Garsiame Jugoslavijos kurorte prie naktinio baro kabėjo dvi reklamos. Viena skelbė, kad žinoma striptizo atlikėja kas naktį demonstruoja originalius šokius. Kita – apie čia įvyksiantį tarptautinį pramoginių šokių konkursą. Dvi reklamos ir dvi foto nuotraukos. Vienoje – valso sūkury besisukanti pora, kitoje – prožektorių apšviesta, balta lyg iš marmuro iškalta nuogos merginos figūra.

Niekas iš praeivių nesistebėjo šiuo sugretinimu. O mes sustojome apstulbę. Mintyse įsivaizdavau, kas darytųsi Kaune ar kitam kuriam mūsų mieste, jei prie kavinės ar baro pasirodytų reklama apie striptizą… Arba dar paprasčiau: viešoje reklamoje pamatytume jaunos nuogos merginos paveikslą, koks tada kabėjo socialistinės šalies naktinio baro vitrinoje… Pirmiausia subėgtų minia žmonių kaip prie importinių batų. Be abejo, didelę daugumą sudarytų vyrai: ir jauni, ir pagyvenę, ir seni. Nieko stebėtino – mūsų laikais pamatyti gražią nuogą moterį ne pornografinėje nuotraukoje – ne kasdieninis įvykis. Bet, tikriausiai, tokia reklama kabėtų ne ilgiau kaip vieną dieną. Sekantį rytą atskubėję smalsuoliai atvaizdo vietoje rastų tik gražiai išpjautą skylę. Juk net bulgarų dainininko Dimitrovo portretai iš reklamų mūsų mieste buvo išpjaustyti per vieną naktį.

Mintimis sugrįždamas prie to naktinio baro ir prisimindamas praeivius, kurie be jokio entuziazmo ir nusistebėjimo, be susigrūdimo skaitė reklamą, norom nenorom galvoju, koks vis dėlto didelis darbas nuveiktas toje socialistinėje šalyje mokant visuomenę teisingai ir natūraliai vertinti žmogaus kūno grožį.

Jei mes pripažįstame, kad žmogaus kūnas gražus, jei laikome jį menininkų studijavimo objektu, tai kodėl pas mus nuo pat mokyklos suolo jaunimas verčiamas galvoti, kad nuogas kūnas amoralus, kad žiūrėti į jį gėda ir negražu. Prisiklausėme ligi to, kad nuogą kūną ir pornografiją pradedame suplakti į krūvą. Kūno apnuoginimas mūsų jaunimui tapo tik pasileidimo, ištvirkimo simboliu.

Kažkur kino peržiūrų salėse atrenkami filmai ir nustatoma, kas tinka žiūrėti mūsų visuomenei, o kas ne. Filmai išbraukiami iš sąrašų kartais vien todėl, kad aktorė parodyta pusnuogė ar visai nuoga. Žmonės, turį „veto“ teisę, patys su malonumu peržiūrėję filmus, kuriuose vaidina Brižita Bardo, vėliau nepraleidžia tokių filmų į mūsų ekranus. Pasauliniai kino šedevrai, kuriuos žiūri daugiau kaip du su puse milijardo žmonių, nubraukiami vien todėl, kad kažkam pasirodė, jog pagrindinės veikėjos dekoltė per giliai iškirpta.

Ir štai mūsų gyventojams retkarčiais suteikiama galimybė pasigėrėti žmogaus kūno grožiu. Senegalo baletas. Tūkstančiai žmonių grūdosi į sporto halę! Ne vien dėl Afrikos tautų folkloro, o dėl apsinuoginusių afrikiečių. Skaudu buvo žiūrėti į publiką, o ypač į vyrus. Išvydę apnuogintą šokėją, jie jautėsi kaip žmonės, kurie ateina į bažnyčią su slapta nuodėme ir pajunta, kad jų nusikaltimą visi žino. Vyrai gėdijosi pažiūrėti į savo žmonas, o žmonos klastingai šypsojosi, žiūrėdamos į savo gyvenimo draugus.

O man buvo labai liūdna. Užuot išauginę asmenybes, mokančias vertinti tikrą grožį, mes išauginome žmones, kuriems nuogas kūnas – tai atviras seksualinės sferos dirgiklis net prie pasaulinio meno šedevro Ermitaže.

