikroskopą filme Hurry! Hurry! (1957). Šį hipnotizuojančios dinamikos filmą Menken vadino savo mėgstamiausiu ir liūdniausiu: spermatozoidai juda pašėlusiu ritmu, desperatiškai ieškodami kiaušialąstės. Brakhage’as šias rungtynes interpretuoja itin drąsiai: vieno spermatozoido kelionę jis sieja su Marie vyru, įžvelgdamas naratyvus apie mirusį jų kūdikį ir Willardo homoseksualumą.

Būdama smalsi, nebijodama naujovių ir su ati­da žvelgdama į menkiausias detales, Menken užsitarnavo švelnios kino poetės titulą (tiesa, jis kiek užgožė žaismingą ir fliuksišką asmenybės pusę). Mary Woronova – amerikiečių aktorė ir menininkė, priklausiusi A. Warholo „Fabriko“ (The Factory) ratui, dokumentiniame filme prisimena Menken kaip itin charizmatišką moterį, kuri visuomenėje atrodė kukli bei tyli, tačiau namuose ir draugų apsuptyje drąsiai improvizuodavo, išsakydavo nuomonę, mėgavosi galimybe vaidinti. Woronova pasakoja, kad kurį laiką Menken ją laikė savo favorite ir sakydavo, jog avangardistų mūza Mary primena ją pačią jaunystėje.

J. Mekas tvirtino, kad Marie jį įkvėpė kūryboje daryti tai, ko anksčiau nedrįso, ir ragino atkakliai laikytis pasirinkto kelio: „Pamenu, kad jaučiau didžiulį palaikymą, galvojau – jei Menken gali, tada viskas su manimi gerai, galiu ir aš“. Stipri, aukšta, kresna moteris, turėjusi labai švelnią sielą – tokią Marie prisimena avangardinio kino patriarchas. Mekas priduria, kad jos asmenybė ir kūryba buvo lietuviškesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: gėlės, gamta ir jos reiškiniai – visa tai artima pacifizmo filosofijai, būdingai senajam baltų tikėjimui.

Tuo tarpu amerikiečių menininkė, aktorė ir poetė Bibbe Hansen, susipažinusi su Marie filmuojant Warholo „Kalėjimą“ (Prison, 1965), atmintyje saugo tokius fragmentus: „Kai kuriose srityse ji buvo gana pasitikinti savimi ir kompetentinga – pavyzdžiui, rankose laikydama kamerą. Džiaugėsi natūraliu grožiu ir šviesos bei šešėlių žaismu mene ir gamtoje. Taip pat ji galėjo elgtis labai prieštaringai ir aštriai ginčytis, ypač kai vartodavo svaigalus, o tai nutikdavo dažnai. Marie svyravo tarp šių, atrodytų, nesuderinamų polių. Su ja visuomet buvo šiek tiek pavojinga, bet niekada nenuobodu.“ Hansen žavisi Marie gebėjimu išlaviruoti tarp atsakingo darbo leidykloje „Time-Life“ ir bohemiško gyvenimo būdo: ekscentriška ir laisva, bet kartu labai pareiginga ir produktyvi, ji naudojo kamerą tarsi rašiklį, kurdama vizualinį savo gyvenimo dienoraštį. Hansen filosofiškai reziumuoja, kad atkaklumas, nuoseklumas ir atsidavimas kūrybai galbūt yra tam tikra nacionalinio charakterio ypatybė, būdinga ir kitiems Lietuvos menininkams – tiek Mekui, tiek Jurgiui Mačiūnui.

Marie Menken ir Willardo Maaso filmų programos Film-Makers’ Cinematheque Niujorke plakatas, 1967. Josepho J. Menkevichiaus donacija. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio

Jono Meko organizuotos M. Menken filmų peržiūros Bleecker Street Cinema Niujorke plakatas, 1963. Josepho J. Menkevichiaus ir Martinos Kudláček donacija. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio

ANT STOGO SU WARHOLU

Dokumentiniame filme „Užrašai apie Marie Menken“ regime autentiškus kadrus, kuriuose moteris moko A. Warholą naudotis savo „Bolex“. Ypač įsimintinas Marie ir Andy kamerų duetas – jiedu šoka ant Niujorko stogo ir filmuoja vienas kitą. Warholas stipriai žavėjosi ir palaikė Menken, dažnai užtardavo meno pasaulio džiunglėse. Brandžiuoju kūrybos perio­du ji kaip aktorė pasirodė net keliose Andy juostose, įskaitant „Merginas iš Čelsio“ (Chelsea Girls, 1966).

