Draugai mane išsitempė, kaip jie išsireiškė, pasivaikščioti po Ciurichą – jis netoli, pusantros valandos kelio traukiniu. Šio reikalo kaltininkai patraukė į abejotinos vertės Gamtos istorijos muziejų, o aš, kažkodėl užkopęs su jais į kalną, kur yra ir universitetas, ir dinozaurai, į vidų nėjau, nusileidau atgal prie upės ir ėmiausi visiškai nedvasingai dykinėti po Veidrodžių gatvę, tarp minios šveicarų, kurie abejingi viskam, išskyrus už savus apmokėtiems malonumams. Ilgai ten nemaklinėjau, vietos gyventojų pramogų įvairovė pasirodė tipologiškai skurdi, be to, mano piniginė buvo nepalyginamai plonesnė. Užsukęs į privalomą aplankyti „Cabaret Voltaire“, iš antro jo aukšto apžvelgęs buržuaziškiausius Europos pakaušius, pasukau į siaurą gatvelę su keistomis bobo laikų parduotuvėlėmis ir atsidūriau mažoje tylioje aikštėje, tiesą sakant, skverelyje. Fontanas, deja, ankstyvą pavasarį neveikiantis, keli medžiai, keli suoliukai, vienas visiškai tuščias. Ideali vieta stebėjimui, apmąstymams ir poilsiui. Gurkštelėjau vandens, išpakavau užkandį, oras pasakiškas, priešais esančio namo viršuje kažkas iškėlė Ukrainos vėliavą. Įsižiūrėjau. Tarp antro ir trečio aukšto langų, ant šviesiai pilkos sienos – lentelė, dar šviesesnė, purvinai balta, su užrašu (teko prieiti arčiau), kad čia nuo 1916 m. vasario 21 d. iki 1917 m. balandžio 2 d. gyveno „rusų revoliucijos fiureris Leninas“. Žinoma, apie Lenino namą buvau girdėjęs, bet čia mane sukrėtė mintis – tai iš šio tylaus skverelio jis išvyko į geležinkelio stotį, iš kurios, supakuotas į užantspauduotą traukinio vagoną, po savaitės ar dviejų įvažiavo į vieną revoliuciją, kad iškart surengtų kitą. Taip, metamorfozės visgi nutinka.

Maxas Frischas savo dienoraštyje pasakoja apie regėtą sapną (1966 m. birželio 30 d. įrašas): Leninas Ciuricho gatvėje atsitiktinai susiduria su Robertu Walseriu; pastarasis paklausia pirmojo, ar tas mėgstąs birnbrotą, kaip kad jį mėgsta jis pats. Lenino atsakymo nežinome, bet Frischas pažymi, kad gynė Walserį iki galo. Kodėl reikėjo jį ginti ir kokį vaidmenį visame tame atliko šioje Šveicarijos dalyje plačiai paplitęs kriaušių pyragas, jau neįmanoma pasakyti. Paminėsiu tik tai, kad Walseris iš tiesų kurį laiką gyveno Ciuriche, Veidrodžių gatvėje, bet gerokai anksčiau nei Leninas, nuo 1896-ųjų iki 1903-iųjų. Per tuos septynerius metus rusų revoliucionierius spėjo ir kalėjime pasėdėti, ir Sibiro tremtyje pabūti, ir net emigruoti bei nuvykti į tą pačią Šveicariją, bet kol kas tik iki Ženevos.

Apie Ciuricho didžiųjų modernizmo veikėjų pusiau susitikimus arba nesusitikimus parašyta nemažai, ypač populiari Tomo Stoppardo pjesė „Travestija“ ir kiek mažiau žinoma Christopherio Butterfieldo bei Johno Bentley Mayso opera „Ciurichas, 1916“. Patraukli pagunda surinkti pagrindinius politikos, meno ir literatūros revoliucionierius: tegul jie pasikalba, tegul ištaria lemtingus žodžius. Walserio į tokius susitikimus nekviečia – ir ne tik todėl, kad tuo metu jis gyveno kitame Šveicarijos mieste. Iš jo nepeši jokios naudos, jis nepasakys nieko vertingo, nors Frischo sapne ir paklausė rusų fiurerio nuomonės apie kažkokį pyragą. Juokai ir tiek.