Kartais mus pasiekia žinutės, kad kažkur Vakaruose viena ar kita aktorė, atliekanti pagrindinę rolę, filmo eigoje tris kartus nusirengia. Tai vadinamos „seks bombos“. Mūsų dorovingai išauk­lėtas jaunimas tai supranta daug paprasčiau: „paleistuvė“. Šis antspaudas buvo uždėtas ant daugelio garsių kino aktorių vien todėl, kad jos turėjo gražų kūną… ir ne tik kūną… Kartais pavėluotai sužinome, kad ši „seks bomba“ turėjo dar sielą. Taip atsitiko su Merilin Monro. Vėliau buvo stengiamasi ją reabilituoti rašant kaip apie sudėtingą asmenybę, tačiau mūsų jaunimui, galima sakyti, visai nemačiusiam šios aktorės, ji taip ir liko užantspauduota „seksu“. Aktorė, kaip asmenybė, buvo pražudyta.

Kartais labai neatsargiai ir neatsakingai, nesuteikiant mūsų žmonėms galimybės patiems patikrinti ir įsitikinti, skleidžiama neteisinga nuomonė apie kino studijas, apie garsius kino režisierius, aktorius, menininkus. Toks dirbtinis Vakarų „pūdymas“ dažnai duoda nelauktus rezultatus. Sukeliamas didžiulis susidomėjimas, ypač jaunimo tarpe, „uždraustu vaisiumi“, ir neretai jis nusitveria kaip tik to, kas iš tikro jau „supuvę“. Mūsų tarybinėje kino kronikoje buvo parodytas mažytis epizodėlis, kaip JAV aerouoste sutinkami garsūs anglų bitlai. Amerikiečių jaunimas isterijos priepuolyje staugė, cypė ir griuvinėjo ant grindinio, prireikė net polismenų bizūno. Praėjus kuriam laikui, Kauno sporto halėje grojant bitlų muzikai, pradėjo kartotis panaši isterija, nors kai kas iš mūsų kiek galėdami peikė ir menkino bitlus. Daugelis mano draugų ir šiandien dar nėra tikri, ar bitlai – pilnapročiai. Tačiau turėkime savigarbos pripažinti, kad jie padarė nemažą įtaką ir mūsų lengvosios muzikos šiandieninei madai.

Aišku, mada lieka mada. Tačiau tas faktas akivaizdžiai parodo, kad, užuot išmokę mūsų jaunimą teisingai suprasti ir įvertinti naują lengvosios muzikos bangą, užuot išmokę jį teisingai įvertinti naują ritmą ir atlikimo manierą, mes, koneveikdami ir menkindami šiuos jaunus gabius muzikantus, pasėjome į savo jaunimo sąmonę tikrai nesveiką valkataujančio ir pertekusio Vakarų jaunimo isteriją.

Tokius pat rezultatus duoda ir žmogaus kūno grožio neįvertinimas. Neaiškaus užsiėmimo asmenys, naudodamiesi tuo, kad nuogas kūnas pas mus tapo seksualiniu dirgikliu, slapta platina pornografiją. Kino mechanikai karpo kartais pasitaikančių apsinuoginusių aktorių kadrus ir daugina už pinigus. Turistai užsienyje ieško kortų su nuogomis moterimis, o paskui šimtas žiop­lių už didelius pinigus stengiasi jas perpirkti. Galima būtų daug kalbėti šiuo klausimu, tačiau laikas grįžti prie naktinio baro Jugoslavijos kurorte, kur dviejų šokių reklamų sugretinimas privertė susimąstyti.

Tą vakarą mes žiūrėjome striptizą. Kai konferansjė pranešė apie originalų šokį, visi, sėdėję salėje, kažkaip sujudo. Tiesą pasakius, ir man pačiam norėjosi patogiau įsitaisyti kėdėje, tačiau profesinis išdidumas to daryti neleido. Dar galėjo kas nors pagalvoti, kad gydytojas, kuriam žmogaus kūno nuogybė – kasdieninė duona, taip pat jaudinasi. Orkestras užgrojo įžanginį maršą. Tyliai kaip tigras į salę įslinko juoda mantija apsisiautęs vyriškis. Atsistojęs vidury šokių aikštelės, lyg koks burtininkas, kalbėdamas kerus, iškėlė rankas į viršų. Salėje staiga pasidarė tamsu, taip tamsu, kad rodėsi, jog kažkas tyliai stovi už nugaros ir štai štai palies… Po to salę užtvindė smuiko garsai, su kuriais vaivorykšte įsižiebė prožektorių šviesos. Vietoje vyriškio dabar vidury aikštelės stovėjo jauna šviesiaplaukė mergina, apsigaubusi ilga iki žemės balta tunika. Ji grojo smuiku vengrų čardašą. Kai orkestras, perėmęs jos melodiją, pradėjo tyliai verkti smuikais, mergina lengvai lyg drugelis nuskrido prie jo ir, padėjusi smuiką, svaiginamai pasinėrė į šokio sūkurį. Ant blizgančio kaip stiklas parketo ji priminė gerąją pasakų fėją, šokančią ežero paviršiuje.

