Skiriu Viktorui, Gražinai, Audronei, Aurinai, Linai ir Juozui

Tarpukariniame name praveriu duris, įslenku. Ilgas siauras koridorius, kairėn dešinėn – kambariai. Ten girgždančiu parketu vaikšto rūkydami, beveik girdis, kaip caksi įsivaizduojamos spausdinimo mašinėlės, lentynose pūpso daugybė įrištų leidinio archyvinių tomų („o aš juos visus esu pervertus“, – pagalvoju). Prie vyr. redaktoriaus kabineto mane įleidžia sekretorė. Erdvė, kurioje turbūt per laiką nedaug kas pasikeitė, tačiau tame yra kažko magiško.

Antrame aukšte – buvusios „Nemuno“ redakcijos patalpos Gedimino g. 45, Kaune. 2018 m. Neringos Butnoriūtės nuotrauka

Atneša peržiūrėtą mano publikaciją. Nustebina, kad daug pakeitė. Žadėjo tik patrumpinti. Duoda patarimų. Staiga išsigąstu, kad nieko nesugebu. Užsirūko. Vaikšto aplinkui. Pasakoja su redakcija susijusių istorinių dalykų. Sužinau šį tą naujo. Mus pertraukia į kabinetą įėjusi moteris. Šį tą makete pasitikslina ir dingsta už durų. Įkvepiu ore likusį dūmą, atrodo, iškvepiu dar didesnį. „Ar niekur neskubi? Ne tam čia tave pasikviečiau.“ Nujaučiau – aplink šūsnis naujų knygų. Už lango kyla vėjas, šviesa žaižaruoja. Vyras deklamuoja eilėraštį apie nuovargį. Neranda akinių. Kalbamės apie kultūrą. Visą laiką žiūri į akis, nesišypso ir griežtai kalba. Kartu žvelgiame į eilėraštį, rodo, kas verlibre yra aritmiška, ką reiškia neturėti klausos. Regis, kad galėdamas pademonstruoti, kaip jam atrodo, jaučia vertę. Padeklamuoja dar vieną eilėraštį, vaizdžiai moja ranka. Kažkodėl nenoriu minėti jokių pavardžių. „Drąsi esi, bet rašyk drąsiau.“ Vis dar kvėpuoju dūmais, nors jau niekas nerūko. Tebežiūri į akis, tono neminkština. Duoda poezijos knygą ir nurodymų. Nieko nepažada. Pavartoja žodį egzaminas, šypteli, sako „gali neskubėti, Neringa“. Išlydi.

Taip prieš keturiolika metų dienoraštyje aprašiau pirmą apsilankymą „Nemuno“ redakcijoje, kuri 1967–2014 m. veikė 45 numeriu pažymėto Arno Funko projektuoto namo Gedimino gatvėje antrajame aukšte. Nutikimas lyg iškirptas iš kito laiko, kurio bohemišką vaizdinį man suformavo klasikinis kinas ir knygos. Atrodė neįprasta, kad taip vis dar būna tikrovėje, čia pat, Kauno centre. Negalėjau įsivaizduoti, kad lyg tarp kitko atsiųsta studentiška publikacija apie tyrinėtą sovietmečio „Nemuną“ virs bilietu į patį „Nemuną“: išlaikysiu vyr. redaktoriaus Viktoro Rudžiansko „egzaminą“ ir kelerius metus rašysiu knygų apžvalgas Kęstučio Navako pradėtoje „Knygų etažerėje“, skaitysiu leidinio korektūrą. O už darbus ne mažiau svarbus redakcijos gyvenimas, kurio dėsnius ir orumą, regis, formavo pati istorinė jos erdvė.

Ir dabar manau, kad kultūros leidinys – daugiau nei elektroninis laiškas redakcijai, ne tik makete atspausdinti žodžiai ar vieta, kurioje saugomas solidus popierinis archyvas. „Nemunas“, į kurį atėjau dirbti, buvo vienas paskutinių leidinių, veikęs ir kaip mažas kultūrinio gyvenimo centras. Ne visi šį statusą taip ilgai išlaikė: keitėsi kartos ir žmonės, su jais bohemiški įpročiai ir užsimezgę ritualai, popierinė spauda pradėjo taikytis prie ekranų, o netekusios savo erdvių redakcijos prarado ir dalį traukos. „Nemunas“ priešinosi šiai tėkmei, turėdamas galimybę palaikyti gyvą ryšį kaip kultūrinio gyvenimo formą.