Be reikalo taip manyta. Walseris buvo įdomus pašnekovas, jei tik leisdavo jo emocinė būsena ir išorinės aplinkybės. Žinoma, jis pirmenybę teikė vienatvei, o ne plepių draugijai, bet galėjo ir pasikalbėti – juk iki 1929 m. įkalinimo psichiatrijos klinikoje gyveno šiame pasaulyje, nors ir nelabai į jį įsitraukdavo, bet kartais bendraudavo. O prieš Pirmąjį pasaulinį karą septynerius metus praleido Berlyne, sukdamasis – nors jautėsi vis nepatogiau – bohemiškuose ir net intelektualiuose sluoksniuose. Taip, Walseris nebuvo intelektualas – greičiau jį galima pavadinti antiintelektualu, bet jis buvo velniškai protingas – ir ypač pastabus. Tik jis žvalgėsi ypatingu būdu, per paviršių. Beje, apie paviršutiniškumą dar pakalbėsime. O kol kas – štai jo įrašai apie vienatvę ir pokalbius politinėmis temomis: „Prie uolos krašto stovi grakšti pavėsinė; jis leidžia savo sielai nusileisti į spindintį, dieviškai tylų vaizdą po jo kojomis. Jis nustebtų, jei galėtų jaustis patogiai. Perskaityti laikraštį? O ką ten? Arba užmegzti kvailą politinį dialogą apie visuotinę gerovę su kokiu nors gerbiamu idiotu pareigūnu? A?“ Tai iš apsakymo „Kleistas Tune“ – mano mėgėjiška nuomone, didžiausio jo šedevro beribiame trumpų šedevrų vandenyne. Vandenynas išties begalinė, ideali platybė. Walseris – literatūros vandens matuoklis, lengvabūdis, naivus, iš esmės žiaurus to pasaulio horizonto valdovas. Jis nerūpestingai slysta savo pasakojimo paviršiumi, niekada nesustodamas ties kuo nors konkrečiai, bet ir beveik nieko nepraleisdamas. Kad neįstrigtų detalėse, giliuose svarstymuose ar rimtose emocijose, Walseris visada turi paruoštą firminį „Na, prie to dar grįšiu“. Žinoma, beveik niekada duoto žodžio neištesi. Tai pasaulis po nuopuolio, kuris niekada apie tokį nebuvo girdėjęs.