Kažkurioje mažytėje šokio pauzėje tunika atsiskyrė nuo jos ir lyg gulbė liko gulėti. O mergina plaukė ir plaukė toliau, lydima švelnių smuiko garsų. Dabar ji buvo visiškai nuoga.

Nuaidėjo aplodismentai, gausūs, šilti, nuoširdūs. Plojo visi: ir šalininkai, ir priešai. Aš buvau nustebintas ir kartu sujaudintas. Pirmą kartą pamačiau, kad plojama ne aktoriui, ne muzikantui. Žmogaus kūno grožiui! Plojo ir vyrai, ir moterys, ir seni, ir jauni, plojo striptizui, kuris padėjo atskleisti tai, kas mūsų civilizuotame pasaulyje tapo užmaskuota ir uždaryta nuo viešumos.

Nenoromis iškilo striptizo vaizdas, kokį buvau susidaręs iš mūsų spaudos: prirūkytame tamsiame bare, ant pakylos, gašlių konvulsijų tampoma, raitosi moteris. Rėkiančio džiazo garsuose ji palaipsniui numeta nuo savęs visa, ką jai uždėjo šiuolaikinis gyvenimas. Suprakaitavę žiūrovai kaukia, stengiasi prisibrauti prie šokėjos ir išnešti ją ant rankų…

Nenorėčiau šiandien pradėti gilių diskusijų, ką turėtų spausdinti kai kurie mūsų leidiniai, tačiau tiems, kas aprašinėja „saldųjį kapitalistinį gyvenimą“, visada reikėtų pasinaudoti gerai žinoma liaudies patarle: septynis kartus pamatuok ir tik vieną kartą kirpk.

Be abejo, ten, kur be didelės rizikos galima užmušti savo prezidentą, kur už pinigus galima parduoti ir pirkti viską, ten netrūksta išsigimusių pelno ieškotojų, mėgstančių žadinti pačius tamsiausius žmonių jausmus, kelti juose gyvuliškus instinktus patologija persunktas striptizais, specialiai paruoštais intymaus gyvenimo filmais, viešaisiais namais.

Tačiau Vakarų pasaulyje yra ne tik kapitalistai ir gangsteriai – ten dirba ir pažangūs, talentingi visuomenės bei kultūros veikėjai. Mes tai žinome, tačiau ne visada sugebame laiku suvokti, kas užsienyje yra teigiamo, patraukiančio jaunimą, tinkamo mums.

Buvo laikas, kai „varjetės“ pavadinimas gąsdindavo mūsų kultūros veikėjus, o šiandieną tarybinis miuzikholas užkariavo daugelio pasaulio valstybių žiūrovų širdis.

Prieš porą metų žodis „Naktinis baras“ buvo beveik keiksmažodis, o šiandieną mes su malonumu galime užsukti į Kauno „Orbitą“ pasižiūrėti programos. Mes piktinomės iškraipytu tvistu ir šeiku, o šiandien patys išmokome, grojame ir šokame.

Kas gi tai? Ar tokie ir daug panašių faktų neperša minties apie neobjektyvų, kartais net iškraipytą žinių pateikimą? Užuot auklėję mūsų jaunimą dvasia, nukreipta prieš kapitalistinio gyvenimo turinį, atmetame bet kokią Vakarų gyvenimo formą, tuo pačiu kartais padarydami suirutę jaunimo sąmonėje.

Atėjo laikas nebijoti paaiškinti, kad tai, kas gera, gražu, kas teisinga ir priimtina, gali būti pernešta į socialistinę visuomenę be jokio nuostolio jai ir be jokio pavojaus socialistinės santvarkos tvirtumui.

Būdamas Vienoje ir kalbėdamas su jaunimo atstovais apie laisvalaikio praleidimo formas, sužinojau, kad geriausiais laikomi Čekoslovakijos kabaretai ir kad daugelis kapitalistinių šalių kabaretų vadovų vyksta į socialistinę šalį mokytis organizuoti žmonių laisvalaikį.

Tai dar kartą parodo, kad iš principo negalima likti abejingu grožiui ir gėriui, kad apie tai reikia rimtai pagalvoti.

