Sovietų Sąjunga 1972-aisiais. Komunistinėje Rusijos imperijoje gyvenantys lietuvių kultūros žmonės dar turi vilčių, kad režimas švelnės, kad iš jo pavyks išplėšti palankesnę erdvę autentiškai kūrybai, savarankiškai minčiai. Jonas Jurašas Kaune stato Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“, Vilniuje pilnutėlės salės žiūri neseniai Henriko Vancevičiaus scenon perkeltą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Publikuojamos stiprios Sigito Gedos, Jono Juškaičio poezijos knygos, „Kalbos ženklą“ išleidžia Tomas Venclova. Gegužės 14-ąją, protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, susidegina Romas Kalanta. Jaunimas išeina į Kauno gatves.
Kiek anksčiau tų metų antrame žurnalo „Nemunas“ numeryje literatūros kritikas Vytautas Kubilius, ką tik sėkmingai apsigynęs daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, paskelbia straipsnį „Talento mįslės“. Ir tuoj pat sulaukia režimo smūgio. Kodėl? Mat meta iššūkį pačiai protus pavergusiai sistemai. Pasikėsina į jos esmę. Visuomenės gyvenime yra dalykų, nepavaldžių galios struktūroms, sovietinei nomenklatūrai ir jos taisyklėms, išravėtam ir išpurentam literatūros laukui, – teigia Kubilius. Ir visų pirma iš determinizmo letenų išsprūsta talentas. Tai kūrybos instinktas. Tai slėpininga prigimties jėga. Būtent ji, o ne „agentų“ grumtynės „konkurencinės kovos lauke“, pasak Kubiliaus, lemia kūrybos vertę. Talento negalį pakeisti nei ideologinis tyrumas, nei užsitarnautas postas, nei sukauptas kultūrinis kapitalas, nei raštų tomai. Vien talentas atveriąs „gyvenimo esmę, kurios neįmanoma koreguoti“. Kinta socialiniai santykiai, bet „menas nekeičia savo prigimties“: talentas buvo ir lieka „vienintelė sąlyga, be kurios nėra meno“.
Kaip ir Michailui Bachtinui, Kubiliui tikra literatūra – gaivinanti laisvės versmė. Todėl totalitarinėje tikrovėje, „unifikuotoje visuomeninių ryšių sistemoje“, ji brangintina ir saugotina. Gautu talentu visų pirma privaląs rūpintis pats menininkas. Tai jo pareiga – „apsaugoti savo talentą nuo prostitucijos“, nuo naikinančių „kompromiso rūdžių“. Kita vertus, gerbti talentą, nelaužyti jo individualumo – visuomenės priedermė.
„Nemune“ paskelbtame straipsnyje bene pirmąsyk viešai užsimenama ir apie dalies rašytojų okupuotame krašte įgytų pozicijų, prestižo, simbolinio kapitalo kainą: moralinius nuopuolius, įskundimus, nusikaltimus. Kodėl menininkas tuo pačiu metu geba būti bjaurus intrigantas, slaptųjų tarnybų informatorius, net žudikas ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams? – klausiama „Talento mįslėse“.
Regis, pirmieji Kubiliaus akibrokšto neištveria, jo sukilimu pasipiktina gyvieji „tarybinės literatūros klasikai“. Jie viešai apkaltina kritiką parašius „antitarybinį straipsnį“ ir įskundžia jį ne tik Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, bet ir pačiam krašto „šeimininkui“ Antanui Sniečkui. Sykiu pareikalauja „paskvilio“ autoriui nesuteikti daktaro laipsnio, pašalinti jį iš Rašytojų sąjungos. Imasi darbo ir sovietų saugumas: rinkdami medžiagą apie neva kenkėjišką Kubiliaus veiklą, saugumiečiai apklausia jo pažįstamus ir bendradarbius Lietuvių kalbos ir literatūros institute.
Prieš maištininką režimas nedelsdamas griebiasi drausminančių priemonių: septyneriems metams sustabdo jau apgintos daktarinės disertacijos tvirtinimą Maskvoje, užveria visus kelius į Lietuvos spaudą. Kad galėtų toliau dirbti mokslinį darbą Institute ir išliktų Rašytojų sąjungoje, Kubilius jau 1972-ųjų balandį priverčiamas viešai žemintis – pasakyti atgailos kalbą, pripažinti „padarytą klaidą“, atsiprašyti „tų, kuriuos įžeidė“. Ir sulaukia skaudžios Pauliaus Širvio replikos: „Tegul mane sukapoja, bet aš neatsiprašyčiau.“ Dėl paskelbto Kubiliaus straipsnio ir kitų „klaidų“ išsyk po R. Kalantos susideginimo iš „Nemuno“ redaktorių atleidžiamas Antanas Drilinga, krašto „šeimininko“ išvadintas „perpuvusiu liberalu“.
Ką tuo metu patyrė pažemintas ir nusižeminimo gėdos graužiamas, vienišu persekiojamu vilku paverstas „Talento mįslių“ autorius, liudija 1996-aisiais parašytos autobiografijos sakinys: „Nemigos naktimis sakydavau nevilties ir pykčio vidinius monologus, melodramatiškai narstydavau vieną košmarišką reginį: ateini prie Centro komiteto rūmų ir susidegini kaip Vietnamo vienuolis…“ „Talento mįsles“ ir straipsnį sekusią pjudymo kampaniją Kubilius ne kartą mini dienoraštyje, tačiau nė sykio dėl paskelbto teksto neapgailestauja: tai buvusi natūrali jo „visos jausenos išdava“, nesutikimas „apsimesti, kad rašytojas nėra smaugiamas“, viešas atsisakymas „prisidėti prie smaugimo“.
Taip, „Talento mįslės“ buvo ir lieka svarbus kūrybos laisvės manifestas. Pasipriešinimo konformizmui, visuomenės kontrolei, veidmainystei ir vienmintystei veiksmas. Šiandien, kai literatūroje ir kituose menuose pasigesti talento vėl darosi „nepatogu ir negražu“, kai mūsų protai, išsiilgę svaiginančios determinizmo vergovės, vėl gręžiasi į marksistines schemas, regis, verta darsyk atsiversti Kubiliaus tekstą. Vien tam, kad suabejotume: o gal meno kūrinys nėra tik „literatūros lauko išraiška“, gal jo tik­roji vertė nėra pagaminama konkurencinėje kovoje, gal triukšminguose jėgos žaidimuose laimėtos pozicijos, įgytas prestižas be kūrybos aistros, be talento kibirkšties – vien laikinos dekoracijos, už kurių – tuštuma? Ar nebus teisus Kubilius, tvirtinęs, kad gyvastingai tautos kultūrai nepakanka veikėjų – jai reikia stiprių asmenybių?