Pažadas sugrįžti dažnai duodamas po įdomiausios dalies, nutrauktos pačiu svarbiausiu momentu. Štai, pavyzdžiui, iš „Plėšiko“: „Susidaro įspūdis, kad apie vyną jis išmano ne blogiau už Sančą Pansą, kurio tėvai turėjo vynuogynus. Šiame gėrime slypi kažkas panašaus į teisę į pranašumą. Kai jį geriu, pradedu suprasti praėjusius amžius, sakau sau, kad ir tada gyvenimas susidėjo iš grynų aktualijų ir noro užimti jose vietą. Vynas moko pažinti sielos būseną. Viskam suteikiama reikšmė, ir vis dėlto niekam konkrečiai. Jame atsispindi taktas. Jei myli vyną, tai myli ir moteris, saugai jų aistras. Vyro ir moters santykiai, nors jie būtų sudėtingiausi pasaulyje, tavo delne išsiskleidžia kaip gėlė iš taurės. Kiekvienai dainai, sukurtai pašlovinti vyną, reikia atiduoti pagarbą. „Soškei tai nepritinka“, – visai neseniai man buvo pasakyta vienuose namuose. Nuo tada į juos žiūriu tik iš tolo, su baime ir keistu jausmu.“ Po velnių! Tik panorėjome sužinoti, kas ten toliau rašoma, kokia kreivoka išmintis mums bus atskleista apie šį nuostabų gėrimą, paklausyti dainų, sukurtų jo šlovei, sužinoti, kaip derėtų pagerbti šias dainas, kaip iš viso pagerbiamos dainos, ir, galiausiai, mums labai reikėjo aiškumo apie vyno taurės ir sudėtingiausių pasaulyje santykių tarp vyro ir moters ryšį. Vietoj to staiga atsiranda siužetas apie kažkokio namo gyventojų požiūrį į pasakotoją. Šis įsižeidė dėl žodžių, pasakytų viename iš pokalbių, įvykusių su juo tame pastate, bet mes taip ir nesužinome, kokios ilgalaikės pasekmės kilo iš to įsižeidimo, nes skaitytojo jau laukia ypač trumpas samprotavimas apie kariuomenės laipsnį „eilinis“, tada pasakojimas akimirksniu grįžta į tą patį namą, tiksliau – į sodą, bet tik tam, kad mums atskleistų, jog jame ne kartą lankėsi šio tariamo romano pagrindinis herojus, plėšikas. Ir, žinoma, apie vyną daugiau nė žodžio.

Štai, brangus skaitytojau, dabar jau turi gana bendrą supratimą apie tai, kaip sukonstruota Walserio proza, tiksliau – jos vėlyvasis variantas, sukurtas keli metai iki to, kai menininkas nustojo rašyti, atsidūręs psichiatrijos ligoninėje. Dar kartą perbėkime prozos paviršiumi. Ištrauka prasideda nuo užuominos, kad romano pagrindinis veikėjas (jau žinome, kad tai kažkoks plėšikas) gerai nusimano apie vyną. Tačiau nuo pat pradžių net ir ši visiškai nieko nereiškianti nuoroda kelia abejonių, beveik išjuokiama: plėšiko enologinės žinios lyginamos su Sančos Pansos žiniomis, tarsi tas jas būtų paveldėjęs iš vyndarių tėvų. Triuškinanti ironija čia slypi ne tik nešvankaus nevykėlio, kuris į „Plėšiką“ atklydo iš vieno ispanų romano, parašyto trys šimtai metų iki Walserio, personaže, bet ir tame, kad Cervanteso knygoje nieko nepasakyta apie Sančos Pansos tėvus, o tuo labiau apie jų vyndarystę. Kitaip tariant, autorius klastingai užsimena, kad plėšikas nesirinkdamas gėrė viską, kas pasitaikė po ranka. Ir tai – tik ištraukos pradžia! Po pašaipaus pasakojimo apie plėšiko žinias apie šį gėrimą, pateikiama stebėtinai gili pastaba apie vyno ir teisės į pranašumą panašumą. Tai tiek pat gilu, kiek ir miglota; tarsi prieš mus – ne įprasta romano frazė, o maksima ar aforizmas, galbūt François de La Rochefoucauld ar Emilio Ciorano, viena iš tų sentencijų, kurios nenustoja stebinti savo daugialypumu iki tol, kol patys nustojame joms teikti mums reikalingą prasmę. Pavyzdžiui, asmeniškai aš jaučiuosi turintis teisę į pranašumą tik tada, kai perku butelį, kainuojantį daugiau nei dešimt eurų. Štai tada iš tiesų kyla pranašumo jausmas – prieš patį save, šykštuolį, kuris paprastai stengiasi pirkti vyną, ne brangesnį nei aštuoni, o kartais net septyni eurai. Pirmoji frazės dalis savo turiniu nukreipia į kažką poetiško (ko gi ne Mandelštamas: „gurkšnodamas vyną, pradedu suprasti praėjusius amžius“?), bet jos vidurys ir pabaiga atrodo pasiskolinti iš ilgo, regis, psichologinio nuokrypio, kokių gausu pirmuosiuose Marcelio Prousto epo tomuose. Tačiau svarbiausia kas kita: tarp sakinio apie Sančą Pansą ir kitų dviejų nėra nieko bendro, išskyrus tai, kad juose visuose minimas vynas.