Apsikeičiame portretais: Neringa Butnoriūtė. 2014 m. Romualdo Rakausko nuotrauka

2012-aisiais, kuriuos aprašiau dienoraštyje, „Nemunas“ buvo dvisavaitinis kultūros leidinys, tačiau jo pulsą diktavo ne vien rengimo tempas. Tuo metu mokėjau dienomis dirbti, o naktimis skaityti, žinodama, kad pareigos tėra apytikrės. Lankydama naują parodą, eksponuojamuose darbuose matydavau potencialų „Nemuno“ viršelį (buvo įdomu, kokį išrinktų apžvalgininkė Audronė Meškauskaitė), namie maišydama sriubą prisimindavau korektūros klaidą (jas pastebėti išmokau iš Linos Navickaitės), o knygas skaityti be pastaboms paruošto pieštuko, juolab ne apžvalgai, atrodė pernelyg keista. Tuos kelerius metus su „Nemunu“ gimtasis miestas traukėsi į kultūros ir žmogiškų ryšių tinklą. Apčiuopti jo gijas buvo įkvepiantis pojūtis, leidęs patvirtinti, kad pastebime vieni kitų veiklą, idėjas ir esame reikalingi. Todėl nebestebino ir kiti žmonės, varstantys redakcijos duris vien tam, kad pasilabintų, pasidžiaugtų nauju kūriniu ar lyg sodo gėrybių atneštų naujienų. Arba atvejai, kai kas nors, panašiai kaip kadaise aš, atvykdavo pas vyr. redaktorių „ant kilimėlio“ aptarti rankraščio ar įsiteikti, o gal pranešti, kad atsitiktinai (visada – tik atsitiktinai) leidinyje perskaitė savo kūrinių kritiką. Visų nuostabai, retsykiais suskambėdavo laidinis telefonas. Tada tikrindavome, ar dabar ne pilnatis. Atvirų durų redakcijoje dienos retai slinkdavo tyliai.

Iš visų „Nemuno“ kambarių (rodos, jų buvo aštuoni) svarbiausi buvo privatus vyriausiojo redaktoriaus kabinetas su erkeriu, saulėtoje buto pusėje įsikūrusi triukšminga maketavimo zona ir įžymioji redakcijos svetainė su balkonėliu. Būtent pastaroji sugėrė posėdžių nuotaikas, čia geriausiai matėsi hierarchija – iš to, kur kas sėdi, ar kavą verdasi pats. Vidinę tvarką nepastebimai kūrė Gražinos Petrošienės charizma – jai nebuvo neišsprendžiamų dalykų, nebent per mažai noro. Šita svetainė girdėjo kviestinių interviu žodžius ir tai, kas tarp cigarečių dūmų likdavo pasakyta ne spaudai. Vartant senesnius leidinio komplektus, ypač pokalbius iliustruojančiose nuotraukose, dažnai matomas jos fonas – teatro ir renginių afišomis storai apklijuotos sienos. Kur fotografuota, išduoda ir senamadiškos „Nemuno“ kėdžių atkaltės, ant stalo stovinčių puodelių ornamentas ir plakatas su atsipalaidavusiais Vito Luckaus mimais – užuomina į 1972 m. skandalingą žurnalo viršelį. Kai 2014-ųjų vasarą iš šių patalpų teko kraustytis, nulupę afišas radome ne vieną naktinių budėjimų ir siautėjimų pėdsaką. Beje, redakcijos pasibuvimus lydėdavo simboliškas garsas – už lango, lyg būtume ne miesto centre, o kažkur prie upės, klykavo žuvėdros. Dėl to kartais atrodydavo, kad Kaune yra dvi Nemuno salos: viena geografinė, esanti už poros kvartalų, o kita – giluminė, susidedanti iš kultūros žmonių, tekstų ir susitikimų šioje vietoje.