Kalbėdamas apie striptizą, nenoriu pasakyti, kad ir pas mus turi būti šokamas šis šokis. Antra vertus, pamatęs tai savo akimis, nedrįsčiau tvirtinti, kad pas mus niekada nebus demonstruojamas žmogaus kūno grožis, – nesvarbu kokia forma tai būtų daroma. Kūno grožio propaganda neturėtų gąsdinti nei pedagogų, nei kultūros darbuotojų, nes tuo pačiu mes galime vesti didelį auklėjamąjį darbą.

Juk kūno grožis glaudžiai susijęs su kūno kultūra. Iš prigimties harmoningas kūnas, nepalaikomas fizinių pratybų, laikui bėgant keičiasi. Kultūrizmas, kuris taip pat atkeliavo iš Vakarų ir buvo smerkiamas, vis giliau leidžia šaknis į mūsų jaunimo gyvenimą. Ar tas nerodo, kad, net neturėdamas sistematingų žinių apie kūno grožį, jaunimas pats savo entuziazmu laužia ledus! Nueikite dabar į Panemunės paplūdimį Kaune. Prieš keletą metų jauni, sveiki žmonės vaikščiodavo atkištais pilvais, įdubusiom krūtinėm, o šiandieną vis dažniau galima pamatyti gražiai išsivysčiusius ir nuaugusius kūnus. Tai ne sportininkai-profesionalai – tai žmonės, kurie supranta, kad kūno grožis neatskiriamas nuo sveiko žmogaus dvasios grožio.

Dar iki šiol kai kas mėgsta teigti, kad kūno grožis yra įgimtas. Netiesa! Nei metai, nei prigimtis dažniausiai nėra pagrindinė žmogaus kūno disharmonijos priežastis. Kaltas apsileidimas! Nutukti daug lengviau, negu suplonėti! Prikimšti maistu skrandį daug lengviau, negu prisilaikyti dietos.

O juk pas mus nuo vaikų darželio teigiama, kad visi privalo daug valgyti. Kuo vaikas daugiau valgo, tuo didesnis džiaugsmas tėvams. Painiojamas maisto kaloringumas ir kiekis. Seniai laikas suprasti, kad ne kalorijos keičia kūno formas, o nesąžiningas sistemingas apsirijimas.

Sveikintina mūsų viešųjų maitinimosi įstaigų iniciatyva įvedant pusę sriubos porcijos (čia taip pat ne mūsų išmislas). Tik gaila, kad kartais tos naujovės prieštarauja finansiniams planams, ir vakarais kavinėse bei restoranuose į žmones, kurie nevalgo šnicelio ir neišgeria poros litrų alaus, žiūrima su panieka.

Kavinė ir šnicelis – tai būtų jau visai atskira tema, apie kurią galima kalbėti tiek pat, kaip apie kūno grožį. Tačiau laikas grįžti į barą, kuriame buvo sušoktas striptizas…

Sekančią dieną programą atlikome mes. Čia vyko tarptautinis pramoginių šokių konkursas, dalyvaujant dvylikos Europos šalių atstovams. Salėje, kur vakar aplodismentais buvo sutiktas striptizas, šokome valsą. Kai mes išėjome paradui ir sustojome prieš teisėjų stalus, visai arti, pirmoje eilėje pamačiau sėdinčią prie staliuko vakarykštę merginą šviesiais ilgais plaukais. Užgrojo lėtą valsą.

Tarptautinė pramoginių šokių programa sudaryta taip, kad į ją įeina įvairūs ne tiek ritmo, kiek charakterio atžvilgiu šokiai. Jei lėtas valsas švelnus, plaukiantis, truputį jaudinantis, reikalaujantis iš partnerių atsargumo ir didelės pagarbos, tai tango savo argentinietiška kilme priverčia perorientuoti savo temperamentą, keisti stovėseną, judesius. Tango istoriniu požiūriu yra šokis, vaizduojąs kovą tarp vaikino ir merginos. Jei anksčiau tai buvo dvikova, kurioje dama alpdavo vien nuo partnerio žvilgsnio, tai dabar šokio interpretacijoje padaryta pataisa. Dabar dama nealpsta! Jai užtenka jėgų priešintis net kartais vartojamai vyro jėgai. Ji čia, kaip ir gyvenime, jaučiasi pilnateisė ir pati sprendžia problemas, iškilusias šioje šokio dvikovoje.

Vienos valsas. Mums sakydavo, kad tai karalių šokis: iškilmingas, išdidus. Valsas švenčia savo šimtametį jubiliejų, tačiau man atrodo, kad ir po kito šimtmečio vargu ar atsiras šokis, kuriam jis užleis savo pozicijas. Ne paslaptis, kad pradžioje Europos šokių sales užkariaujantis valsas buvo priskirtas prie draudžiamų šokių. Tango buvo pirmasis šokis, kuriame partneriai privalėjo būti kontakte, ir tas taip išgąsdino dvasiškius, kad net popiežius specialiu įsakymu buvo jį uždraudęs. Valsas gąsdino šventeivas milžiniška epidemija, kuri pagilėjo Štrausui sukūrus nemirtingą valsų plejadą.

Lėtas fokstrotas – tai dviejų žmonių pasivaikščiojimas. Jo figūros nesudėtingos. Jis šokamas skirtingu ritmo ir žingsnio išdėstymu, tai sudaro jo specifiką ir reikalauja iš šokėjų gero ritminio bei muzikinio jutimo.

Klasikinių šokių programą užbaigia greitas fokstrotas arba kvikstepas. Tai fejerverkas ant parketo. Tai linksmas ir jaunatviškas žaidimas.

Štai, atrodo, kokia paprasta pirmoji tarptautinės pramoginių šokių programos dalis. Tik penki šokiai su keliais šimtais figūrų ir variacijų, su tikslia atlikimo technika ir stiliumi. Tačiau pasiekti meistriškumo, pasiekti, kad šokiai patiktų ne tik šokėjams, bet ir žiūrovams – nelengva. Reikia labai daug darbo, daug daugiau, negu talento, negu grožio bei fizinių duomenų. Kai kas sako, kad negali šokti, kadangi nepakankamai gražūs. Kiti galvoja, kad šokiui užteks tik jų grožio. Šokis nėra vien tik ritmingas judėjimas. Šokis kaip menas – tame tarpe ir pramoginis šokis – tai pirmiausia žmogaus vidus. Šokėjai per šokį turi atskleisti savo charakterį, savo vidinį „aš“. Pagal tai sprendžiamas jų perspektyvumas. Šokių konkursas – tai ne gražuolių, o šokėjų intelekto konkursas. Tai mes spėjome sužinoti savo ne per ilgiausiame šokėjų kelyje. Mes matėme šokėjus, kurie gyvenime atrodė eiliniai savo išvaizda, tačiau šokyje rodė stebuklus. Žiūrėdamas į juos, užmiršti viską, įsijungi į šokį ir ploji kartu su teisėjais už atskleistą vidinį žmogaus grožį.

Matėme ir tokių, kurie blizgėjo savo apsirengimu, tualetais, kurie išdarinėjo efektingas variacijas ir figūras, kaip įmanydami rodė savo išorinį „aš“. Publikoje jie kartais susilaukia pasisekimo, tačiau specialistų teisėjų įvertinimai būna ne per aukščiausi.

…Kai bare nuskambėjo paskutiniai šokių konkurso orkestro akordai, prasidėjo tradicinis nugalėtojų apdovanojimas. Diktorius praneša, kad visi finalistai, aštuonios poros, pakviečia baigiamajam valsui žiūrovus. Buvo truputį neįprasta ir mums, ir žiūrovams. Sunku pasakyti, kas daugiau jaudinosi. Tačiau tai buvo gražu.

Aš pakviečiau šokiui merginą, kuriai vakar plojome striptizo metu. Jaudinimasis pasirodė nepagrįstas. Ji puikiai šoko valsą.

— Kodėl jūs šokate striptizą?

Publika kartu su orkestrantais lingavo ir dainavo Štrauso valso melodiją. Ji pažvelgė į mane, ir tik dabar pamačiau, kad jos akys tamsios tamsios kaip angliukai. Staiga ji nusišypsojo ir atsakė klausimu:

— O kodėl jūs šokate valsą?!

Taip baigėsi mano interviu. Supratau, kad niekada negalima menininko klausti, kodėl jis pasirinko tą ar kitą meno šaką, tą ar kitą rolę. Menininkas turi nešti žmonėms gyvenimo grožį bet kuria forma. Ir jeigu jis tikras menininkas, jeigu jo nešamas grožis jaudina, jeigu jis žadina mumyse gerus ir kilnius jausmus, padeda mums geriau suprasti gyvenimą ir save, niekada nepateikite jam tokio klausimo, nes tuo pačiu parodysite, kad nesugebėjote paimti to, ką jis davė.

Aš tikiu, kad ji visada neš grožį savo kūnu, šokdama striptizą, kaip ir mes nešime šokio grožį atlikdami valsą.

Niekur pasaulyje jaunimas neturi tokių sąlygų dirbti ir mokytis sportuoti ir šokti, kaip mūsų šalyje. Tačiau sąlygos dar nereiškia, kad žmogus į būsimąją aukštesnę visuomenę bus savaime įneštas. Reikia jį dvasiškai apginkluoti, ir tegu jis eina savo kojomis.