Iš pirmo (neatidaus) žvilgsnio – proza kaip proza: akimis perbėgi tekstą, slysti paviršiumi lyg koks raudonnosis čiuožėjas mažųjų meistrų paveiksle. Žinoma, tam tikru momentu stabdai – kai pagauni save, kad nieko nesupratai iš to, ką perskaitei. Dar pora čiuožtelėjimų per klastingų žodžių ledą – ir išnyri ant patikimo gyvenimo paviršiaus, atsiriši batus, nusiimi pačiūžas, eini namo – na, arba kitų pramogų. Štai taip nutikdavo – ir tebenutinka – su dauguma Walserio skaitytojų. Žvilgsniu slysti teksto paviršiumi, slysti, tada nusivylęs atsidūsti ir užverti. Walseris per savo gyvenimą išleido apie penkiolika knygų ir iki tam tikro momento jo kūriniai buvo nuolat publikuojami spaudoje. Kiekis neturėjo įtakos jų skaitymo kokybei. Lengvas ažiotažas, lydėjęs pirmuosius Walserio žingsnius literatūroje, užleido vietą abejingumui, o vėliau – atviram periodinių leidinių redaktorių prašymui nieko nesiųsti ir apskritai nieko nerašyti. Visa tai vyko Walserio estetinio radikalėjimo metu, įskaitant techninę – tiesiogine prasme – rašymo pusę. Dabar nusmailintu pieštuku jis rašo mažutėles raideles, kurios atrodo neįskaitomos; Walseris šią techniką vadina mikrogramomis, o „Plėšikas“ parašytas būtent taip. Beje, grįžkime akimirkai prie „Plėšiko“, kad galėtume ramia sąžine judėti toliau. Jis buvo parašytas 1925 m. Berne ant 24 popieriaus lapelių, išmargintų mikro­skopiniais simboliais, tarsi kokios nors liliputų religijos slaptos šventosios knygos ritinių. Jie buvo rasti Walserio archyve; ilgą laiką jo įpėdiniai neturėjo supratimo, ką daryti su šiuo beprotišku skriptoriumu. Filologas Jochenas Grevenas sugebėjo iššifruoti kabliukus, kurie pasirodė esą schematiškai surašytos raidės, iš jų išgauti tekstą ir paskelbti jį pavadinimu „Plėšikas“. Žinoma, Walseris nežinojo nei pavadinimo, nei žanro, nei net parašytos knygos apimties; visa tai jo per daug nedomino. Beje, vėliau buvo išleistas antrasis „Plėšiko“ leidimas, pataisytas ir išplėstas, tarsi autorius vis dar būtų gyvas ir toliau dirbtų prie savo kūrybos.

Dabar galime judėti toliau. Bet kur? Atsidūrėme kryžkelėje. Žinoma, galėtume paskelbti Walserį bepročiu, nes tai patvirtina absoliučiai viskas – nuo šeimos psichikos ligų istorijos, keisto elgesio ir rašymo iki pusiau savanoriško įkalinimo psichiatrijos ligoninėje, kur jis praleido paskutinius 27 savo tokio ilgo gyvenimo metus. Tuomet jo kūriniai – vienas iš art brut, būdingo mėgėjams ir psichikos ligoniams, o dažniausiai – psichikos ligoniams mėgėjams, atvejų. Art brut meno yra kur kas daugiau nei atitinkamos literatūros, ir reikalas ne tik dėl palyginti neseniai atsiradusio visuotinio raštingumo; tiesiog didžioji dalis to, ką būtų galima laikyti art brut literatūra, yra atmetama kaip eilinė grafomanija, o požiūris į ją griežtas – į šiukšlyną! į šiukšlyną! Šia prasme Walserio kūrinių priskyrimas minėtai kategorijai, o jo autoriaus – atitinkamai gyventojų grupei, turėtų labai teigiamą vaidmenį didinant kūrybinį potencialą ir stiprinant art brut literatūros statusą. Tai padaryti, mano manymu, trukdo dvi aplinkybės: į Walserį jau investuotos garbingų tekstologų, filologų, redaktorių, leidėjų, literatūros kritikų, vertėjų, universitetų profesorių, o taip pat – nors ir mažo skaičiaus, bet vis dėlto – skaitytojų pastangos. Juk tada paaiškės, kad visa tai – jei ne veltui, tai visai ne tai ir visai ne apie tai.