Apsikeičiame portretais: Romualdas Rakauskas. 2014 m. Neringos Butnoriūtės nuotrauka

Vienas gražiausių „Nemuno“ salos pavidalų atsiskleisdavo kas antrą trečiadienį, kai vykdavo neformalūs numerio sutikimai. Kada jie prasidėjo, neatsakyčiau, bet tais metais jau atrodė, kad svetainėje vyko tarsi savaime, kaip kažkokios didelės ir ilgos, laiką pranokstančios tradicijos tąsa. Dar viena lankytojų banga užplūsdavo pasirodžius numeriui – tada užklysdavo publikuojami autoriai, aptariamieji. Redakcijoje iš arti pamačiau, kokia nevienalytė ir jautri yra kultūros bendruomenė. Neįprastai atviras ir glaudus autorių santykis su leidiniu, iš pradžių įtraukęs, ilgainiui mane grūdino laikytis kritikės disciplinos – vertinti tekstus ne pagal asmenybes. Tačiau mėgau klausytis visokių pokalbių svetainėje. Kadangi lankytojų branduolį sudarė rašytojai, šnekos lengvai pakrypdavo prie literatūros, o šios išmanymas viską pakeldavo į kitą lygį. (Tai nestebina, juk iki šiol visi „Nemuno“ vyr. redaktoriai – poetai.) Prasidėję naujų publikacijų ypatumų aptarimu, jie kartais baigdavosi poezijos skaitymais prie taurelių, būrimu iš eilėraščių, net metaforų kova. Taip įsiminiau „partolsta“ ir „nuartėja“ – rodos, iš Donaldo Kajoko ir Rudžiansko poezijos.

Jeigu į redakcijos salą „partoldavo“ Kajokas, dar visai neseniai dirbęs literatūros skyriuje ir jokiu būdu nelaikytas buvusiu „nemuniečiu“ (tokių tiesiog nebūna), visi išjudėdavo iš įprastinių pozicijų ir imdavo dreifuoti. Lyg dirbdavo, lyg nelabai. Sulaukę vakaro leisdavosi į netoliese esančią kavinę pusrūsyje, meiliai vadintą „Pas našlę“. Ten būdavo asmeniškai sutinkami šeimininkės, aptarnaujami kaip mylimiausi. Ne veltui romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ rašytojo vaizduotė šią vietą pakelia iki miesto restorano. Jei vis dėlto likdavo redakcijoje, pirmiausia tekdavo apdiskutuoti temų triadą poezija-Dievas-filosofija.

Tamsiais vakarais būti „Nemune“ neatrodė jauku. Nebent ten pasirodydavo Romualdo Rakausko siluetas. Tyliai įėjęs į redakciją, rakindavo prie arčiausiai lauko durų buvusį savo kabinetą (tuo metu dirbo prie „Triveidės knygos“), o užkalbintas išbaidydavo visus šešėlius. Ir dabar pamenu tą jo žemaitišką: „Iš kur tu čia, jaunikle?“ Šnekantis tapdavo žmogumi-reportažu – spurdančiu ir vaizdingai pasakojančiu įvairias istorijas iš praeities, kurias jam sužadindavo buvimas redakcijoje. Simpatiškas tuo, kad einant laikui atrodė nesikeičiantis, visada savimi. Kai kartą, sėdint prie kavos, nusprendžiau Rakauską nufotografuoti atminčiai, vėl nenustygo vietoje, siūlė apsikeisti portretais. Kai objektyvą nukreipiau į jį, kaip įprasta, nebandė pozuoti, tik klausinėjo – „žiūrėk, kad ir paveikslas tilptų. Ar žinai kodėl? Taip, jaunikle, aš ten stoviu priekyje.“ Toje nuotraukoje – pirmoji „Nemuno“ redakcija, dar viena jo sala. O jis sėdi priešais mane kaip gyvas ryšys. Galbūt jo garbei su Kauno tarpukario istorijų kolekcioniere, administratore Aurina Venislovaite nešiojome beretes.

Tai vyko vasarą, bandant negalvoti, kad ji Gedimino gatvėje redakcijai jau buvo paskutinė. Netrukus „Nemunas“ persikėlė į patalpas Kauno senamiestyje, tad sala natūraliai koregavo savo dydį. Įdomu, kas dar iš tos perspektyvos atsivėrė? O kaip buvimą su „Nemunu“ matė kiti? Ar tikrai kaip salą? Juk šie pokyčiai palengva atspindėjo ir leidinio virsmą – iš savaitraščio stačiakampio į kvadratinį žurnalą, kaip simbolinę jungtį su pirmuoju, leistu beveik prieš šešiasdešimt metų, bet skirtą tirštai dabarčiai, kurioje kultūra nebeįsitenka į vieną formatą.