Daugialypį motinos ir vaiko santykį perteikti drobėje nėra lengva. Penki ekspertai pasidalino savo mėgstamiausiu paveikslu, vaizduojančiu motiną ar motinišką figūrą.

1. „Utėlių medžioklė“ – Gerardas ter Borchas (1652)

Šis nedidelis paveikslas, eksponuojamas Karališkojoje paveikslų galerijoje Hagoje, vaizduoja sceną, potencialiai pažįstamą bet kuriam šiandien mažus ar mokyklinio amžiaus vaikus prižiūrinčiam žmogui. Gerardas ter Borchas perteikia sutelktą motinišką ryžtą ir vaiko, tikriausiai berniuko (sprendžiant iš vilkimų drabužių bei rankose laikomo kamuoliuko), kantrų susitaikymą.

Vaikas trumpam nutraukė savo žaidimą ir glaudžiasi prie sėdinčios tvirtos, tvarkingai apsirengusios motinos. Kaip būdinga olandų kasdienio gyvenimo scenų tapybai, kūrinys perteikia dorovinę žinią ir dvasingumą atranda net kukliausiuose kasdieniuose veiksmuose. Tankių dantukų šukos buvo meninis ir poetinis simbolis, reiškiantis ne tik kūno, bet ir sielos apvalymą. Taigi ši motina rūpinasi ne vien fizine sūnaus sveikata, bet ir jo būsimu dvasiniu išganymu. Visgi galime tiesiog pasimėgauti jos lengvu šypsniu – pasitenkinimo ir džiaugsmo akimirka, kylančia iš prasmingo artumo su mylimu vaiku.

Vizualinės kultūros docentas Marius Kwintas

2. „Piligrimų Madona“ – Michelangelo’as Merisi da Caravaggio’as (1603–1605)

Caravaggio altorinis paveikslas „Piligrimų Madona“ žavi nepaprastu kasdieniškumo ir išskirtinumo deriniu. Aplinka minimali, paprasta, iki skausmo kasdieniška: durų anga su aptrupėjusia mūro siena, kai kur matyti plytos, akmeninis slenkstis. Jauna motina – graži, bet varganai atrodanti – ant klubo laiko sunkų kūdikį.

Motinos ir vaiko ryšys čia akivaizdus, tikroviškas ir absoliučiai žmogiškas, tačiau blankios aureolės patvirtina, kad šios figūros – toli gražu ne eilinės. Tamsi durų anga, kurioje jiedu stovi, veikiausiai yra įėjimas į šventąjį Loreto namelį – Mergelės Marijos namus.

Prie Mergelės durų klūpantys nuolankūs piligrimai ne tik skurdžiai apsirengę, bet ir murzini – vieno piligrimo purvinos pėdos pelnė šiam paveikslui prieštaringą reputaciją. Vis dėlto už jų pamaldumą yra atlyginama: šventosios figūros į juos žvelgia su užuojauta, o Kristus, regis, tiesia mažą rankutę laimindamas.

Garbės narė ir asocijuotoji meno istorijos dėstytoja Alisa E. Sanger

3. „Dailininko interjeras, motina ir sesuo“ – Édouard’as Vuillard’as (1893)

Dauguma Vakarų tapybos kūrinių romantizuoja motinystę, pabrėždami palaimingą, švelnų artumą. Tokiuose paveiksluose motinos dažniausiai vaizduojamos jaunos, su kūdikiais ar mažais vaikais. Tačiau kur sudėtingos motinos ir vaiko santykių realijos, sunkumai, atsiskyrimas bei nuoskaudos – ir motinystė kaip išbandymas bei ištvermė (pagalvokime apie paauglius ar suaugusius vaikus, sugrįžtančius gyventi pas tėvus)?

Édouard’o Vuillard’o paveikslas „Dailininko interjeras, motina ir sesuo“ (1893) vaizduoja psichologiškai įtemptą suaugusių motinos ir dukters santykį. Vuillard’as savo motiną nutapė daugiau nei 500 kartų ir gyveno su ja iki pat jos mirties (tada jam pačiam buvo 60 metų). Jis yra pasakęs: Ma maman, c’est ma muse – „Mano mama yra mano mūza“.

Ankštoje paveikslo erdvėje dominuoja brandi ponia Vuillard: plačiai pražergtos kojos, alkūnės atsikišusios tarsi sėdinčio boksininko, o jos tamsi, juoda figūra primena sūkurį, įtraukiantį kambarį, baldus ir dukterį. Duktė tarytum praryjama slegiančios buities (tai pabrėžia tapetų raštas), o tuo pat metu stumiama nuo motinos ir traukiama prie jos (palinkusi jos link). Galios santykis čia akivaizdžiai nelygus, artumas – trikdantis. Motinos ir vaiko santykiai kartais būna ne visai malonūs. Šiame paveiksle Vuillard’as drąsiai pripažįsta šią tiesą.