Arba tai geniali literatūra, kurios beveik niekas nesupranta. Šis variantas daug paprastesnis ir etiškai, ir dėl grynai kultūrinių priežasčių. Pirmiausia, lengviau atsikvėpkime: niekam nereikia klijuoti pamišėlio etiketės. Ne, ne pamišėlis – tikras genijus, o mes, tie, kurie, penkiolika minučių paslankioję jo prozos paviršiumi, griebiamės, regis, įdomesnių veiklų, esame tiesiog filistinai ir neišmanėliai. Situacija pažįstama: genijus ir minia. Nors galybė detalių kelia abejonių dėl šios diagnozės, aiškumo dėlei jas atidėsime į šalį. Be to, turime daugybę autoritetingų sąjungininkų. Walserio gerbėjai galėtų sudaryti rinktinę modernizmo „senosios gvardijos“ grupę: Hermannas Hessė ir Robertas Musilis, Franzas Kafka ir Walteris Benjaminas; o „jaunajai gvardijai“ priklausytų Susana Sontag ir Winfriedas Georgas Sebaldas. Jų pasiuntinys – savanoris Johnas Maxwellas Coetzė. Dabartinių Walserio leidimų viršeliai papuošti medaliais, iš esmės garsiausių praeities ir dabarties literatūros šeimų herbų devizais. „Paslaptingiausias kada nors gyvenęs poetas“. „Prozos Paulas Klee“. „Kafka – ypatingas Walserio atvejis“. Nors mirk, aukščiau jau neiššoksi. Modernizme genialumas dažnai reiškia nepaskaitomą, po kuriuo kartais slepiasi neskaitomumas. Jamesas Joyce’as beveik dvidešimt paskutinių savo metų kūrė monumentalų nepaskaitomumą, išėjo monstriškas neskaitomumas. Walseris yra būtent nepaskaitomumo genijus; paviršutiniškai jį gana lengva perskaityti, visi žodžiai pažįstami ir netgi mieli, tiesiog slysk sunertomis už nugaros rankomis (žr. aukščiau). Nepermatomas paviršius – štai kas po kojomis.

Tuomet kodėl tai negali būti art brut? Jo šiurpus saldumas ir saldus šiurpumas vargu ar yra trimačiai. Tai ir bėda, kad nėra. Jei turi reikalą su art brut, numanai apie tamsią bedugnę, slypinčią ne šiame mene, o jo gamintojų galvose (art brut ne „kuriamas“, jis „gaminamas“, todėl taip puikiai tiko meno kūrinių techninio atkūrimo epochai). Tačiau Walseris ir art brut vis dėlto turi šį tą bendro – ir labai svarbaus. Apie tai ne kitą kartą, o čia ir dabar.

