1967 m. liepą žurnale „Nemunas“ publikavus Č. Norvaišos straipsnį „Valsas ir…“, redakcija buvo užversta skaitytojų laiškais. Vyriausiajam redaktoriui ir visai komandai reikėjo išspręsti dar vieną galvosūkį – ką atrinkti ir publikuoti, kad nenukentėtų nei autoriaus, nei leidinio reputacija, bet ir nebūtų pataikaujama cenzūrai. Skaitytojams pristatome vieną iš rugsėjo numeryje paskelbtų laiškų, kuris ir dėl autoriaus užimamų pareigų, ir dėl ypač taktiško „problemos“ aptarimo galėjo palengvinti tolesnį nuogo kūno mene legalizavimo procesą.

Gydytojas ir geriausias Lietuvos pramoginių šokių atlikėjas Česlovas Norvaiša pradėjo protingą pokalbį, palietęs jaunimo ir visuomenės auklėjimo problemą. Nesigilindamas į įvairius straipsnyje keliamus klausimus, stabtelėsiu ties vienu, mano gyvenimo ir darbo praktikos padiktuotu.
Galima būtų daug rašyti apie žmoniją taurinančią meno reikšmę. Geras meno kūrinys – simfonija, baletas, romanas, sonetas, tapytojo drobė, kino filmas, grafikos estampas ar skulptūros šedevras – žmogų taip sujaudina, jog be retų išimčių jis nori būti geresnis, siekti didingo, svajoti, džiaugtis, pergyventi, mąstyti. Tame ir slypi pati didžioji meno jėga, be kurios žmonija nebūtų pasiekusi dabartinės civilizacijos lygio.
Keletą metų dėstau dailės pažinimo kursą Šilalės vidurinėje mokykloje. Jo klausosi dešimtokai ir abiturientai. Pagal amžių tai labai smalsūs, norintys įsiskverbti į suaugusio žmogaus pasaulį šešiolikmečiai ar aštuoniolikmečiai. Jeigu mes, mokytojai, juos laikome tiktai vaikais ar nepilnamečiais, šnekamės ne kaip su suaugusiais, jie pradeda mumis netikėti, mūsų nemėgti. Jeigu nuo jų pradėsime kažką slėpti (kartais patys nežinome, kodėl taip darome), jie atsakymo į painiausius gyvenimo klausimus, į kylančias problemas ieškos patys. O ieškojimų kelias pats sunkiausias, ir jei niekas ieškoti nepadės, atsiras klaidos, nusivylimai, ašaros, pesimizmas ir pirmosios rimtos gyvenimo dramos.
Po tokios įžangos trumpai papasakosiu apie savo darbą ir pastangas dėstant dailės pažinimą. Visų pirma noriu pasakyti, kad nesuprantamas Švietimo ministerijos žestas: prieš ketverius metus šis trumpas kursas buvo visiškai išbrauktas, staiga užtrenktos durys dailei, tarsi ji būtų viena iš meno pamočių ar pavainikių.
Gero atsitiktinumo dėka mokyklos direktorius iš fakultatyvinių užklasinės veiklos valandų skyrė po vieną savaitinę dailės pažinimui dešimtų ir vienuoliktų klasių moksleiviams.
Pamokose mokiniai susipažįsta su pasaulio praeities dailės vystymusi, su rusų ir lietuvių senovės ir tarybine daile, su lietuvių liaudies menu ir – labai trumpai – su estetikos pagrindais. Apie didžiulę šio kurso pažintinę ir auklėjamąją reikšmę nekalbu.
Kodėl panorau atsiliepti į „Nemuno“ straipsnį „Valsas ir…“? Dailės istorijoje be galo daug pavyzdžių, kuriuose randame nuogą ar apnuogintą žmogaus kūną. Tapytojai Rubensas, Rembrandtas, Džordžonė, Leo­nardas da Vinčis, skulptoriai Mironas, Mikelandželas, Rodenas, Kanova, Torvaldsenas daugelyje savo kūrinių dievina nuogą žmogų, pabrėždami moters jausmų tyrumą, grožį, gracingumą ir žavesį, vyro nežemišką jėgą, energiją, ryžtą ir drąsą. Tobulos jų kūrinių žmogaus kūno linijos, man rodos, gali apstulbinti didžiausią asketą ar prisiekusį pornografijos gerbėją.