Šiuolaikinio teatro ir performanso profesorė Jena Harvie

4. „Motinos“ – Käthe’ė Kollwitz (1921–1922)

Motinos, susiglaudusios neapsakomo skausmo ir sielvarto akivaizdoje. Šito vaizdo dabar tiesiog neįstengiu pamiršti. Šis medžio raižinys, sukurtas Käthe’ės Kollwitz, yra priešpaskutinis jos darbas karo tematikos cikle. Kūrinį stipriai paveikė asmeninė patirtis – menininkės sūnus Peteris 1914 metais žuvo fronte.

Kollwitz raižinyje motinos sudaro kone skulptūrinę masę – bendruomenę, suvienytą pulsuojančios širdgėlos. Itin emocionalus darbas byloja apie negrįžtamas karo pasekmes – vaikus, kuriuos šios motinos prarado ir dar bijo prarasti.

Karus galima laimėti ar pralaimėti danguje, fronte ar kažkur toli esančiuose valdymo centruose, tačiau, mano manymu, labiausiai kenčia moterys ir vaikai, likę čia, ant žemės. Ir būtent motinoms tenka nešti visos prarastos kartos netekties naštą.

Socialinės nelygybės ir teisingumo vizituojanti profesorė Pragya Agarwal

5. „Motina ir vaikas“ – Williamas Rothensteinas (1903)

XX a. pradžioje Williamas Rothensteinas sukūrė paveikslų seriją, kurioje vaizdavo savo žmoną – aktorę Alice’ą Knewstub – įvairių interjerų apsupty. Šie kūriniai atspindi ankstyvuosius jų santuokos metus ir šeimos augimą. Paveiksle „Motina ir vaikas“, esančiame maždaug serijos viduryje, regime Alice’ą, laikančią jų vyriausiąjį sūnų Johną (vėliau tapusį „Tate“ muziejų tinklo direktoriumi).

Rothensteino motinos ir vaiko santykio vaizdavimas minėtoje serijoje kinta. Aptariamame paveiksle ypač jautriai perteikiama, kaip tėvai padeda savo vaikams atsistoti ant kojų, žinodami, kad vieną dieną tos kojos gali juos nuvesti labai toli. Alice’os dėmesys sutelktas į Johną, o Johno – į tai, kas vyksta už lango. Jam virš galvos esančio laivo modelio pozicija pratęsia mintį apie norą išlaikyti tai, ko neįmanoma išlaikyti amžinai.

Seniai svarstau, ar šis paveikslas buvo žinomas vienam iš vėlesnių Rothensteino studentų – jaunam skulptoriui Henry’ui Moore’ui, kuris taip pat domėjosi motinos, laikančios vaiką, tema (ir tuo garsėjo net labiau). Atrodo itin tikėtina.

Vyresnysis meno istorijos dėstytojas Samuelis Shaw

APIE AUTORIUS:

Marius Kwintas – vizualinės kultūros docentas Portsmuto universitete, ten dirba nuo 2008 metų. Anksčiau dėstė meno istoriją Oksfordo universitete ir buvo Šv. Kotrynos koledžo nariu. Jo tyrimai apima suvenyrų istoriją, mokslo vizualinę kultūrą, meno ir neuromokslo santykį bei globalizacijos poveikį menui. Kuravo svarbias parodas, tarp jų – „Brains: the Mind as Matter“ ir projektą Venecijos bienalėje.

Alice E. Sanger – garbės narė ir asocijuotoji meno istorijos profesorė, dėstanti įvairius kursus apie meną bei kultūrą. Specializuojasi renesanso ir baroko mene, ypač Medičių dinastijos globos bei religinės praktikos tyrimuose. Publikacijose nagrinėja relikvijų vaidmenį, pojūčių ir meno santykį ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Taip pat yra žurnalo „Open Arts Journal“ vyriausioji redaktorė.

Jena Harvie – šiuolaikinio teatro ir performanso profesorė Karalienės Marijos universitete Londone. Jos tyrimai apima teatro kūrimo procesus, feminizmą, miesto kultūrą, meno finansavimą ir ryšį su socialiniu teisingumu bei neoliberalizmu. Ji yra kelių svarbių monografijų ir kolektyvinių leidinių autorė bei redaktorė. Harvie aktyviai dalyvauja viešose diskusijose ir kultūros renginiuose įvairiose tarptautinėse institucijose.

Pragya Agarval – socialinės nelygybės profesorė Lafboro universitete, taip pat bendradarbiauja su Kembridžo ir Oksfordo universitetais. Tyrinėja lyčių nelygybę, rasizmą ir reprodukcinį teisingumą, yra kelių populiarių negrožinių knygų, sulaukusių tarptautinio pripažinimo bei apdovanojimų, autorė. Be akademinės veiklos, dirba konsultante, skaito paskaitas, dažnai pasirodo žiniasklaidoje.

Samuelis Shaw – meno istorijos vyresnysis dėstytojas Atvirajame universitete. Tiria britų meno ir parodų kultūros istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas gamtos istorijos vizualinei kultūrai. Jo projektas „Art and Ecology“ nagrinėja, kaip meno objektai gali padėti aktualizuoti aplinkosaugos temas. Yra publikavęs darbų apie meno rinką, imperiją, kosmopolitizmą.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

2026-05-03