Juk art brut – tai kūryba ne tik tų, kurie savo mąstysena nutolo nuo to, kas modernizmo epochoje laikoma norma. Priminsiu, kad taip vadinta meninė veikla, kuria mėgėjai užsiimdavo laisvu nuo pagrindinių pareigų laiku – weekend artists ir panašiai. Muitininkas Rousseau turbūt yra pirmasis art brut atstovas. Serbų namų šeimininkės, prancūzų paštininkai, čekų pensininkai – visi jie, apšviesti kultūrinės mados prožektorių spinduliais, savo laiku patyrė penkiolika minučių šlovės, o kai kurie netgi daugiau, paversdami kaprizingą susidomėjimą jais nuolatiniu dėmesiu ir netgi miniindustrija. Bet kas gi tuomet literatūra? Kaip jau išsiaiškinome, mėgėjiškos grafomanijos istorija visai kitokia, jos – be ypatingų papildomų išorinių priežasčių (humanitarinio ar politinio pobūdžio sumetimų) – per slenkstį neįleidžia. Taip atrodo iš pirmo žvilgsnio – bet tik iš pirmo.

Reikalas tas, kad XX a. mėgėjai rašytojai – visai ne marginalai, negyvena kažkur Didžiosios literatūros kelio pakraštyje, o ramiai įsikūrę pačiame centre valdo procesą, diktuoja madą. Modernizmas įtaisė juos pačioje literatūros šerdyje, bent jau prozoje. Pasaulietis jaunuolis Proustas, niekada neužsiėmęs jokia profesionalia literatūra. Valstybės tarnautojas Flannas O’Brienas. Finansininkas Italo Svevo. Na ir, žinoma, svarbiausias rašytojas-mėgėjas – draudimo tarnautojas Kafka. Visi jie kūrė po darbo ir savaitgaliais, ne dėl pinigų, arba ne tik dėl jų, bet dėl literatūros išsprendė kai kuriuos savo vidinius siužetus, nors – teatleidžia skaitytojas už tautologiją – grynai estetinius, literatūrinius. Tačiau svarbiausia yra kas kita. Tai rašytojai, suvokiantys esą marginalizuoti gerai sušukuotoje kultūroje; jie čia yra autsaideriai, žino taisykles, bet nemato jų prasmės; jie stovi redakcijos koridoriuje, prie krūtinės glausdami brangų rankraštį, drovūs ir drąsūs tuo pačiu metu. Jų drovumas, nors ir visiškai nuoširdus, puikiai atspindėtas; jų įžūlumas slypi įsitikinime, kad jie yra estetiškai (o kartais ir etiškai) teisūs. Ir tas įžūlumas dažnai dera su tokiu atkaklumu, kai žmonės nebijo atrodyti juokingai ar net kvailai – štai Proustas, iš dar vienos redakcijos, kur jį atmetė, atsiėmęs pirmąjį „Prarasto laiko“ tomą, išleidžia jį savo lėšomis. Ar tai ne Walserio atvejis?

Iš dalies taip, žinoma, nors Proustas buvo turtingas, o Walseris – ne. Atskleisiu Polišinelio paslaptį: Walseris yra genijus, be to, absoliutus genijus. Aš neperdedu. Jis išrado literatūrą, kurios niekas kitas negalėjo ar negali sukurti. Galima rašyti „kaip Proustas“ ar net „kaip Beckettas“. Tiesą sakant, kai kurie meistrai netgi kūrė Kafką. Bet neįmanoma rašyti kaip Walseris, nors įspūdis, susidaręs jį skaitant, jo mąstymo ir rašymo būdo įtaka yra tokie stiprūs, kad neįstengi atsispirti ir nebandyti mėgdžioti ar bent jau nenaudoti kažko walseriško. Savo tekstuose dažnai pastebėdavau skolinių iš Walserio pėdsakų, ir dviem atvejais tai nebuvo pėdsakai, ne, patys mano tekstai bandė atkurti Walserio struktūrą ir meninį mąstymą. Nereikia nė sakyti, kad tie mano kūriniai buvo akivaizdžiai niekingi ir juos teko sunaikinti, ištrinant amžiams ne tik iš kompiuterio, bet ir iš smegenų atminties. Man sunku atsispirti tokiai pagundai, todėl sugalvojau specialų triuką: aš sąmoningai į kai kuriuos savo tekstus įterpiu walseriškų posūkių ar net vingių, bet kaip priemonę, citatą, panaudotą motyvą, kaip kadaise klasikiniai kompozitoriai naudojo liaudies melodijų fragmentus, o džiazo muzikantai – populiarią dainą. Tiesą sakant, šiame tekste aš taip pat tai darau; tu tai jau seniai pastebėjai, brangusis skaitytojau. Tačiau kalbu apie kai ką kita.