Savo filme „Andy Warhol“, kurį pati vadino labiau dokumentiniu nei eksperimentiniu, ji subtiliai balansuoja tarp ironijos ir beveik neorealistinio stiliaus. P. Adamsas Sitney rašė: „Kurdama „Andy Warhol“, Marie konstruoja ir savo pačios estetinės asmenybės „kopiją“ – tokią, kuri atitiko Warholo darbo etiką (kaip liudija jos šešiasdešimties valandų darbo savaitė „Time-Life“). Be to, įamžina jo atitolusį, bet visada juntamą vujaristinį žvilgsnį į visus ir viską aplink. Vienoje įdomiausių scenų Menken paverčia Warholą mechanine, serijine savo paties versija, kokia jis visada tikino esąs („Aš esu mašina“)“. Tai patvirtina Brakhage’o pastabą, kad žaisminga ir maloni, Menken turėjo ir gana aštrų humoro jausmą – nuolat pašiepdavo vėliau įžymybėmis tapusių menininkų laikyseną, ypač jų perdėtą rimtumą, manieringumą ir pretenzingumą.

„Hipnagogijos vizijos“ – taip menininkės darbus apibūdina didžiausias jos gerbėjas Brakhage’as, pabrėždamas Marie gebėjimą akimirksniu pagauti itin trapius reiškinius, kurie galėtų egzistuoti tik protui pamažu iš būdravimo pereinant į miego būseną. Filme „Šviesos“ (Lights, 1964–1966) Menken kelis sezonus fiksavo kalėdines dekoracijas Niujorko gatvėse. Ji pasakojo, kad dažniausiai į gatves išeidavo tarp vidurnakčio ir pirmos valandos ryto, vaikštinėdavo ir filmuodavo papuošimus, parduotuvių fasadus, miesto promenadas, fontanus. Kadangi temperatūra būdavo arti nulio, savo didžiausią brangenybę „Bolex“ slėpdavo po paltu, arčiau kūno. 1967 m., analizuodami šį kūrinį, kritikai palygino jos kameros darbą su abstrakčiąja ekspresionistine tapyba – Marie smūgiuoja savo kamera taip, kaip dailininkai aistringai „atakuoja“ drobę. Tuo tarpu B. Hansen šios išskirtinės asmenybės kūrybiniam palikimui apibūdinti siūlo kitą terminą. Ji teigia, kad Menken meninė praktika puikiai atitinka tai, ką Fluxus atstovas Dickas Higginsas vadino „intermedija“ – tai yra tarpdiscipliniai kūriniai, kurių negalima priskirti vienai aiškiai kategorijai.

Skaitant apie menininkės nuveiktus darbus, įdiegtas inovacijas ir įtaką eksperimentiniam kinui, kyla klausimas: kodėl Lietuvoje apie Marie Menken žinome tiek nedaug? Jos veikla nepaprastai svarbi avangardinio meno istorijai – savo drąsa ir gyvybingumu Marie buvo viena ryškiausių septintojo dešimtmečio avangardinio kino atstovių, ji kūrė autentišką vizualinę kalbą ir įkvėpė tą daryti kitus. Ilgus metus kurti Menken darbai vos nepražuvo: prieš pat jos mirtį, 1970-aisiais, studijoje saugomus archyvus užliejo potvynis, negana to, butą apiplėšė vandalai. Kadangi W. Maasas mirė praėjus kelioms dienoms po žmonos mirties, visus paveikslus bei juostas pasidalino Willardo sūnus Stevenas ir Marie sesuo Adele Menken. Sakoma, geriau vėliau nei niekada – iškilios kino vizionierės archyvai pagaliau rado kelią į Lietuvą. Dar rašant šį tekstą, vos prieš mėnesį, gausybė išsaugotos medžiagos atkeliavo atkeliavo į Lietuvos nacionalinį muziejų pasakoti eksperimentinio kino milžinės istorijos ten, kur glūdi šios išskirtinės asmenybės šaknys.

Straipsnyje naudojamos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus. 2027 m. balandžio 28 d. Kazio Varnelio namuose-muziejuje bus atidaryta paroda „Varyk! Varyk! Varyk! Marie Menken gyvenimas ir kūryba“. Parodos kuratorės – menotyrininkės Indrė Urbelytė, Inesa Brašiškė ir Johanna Gosse. Tai – pirmasis projektas, skirtas šios autorės kūrybai.