Prieš dėstant, man kilo klausimas: slėpti nuo mokinių minėtų autorių kūrinių reprodukcijų demonstravimą ar propaguoti šį didžiulį žmogišką meną. Žinojau, jog rodysiu kūrinius ne mažamečiams, o mokyklą bebaigiantiems. Mokytojų tarpe buvo įvairių nuomonių, tačiau tvirtai nusprendžiau įsileisti į pamoką Dovydą ir miegančiąją Venerą ar Miloso Afroditę. Pagaliau ar ne juokinga būtų visa tai slėpti, žinant, jog yra dailės kūrinių albumai, reprodukcijos, yra bibliotekos ir knygynai. Geriau atviras kūrinių demonstravimas ir atitinkami mokytojo paaiškinimai, negu paslaptingas mokinių knaisiojimasis knygose ir kikenimas, išsiplėšus ar išsikirpus reprodukciją. Be abejonės, dešimtokai labai greitai gali į genialiojo dailininko kūrinį pažvelgti tomis pačiomis akimis, kaip ir į užsienietiškų kortų šlykštų niekalą. Tuo tarpu mokykla ir mokytojas gali laiku užbėgti už akių, ir nuogo žmogaus kūno kultas dailėje netaps mūsų jaunimui ir kai kuriems tėvams atviro ištvirkavimo pavyzdžiu.
Pradžioje sunkoka, nes populiarios literatūros apie tai beveik nėra. Tiesa, puikiai šia prasme pasitarnavo J. Mackonio straipsnis „Aktas“ „Jaunimo gretose“. Protingi komentarai, paprastas aiškinimas nenuves skaitytojo į klystkelius. Kaip bebūtų keista, bet šį žurnalo numerį pirmieji man rekomendavo dešimtokai. Vadinasi, jie tais klausimais domisi, jie skaito, ir jiems, būtent jiems, moksleiviams, tokių pokalbių reikia.
Pirmosiose pamokose matėsi šypsenėlės ir berniukų, ir mergaičių lūpose, tačiau į tai nekreipiau jokio dėmesio ir siekiau užsibrėžto tikslo: aiškinti, komentuoti ir atvirai rodyti. Tiesa, sunkiau sekėsi rasti išorinio ir vidinio žmogaus grožio harmoniją. Būkštavau dėl vieno: ką mano mokiniai papasakos savo tėvams, kaip jie patys supras ir paaiškins tėvams mano pamokų tikslą? Tiesioginio atsakymo neieškojau, bet šiandien esu tikras, jog tie būkštavimai buvo nepagrįsti. Pacituosiu vieno atviro ir nuoširdaus pokalbio su abiturientais mintis. „Pradžioje mes buvome labai smalsūs ir gal kiek vaikiški. Nežinome, kodėl, bet, žvelgdami į reprodukcijas, truputį šypsojomės. Gal dėl to, kad iki tol ta tema mums niekas nekalbėdavo. Šiandien žiūrime visai kitomis akimis. Jeigu pernai buvo nauja, nematyta ir, svarbiausia, nesuprantama, tai dabar pajutome kažkokį auklėjamąjį dailės poveikį, jis nekelia negražių minčių, nenuveda į šalį, o prikausto dėmesį savo žmogiškumu, gilumu, kažkokiu nepaprastu vidiniu grožiu“. Ir taip toliau. Jeigu tos mintys yra tikros, tai savo darbo rezultatais galiu būti patenkintas.
Tai viena. Antra, argi galima šiandien mokykloje praeiti pro pasaulio dailę? Ne paslaptis – praeinama. Ne paslaptis – jaunimas, baigęs vidurinę ir sustojęs prie Rembrandto „Danajos“ ar Leonardo da Vinčio madonų, nepadarys protingų išvadų. Jis palaimingai šypsosis (jeigu nebus ekskursijos vadovo), o tarpusavyje garsiai kikens ir visiškai nesupras dailininko tikslo bei siekių, nesuvoks iš kiekvienos moters kūno ląstelės trykštančios gyvybinės jėgos. O gal tik man taip atrodo?
Žemaitiškai tariant, pasibėdavokime. Mokyklose trūksta mokytojų, galinčių dailę aiškinti, maža savarankiškai besidominčių. Kyla rimtas reikalas pedagoginiuose institutuose ir mokyklose dėstyti trumpą dailės istorijos kursą. O ar nereikėtų apie tai kalbėti absoliučiai visiems studentams? Taip, reikėtų, nes netolima ateitis, o ir dabartis jau to reikalauja. Kodėl dažnas suaugęs numoja ranka, pažiūrėjęs į impresionistų, Gutūzo ar Gudaičio, Katino, Švažo, Gečo drobes. O iš antros pusės, ar toks žiūrovas kaltas? Niekas jo nemokė, niekas jam neaiškino.
Be viso to, daug kalbama apie šokio kultūrą, juokiamasi iš jaunimo, jis koneveikiamas, pravardžiuojamas, net viešai baramas, bet vis vien jis šoka taip, kaip moka. Ir dar ilgai šoks. O kai jaunimas bus išmokytas šokti taip, kaip reikia, jis šoks gerai, ir niekas nesistebės. Kiekvienoje mokykloje yra mokytojų – šokių entuziastų, bet daugiausia jie mokinius moko tik lietuvių liaudies šokių, kurių pasilinksminimų metu moksleiviai niekuomet nešoka. Jie reikalingi apžiūroms ir masiniams renginiams, o daugiau… Nežinau. Vos tik į šokių ratelius atėjo pramoginiai šokiai, juos moksleivija labai pamilo. Pats laikas moksleivius mokyti klasikinių pramoginių šokių. Ir netruks ateiti laikas, kai šeštadienį jaunimo salė šoks kvikstepą, tango, fokstrotą ir t. t. Visu tuo šiandien galima žavėtis tik televizijos ekranuose. Bet negi, tik pasižiūrėję, jau ir pradėsime šokti…
Didelį nerimą kelia estetinio ir ypač dorovinio auklėjimo padėtis mokyklose. Apie mandagumą, apie elgesį, apie madas ir buities grožį kalbama tik prabėgomis, be jokios sistemos. Gal tuomet ir nereikėtų stebėtis, jog moksleiviai nenori sveikintis, jeigu jų elgesys visuomenėje prieštarauja nustatytoms normoms, jeigu jie chuliganauja, jeigu kai kurių moralė yra grašio teverta, jeigu klasėje mokytojas nesusitvarko ir ašarodamas grįžta iš pamokos. Kalbame šeštokams apie mūsų šalies laimėjimus, apie Vietnamą ir Izraelį, apie Marytę ir Zoją, apie kapitalistinio pasaulio piktžoles. Tai labai gerai, apie tai kalbėti būtina. Bet kodėl nekalbame apie tai, kaip ir kada pasisveikinti, kaip elgtis prie stalo ir viešumoje, kaip parašyti tėvams laišką, kaip paruošti gėlių puokštę, kaip ir kodėl gerbti mergaites… Šeštokams apie tai nenoriai ir ne visur kalbame. Ir ne vien kalbėti reikia. Reikia, kad jie visa tai užsirašytų, reikia, kad būtų etikos ir estetikos vadovėlis. O kiek reikalingų žodžių nepasakome vyresniems moksleiviams. Apie būsimo gyvenimo sunkumus, meilę, draugystę, šeimos kūrimą, apie chuliganizmo ir girtuokliavimo reiškinius. Kalbame tik lūpų krašteliu, lyg mums tai nerūpėtų ar mūsų nejaudintų. Kai nuo panašių minčių, apie kurias pradedama diskutuoti, ir kalbų žengsime prie darbo, rezultatai bus dideli ir gražūs.

ALEKSAS ŠIDLAUSKAS
Šilalės švietimo skyriaus inspektorius