Turiu omenyje, kad R. Walseris – neabejotinai didis modernistas diletantas, kaip ir aukščiau minėtieji. Nors ir čia jis išsiskiria. Walseris neturėjo nuolatinio darbo, kaip O’Brienas ir Kafka, ar net nuolatinės veiklos srities, kaip Svevo. Kurį laiką dirbo klerku, bet ilgai neištvėrė. Net ir tuo jis kitoks: Kafka svajojo išeiti iš darbo ir atsiduoti literatūrai, bet jam tai pavyko tik gyvenimo pabaigoje, o ir atsistatydino dėl sveikatos būklės. Jis buvo išskirtinai geras darbuotojas, jam neleido išeiti, toleravo visus kaprizus, tarp kurių buvo ir tamsi aistra literatūrai. Walseris buvo nesėkmingas klerkas, o Kafka – sėkmingas. Tai ir yra raktinis žodis. Walseris iš nesėkmės – kaip būdo organizuoti savo gyvenimą ir sąmonę – sukūrė didį meną.

Tikras nevykėlis yra įpratęs išbandyti psichikos normos ribas – pagunda ieškoti visiškos nesėkmės priežasties už jų yra stipri. Ir čia mes grįžtame prie beprotybės temos, atgal į psichikos ligonių įstaigas Valdau ir Herisau. Walseris ten praleido 27 metus – ne juokai, daugiau nei trečdalį gyvenimo. Tiesą sakant, tai buvo kitas gyvenimas, kuriame jis jau neberašė, o tik klijavo dėžes, rūšiavo pupeles ir vaikštinėjo – kartais su savo patikėtiniu Carlu Seeligu, o kartais vienas. Vienas jis ir mirė, 1956-ųjų Kalėdų dieną, nukritęs į sniegą, būdamas 78-erių, vaikščiodamas. Yra garsus fotoreportažas apie tai – nuostabi juoda figūra baltame fone, kairė ranka atmesta, nenugalėta galva pakelta veidu į viršų, nuskridusi skrybėlė guli per metrą nuo kūno, šviežiame sniege ryškūs pėdsakai veda nuo mūsų prie mirusiojo. Walserio kūno nuotrauka tokia pat nepasiekiamai graži, kaip ir jo proza. Į ją neįpaišysi mūsų niekingo simbolizmo, ji visa paviršiuje, ji visa – paviršius. Miręs žmogus sniege – ne daugiau ir ne mažiau.

Dažnai sakoma, kad velionio Walserio nuotrauka primena sniege gulinčio mirusiojo vaizdą iš pirmojo jo romano „Tanerių šeima“. Vis dėlto paprastai aptariama ne mirties ir literatūros, o gyvenimo ir literatūros sąsaja. Jei eisime šiuo gerai pramintu taku (Walseris niekada tokiais nevaikščiojo – jis pats nusibrėžė savo kelią į mirtį), tai minėtas pats geriausias iš jo trumpų šedevrų „Kleistas Tune“ (1907) yra idealus rašytojo gyvenimo atspindys. Kleistas atvyksta į Tuną. Gyvena, vaikšto, bando rašyti, kankinasi, balansuoja ant beprotybės ribos, o kartais ją ir peržengia, tada atvyksta sesuo ir jį išveža. Walseris taip pat gyveno Tune, vaikščiojo, bandė rašyti, buvo ant beprotybės ribos, o gal net ir už jos, tada atvyko sesuo ir išvežė jį į psichiatrijos ligoninę Valdau.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė